Aktualijos: kaip išgyventi nupieštame tamsiai dirbtiniame pasaulio fone?

 

Sveiki,

Kaip gyvenate jūs? Vasara jau nusirito į antrąją pusę ir mes vis labiau jaučiame, kad reikia išnaudoti tą laiką produktyviai. Šneku kaip industrijos atstovas – produktyviai, taip, taip.... Mąstau kaip mašina, kuriai buvo leista pailsėti, tačiau smegenys ir mintys išliko dėl darbo formuojamos iš inercijos. Vargu, ar beatsiras man savųjų minčių, nebent žvelgiant kreiva ciniška šypsenėle į mūsų dirbtinę tikrovę, sudurstyta ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir žiniasklaidos nupiešto pasaulio modelio. Palaiminti tie, kurie atsijungę nuo pasaulio naujienų srauto.

Kol klykėme, kad vėlyvą pavasarį braškių kainos vėl pakilo (o kada jos nekilo, tai kasmetinis anekdotas ir žurnalistai turi savo kalendoriuje apsibrėžę kasmetinį dienos numerį, kada eiti į turgų klausti, ankstesnį savo tekstą pakoreguotų įrašę naujas kainas – tuštybių mugė), dosniai aukojome Ukrainai, o kai kas jau tyliai unkštė, kad savo „išnuomotuose“ laisvuose butuose ukrainiečiai nelabai ruošiasi susirasti darbo, tad tenka už juos mokėti iki šiol (aišku, ne visiems ir ne visur taip nutiko, bet retas, kuris apie šį sunkumą leido garsiai pasisakyti tame Slava, Ukraini! fone, nes po to galėjo-gali tave suplakti su Kremliaus dulkėmis. Yra baimė sakyti kitaip ir galvoti kitaip, nes juk tuojau būsi arba maršistas, arba putinizmo atstovams priskirtas, dar ir sąmokslo teoretikas bei praktikas. Tinka tik vieno dydžio kurpaitės visiems ir kitokių dydžių negalima, nes negalima nieko svarstyti ar abejoti, nes egzistuoja viena tiesa kaip senais „gerais“ sovietiniais KGB laikais, draugai. Kalbu, aišku, ciniškai. Bet visgi, kaip tai susieta su braškėmis ir Palangoje esančiais šaltibarščiais už 9 eurus? Ogi tuo, kad ten nei buvau, nei ragavau, nei per barzdą varvėjo, nei burnoj ką turėjau... Viskas „eina“ iš spaudos, kuri šoka pasiutpolke su lengvatikiais žmonėmis.

Visą gyvenimą maniau, kad informacija kalendoriaus lapely nemeluoja, kad viskas ir yra, kaip sako radijas ar televizija, bet kai pats nuvažiuoji į kokią Jūros šventę ir pamatai, kad yra kažkaip kitaip, nei buvo permesta per transliaciją, suvoki, kad visa tavo tikrovė ir „nuomonė“, kurią susidarei per kitų filtrus, yra niekinė, kad pasaulis yra kitoks. Kartais ne toks blogas ir prastas. Ir braškės čia ne 5 eurai už kilogramą, o 2.50, kaip ir pernai, nors ne visur ir ne ant kiekvieno kampo. Jeigu galima iškreipti ir eskaluoti informaciją apie braškių kainas, kodėl negalima apie svarbesnius dalykus?

Gerai, keičiam tema. Didžiausią šypsnį visgi šiomis dienomis sukėlė žmogaus teisių tema, kadangi ilgą laiką jomis domėjausi. Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis paskelbė, kad Ukraina karo metu turi priimti Civilinės partnerystės įstatymą tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams, kurie vienoje fronto linijoje kovoja už laisvę. Kokia pas mus padėtis? Kol maršistai kudakuos savo sąmokslo teorijos libretą, jog laisvė tuoktis visiems yra ES ir reptiloidų sąmokslo planas, manding, Ukraina tampa didvyrė kitame fronte: ji nebediferencijuoja santuokos privilegija. Bent jau eina link to. O prisimenate, ką sakė Grybauskaitė savo kadencijos laiku? „Mes dar nesubrendome.“ Ką sakė Nausėda? „Reikia atsiklausti tautos“ ir dar kai kas mestelėjo: „šis klausimas ekstremaliomis sąlygomis nėra pats svarbiausias...“ Ukrainai karo metu tikriausiai ne pats svarbiausias, bet karas dviprasmiškas dalykas, jis paspartina tam tikrus mentalinius evoliucinius dalykus, galgi net visus sulygiuoja. Kai tavo degančio namo atvyksta gesinti lesbiečių gaisrininkių brigada, kažin, ar tu jas atstūmi ir lauki, kol atvažiuos heteroseksuali brigada. Aplinkybės keičia požiūrį, manau, panašiai ir Ukrainoje.

