Serialas: "Prakeikimas: Roberto Dursto gyvenimas ir mirtis" / "The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst"

 Sveiki,

 

Šią vasarą vedinas nostalgijos dėl buvusio serialo „Apkaltintas žmogžudyste“ dviejų sezonų, norėjau pažiūrėti analogiškų tikromis istorijomis paremtų serialų apie JAV teismines sistemos nonsensus ir neįtikėtinus žmonių likimus. Tiesa, nežinia, kiek sau leidžia manipuliuoti ir konstruoti žanro rėmuose šių populiarių ir itin aukštai vertinamų serialų kūrėjai, tačiau faktas lieka faktu – žiūrėti yra nepaprastai įdomu. Vieną iš šio žanro serialų neseniai pristačiau „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“, kurį labai rekomenduoju pažiūrėti kaip detektyvinį keturių dalių serialą. Na o šįkart pasirinkau vieną geriausiai IMDb lankytojų įvertintą šešių serijų serialą apie turtuolį Robert Durst „Prakeikimas: Roberto Dursto gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst), kurį režisavo Andrew Jarecki ir išleido serialų kompanija milžinė HBO 2015 metais.

 

Nepasakyčiau, kad serialas yra visų laikų geriausias tokio žanro kūrinys. Tiesą sakant, serialą apie kačių žudiką ar neaplenkiamą (mano akimis) „Apkaltintas žmogžudyste“ sužiūrėjau gerokoje įtampoje, o serialas apie Robertą Durstą man pasirodė šiek tiek chaotiškai padrikas, tačiau vis tiek neprastas reikalas, nes juk bežiūrint tampi kaskart išrankesniu, tad ir lūkesčiai būna didesni.

 

Istorija pasakoja apie turtuolį Robert Durst, kuris dar devintajame dešimtmetyje buvo apkaltintas savo pirmosios žmonos nužudymu. Deja, moters kūnas taip niekada ir neatsirado, o suimti ir nuteisti R. Durstą pritrūko įrodymų. Įdomu tai, kad pagal šio žmogaus bylą 2010 metais buvo pristatytas gana gerai sukaltas to paties režisieriaus Andrew Jarecki vaidybinis filmas „Visi geri dalykai“ (angl. All Good Things), pastarajame nusifilmavo Ryan Gosling ir Kirsten Dunst. Po šio filmo pats Robertas Durstas susisiekė su režisieriumi ir pirmąkart leidosi į viešumą pakalbėti apie legendomis ir mitais apipintus jo tariamus nusikaltimus.

 

Iš tikrųjų serialas chaotiškas dėl to, kad pasakojama keliais dešimtmečiais dar kelios žmogžudystės, kurios taip pat priskiriamos Robertui Durstui t. y. jūros krantinėje rasto supjaustyto vyro lavonas ir žurnalistės rašytojos kūnas Kalifornijoje. Galiausiai Robertas Durstas teisme prisipažįsta, kad supjaustė lavoną ir įmetė į jūrą, tačiau prisiekusieji jį išteisino, mat žmogžudystė įvyko neva atsitiktinai. Tai labai reta, kada prisiekusieji, kurie mato, jog žmogus beveik 100 procentu kaltas, jį vis tiek išteisina. Galiausiai neišaiškinta istorija apie žmonos ir tariamos draugės rašytojos, kuri galimai jį šantažavo, nes apsimetė jo žmona, mirties istorija nebekelia iliuzijų. Man kaip žiūrovui keisčiausia yra tas dirbtinis už nosies vedžiojimas: kodėl R. Dustas kreipėsi į režisierių sukurti apie jį serialą, o pabaigoje ėmė pustytis padus, kai jau kuris laikas gyveno patogų išteisinto nusikaltėlio gyvenimą?

