Filmas: "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

 Sveiki,

 

Naujausias ir ilgai lauktas režisierės Jane Campion filmas „Šuns galia“ (angl. The Power of the Dog) (2021) jau daugelio kino kritikų įrašomas į sąrašus kaip vienas iš geriausių šių metų filmų. Režisierė turi talentą pasakoti atšiaurias ir brutalias meilės istorijas. Jos filmas „Fortepijonas“ (1993) iki šiol laikytinas rimto ir gero filmo pavyzdžiu, nesenstančiu ir paveikiančiu žiūrovą daugiasluoksnėmis meilės ir neapykantos priešpriešomis. Labai panašiais rakursais, tačiau visiškai kitokioje istorijoje režisierė žmogaus gyvulišką prigimties nesuderinamumą su visuomenės įvaizdžiais tęsia ir „Šuns galioje“.

 

Kodėl tai šuo? Šiurkštus, dvokiantis ir apšepęs australas Filas žvelgia į tuos kalnus ir regi tai, ko neregi niekas – kalnų briaunomis metamas šešėlis, kuris vakaro šviesoje suformuoja pikto šuns imitaciją. Tas šešėlis – tai Filo asmenybės metafora, galima sakyti, pats likimas. Šiurkščiai elgiasi su jautriu broliu, jo nauja mylimąja našle ir jos švelnios prigimties sūnumi Piteriu iš pirmosios santuokos. Vyriško mačistinio stereotipų vyrukas visus menkina ir iš visų šaiposi, ypač iš gėjaus jaunuolio, kuris vasaras praleidžia pas motiną. Panašius pašaipos principus perima ir Filo darbininkų būrys.

 

Visuomenėje iki šių dienų paplitusi homofobinė nuostata: kuo labiau šaipomasi ir kliedima apie pederastiją, tuo žmogus išsiduoda, jog jis pats toks yra. Giluminė neigimo psichologija. Žinoma, pederastai neegzistuoja, tai visuomenės primesti standartai, yra tik kita orientacija. Filas, kaip užkietėjęs homofobas, turi savų paslapčių ir tai nesunku suvokti filmo viduryje, kai besiilgėdamas kadaise žuvusio draugo, apie kurį vis kurpia legendas, jis savo pašaipų subjekte ima ir atranda tai, ką ilgai neigė, slėpė ir su skausmu prisimina. Žmogus metantis šešėlį tampa savo jausmų išsigandusiu vyruku. Išties kūrėjai stebuklingai pavyko perteikti subtiliai prieštaringus niuansus šiurkščioje Australijos dykinėję, sudėtingais laikais, kur vyriškumo stereotipai itin svarbūs, kad ne tik tave gerbtų, bet ir galėtum išgyventi.

 

Nuostabūs vaidmenys. Man regis, aktorius Benedict Cumberbatch sukūrė vieną geriausių savo turtingos karjeros vaidmenų! Tą patį galima pasakyti ir apie Kirsten Dunst – alkoholikė našlė, kuri, neatlaikanti Filo visuomenės spaudimo, ima gerti. Apskritai filmo atmosfera, primenanti JAV laukinių vakarų pasaulį, yra žmogiškumą žlugdantį ir vėlei kelianti, mirštanti ir vėl teikianti vilties, jog vieną dieną išdrįsime sau pripažinti, kas esame ir mums nebereikės apsimesti, jog esame teisingi ir dori tik pagal siaurą visuomenės standartą.

 

Filmo pabaiga literatūriškai pribloškianti. Jaunasis mokslininkas Piteris (klausimas, ar kerštaudamas, o gal viso to nežinodamas?) užraugia nuo juodligės susirgusio žvėries odas, o Filas, pamirkydamas į užkratą sužeistą ranką, suserga. Mirštama nuo to, kas tik iš pažiūros atrodo nepavojinga, metaforiškai tariant, rankos, kurios kastravo buivolus ir atiminėjo gyvybę, miršta nuo švelnumo. Tai tarsi australietiškas „Kuprotas kalnas“ be jokių romantinių prieskonių ar erotinių scenų, o literatūriškai išvystytos potekstės apie sudėtingus žmogaus poreikius mylėti ir būti mylimam skrodžia tiksliai ir meistriškai it skalpelis.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šv. Agota" / "St. Agatha"