Pastaruoju metu paplito polinkis skųsti Lietuvos vasaros orais. Pastebėjote? Vieniems per karšta, kai ateina karščiai. Kitiems per šalta, kai atvėsta. Kitiems per šlapia, kai palyja daugiau nei valandą. O kada būna gerai? Tikriausiai visada Lietuvoje yra akimirka, kai nors vienas žmogus yra vienaip ar kitaip tą akimirką patenkintas, bet... Kam juos matyti? Geriau matyti ir parodyti susikūprinusius ir besiskundžiančius žmones, nes jie juk sudirgina, jiems pritariame ir taip viešojoje erdvėje turime negatyvų foną. Kaip visa tai iškęsti? Kiti sakytų: tu tik tylėk, mylėk ir lauk, nes visi žinome, ką kiti turi daryti, galvoti ir sakyti, o aš sakau... pasijuokime iš savo niurzgėjimo, gal bus lengviau gyventi tarp braškių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Whitney" / "Whitney"

 

Sveiki,

Dar pamenu tuos laikus, kai Whitney Houston mirties paskelbimas (kaip ir anuomet Michael Jackson) prilygo tikrai katastrofinei bombai. Abu atlikėjai su savimi nusinešė ne tik juodaodžiams kultūrine ir politine prasme reikšmingą epochą, bet ir visam likusiam pasauliui. Prieš kelerius metus aptariau dokumentinį filmą apie W. Houston „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (2017) ir jis davė nemažai žinių ir aiškumo apie vieną talentingiausių atlikėjų pasaulyje. Po metų pasirodė kitas dokumentinis filmas „Whitney“ (angl. Whitney) (2018), kurį režisavo     Kevin Macdonald ir, pripažinsiu iškart, kad šioji nesaldesnė versija kapstosi kur kas giliau ir įdomiau, nei pirmasis filmas.

Negalėčiau niekam kitam šio filmo rekomenduoti, nei Whitney Houston asmenybe ir jos muzika besidomintiems žiūrovams. Kitiems, nežinau, ar būtų itin įdomu. Šiame dokumentiniame filme, sudurstytame iš įvairių koncertų, intervių ir asmeninių pačios atlikėjos artimųjų išsaugotų kadrų, vėl pateikiama nauja W. Houston gyvenimo perspektyva. Mokykloje patyrusi patyčias, vėliau išsiųsta į mergaičių katalikišką mokyklą, atlikėją suformavo kaip itin dvasingą ir tikinčią personą. Visgi šiame filme jos motina šneka kur kas mažiau nei aname filme. Dažniausiai beveik visi artimieji apie Houston atsiliepia labai šiltai, nors čia derinama ir su tamsiąja atlikėjos gyvenimo puse.

Kas mane nustebino? Ogi tai, kad truputį veidmainė jos motina Cissy Houston. Pastaroji buvo užmezgusi romaną su pastoriumi, todėl ji turėjo išsiskirti su vyru, o tai atsiliepė pačiai Whitney. Įdomiausia, kas pačioje filmo pabaigoje pabrėžiama, kad motina taip niekada ir nesužinojo, kad pačią Whitney vaikystėje tvirkino jos pusseserė irgi garsi atlikėja Dee Dee Warwick, o tai nulėmė ir pačios Whitney orientacijos neapsisprendimą. Ilgą laiką būdama šlovės viršūnėje ir netgi gyvendama santuokoje su skandalinguoju Bobby Brown, ji visus reikalus pavesdavo savo geriausiai ir artimiausiai draugei Robyn, kuri buvo beveik atvira lesbietė. Tarp moterų, kaip supratau, buvo ir romanas, kuriam itin prieštaravo jos artimieji, nes Houston viešojoje erdvėje turėjo išlikti nesusitepusi. Galiausiai įklimpusi iš nuovargio į narkotikus, kurie ją pagyvindavo, manau, o ir filmo kūrėjai tą pabrėžia, atsivėrė tiesus pragaras į savotiškos tapatybės ir asmenybės susiskaldymą t. y. kaltinimai iš juodaodžių, kad ji parsidavė baltaodžių muzikai, o vėliau ir tvirkinimai, skandalai ir barniai su vyru, kuris jai po neįtikėtinos šlovės po filmo „Asmens sargybinis“ ėmė pavyduliauti profesine prasme, nes staiga pasijuto žmonos šešėlyje. O kur dar tėvas, kuris po Robyn tapo atlikėjos reikalų tvarkytoju, pavogė iš jos milijonus, o po to dar padavė į teismą, norėdamas prisiteisti 100 milijonų dolerių, sakydamas, kad dukra jam skolingą. Tikriausiai tą lemtingą spermatozoidą, iš kurios ji atsirado.