 

Nusikaltėlio psichika ir elgsena iš tikrųjų labai keista, nors ir stereotipinė. Galiausiai juk kiekvienas žudikas grįžta į nusikaltimo vietą arba bando kaip nors viešintis neva sukurdamas iliuziją, kad yra nekaltas, nes nesislapsto. Visgi užtenka kaskart pažiūrėti (bent jau man) į Roberto Dursto akis ir jo trūkčiojantį veidą, kad suvokčiau, jog jame tūno tikras velnias.

 

Neatskleisiu visų detalių, tačiau, slenkant serialui prie pabaigos, įvyksta tikras ir netikėtas realybės šou. Robertas Durstas ima vengti filmavimo aikštelės, o dokumentikos kūrėjai netikėtai aptinka realių įrodymų, jog Robertas Durstas yra tikrasis visų šių aukų žudikas. Tai kuriozinė dokumentika, todėl suvokiu jo aukštus reitingus, nes galiausiai tokio finalo nesitikėjo net pati filmavimo grupė. Robertas Durstas suvokęs, jog jį jau prigavo, susiruošia į tualetą su (įsikibkite!) įjungtu ir prisegtu mikrofonu. Nuėjęs į tualetą jis garsiai prisipažįsta, jog nužudė tuos žmones ir yra didžiulėje įtampoje dėl prigavimo... Tas įrašas svarbus, nes jis leido atnaujinti bylą ir nuteisti Robertą Durstą. Tiesa, nusikaltėlis sulaukęs 78 metų dėl sunkios ligos 2022 metų sausio 10 dieną mirė nelaisvėje. Jis pripažintas Amerikos serijiniu žudiku ir, sakyčiau, gana „sėkmingu“, nes neįtikėtina, kad ilgus dešimtmečius jis išsisukinėjo ir netgi viešai prisipažinęs, kad supjaustė vyro kūną nepranešęs policijai, vis tiek išėjo į laisvę. Serialas veikia ir kaip detektyvas, ir kaip įdomybė apie JAV teisminės sistemos veikimo absurdą. Rekomenduoju.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Purple Disco Machine, Sophie and the Giants - In The Dark [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Pastarųjų kelerių metų pop muziką tikriausiai galima pavadinti disco amžiaus perkūrimo muzika, šis etapas grąžino sintezatoriaus nostalgiškus garsus. Manau, prie viso to nemažai prisidėjo ir tos epochos stilizuoti itin populiarūs serialai, kad ir tas pats „Keisti dalykai“. Šiuo metu itin populiarėjantis muzikinis vokiečių projektas Purple Disco Machine iš tikrųjų yra vokiečių didžėjus Tino Piontek (g. 1980) sceninis slapyvardis. Atlikėjas kuria populiariąją house stiliaus muziką. Šįkart jis bendradarbiauja su britų atlikėjų grupe, pasivadinusia Sophie and the Giants. Kartu jie įrašė ganėtinai populiarų kūrinį „In The Dark“.

 

Purple Disco Machine pirmąkart plačiau debiutavo 2017 m., kai pristatė savo debiutinį albumą. Visgi vyruko dainos ir muzika dar kurį laiką buvo nežinomos, o albumas nepasiekė populiaraus aptarimo ir topų. Antrasis albumas „Exotica“, pasirodęs 2021 metais, atlikėjui atnešė žinomumą ir pripažinimą. Tiesa, atlikėjas jau yra bendradarbiavęs su grupe Sophie and the Giants ir kartu 2020 metais pristatė hitą „Hypnotized“ – pastarasis yra sėkmingiausias atlikėjo darbas.

 

Daina „In The Dark“ kaip singlas debiutavo 2022 metų sausio 21 d. ir ji yra antrasis singlas iš antrojo atlikėjo albumo „Exotica“. Daina pelnė auksinius serifikatus Italijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Lietuvoje kūrinys pasiekė 72 aukščiausią top klausytojų poziciją. Bulgarijoje ir Rusijoje pirmąją poziciją, Amerikoje 37.

 

Kviečiu pasiklausyti kūrinio, kuris man primena viską, kas buvo gerai 9 dešimtmečio disco ir pop muzikos mišrainėje.

