Vinilinė plokštelė: Purple Disco Machine – Exotica [Vinyl, 2LP] (2022)

 Informacija apie albumą: Purple Disco Machine – Exotica [Vinyl, 2LP] (2022)

Vinilinė plokštelė: David Guetta ft Nicki Minaj – Turn Me On (single) [ Vinyl, LP] (2011)

 
Informacija apie singlą: David Guetta ft Nicki Minaj – Turn Me On (single) [ Vinyl, LP] (2011)

Serialas: "Kalmaro žaidimas" / "Squid Game" / 오징어 게임 (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Pirmąkart gyvenime pasiryžau pažiūrėti Pietų Korėjos serialą ir pasirinkimo daug, tiesą sakant, neturėjau, juo tapo šių dienų masiniu kultūriniu reiškiniu tapęs „Kalmaro žaidimas“ (angl. Squid Game). Pastarasis pasirodęs 2021 metais šovė į aukštumas ir apie jį kalbėjo daugelis, kas netingi miegoti su laptopu ant pilvo, rydami vieną po kito „Netflix“ serialų serijas. Tikriausiai niekada nebūčiau šio serialo žiūrėjęs, jeigu apie jį nebūtų kalbėję nuo paauglių iki profesorių, ir tikrai ne Pietų Korėjoje, o čia, Lietuvoje. Kėslas buvo labai paprastas: pažiūrėti serialą ir suprasti apie ką žmonės kalba, neatsilikti nuo masinės kultūros kalbos kodo.

Istorija vyksta Pietų Korėjoje ir ji prasideda nuo lošti mėgstančio, bet amžinai prasiskolinusio ir dažniausiai motinos išlaikomo pagrindinio veikėjo Seong Gi-hun. Pastarasis turi ne tik skolų, bet ir dukrą, kuri auga su motina naujoje sukurtoje šeimoje. Neišgalėdamas dukters gimimo proga padovanoti net normalios dovanos, Gi-hun jaučiasi absoliučiu nuliu, todėl metro stotyje sutikęs keistą vyruką ir su juo sulošęs šiurkštų žaidimą, gauna pakvietimą į kitą keistą žaidimą, kuriame galima laimėti daugiau pinigų. Kaip jau įprasta, niekas nieko per daug nabagėliui nieko neaiškina. Pamanęs, kad bus panašūs žaidimai, jis pasiryžta vykti į keistą žaidimų klubą. Tiesą sakant, tą padaro dar beveik pusę tūkstančių sunkiai galą su galu suduriančių korėjiečių, kurie vos įlipę į paslaptingą furgoną, apsvaiginami, kad nematytų kelio, o vėliau atsibunda jau didžiulėje salėje su savo numeracijomis ir sportine apranga.

O toliau, tiesą sakant, nelabai ką yra ir pasakoti, nes žiūrovas jau nujaučia, kad iš pradžių infantilus žaidimas metro stotyje nieko gero neatneš atsidūrus gerai organizuotoje ir struktūruotoje organizacijoje, kurioje visi dalyviai, surinkti nuo šaligatvių, be išimties pasirašo žaidimo ir dalyvavimo sutartis. Po pirmojo žaidimo vaikiškai spalvingame lauke laimi senukas (kas akivaizdžiai buvo tikėtina) ir visi, kurie suspėjo peržengti liniją, kol mergaitė ir apsaugininkai nepaspirgino kulkomis.