Sveiki,

 

Dar vienas seniesiems metams besibaigiant pamatytas siaubo filmas tapo Darren Lynn Bousman režisuotas siaubo trileris „Šv. Agota“ (angl. St. Agatha) (2018). Režisierius per savo gyvenimą sukūrė ne vieną siaubo kino hitą, bet labiausiai išgarsėjo kaip antros, trečios ir ketvirtos „Pjūklo“ dalies režisierius. Šįkart jis kuria filmą, apgaubta gotiškomis religinėmis spalvomis ir remiasi 251 mūsų eros metais Sicilijoje nukankintos šventosios Agotos istorija, tačiau su pačia šventąja nelabai ką bendro ir turi, todėl kiek keista, kodėl filmas remiasi būtent ja. Šventoji Agota buvo kilminga romėnė, priėmusi krikščionybę, todėl nusprendė likti skaisti, už tai ją romėnai įmetė į viešnamį, vėliau nupjovė krūtis ir sudegino. Pagrindiniai šiame filme veikėjai – tai jaunos merginos, kurios tėvų atvesdintos į vienuolyno seseriją bando pagimdyti kūdikius ir atgal grįžti į socialinį gyvenimą. Filme vaizduojamas maždaug šeštas-septintas dešimtmetis, kada visuomenė itin smerkdavo vienišas jaunas motinas, lipindama nuodėmingųjų etiketes.

 

Pagrindinė veikėja Marija taip pat atvyksta į vienuolyną ir sutinka čia pasilikti, laikytis griežtų ir kiek keistų vienuolių įstatymų, kol pagimdys, tačiau netrukus ji sužino, kad po griežtomis sutanomis slepiasi korumpuotų moterų organizacija, kurios pardavinėja kūdikius, o čionai atvykėlės tapo griežto režimo vergėmis. Mariją uždaro į karstą, apsvaigina narkotikais ir paverčia ją Agota. Tiesa, visą įtemptą filmą, kuris, nepaisant keistenybių, įtraukia ir paverčia istoriją siaubą keliančiu įkaitų trileriu, kelia ir tam tikrų abejonių. Visgi man kiek nelogiškas pasirodė vyresniosios sesers malonus bendravimas su būsimąja Agota, viskas perteikia palaipsniui, nors pačios nesibodi vaikščioti su šaunamaisiais ginklais ir grasinti atvirai, todėl man kiek nesuprantamas tas cirkas: kam merginas uždaryti karste, haliucinogeniniais vaistais svaiginti, perteikti viską kaip satanistinių vienuolių šou, kai akivaizdžiai tai teroristinė organizacija, kuri sėdi salone ir skaičiuoja pinigus. Kam toms vienuolėms nemiegoti naktį ir atlikti nefunkcionuojančius ritualus, jeigu jos neturi apskritai jokio santykio su tikėjimu ar satanizmu? Juk užtektų tiesiog pagrasinti ginklu ir būtų kur kas praktiškiau...

 