Paskutinė vinis šioje istorijoje sukalama į atlikėjos karstą yra jos motinystės problematika. Nustebau, kad jos dukra Bobby troško savo garsiosios motinos mirties, abi kartu vartojo narkotikus, o didžiąją laiko dalį ji augo gastrolėse arba prižiūrima auklės, praktiškai nematydama savo bendraamžių. Visgi dukters likimas labai panašus į motinos, ją rado irgi mirusią vonioje. Ar ne likimo ironija, kad niekšelis ir ją prie bedugnės stūmęs B. Brown, kuris sutiko šiame filme duoti interviu, pats išnešė sveiką kailį, o žmona ir dukra numirė? Visgi filmas ne vien tik apie Whitney Houston problemas, bet ir apie talentą, dievo dovaną, aistringą dainavimą ir dar daug daug kitų puikių dalykų, kurie vyko iki maždaug 1992 metų. Filmas atskleidžia vėl tą patį esminį dalyką, kuris jau daugel metų mane jaudina: kaip žmogaus talentas paveikia to žmogaus asmeninį gyvenimą, o šlovė ir turtai atveria neretai asmenines pragaro skyles.

P. S. Whitney buvo rasta veidu plūduriuojanti vonioje, kai draugė nuėjo jai nupirkti keksiukų ir grįžo po 30 minučių. Savižudybė? Tikriausiai ne. Narkotikai? Galimas daiktas. Žmogžudystė už skolas? Į šį klausimą kol kas atsakymo nėra, bet žmonės kalba, žmonės įtaria...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išganytojo aikštė" / "Plac Zbawiciela"

 

Sveiki,

Norėdami pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia jaunosios šeimos problemas...

Filmas kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi, sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą, o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir, jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.

Žiūrovas (nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų, tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.

Vis galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti, pripažinkime), gniuždo žmones.

Čia galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį, galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma, galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą, prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė į Belgradą (Serbija): Šventojo Savos cerkvė, Dunojaus ir Savo upės, Belgrado tvirtovė, bulvarai, istorija

 

Sveiki,

Trumpa viešnagė Serbijoje, kuri turi beveik 7 milijonus gyventojų, o 1.3 milijonų maždaug gyvena sostinėje Belgrade. Taip jau nutiko, kad šią vasarą teko pasisvečiuoti prieštaringai Europos Sąjungos vertinamoje Serbijoje. Kodėl prieštaringai? Ogi serbai labai nori įstoti į ES, save laiko iš dalies labai europietiškais slavais, netgi važiuojant per šalį po kirilica užrašytomis vietovėmis visur nurodytas ir lotyniškas vietovardžio pavadinimas. Žodžiu, kad Serbija būtų pakviesta ES bent jau į kandidačių sąrašą turi įgyvendinti tam tikrus reikalavimus tiek politinius, tiek ekonominius, o juk mes žinome, kad Kosovo pietinė buvusi Serbijos dalis, kurią Lietuva pirmoji pripažino kaip savarankią šalį, Serbija vis dar laiko teisėta savo šalies dalimi ir nė už ką neatsisakys. Žodžiu, situacija Balkanuose kaip visada aštri ir nenuobodi.