Iš tikrųjų tai infantiliame ir spalvingame pateiktyje, kuris primena turtingų ir iškrypusių įrengtą lėlių namelį, sukurtas sadistinis žaidimas, tik iš dalies perimantis „Pjūklo“ filmų serijos žiaurumus. Tik šįkart nereikia paaukoti kokios nors kūno dalies, kad išsilaisvintumėte, užtenka tiesiog gerai žaisti, bent jau pirmuosius žaidimus. Serialą bandoma vystyti keliais prasminiais lygmenimis, kurie, mano galva, nors įdomūs, tačiau retsykiais labai abejotini. Užtektų paklausti: ar geriau mirtumėte žaisdami kvailą sadistinį žaidimą, tikėdamiesi laimėti prieš 450 žmonių baseiną pinigų, ar geriau visgi gyventumėte be rizikos kokiame Seulo prasto rajono šunyne, bet visgi gyventumėte? Kai po antro „paskatinimo“ daugelis veikėjų grįžta žaisti sadistinio „Teletolo“, staiga, imi galvoti, kad korėjiečiai arba labai kvaili, arba azartiški žmonės. Visgi naratyviniu požiūriu serialas stengiasi paaiškinti veikėjų sugrįžimą į žaidimą, sakydamas skambią biblinę frazę, kad geriau trumpas pragaras žaidimo zonoje, nei pragaras tikrovėje.  

Galiausiai, einant serijai po serijos, apsiprantame su saujele pagrindinių veikėjų, kurie vėlgi graduojami į „geriečius“, kurie turi laimėti tuos pinigus tam, kad kažkam pagelbėtų ir į „blogiečius“, kurie dėl savanaudiškų paskatų ir šiaip prisidirbę gyvenime tetrokšta įsigyti nuosavą lėktuvą. Tai ganėtinai primityvu, nes formuojamos klišinės dvi gėrio ir blogio stovyklos, tad žiūrovas be pasirinkimo palaiko gerąją, nes ji doresnė, aiškesnė ir jų santykiai geri, tačiau nėra taisyklės be išimties, ir žiūrovas žino, kad veikėjai tiesiog vieni su kitais bendraudami nusišneka. „Kai mudu iš čia išeisime, su tai pinigais darysime tą ir aną...“ Bet net ir asilui aišku, kad šis žaidimas suorganizuotas taip, kad laimėtojas būtų tik vienas, todėl tos gražios kalbos apie gyvenimo pakeitimą „geriečių“ stovykloje yra tik iliuzijos, kol jų nesumažės tiek, kad ir jie tarpusavyje pradės konkuruoti. Galiausiai taip ir nutinka.

Kadrai iš serialo.

Atskleisiu iš dalies finalinę paslaptį, jog šį žaidimą galiausiai laimi mūsų pagrindinis veikėjas, kuriam pirmojoje serijoje ir buvo sutelktas didžiausias dėmesys. Kitaip, tiesą sakant, ir negalėjo būti, taip jau užprogramuota ir nuspėjama. Įspėjau kai kurias ir kitas paslaptis, apie integruotus veikėjus į šį žaidimą, tad labai didelių detektyvinio masto galvosūkių šiame seriale nėra, viskas remiasi socialiniais strateginiais žaidimais. Nors rožiniai trikampiai, skrituliukai ir kvadratai apmokyti sadistiniai pionieriai ir suokia per garsiakalbius, kad čia sąlygos sudarytos socialistinės t. y., jie turi visi lygius šansus išgyventi ir laimėti, ko niekada neturėjo tikrovėje, visgi tai yra šioks toks cinizmas, nes rungtyse atsiranda ir jėgos žaidimai, kuriuose sunkiai pasirodo moterys, o „laisvėje“ susiformavusių marozų įgūdžiai toli gražu ne tokie pat, kaip analitiškai gebančio mąstyti matematikos profesoriaus. Kitaip sakant, visi veikėjai jau yra užauginti kitų socialinių struktūrų ir jų gebėjimai šioje išgyvenimo srityje tikrai nėra lygūs.