Žinoma, be to religinio šou filmas netektų dvasios ir atmosferos. Iš fragmentų besijungianti pačios Marijos-Agotos kaltės dėl mirusio broliuko istorija apskritai atrodo baisus stereotipas. Na kodėl visas tokias mergaites panašiuose filmuose vienija tas keistai subanalintas kaltės jausmas dėl kažkieno mirties? Tam personažui apskritai nieko neduoda, o veikiau sukuria dirbtinumą ir erzinantį stereotipą. Nepaisant tam tikrų turinio keblumo ir pagrindinės veikėjos biografijos klišių, filmas ganėtinai įtraukiantis, išlaikantis įtampą, daug dėmesio skirta nėščiųjų žeminimui ir kankinimams, kurie neatrodo jau tokie vaikiški, pavyzdžiui, suvalgyti savo vėmalus. Kur kas absurdiškesnis sprendimas buvo vienai merginai nusikirpti liežuvį, kai galėjo išvykti iš vienuolyno. Bet kuris protaujantis žmogus būtų pasiėmęs lagaminą ir išvykęs, tačiau filmui reikia efektų, todėl turime iš esmės siaubo šou su trilerio elementais, kuriame logikos pasigendama, tačiau kaip smagu žiūrėti į tą sadistinį spektaklį ir galvoti: o jeigu iš tikrųjų žmonės būtų tokie buki, kaip tame filme, tada būtų tikriausiai amen.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 4.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalūs reiškiniai: artimiausias giminaitis" / "Paranormal Activity: Next of Kin"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai visi besąlygiškai sutiks, kad 2009 metais tarnavęs menko biudžeto ir viename name nufilmuotas novatoriškas filmas „Paranormalūs reiškiniai“ daug kam tapo siaubo filmo perversmu, bet tas, kas padaro perversmus, įgalina ir stereotipus. Prasidėjusi „Paranormalių reiškinių“ serija vis prastėjo ir idėjos atrodė ganėtinai išsisėmusios, kol vienąkart sulaukėme paskutiniosios serijos dalies. Bet ar ilgam? Štai projektas vėl atgaivintas, nors jį apsiėmė visai kiti kino kūrėjai ir iš pirmųjų dalių autentikos nedaug kas išlikę, galima sakyti, kad tai apskritai šalutinis kino projektas, kurį galima žiūrėti ir nematę frančizės. Naujausioji dalis vadinasi „Paranormalūs reiškiniai: artimiausias giminaitis“ (angl. Paranormal Activity: Next of Kin) (2021).

 

Istorija pasakoja apie jauną moterį Margo, kuri su savo draugais apsilanko nuošalioje provincijoje gyvenančioje amišų bendruomenėje. Amišai iš tikrųjų egzistuojanti religiniu pagrindu lyg Viduramžiuose gyvenantys ir civilizacijos nepripažįstantys puritoniški žmonės, garsėjantys itin dideliu konservatyvumu. Margo ieško savo motinos, kuri jos susilaukusi išgabeno iš bendruomenės ir paliko ligoninėje. Trokšdama sužinoti, kas jai nutiko ir iš kur ji kilusi, ji pamažu įsilieja į amišų bendruomenę, tačiau netrukus sužino, kad amišai visai ne amišai, jie iš tikrųjų turi visai kitokių ketinimų...

 

Scenarijus iš esmės tikrai neblogas! Reikia pagirti, jog filme išlaikoma ir įtampa, ir tam tikri nenuspėjami dalykai, kas verčia nenusukti akių į laikrodį. Laikas neprailgsta, o besiveriančios paslaptys darosi kaskart vis kraupesnės ir įdomesnės, pavyzdžiui, besileidžianti mergina į bažnyčioje įrengtą šachtą tikrai ne kiekvienam silpnų nervų žiūrovui. Žvelgiant į filmo visumą, visgi stinga esminių ilgalaikių filmo išliekamųjų įspūdžių. Filmo scenarijų gožia itin stereotipinė režisūra, perimtos bauginančios ankstesniųjų dalių (ar kitų siaubo filmų) stereotipai, paslėptų kamerų išnaudojimas, blogųjų veikėjų vienakrypčiai karkasai, nelogiški ir negyvi nutylėjimai ir neadekvatūs veikėjų sprendimai, kas filmą padaro lyg ir aštresnį, tačiau negyvesnį. Visumoje filmas nėra itin prastas, jeigu žinote, ką žiūrite ir ko tikitės. Tai vidutinis aštrokas filmas su baisybėmis, kuris nesiūlo nieko itin originalaus, tik dar vieną tęstinę istoriją, kuri sudirgina žiūrovą.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: už pagalbą - 100 eurų bauda! XXI a. Lietuva, vaikučiai!

 

Sveiki,

 

Šį įrašą aptikau internete. Negalėjau patikėti, kad vis dar tokiu mastu vyksta. Dalijuosi.

 

Šiandien, belaukiant Šv. Kalėdų, kol dauguma mūsų rinkomės prie Kūčių stalo - mūsų budėtojai rinkosi gelbėti žmonių gyvybes.