Visgi man asmeniškai labai patinka Balkanų slavų kalba, jų tartis ir tam tikri kultūriniai dalykai. Žinoma, Serbija dabar atsigavusi po Balkanų karų ir konfliktų su kaimyninėmis šalimis, ypač su Kroatija. Kas matėte Kino pavasaryje rodomą filmą apie 1995 metų siaubingus įvykius „Quo Vadis, Aida?“ (2020) arba kroatų dramą „Niekino sūnus“ (2008), manau, suprasite šių tautų nesantaikos priežastis. Man šie filmai labai padėjo suvokti Balkanų problemas.

Pats Belgradas – didžiausias Balkanų miestas, pultas daugybę kartų. Savo dabartinį pavadinimą įgavo maždaug IX amžiuje, iki tol šį regioną formavo romėnai ir tai buvo Romos imperijos provincija. Vėliau kraštą užėmė turkai ir valdė beveik 300 metų (su pertraukomis Habsburgai, kurie kovojo su turkais ir laikė šį frontą nuo invazijos į Europą). Vėliau Belgrado istorija XIX amžiuje, paskelbus Serbijos kunigaikštystę, istorija keitėsi dinamiškiau. Kurį laiką šalis priklauso Osmanų imperijai, vėliau formavosi įvairių tautų bendri dariniai. Maždaug 1929 m. atsiranda Jugoslavija, kuri nuo 1944 metų tapo ta klasikine socialistine Jugoslavija iki pat jos subyrėjimo 1992 metais. Visais tais laikotarpiais Belgradas, pažodžiui išvertus Baltasis miestas, buvo svarbiausias centras ir Jugoslavijos sostinė. Po subyrėjimo miestas tapo Serbijos ir Juodkalnijos sostine, o nuo 2006 metų tik Serbijos sostine. Belgradas buvo miestas tvirtovė, kuris pirmiausia turėjo atlaikyti turkų invaziją į Europą, todėl nuolat griaunamas ir puldinėjamas.

Dabar Belgrade ramu. Čia pirmiausia atsiveria Dunojaus ir Savos upių susikirtimo vieta ir puiki miesto panorama. Kas mane nustebino Belgrade? Tai tikrai ganėtinai baltas miestas ir modernus. Centre nemažai daug modernios „stiklinės“ architektūros, nes dėl karų nuolat atsirasdavo tuščios erdvės. Yra tokių vaiduoklių pastatų, kurie tiesiog šalia banko ar svarbių politiškai pastatų palikti kaip griuvėsiai ir jų niekas tyčia netvarko, rodomi turistams ir serbų vaikams kaip Balkanų karų palikimas. Tai keista.

Tą dieną, kai svečiavausi Belgrade, buvo karšta. Miesto centras man priminė itin gyvą, pilną įvairiausių tautų ir kalbų europietišką katilą. Žmonių tikrai kur kas daugiau nei eilinę poilsio dieną, pavyzdžiui, Vilniuje. Nesunku su jaunaisiais susikalbėti anglų kalba, serbai kalbiniu požiūriu išsilavinę, beveik visur galima atsiskaityti eurais tiek grynais, tiek kortele, todėl labai patogu. Labai nustebino, kad ant kiekvieno kampo sklinda vis kitokia muzika, o gatvės kvepia tiesiogine to žodžio prasme kas keli metrai vis kitokiais kvapais. Atrodo, kad akmenys, kuriais iškloti pagrindiniai pasivaikščiojimui skirti takai ir gatvės irgi kvepia. Serbų vyrai labai kvėpinasi ir toli gražu ne pačiais pigiausiais kvepalais (matyt, savotiška sostinės vyrų mada ir prestižo reikalas). Iš kitos pusės, nėra ko norėti, kai toks karštis ir šitoks prakaitavimas, reikia neutralizuoti kūno kvapus, todėl serbų vyrai negaili pinigų geriems kvepalams. Tą patį galima pasakyti ir apie moteris.

Toliau pateiksiu mini foto reportažą su komentarais.