Bet tai tikriausiai ir yra įdomiausias serialo dalykas. Tas prakeiktas sadizmas, turtuolių pasilinksminimų orgija, kurią stebi pasaulio galingieji, investavę begales pinigų į šį iškrypusį žaidimą. Tiesą sakant, apie pasimėgavimą medžiojant tikrus žmones yra sukurtas ne vienas filmas, bet tokių atvejų turėjome ir tikrovėje. Tereikia prisiminti Holokausto laikus, kai prisigėrę esesininkai liepdavo žydams medyje gegutėmis kukuoti, o jie iš nuotolio į juos šaudydavo kaip į paukščius. Visgi grįžtant prie „Kalmaro žaidimo“, vienas iš šio žaidimo organizatorių, jau gulėdamas mirties patale, bando paaiškinti, kad žaidimas buvo ne jo sadistinis šou, o suteikta dovana ir galimybė, nes jie galėjo rinktis į žaidimą niekada negrįžti, vadinasi, visi, kurie ten mirė, yra jų, o ne turtuolių kaltė. Skirtingi pasaulio matymai ir žmogaus gyvenimo suvokimas šiame seriale primena iškreiptą hibridinę tikrovę, kurioje veikia vaikystės žaidimo principai ir socialiniais ryšiais grįsta socialinė rizika.

Yra ir paralelinė šio pasakojimo istorija. Apie detektyvą, kuris ieško savo dingusio brolio ir slapčia jis patenka į šią turtuolių salą. Slampinėdamas ir apsimesdamas vienu iš kaukėtų darbininkų, jis įmena ne vieną šios organizacijos paslaptį, o galiausiai, kaip jau galite įtarti, suranda ir brolį, atskleisdamas, kad ir tarp tų apmokytų žmonių-kiborgų yra žmonių, kurie tiesiog stokodami laimės tikrovėje parsidavė šios ydingos sistemos sraigtams. Visgi serialas palieka tą, kaip sakant, keistą tuščio oro terpę t. y., juk visi turėjo galimybę pasirinkti ir atsisakyti dalyvauti toje laimės paieškos puotoje. Tam tikra prasme tai yra demokratija, kuri visgi turi savo kainą ir išlygas, o kai demokratinėje sistemoje nusėdi kaip dulkė savame sluoksnyje, labai sunku prasimušti ir staiga demokratija tampa diktatūra, kurioje turi paklusti arba mirti.

Būtų primityvu sakyti, kad serialas yra apie santvarkas ir apie sadizmą. Man jis yra apie pasirinkimą gyventi ir mirti, rizikuoti ir laimėti, pasiaukoti arba nieko nedaryti. Svajonės apie geresnį gyvenimą šiuos veikėjus nuvedė prie apsisprendimo tapti lėlių namelio laužomais žaislais, tačiau beveik visi, kurie turėjo ką ištarti prieš mirtį, rėkė, kad užteks ir nebenori toliau žaisti. Finalinėje scenoje, pagrindinis veikėjas ilgą laiką neeikvoja laimėtų pinigų ir metus gyvena valkatos gyvenimą tarsi bandydamas atpirkti žuvusiųjų kaltes, tačiau apsisprendęs negedėti ir suvokęs žaidimo taisykles, užuot grįžęs pas dukrą, jis renkasi grįžti į dar vieną „Kalmaro žaidimo“ sezoną. Ką tai primena? Ilgai žaginta nekalta mergaitė nebemoka gyventi laisvėje, ji trokšta vėl būti priklausoma kitiems. Galbūt šis iš fasado vertinant infantilus žaidimas yra pernelyg žiaurus, o veikėjai pernelyg sustruktūruoti į funkcionuojančius komikso herojus, tačiau atitolus nuo serialo siužetinių vingių ir personažų, jis beregint tampa tam tikra mūsų visų socialinės tikrovės gyvenimo tragikomedijos simboliu: vieni laimi ir pasiekia savo sėkmę lengvai arba sunkiai, o kiti sutęžta ant žemės vos išskleidę savo erelio sparnus. Ir galutinis paradoksas: argi nėra ironiška, kad tokiems serialas kaip „Kalmarų žaidimas“ žiaurumo sąlygas padiktuoja tikrovės žiaurumo sąlygos?