 

Budintys savanoriai vyko į iškvietimą pas krikščionį vyrą iš Sirijos. Jis Lietuvos miškuose yra jau kelias paras, prie minusinės temperatūros be sausų šiltų rūbų, maisto. Nei atsistoti, nei paeiti jis negalėjo. Suteikę pirmąją būtiną pagalbą, savanoriai kvietė greitąją pagalbą ir VSAT pareigūnus.

 

Nuotraukoje: taip atrodo savanoriai, gavę baudą, tačiau išgelbėję gyvybę.

 

Rankose kiekvienas laiko po baudos lapelį -100 eurų. Bendra suma - 300.

 

Tiek kainuoja gyvybės gelbėjimas mūsų valstybėje. O gal tik kitataučio?

 

Savanoriai jau antrą kartą šioje savaitėje aptiko žmones ir perdavė VSAT. Tai kaip dar galime bendradarbiauti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra"

 

Vanda Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 80.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Klausimas, kokia kančios prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama, būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius. Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau į jokius balius ir jokias vestuves. Žiauri kančia padovanojo jai devynis mėnesius tikro gyvenimo.

Trejų metų Martynukas mirė laikydamasis motinos rankeles, kartodamas: mes abu, mama, mes abu (p. 77).“

 

Visai neseniai išgirdau istoriją apie žydų sušaudymą. Buvo liudininkų, kurių buvo paklausta, kaip sušaudydavo duobėse šeimas, negi niekas nesipriešino, nebandė rėkti, prakeikti esesininkų. Liudininkas pasakė, kad nebuvo, žydų moterys apkabindavo savo vaikus, prispausdavo stipriai prie savęs juos ramindamos ir eidavo į pačių iškastas duobes nuogos su vaikais numirti. Šį vaizdinį prisiminiau, kai skaičiau naujausią Vandos Juknaitės (g. 1949) autobiografinę apysaką Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjunga leidykla ir nedelsiant buvo apdovanoto Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Jeigu knyga nepateks tarp prašmatnybių ir itin literatūriškų Metų knygų rinkimų, žinosime, kaip veikia stimuliuojama populiarioji literatūra, išstumdama tai, kas svarbiausia literatūros lauke (iš esmės ir pačiame gyvenime) – kalbėjimas apie gyvenimą iš panagių.

 

Knyga sumanyta kaip autobiografija rašymo procese virto netikėta apysaka, bent jau tokią knyga turi paantraštę tituliniame puslapyje. Septynerius metus Vanda Juknaitė buvo pasitraukusi dėl sunkios ligos iš viešojo gyvenimo. Pastaruosius metus praleido gydymo įstaigose, iš kurios ir buvo šioji knyga diktuojama telefonu. Sunkiai ir skausmingai. Vanda Juknaitė per visą gyvenimą parašė ne tiek ir daug, o žymiausi jos kūriniai yra romanas Šermenys (1990), apysaka Stiklo šalis (1995), eseistika Išsiduosi. Balsu (1999) ir Tariamas iš tamsos (2007) ir tai beveik visas autorės palikimas, tačiau kiekviena iš knygų, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, padarė esminį lūžį lietuvių literatūroje, išplėtė jos ribas tiek probleminėmis socialinėmis temomis, tiek prozos raiškos būdais. Paskutiniojoje knygoje autorė susumuoja visą savo gyvenimą, panaudodama buvusias ankstesniųjų knygų temas, tačiau pasakoja per save pačią apie gyvenimo esmę skaudžiai nutylančiu, žadą atimančiu pasakotojos balsu. Gal dėl to knyga išėjo tokia plona, kone fragmentuotai sudurstyta iš kelių skirtingų perspektyvų iš vaikystės, jaunystės, brandos laikotarpio atsiminimų ir dabarties, jau gulint ligos patale, mintijimų.