Šiaip serbai yra stačiatikiai, turintys savo ortodoksišką šaką, kurią įkūrė Šventasis Savas (1175-1236) ir paprastai, kaip ir daugelis slavų, laikomi religingi žmonės. Tikriausiai būnant Belgrade kiekvienas serbas jums rekomenduos pirmiausia aplankyti Šv. Savos cerkvę (kai kurie ją vadina Šv. Savo soboru, dar kiti Šv. Savos katedra). Šis architektūros šedevras paremtas Šv. Sofijos soboru, esančiu Stambule, pavyzdžiu. Pradėtas statyti dar 1935 m., bet dėl karų ir politinių dalykų statybos ilgai strigo. Šiandien daug darbų jau baigta ir galima pamatyti vidų, kuris praktiškai visas nuo kupolo iki grindų dekoruotas auksu, dvelkia prabanga. Sakoma, kad rusai, su kuriais serbai labai sutaria, labai finansavo šio pastato statybą. Įdomu dar ir tai, kad po cerkvės apačia yra dar viena salė, kur kas mažesnė ir kuklesnė, tačiau viskas žėri auksu ir ten vyksta pamaldos, kol aukštutinėje salėje vyksta darbai. Manoma, kad cerkvė pastatyta ant Šv. Savos XVI amžiuje Osmanų imperijos kariaunos sudegintų šventojo palaikų.

Mažoji šventyklos salė po žeme.

Pagrindinis kupolas.

Centrinio Belgrado senamiesčio architektūra.

Vienas iš svarbiausių turistams ir patiems serbams istorinių dalykų Belgrade yra išlikusi tvirtovė ir gynybinės sienos, menančios net romėnų laikotarpį, tačiau išliko daugiausiai XV amžiaus laikotarpio reliktai iš kovos su Osmanų imperija. Ten yra ekspozicijos (jos mokamos), tačiau nuo tvirtovės galima pamatyti visą Belgrado grožį. Panašiai kaip nuo Vilniaus Gedimino bokšto, neužsukant į pačią pilį. Kaip sakiau, Belgradą iš vienos pusės saugo tvirtovės sienos, iš kitos – dvi upės (Savos ir Dunojus), todėl „paimti“ Belgradą labai sunku.

Nuo tvirtovės aiškiai matoma, kaip Savos upė įteka į Dunojų ir apjuosia Belgradą.

Belgrado tvirtovės krašte, kur Savos upė įteka į Dunojų, pastatytas vienas žinomiausių Belgrado simbolių – nuogo vyruko aukšta skulptūra. Tai keista istorija, mat serbams norėjosi kažko antikinio, o antikoje beveik visi vyrai vaizduojami nuogi, tačiau serbai kartu ir religingi žmonės. Moterys buvo pasipiktinusios, todėl serbų architektai sugalvojo skulptūrą nusukti į upės pusę, kad nesimatytų „grožybių“, o nuo kitos upės kranto jau ir nelabai kas matosi. Visgi skulptūra išliko Belgrado simboliu, o kas nori pamatyti „grožybes“, gali apeiti aplink ir nusifotografuoti. Ką visi, tiesą sakant, ir daro. Yra ir dar viena legenda, kad po šios tvirtovės žemėmis palaidotas pats Atila.

Vadinamasis „Meilės fontanas“, įsikūręs viename iš populiariausių Belgrado bulvarų. Čia žmonės iki šiol prisipildo vandens atsargų, nes jo paprasčiausiai per karščius reikia. Kokios kokybės ten vanduo, sunku pasakyti, bet žmonės tiki meilės galios legenda ir šiaip pasipildo gertuves.

Belgradas – upių miestas. Čia daug tiltų, visi jie turi savo pavadinimus ir reikšmes.

Belgrade 2008 metais vyko garsusis „Eurovizijos“ dainų konkursas ir jis vyko šioje moderniai pastatytoje arenoje. Nors nebuvau labai arti priėjęs, tačiau sunku patikėti, kad tai viena didžiausių Europoje arenų ir ja labai serbai didžiuojasi. Atrodo, netgi mažesnė už mūsų „Žalgirio“ areną. Matyt, didelė dalis visgi įsileidusi į žemę, todėl iš išorės tokia kompaktiška.