 

Žodžiai / lyrics

Purple Disco Machine, Sophie and the Giants - In The Dark

 

I got lost in the wilderness

I thought I was surely falling apart

The pain you caused cut so deep

Truly was a work of art

 

I don't care what they say, I'm gonna do it anyway

(Oh, oh)

It's the only thing I see, always staring back at me

(Oh)

 

I've been left in the dark, standing cold in the night

Memories of your taste, I've been holding on tight

Falling apart and I'm living a lie

All of this time I've been loving a liar

 

Pulled me in with your words so sweet

Every time I ignore the sign

Redemption's mine on the day I leave

Falling for you was my only crime

 

I don't care what they say, I'm gonna do it anyway

(Oh, oh)

It's the only thing I see, always staring back at me

(Oh)

 

I've been left in the dark, standing cold in the night

Memories of your taste, I've been holding on tight

Falling apart and I'm living a lie

All of this time I've been loving a liar

 

Ooh

Am I going under?

Ooh

Should my heart surrender?

Ooh

Am I going under?

Ooh

Should my heart surrender?

 

(Am I going under?)

(Should this heart surrender?)

Ooh

Am I going under?

Ooh

 

I've been left in the dark, standing cold in the night

Memories of your taste, I've been holding on tight

Falling apart and I'm living a lie

All of this time I've been loving a liar

 

Ooh

Am I going under?

Ooh

Should my heart surrender?

Ooh

Am I going under?

Ooh

Should my heart surrender?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: vertėjas Laimantas Jonušys apie Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų seriją

 

Sveiki,

 

Šios citatos tikriausiai nebūtų, jeigu nebūčiau aptikęs įrašo Monikos Bertašiūtės-Čiužienės facebooko profilyje pasidalytu straipsniu, kuriame autorė kalbino puikų vertėją Laimantą Jonušį apie 1986 metais pradėtą leidyklos „Vagos“ leisti knygų seriją „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Šių knygų apstu beveik kiekvienuose namuose, kuriuose mokslo ir žodžio laisvės svarba buvo suprantamas dalykas. Kai kas tas knygas rinko vien dėl to, kad pasistatytų gražiai savo sekcijoje. Apie tai daugiau galite pasiskaityti pačiame interviu ČIA.

 

Visgi pats anuomet nuo konteinerio šių knygų parsivilkau du didelius maišus. Visiškai neskaitytų, galbūt (kaip įtariu) net nė karto neatverstų. Toje serijoje ir „Tuštybių mugė“, ir antikinės komedijos ir tragedijos, beveik visa F. Kafkos kūryba, W. Faulknerio, O. Wildo ir dar daug kitų autorių. Man tik žinote, kas įdomu šioje citatoje? Knygos, kuri necenzūruota, troško beveik visi, ne tik kaip kūrinio, bet kaip ir galimybę turėti tą laisvesnį, propagandos nesudrumstą žodį arti savęs.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kusama: Begalybė" / "Kusama: Infinity"

 Sveiki,

 

Apie japonų menininkę Kusamą nebuvau nieko beveik girdėjęs, kol nepasirodė Heather Lenz sukurtas dokumentinis filmas „Kusama: Begalybė“ (angl. Kusama: Infinity) (2018). Tiesą sakant, kai tik pasirodė plačiau šis filmas, iš jo reklamų ir anonsų sužinojau apie neva labai įdomią tetą, kuri kuria Japonijoje skritulinį meną ir yra neva populiari dizainerė. Tokia populiari, kad aš jos iki tol net nežinojau. Nors iš kitos pusės neverta savęs kaltinti, planetoje gyvena beveik 8 milijardai žmonių ir visų menininkų, kad ir labai ryškių, neįmanoma žinoti ir pažinti, net savų lietuvių ne visus „susigraibau“. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neblogai kritikų įvertintą dokumentinį filmą ir susipažinti ne tik su menininke, bet ir Japonija.