 

Kada paskutinįkart skaičiau tokią knygą, kuri šitaip sukrėstų? Turiu galvoje, lietuvių literatūroje. Mano pilni ašarų kaušeliai gulint, kiekvienas puslapis persmelktas meilės ryšio ir vilties troškimu, bendražmogiškųjų vertybių, sutrūkinėjusių ir laike pasikeitusių žmonių požiūrio į gyvenimą. Tokia maža knygutė, o pritvoja tave, skaitytojau, savo gyvenimo sunkumu kaip musę. Retsykiais prisimindavau Jurgos Ivanauskaitės Viršvalandžius, kurie irgi buvo tarsi liudijančiosios ir esančiosios tarp dangaus ir žemės balsu, kai gyvenimui laiko lieka tiek nedaug, o kiekvienas žodis, atrodo, vis ne tas ir ne tas, kuris galėtų įvardyti pasikeitusį žmogaus gyvybės ir gyvenimo prasmę. Jolantos Kryževičienės LRT radijui ruoštame interviu (jį galite paklausyti ČIA) autorė sakė, kad jai liko toje tyloje, kai nurimsta pasaulio triukšmas ir beprasmybė tik šis žodis: tebūnie.

 

Vienas svarbiausių V. Juknaitės kūrybos bruožų yra taupus sakinys, kuris talpina esmę be literatūrinių fokusų ir akrobatikos. Išbraukydama tai, kas nereikalinga, autorė savo sakinį paverčia trumpučiu, trūkinėjančiu žmogiškuoju balsu. Tyla V. Juknaitės kūriniuose vaidina esminę prasmės kūrimo ir emocijos vaidmenį. Tai būdas byloti iš užribio triukšmo ir pompastikos pilname pasaulyje, kai mes išbarstome savo laiką siekdami karjeros, susitelkę į trumpalaikius malonus ar savo iliuzijas. Trumpučiuose sakiniuose suskamba paradoksas, kuris iš vienos pusės itin saviironiškas, o iš kitos graudus, liudijantis nužmogėjimą. Knygoje yra mažas skyrelis, kaip pasakotoja klausosi per radiją linksmai apie mirtį, o apie ją pozityviai nusiteikusi byloja laidojimo namų verslininkė, kuriai mirtis asocijuojasi su mada, pinigais, apranga, o ne su nutrūkusiu egzistavimu, gyvenimu, netektimi, skausmu. Interviu autorė pažymėjo, kad mes iš savo tikrovės išstūmėme ne tik mirties faktą, bet ir gyvenimo vertybės prasmę. Žmogus ir jo gyvenimas yra „absoliučiai nuvertinamas“.

 

Gal dėl to autorė nebus feminisčių mėgstama, nes V. Juknaitė akivaizdžiai už gyvybę ir prieš abortus. Knygoje minima Lenkijoje vystantys protestai, kad moterys turi teisę nutraukti gyvybę, o valstybė ir bažnyčia negali primesti savo valios. Atrodo, lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra liudija ir autorės patirtį, kada dėl retos kraujo grupės ir po autoavarijos norėdama išsaugoti sūnaus gyvybę pusę metų praguli aukštyn kojomis ligoninės palatoje, o po kurio laiko, atkūrus Nepriklausomybę, veža vaiką į Vokietiją, kad galėtų išgelbėti gyvybę, tampa akivaizdu, kad vienos gyvenimo tiesos ir pasirinkimo nebėra, yra tik tavo santykis su gyvybe ir gyvenimu, kuris ateina, pasak autorės, iš vaikystės ir šeimos. Anuometinis budėjimas prie sergančių senolių, o dabartiniame pasaulyje šią funkciją perėmusios institucijos daro tiesioginę poveikį jaunosioms kartoms apie jų supratimą apie šeimą, gyvenimą, gyvybę.