Koks tas Belgradas man? Platus, dar nepažintas, nes kad pažintum, reikia pagyventi, tad viskas perbėgta „kosmetiškai“ greituoju būdu. Visgi tai europietiškas miestas, kurio tvirtovės ilgą laiką buvo Europos ir Artimųjų Rytų riba, Belgradas mus gynė, todėl šią žemę ir tautą nuolat formavo karai. Dabar tai modernus turistinis miestas, turintis savo istoriją, populiarius traukos objektus, savitą maistą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie tai, ką gali suvaidinti aktorius ir ko negali

 

Sveiki,

Daug kalbėti šįkart apie šios dienos citatą nesiruošiu. Ji priklauso aktoriui ir režisieriui bei pedagogui Valentinui Masalskiui, kuris viename interviu pasakė seną gerą teatro tiesą apie aktorius. Sunkiausia yra perteikti scenoje tai, kuo save laikai arba esi susitapatinęs. Štai kodėl dorovingam žmogui lengva perteikti paleistuvį, o paleistuviui lengva suvaidinti šventeivą, nes... tu esi laisvas nuo tų schemų ir modelių. Perteikti tą, kas nesi, yra lengva, atsiranda drąsa ir energija, o kai reikia perteikti tai, kas savaime jau esi, galvoji, kaip čia padarius įdomiau, kad kuo liktų mažiau tavęs paties ir tada per galvojimą išblėsta energija ir atsiranda negyvumas. Taigi. Dabar galvoju, juk ir gyvenime, kai manome įtikinamai meluojantys, atsiranda tas pats teatro žaidimas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geri ketinimai" / "Las buenas intenciones" / "The Good Intentions"

 

Sveiki,

Ar įmanoma sukurti filmą, kuris būtų įdomus, tačiau jame nebūtų nė vieno blogo veikėjo? Tikriausiai daugelis pateiktumėte ne vieną europietiško kino pavyzdį, galgi net įvertintą ne vienu prestižiniu apdovanojimu. Vienas iš tokių filmų yra argentiniečių režisierės Anos Garcíos Blayos debiutinis darbas „Geri ketinimai“ (ispan. Las buenas intenciones) (2019), kuris Lietuvoje buvo pristatytas per Kino pavasario festivalį.

Filmą scenarijui rašė pati režisierė, prisiminusi savo vaikystės nutikimus. Istorija mus nukelia į 1990-ųjų Argentinos sostinę Buenos Aires, kurioje, kaip dažnai ir būna, šiame viename didžiausiame pasaulyje megapolių, sunku prasigyventi, todėl lotynų amerikiečiai drąsiai migruoja tarp kaimyninių šalių sostinių ieškodami uždarbio. Dėmesio centre – bohemiškos prigimties trijų vaikų tėvas Gustavas, kuris po pamokų ir savaitgaliais pasiima savo tris vaikus iš buvusios žmonos Secilijos. Gustavui neatrodo, kad labai rūpėtų jo vaikai, jis viską žiūri pro pirštus, nemoka jais rūpintis, tačiau dievina sunkią muziką, futbolą ir savo žolę rūkančius draugus. Natūralu, kad negebėjimas rūpintis vaikais yra negebėjimas planuoti ir savo gyvenimą, todėl Gustavas dažnai gyvena šia diena, skendi skolose ir nelabai prisideda prie vaikų išlaikymo, bet, atrodo, kad jam vaikai rūpi, bet ne tokiomis socialinėmis saugumo formomis, kokiais mes dažnai suvokiame standartinius rūpestingus tėvus. Tai filme ganėtinai įdomu, nes infantilus ir kiek savanaudis tėvas visgi atskleidžiamas ir kaip jautrus tėvas, kuriam rūpi vaikai, kuris suvokia žmonos ir jo naujojo draugo išvykimą į Paragvajų kaip geresnio gyvenimo garantą vaikams.

Iš tikrųjų filme, atrodo, nieko pernelyg daug nevyksta, tačiau turime keletą įdomesnių atšakų t. y. Gustavą, kuris apdovanotas tėvystės dovana, bet yra toli gražu netobulas ir atsainus, bet nuoširdus tėvas ir, žinoma, socialinius lotynų amerikiečių rėmus, kai gyvenimo aplinkybes ir šeimų santykius lemia ne „aš noriu taip ir anaip“ gyvenimo aplinkybės, bet skurdas ir geresnio gyvenimo paieškos. Norėčiau pagirti šįkart nuoširdų ir organiškai bei subtiliai kasdieniškai perteiktą vaikų vaidybą ir apskritai aktorių darbą, nes atsisakyti beveik visi holivudiniai sintetiniai nenatūralumai, pradedant susireikšminusiais ir teatralizuotai perteiktomis scenomis ir baigiant neretai negyvais dialogais – čia šito beveik nerasite, todėl filmas pavyko toks nuoširdus, tikroviškas, (kai kada dvelkia natūraliai pagautais eksperimentiniais kadrais), suprantamas tikriausiai visoms civilizuotoms kultūroms. Pabaigoje parodomi pačios režisierės išsaugoti dokumentiniai kadrai iš alternatyvios šios istorijos autentiškų prisiminimų.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