Visgi iš filmo ne to tikėjausi, gavau kur kas daugiau... Maniau, kad istorija pasakos apie nuo pat pradžių į mados ir meno viršūnes šaunančią kvaištelėjusią japonę močiutę, o iš tikrųjų didžioji Kusamos gyvenimo dalis yra komplikuota ir graudi. Istorija prasideda nuo Kusamos vaikystės, kai motina siųsdavo mažą dukrelę šnipinėti tėvo su meilužėmis, o baigėsi tuo, kad jaunoji Kusama, atsidūrusi dar prieš seksualinės revoliucijos saulėtekį JAV-ose, taip sudrebino visuomenę naujais ir aikštingais protestais bei pareiškimais, kad tėvai jos išsižadėjo. Būdama JAV japonė moteris ji negalėjo praktiškai konkuruoti tuo metu su pripažintais dailininkais, menininkais vyrais. Kusama visaip stengėsi ir, atrodo, jos menas, kuris netrukus tapo ne vien paveikslai, bet ir performanso dalimi, plačiai aptarinėjimi, bet neperkami ir savotiškai ignoruojami. Negana to, jos meno idėjas pasivogė tie patys pripažinti ir pateikė kaip savo inovacijas. Tuo metu Kusama išgyveno depresiją ir grįžo atgal į Japoniją, kur žurnalistai bandė ją paversti tiesiog bloga skandaliste... Galiausiai Kusama taip palūžo, kad bandydama ne kartą nusižudyti, ji galiausiai užsidarė į kliniką.

 

Neatskleisiu visų detalių, tačiau esminis menininkės dalykas yra tas, kad ji pusė gyvenimo gyveno ir tebegyvena klinikose, o menas jai yra terapija. Spalvų, margumynų gausa jos darbuose pasižymi begalybės siekimo polėkiu. Vienoje filmo vietoje nuskamba ir psichoanalitinė froidiška išvada, kad Kasumos unikalūs darbai randasi iš to, kad ji būdama maža užtiko tėvą su meiluže, o suaugusi negalėjo pakęsti sekso, todėl liko netikėjusi, vieniša, o dėl nuolatinio jos meno idėjų vogimo ir ignoravimo susirgusi depresija paniro į baisią tamsą... Galiausiai Kusama 10 dešimtmetyje sulaukė pelnyto pripažinimo visame pasaulyje ir buvo pripažinta kaip geniali menininkė, tačiau jau artėjant prie senatvės.

 

Žiūrėdamas šį filmą galvojau: nu neduok, dieve, būti menininku (gal dabar kiek lengviau, nes nebegalioja tautiniai ir lyčių standartai tiek, kiek anksčiau), tačiau negalėjimas realizuoti ir visuomenės atmetimas menininkui tikriausiai yra didžiausia kančia ir prakeiksmas. Filmas kviečia ne vien susipažinti su komplikuotu Kusamos gyvenimu, bet ir iškelia menininko prigimties klausimus, menininko santykį su standartais įgalintu sociumu. Visgi Kusamos darbai įspūdingi, filmą verta pažiūrėti vien dėl dailininkės idėjų ir jos unikalių darbų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie poetų, filosofų ir politikų laisvę ir nelaisvę

 

 

Sveiki,

„Poeto ir filosofo būtis laisviausia, nes individualiausia; politiko – labiausiai įrėminta; vieniems reikia atskiro, nors ir sunkaus kelio, kitiems bendro ir kuo patogesnio, vieni kalba kaip aš, kiti kaip mes; ne, nesupainioti – negalima vienu metu būti ir vandeniu, ir aliejum.“

 