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Stebėtojas" / "Watcher"

 

Sveiki,

Prieš kelerius mėnesius matytas filmas „Moteris lange“ (2021) paliko ne itin gerą įspūdį, nors pagrindinės aktorės Amy Adams vaidyba ir buvo gera. Sakyčiau, labai panašaus braižo yra ir dar vienas siaubo trileris „Stebėtojas“ (angl. Watcher) (2022), pasakojantis apie jauną porą, atvykusią į Rumunijos sostinę Bukareštą. Džulija – tipinė blondinė amerikietė, o vyras Frencis – rumunų kilmės amerikietis. Džulijai sunku naujame mieste ir bute, ji stengiasi iš pradžių kaip uoli turistė, kuri turi laukti, kol vyras diena iš dienos baigs darbus, pramokti rumunų kalbos. Slampinėdama su rumunų kalbos pamokų įrašais jaučiasi vieniša, bet jai sekasi, nes filme beveik visi rumunai kalba nuostabiai angliškai (beveik visi). Vieną naktį su vyru gatvėje pamato policijos automobilius. Vėliau Džulija sužino, jog ten buvo rasta jauna moteris su nupjauta galva. Toji mintis Džulijai neduoda ramybės, tad iš vienatvės stebėdama pro didžiulį viešbučio langą kitapus gatvėje pastebi, kad ją pačią nuolat stebi sunkiai įžiūrimas vyro siluetas...

Principas labai paprastas. Moteris yra įsitikinusi, kad ją ne tik stebi tas keistuolis, bet persekioja ją visur, kur ji tik eina. Galiausiai Džulija tampa dirgli ir jautri, ji viską papasakoja vyrui, kviečiama policija, tačiau filme viskas pateikiama taip, kaip dažniausiai perteikiama klasikiniuose tokio tipažo filmuose: jauna durnelė svetimoje šalyje patiria atskirtį ir stresą, vienatvę ir neturėjimą ką veikti, todėl prisigalvoja nebūtų dalykų. Svarbiausia, jog filme viskas perteikta per lyties stereotipus, nes tiek vyras, tiek policininkas laiko ją silpnosios lyties atstove, kuri nelabai ką čia supranta, todėl nereikia sureikšminti jos kliedesių. Tiesą sakant, tas įsigalėjęs siaubo trileriuose stereotipas erzina, nors nesu aršus feministas, bet, Dieve brangus, kam amžinai kaišioti tą stereotipinį elgesio modelį, kuris tampa lėkštu trilerio varomuoju lokomotyvu? Moters paranoją vertina vyrai ir dažniausiai nuvertina, o žiūrovui belieka tik vėl galvoti, kokie buki visi tie vyrai, kol nepraliejamas pirmasis kraujas.

Pagrindinė vaidmenį sukūrė šiaip jau tokio tipažo filmuose pagarsėjusi jaunosios kartos aktorė Maika Monroe, kuri ne kartą jau atliko bėglės nuo persekiotojo vaidmenį. Prisiminkime novatorišką ir kiek tikrai baugų bei nuo klišių nutolusį jos pasirodymą filme „Jie tave seka“ (2014). „Stebėtojas“ kažkodėl sulaukė ganėtinai neblogų vertinimų, tačiau man iš esmės filmas toks drungnas, susitelkęs į kelių veikėjų tamsias stereotipines istorijas: maniakas už lango, kaimynė striptizo šokėja ir darbais užsivertęs vyras, kuris tik naktimis grįžta su ja pasimylėti bei nuobodžiaujanti ir įsibaiminusi pagrindinė veikėja. Režisūrine prasme filmas nėra pačios prasčiausios prabos, filmo kūrėjai stengiasi išlaikyti įtampą ir retsykiais tikrai neblogai pavyksta, pavyzdžiui, scena metro traukinyje. Visgi koja kiša klišės t. y. siauras ir atpažįstamas siužetas, neįdomūs veikėjų pasauliai, nuspėjami trilerio vingiai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela  

Serialas: "Mer iš Rytų centro" / "Mare of Easttown" ("Merė iš Rytų")

 

Sveiki,

Apie detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“ apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.

Serialą buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant, kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi, kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.

Grįžtant prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer (vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas, o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos) rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena mergina, o kita rasta nužudyta upėje...

Serialas neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“ (1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji, bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.

Mer šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai, tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi tyliame liūdesyje.

Iš esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių, siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto veikėjo lemties šiame seriale.