 

Puslapis į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką" / "Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer"

 

Sveiki,

Prieš kelerius metus baigiau žiūrėti itin pasaulyje daug dėmesio sulaukusio ir mane, tiesą sakant, pritrenkusio serialo „Apkaltintas žmogžudyste“. Kol kas nieko negirdėti apie trečiojo sezono kūrimą, o man taip norėjosi kažko labai įtraukiančio, detektyviško ir, ko čia slėpti, kas leistų atsitraukti nuo mūsų kasdienių nesąmonių ir pasipiktinti Amerikos realybe bei leistų sukurti iliuziją, kad kitur tai tikrai blogiau, nei pas mus. Pasirinkau keistą mini Netflix serialą neįtikėtinu pavadinimu „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“ (angl. Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer) (2019). Tai trijų ilgų serijų mini serialas toli gražu ne apie kates, nes, kad ir kaip jos man patiktų, nesiryžčiau žiūrėti apie skrodžiamas ir kankinamas kates. Tai taip pat nėra liguista istorija apie žmones (kaip ta iš „Simpsonų“ pakvaišusi Lady Cat), kurie savo namų sienas nukabinėja kačių nuotraukomis, o naktimis juos aplanko kačių angelai. Ne, serialas ne apie tai, jis kur kas geresnis, nei būtų galima numanyti.

Toliau dalysiuosi šio serialo įspūdžiais, bus atskleistos turinio detalės, tad prieš skaitant labiau rekomenduočiau pasižiūrėti patį serialą, nes nebebus taip įdomu žiūrėti, jeigu daugmaž viską žinosite.

Tiesą sakant, tos trys serijos „suėjo“ kaip vienas ilgas dokumentinis filmas su pagerintu trilerio efektu. Netflix‘ai moka kurti panašaus turinio žanrą, nes pažiūrėjęs pirmą seriją iškart griebsi kitą. Istorija prasideda tikrovėje apie 2010 metus, kada kažkas facebooke paplatino šokiruojantį vaizdo įrašą, kuriame jaunuolis į plastikinį įdeda du mažus kačiukus ir siurbliu ištraukia orą. Žinoma, kačiukai žūsta, o internete atsiranda ištisa tūkstantinė grupė, kuri pasibaisėjusi pradeda aiškintis, kas galėjo tai padaryti. Labiausiai į tas paieškas įsitraukia Deanna Thompson iš Las Vegaso ir John Green iš, jeigu neklystu, Kanados. Savo puslapyje jie analizuoja vaizdo įrašą ir bando nustatyti, iš kur darytas vaizdas. Neįtikėtina, tačiau įrašas padarytas mažame kambarėlyje, kuriame eina ukrainietiška TV laida, tačiau yra dulkių siurblys, kuriais prekiaujama tik Šiaurės Amerikoje. Galiausiai kruopščiai išanalizavę įrašą, jie nusprendžia, kad neįmanoma nustatyti, kas nudaigojo tuos kačiukus, bet... jie dar nežino, kad žudikas integravosi į jų socialinę grupę ir seka jų kiekvieną žingsnį.

Galiausiai žudikas pateikia dar keletą vaizdo įrašų, susikūręs daug padirbtų anketų, jis meta įvairiausias užuominas, o lengvatikiai manosi, kad aptikę tinkamą asmenį. Galiausiai žudikas pateikia vaizdo įrašą, kaip sušeria katę pitonui ir duoda užuomina, kad jis kuria filmą, kuriame netrukus mirs ir žmogus. Kol žudikas ruošiasi, internautams pavyko ne tiek ir mažai sužinoti. Pagrindinis įtariamasis iš Monrealio kilęs aktoriumi ir modeliu trokštantis būti Luka Magnotta, tačiau jis išvykęs į Europą ir tikina, kad su tuo nieko bendro neturi, tačiau netrukus pademonstruojamas įrašas, kaip ledo kirtikliu nužudomas nuogas vyriškis, o tada jau įsitraukia ir policija, pasakojama istorija apie lagamine aptiktas kūno dalis, kirminus ir t. t.

