Vinilinė plokštelė: Tina Turner - Simply The Best [Vinyl, LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Tina Turner - Simply The Best [Vinyl, LP] (2019)

Knygos: "Atminties policija", "Orfėjas", "Činos Airon kelionės", "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 

Sveiki,

 

Naujos rudeninis knygų derlius. Norisi tik pačios pačiausios. Booker Internacional finalininkės japonų rašytoja Yoko Ogawa „Atminties policija“ ir Gabriela Caberon Camara „Činos Airon kelionės“ – jau laukia lentynoje. Ilgajame Booker sąraše buvęs Richard Powers su kūriniu „Orfėjas“ ir absoliučiai netikėtas ir neplanuotas skaitinys iš paties Kaukazo – Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai.“

 

Kas pasakys, kad ruduo nuobodus?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Nakties namai" / "The Night House"

 

 

Artėjant lapkričio pirmajai dekadai, filmų rinka užplūsta siaubo filmų bumas. Kai kurie laukia ištisus metus, kad galėtų įšokti į šią beprotišką karuselę. Siaubo filmais pagarsėjęs režisierius David Bruckner sukūrė dar vieną savo filmą pavadinimu „Nakties namai“ (angl. The Night House) (2020), kurio pavadinimas linkęs ištirpti tar daugelio kitų panašaus pavadinimo filmų, todėl garantuoju, kad vien iš pavadinimo po metų nelabai atsiminsite, apie ką šis filmas. Nepaisant visko, filmas nėra toks jau ir prastas, nes režisierius gana išmoningai pritaiko magijos, vaiduoklių, demonų ir klinikinės mirties išgyvenimo pasakojimo niuansus.

 

Istorijos centre – depresija serganti mokytoja Betė, į kurios namus prie ežero, atrodo, naktimis nori įsilaužti kažkoks nusikaltėlis. Galiausiai mes sužinome, kad neseniai Betės vyras nusišovė valtyje, o jai naktimis vis intensyviau ima vaidentis buvęs vyras (bet ar tikrai jis?), siųsdamas dviprasmiškas užuominas. Žodžiu, režisierius tampo žiūrovą už pusiau detektyvinės istorijos ir kartu baugina viską mistifikuodamas.

 

Iš tikrųjų šis filmas turi gana mažą biudžetą, vos keletą aktorių ir pirmu smuiku groja Rebeca Hall, kuri jau ne kartą vaidino panašaus žanro filmuose. Visumoje viskas ima tik dar labiau blogėti, o paslaptys, kaip ir įprasta tokio tipažo kine, atskleidžiamos be didesnių mįslių t. y. dekoduojant nuo A iki Z, todėl tikėdamiesi neįveikiamo Tvin Pykso, galite vėl graudžiai apsirikti. „Nakties namai“ toli gražu ne stebuklas ir žiūrėdami jau galite numanyti apie ką ir kaip, nes panašaus plauko filmų sukurta labai daug, tačiau skųstis taip nėra dėl ko, nes istorija pamažu įtraukianti, įtampa ir mįslės suraizgytos gerai, o atsakymai visi pateikiami pabaigoje. Pramoga, jaudulys ir atokvėpis nuo kasdienių įtampų – štai, ką siūlo šis filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Laisvasis Gajus" / "Free Guy"

 Sveiki,

 

Ką siūlo mums Holivudas iš savojo pandeminio kino derliaus? Nepasakyčiau, kad kažką itin naujo: daug spalvų, vizualių sprendimų, nufilmuotų žaliuose paviljonuose ir įvilktuose į kompiuterinės grafikos dizainą fokusuose. Panašiai iš dalies ir naujasis Holivudo filmas „Laisvasis Gajus“ (angl. Free Guy) (2021), kurį režisavo Shawn Levy. Filmas siūlo savotiškas dviejų pasaulio linksmybes: vienas marveliškojo super didvyrių ir video žaidimų mišiniu paremtas pasaulis, o kitas kur kas pilkesnis, kur galioja mobingas, slogi darbo atmosfera ir neaiškūs santykiai. Ir žinoma, juk daug smagiau gyventi avataruose, virtualioje erdvėje, kur pamiršti savo tikrąją tapatybę...

 

Tačiau „Laisvasis Gajus“ sako, kad viskas yra priešingai, ir dirbtinis, algoritmais grįstas žaidimas ir jame esantys herojai galbūt taip pat norėtų gyventi kitokį, jausminį gyvenimą. Nauja perspektyva, sakyčiau, gana originali, patraukli, juolab kad per karantiną itin panirome į kompiuterinį pasaulį. Netgi tie, kurie galbūt to nenorėjo, kitos išeities nelabai turėjo, nes reikėjo užpildyti sustabarėjusios tikrovės spragas.

 

Pagrindinis filmo vyrukas staiga tampa (arba manome, kad tapo) dirbtiniu intelektu, savarankiškai mąstančiu ir gebančių priimti sprendimus. Dar geriau – tikra mergina ima kažką jausti kompiuterinei programai, o filmu perteikta taip tikroviškai, kad mes net nebegalvojame, kad tas pieštinis pasaulis kažkoks netikras. Efektas, sakyčiau, tikrai vykęs. Žodžiu, nuotykiai per du pasaulius su ta paprasta jau iki gyvo kaulo nusibodusia formuluote: piktadarys ir kodų grobikas nenori, kad mergina, besiaiškinanti jo paslaptis, sužinotų, kad jis yra vagišius. Viena misija, meilės keista paralelėmis nusidriekusi istorija, truputis šmaikščių ir juokingų detalių ir turime spalvotą holivudinį tortą, kur visgi originalų ir įdomų scenarijų stelbia pernelyg utriruoti ir išryškinti, nesudėtingi kaip primatai atogrąžoje, veikėjų charakteriai ir motyvai. Bet kokiu atveju, tai šiandieninis Holivudas, pramoga visoms juodžiausioms depresijos naktims.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį"

 Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki,

 

Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon (g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl. The Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas, turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties, ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.

 

2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi. Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.

 

Tas keistas nutikimas šuniui naktį mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes, skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu, apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio sindromas gana stiprus.

Mark Haddon

 

Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai, neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.

 

Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to, ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis pabėga į Londoną...

 

Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių, todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia, kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“

 

Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį, suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones, pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).

 

Jūsų Maištinga Siela