Vanda Juknaitė

 

Knygoje gausu ne tik V. Juknaitės biografinių faktų, kurie liudija apie sovietizacijos (tremtys, melioracija, kolūkis, vaikų internatas), bet ir atšilimo laikotarpis: „Kažkas perkeitė mūsų širdis. <...> Kai pasigirdo Sausio 13-osios šūviai, žmonės iš aplinkinių namų puolė bėgti prie bokšto. Bėgo ne slėptis, kaip priklausytų pagal visą nugalintį savisaugos ir išlikimo instinktą, bėgo prie bokšto. Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš (p. 63).“

 

Istoriniai Lietuvos įvykiai šioje apysakoje papildo veikėjos gyvenimą, išplečia ir gyvai paliudija du skirtingus pasaulius: tas, kuris priklauso nuo išorinių jėgų (politikos, gyvenamosios vietos, parduotuvių) ir tas, kuris yra prigimtinis, reikalingiausias (šeimos, draugų, vieningos tautos, gamtos). Šiuos pasaulius apysakoje skiria ir kartu jungia religiniai patyriminiai kontekstai, pasakotojai kasdienėje praktikoje besirūpinant kitais.

 

„Užduotis grupelėse buvo paprasta – numazgoti greta esančiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip nesisekė. Mama buvo kitoj grupėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupėje atėjo mano eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis, štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepeikia (p. 43-45).“

 

Knygoje autorė iš mirties perspektyvos, tarsi atsisveikindama grįžta į savo gimtuosius Obelius Aukštaitijos šiaurėje, permąsto motinos-moters ir tėvo-vyro vaidmenį šeimoje, vėlei perbėga prisiminimuose per kaimo klonius, pelkes ir miškus, tačiau tai tik vienas „perbėgimo“ klodas, iš tikrųjų jis autorei išgrynina gyvenimo matą. Kiek viskas aplinkui yra pasikeitę, tiek pasakotoja Vanda tapatinasi ir su savo vidiniu pasikeitimu. Tą atsiskyrimą nuo gimtosios žemės ir išvažiavimą į Vilnių studijuoti vadina... išdavimu. Aplinkos namai, didžiulės gamtinės erdvės iš esmės koreliuoja su autorės dvasiniais pasikeitimais ir gyvenimo saulėlydžiu, todėl šioji dūzgianti liepa gaubia ir apdegusias ir pražydusias obelis, kurios yra, anot pasakotojos, jos pačios autobiografija.

 

Gyvenime būta ne tik nuolatinių ribinių patirčių (vaikų gyvybės saugojimas, autoavarija, sunki Parkinsono liga), bet viena iš jų matyti vizualiai. Tai tos knygoje sudėtos jaunystės apdegusios nuotraukos, kurias, pasak pasakotojos, gaisras „išspjovė“ iš degančių namų ir per stebuklą vėliau surinko kaimynai ir perdavė Vandai. Argi ne keista, kad jos vėliau pasakotoją lydi visą gyvenimą, o vėliau tampa iliustracijomis, papildančiomis apysaką ir liudijančios apdegusį, sunkų ir rūstų gyvenimą, tačiau vis tiek išsaugotą atmintyje. Manęs neapleido jausmas, kad tai likimas, kaina, už kurią V. Juknaitė susimokėjo, kad patirtų gyvenimo prasmės šerdį, bendražmogiškumo ryšį. Bet baisiausia ir galingiausia, skaitant pilnomis akimis ašarų šią sukenčiančią knygą, buvo pripažinti tuos esminius trūkumus savo paties asmeniniame gyvenime, pripažinti, jog gyvenu nuolatiniame meilės ir pamintos gyvybės, šeimos ir pagarbos viskam, kas yra, pasaulyje. Kaip gerai, pagalvojau, užversdamas knygą, kuri baigiasi simboliškai cikliškai, apsukus gyvenimo ratą, kai maža Vandutė vėl susenusi tampa tik mokine, besimokinančia pamatinių gyvenimo dalykų: klausytis kitų ir būti su visais, kas gali, iki paskutinės gyvenimo dienos.

 

Sukrečianti. Gydanti. Esminė. Skūrą nulupanti knyga.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – Fever [Vinyl, 2LP] (album 2002, edition 2021)

 
Informacija apie albumą: Kylie Minogue – Fever [Vinyl, 2LP] (album 2002, edition 2021)

Vinilinė plokštelė: Adele – 30 [Vinyl, 2LP] (2021)

 Informacija apie albumą: Adele – 30 [Vinyl, 2LP] (2021)