Kadrai iš serialo.

Visgi Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas, sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą, išlaikant šių žanrų balansą.

Kalbant apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus, bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas, kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi apie Mer asmeninį gyvenimą.

Visgi viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės, mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį, nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai 2" / "Minions: The Rise of Gru"

 Sveiki,

Daugelis iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems, kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką, manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai 2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“ prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.

Tiesą sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia stulbinamos galios.

Nepasakosiu viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti, sakyčiau, tikrai galima.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Monique - Palauksiu kol užmigsi [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Tie, kas mane nors kiek pažįsta, žino, kad nesu itin didelis lietuviškos muzikos gerbėjas, tačiau nauja aptikta per klaidą daina mane gerokai nustebino. Garsios lietuviškos atlikėjos Monique (Monika Pundžiūtė) naujausia daina „Palauksiu, kol užmigsi“, kaip pastebėjo internetiniai komentatoriai, išsviedžia į kosmosą. Ir ne dėl to, kad vizualusis vaizdo klipas pateiktas su planetomis, aš turiu galvoje, patį jausmą. „Glamūriškai“ švelnus ir, atrodo, neišskirtinis atlikimas, visgi sujaudina, sudirgina, nusviedžia į jausmų vandenyną, o gal ir tam tikrą kosmosą.

Jau labai seniai žinau Monique atlikimą ir jos balso tembro variacijas. Ji puiki ir įdomi, bet šioji daina, man regis, revoliucinė, nes tekstas labai geras, kuris puikiai, man atrodo, „limpa“ su pasirinkta instrumentuote. Daina išleista kartu su muzikos kampanija „Warner Music Baltics“.

Pridursiu, kad man labai patiko šis raminantis kūrinys.

Cituoju iš dienraščio delfi.lt

„Pirmoji naujos dainos frazė gimė dar kuriant ankstesnį singlą „Paleidžiu save“. Kiek netikėtai sudainuota frazė per laiką virto gilia ir užaugusia daina. Iki šiol jos klausydama girdžiu daugybę prasmių ir interpretacijų – kiekvienas klausytojas ją išgirs vis kitaip, priklausomai nuo to, kokiame gyvenimo etape šiuo metu yra“, – apie naują kūrinį kalba Monique.

Žodžiai / lyrics

Monique – Palauksiu, kol užmigsi

Aš rami

Lyg jūra laukianti audrų

Liepos vidury

Su tavim, ei

Už mus abudu

Būsiu visada kantri

 

Aš taip noriu, kad mes

Būtume kartu

Lauksiu iš visų jėgų

Reikės

Kiek reikės, kiek reikės.

 

Ak, aš palauksiu, kol užmigsi tu.

Sutik mane tarp sapnų,

Sutik ir nepaleisk.

Sutik, kad liksime kartu.

Ak, palauksiu, kol užmigsi tu

Ir gal vieną iš tų naktų

Pabusiu su tavim,

Būsiu su tavim kartu.

 

Pagaliau

Tave ir vėl šiandiena pamačiau,

Vos širdį krūtinėj sulaikiau.

Ji tave, jeigu tik nori,

Tavo ji visa.

Aš pas tave skrendu su kometa,

Žinok, jei tavo meilė man vanduo,

Tai mano kūnas

Tarytum dykuma.

 

Ak, aš palauksiu, kol užmigsi tu.

Sutik mane tarp sapnų,

Sutik ir nepaleisk.

Sutik, kad liksime kartu.

Ak, palauksiu, kol užmigsi tu

Ir gal vieną iš tų naktų

Pabusiu su tavim,

Būsiu su tavim kartu.

 

Ta-ta-ra-ra-ra...

 

Ak, aš palauksiu, kol užmigsi tu.

Sutik mane tarp sapnų,

Sutik ir nepaleisk.

Sutik, kad liksime kartu.

Ak, palauksiu, kol užmigsi tu

Ir gal vieną iš tų naktų

Pabusiu su tavim,

Būsiu su tavim kartu.

Jūsų Maištinga Siela