Tai toks būtų pagrindinis šio serialo siužetas. Lyg žiūrėtum trilerį, o ne tikrovės dalykus. Sunku protu suvokti, jog iš tikrųjų tokie dalykai vyko nuo 2010 iki pat 2012 metų vidurio, kai tikrasis žudikas dėka internautų sugaunamas. Visos tos detalės ir beprotiškiausi eksperimentai bei žudiko gebėjimas pasprukti, suklaidinant gaudytojus, stebina. Stebina ir šio detektyvo naratyvas, kuris prasideda kačiukų žudymais ir pačių internautų nepasidavimu sučiupti žudiką, nors jis būtų kad ir pačiame Sibire. Kas mūsų senais bočių laikais nėra daigojęs naminių gyvūnėlių? Pats dar pamenu, kaip močiutė nešė šuniukus skandinti į kūdrą, nes sovietiniais laikais nebuvo tokio dalyko, kaip gyvūnų teisės, globos namai ir t.t., todėl kaimuose žmonės su gyvūnų pertekliumi tvarkėsi kas kaip išmanė ir tikrai ne pačiomis humaniškiausiomis priemonėmis, bet...

Kadrai iš serialo

Siejant gyvūnų utilizavimą ir gyvūnų kankinimo elementus internautams pakraupinti, manau, žudikas tikrai persistengė. Galiausiai pajutęs, kad yra nepagaunama internetinė žvaigždė, jis iš tikrųjų užmuša žmogų. Ir tai padaro kažkada aplinkos atstumtas homoseksualus modelis, taip niekada ir netapęs tikru modeliu ir aktoriumi. Iš pažiūros švelnus ir seriale labai pabrėžiama, kad mandagus žudikas Luka Magnotta sakosi, jog pats to nedaręs, o jį privertė mistiškas „draugužis“, kuris (kaip neįtikėtina!) yra iš tikrųjų jo galvoje. Būtent čia, man regis, serialo kūrėjai ir padarė skubėtą istorijos spragą, nes norėjosi didesnės plėtotės apie Lukos psichiką ir jo įsivaizduojamą, o gal ir galimai egzistavusį draugą, juk viename vaizdo įraše mes matome net tris rankas, laikant pitoną? Tai kas visgi buvo toji trečioji ranka? Tik laikinai užbėgęs pitono savininkas?

Galiausiai serialas pateikia šokiruojantį dalyką, mat kiekvienoje Lukos darytame vaizdo įraše jis panaudoja filmų užuominos detales, tarsi jį susektų, bet iki galo nepagautų. Iš tikrųjų Luka manėsi, jog jis pagrindinis aktorius, elgiasi kaip Sharon Stone iš filmo „Esminis instinktas“, netgi jo įsivaizduojamas draugas yra filmo personažas, o Lukos ilgesys primena psichuojančio bepročio žudikišką performansą, kuris prasidėjo nuo kačiukų ir baigėsi Interpolu ir masinėmis gaudynėmis bei visuotine žinių transliacija. Dievaži, tai tarsi kačių „zodiakas“, jeigu žinote šį taip niekada ir nepagautą bei neišaiškintą amerikiečių serijinį žudiką.

Pabaigoje pagrindinė įvykių stebėtoja ir iniciatorė Deanna klausia žiūrovų (kartu ir savęs pačios), kiek iš tikrųjų jie kaip internautai prisidėjo pakurstydami populiarumu ir dėmesiu Luką įvykdyti žmogžudystę ir kiek mes patys prisidedame žiūrėdami tokius filmus ir serialus? Iš tikrųjų medijos itin pavojingos, sako serialas, ir pamatuoti atsakomybę bei ribas yra labai sunku, o gal ir visai neįmanoma. Visgi tai šokiruojančio siužeto serialas, kuris primena gerai sukaltą trilerį, tačiau užčiuopia ir pilietiškumo svarbą, saugumo internete ir psichinės sveikatos prevencines problemas. Rekomenduoju peržiūrėti kokią bemiegę naktį.

Jūsų Maištinga Siela