Skaitydamas Viktorijos Daujotytės knygą „Sakiniai“ beregint pasineriu į tam tikrą egzistencinės pajautos filosofinius apmąstymus apie žmogaus kelio pasirinkimą. Be jokios abejonės, manding, jau ryškėja tendencija, kad už dvasinę laisvę paprastai galą su galu suduriantys kuklūs filosofai ir poetai yra apdovanoti dvasinėmis gelmėmis, o patogų materialų gyvenimą gaunantys politikai (atmetus visus tuos, kurie veržiasi į politiką iš idealizmo padaryti ką nors gera ir įsivelia į interesų kovas) tikriausiai susimoka kita kaina t. y. neturėdami tos dvasinės laisvės pajautos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalnai gali pasislinkti" / "Mountains May Depart" / "Shan he gu ren"

 

Sveiki,

Po to, kai prieš pusmetį pamačiau kinų režisieriaus Jia Zhangke filmą „Balčiausi yra pelenai“ (2018), pamaniau, kad noriu netrukus pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus, o ir LRT vienu metu surengė geriausių šio režisieriaus filmų retrospektyvą. Bet pas mane taip jau nutinka, kad ką suplanuoju pažiūrėti greitu metu, užstringa ir pasimiršta. Jo filmas, rodytas Kino pavasario festivalyje „Kalnai gali pasislinkti“ (angl. Mountains May Depart) (2015) pasakoja vienos meilės istoriją, kuri prasideda 1999 metais, baigiantis tūkstantmečiui ir tikintis, kad kitas tūkstantmetis žmonėms atneš kažką nepakartojamo. Šioje istorijos atkarpoje mergina Šen renkasi vieną vaikiną iš dviejų ir, kaip galite įsitikinti, ji pasirenka labiau turtingesnį ir ambicingesnį vyruką, o švelnesnį ir mažiau sėkmingą palieka.

Istorija vėliau mus nukelia į 2014 metus, kur mes matome pasikeitusius likimus. Išdraskyta šeima ir vėžiu sergantis skurstantis tėvas laukia malonės. Po to mums rodoma ateitis 2025 metais, kai istoriją pratęsia internate augęs Šen sūnus, kuris ilgėdamasis motinos, susiranda savo mamos amžiaus meilužę... Tai filmas triplikas, nusidriekęs nuo naujo tūkstantmečio slenksčio iki naujųjų laikų. Nors istorija iš pažiūros atrodo gana melodramatiška, tačiau režisierius išvengia lotynų amerikietiškų serialinių banalybių, kadangi istoriją plėtoja veikėjų pasirinkimų ir klystkelių būdais, įpindamas Kinijos socialinius, ekonominius ir moralinius kontekstus. Tai jau antras režisieriaus filmas, kurį matau, ir jau atpažįstu tą Kinijos kritikuojamą kontekstą, čia ir vėl vaizduojami pervargę ir sunkaus juodo darbo nualintų žmonių vargai, jų prigresusios svajonės, kurios koreliuoja su naujo daug žadėjusio tūkstantmečio nusivylimu. Mergina pasirenka turtingesnį vyruką, tikėdamasi smagesnio ir saugesnio gyvenimo, o po daugel metų iš jos tas pats vyras atima sūnų, kurį pavadina Doleriu. Tai nusivylimą vaizduojantis filmas, kada už siekimą socialinių garantų, pamenamos asmeninės nuostatos ir laimė, todėl natūralu, kad blyksteli tam tikras vos įžvelgiamas didaktinis filmo blyksnis, kuris kartu nupasakoja ir Kinijos žmonių likimus.

Filme tris kartus sukamba vakarietišką aušrą žadinanti Pet Shop Boys daina „Go West“, pagal kurią šoka pagrindinė veikėja Shen. Ši daina tampa dvejopa metafora, kuri žymi „prasimušusių“ kinų šeimas į aukštumas, kada jie savo sūnaitėlius išsiunčia į tarptautines internatines mokyklas ir auklėja vakarietiškai, o kai kas tikėdamasis amerikietiškai vakarietiškos svajonės ima ir subliūkšta nesulaukę išsipildymo. Pasiseka tik nedaugeliui. Man tai filmas apie naiviai svajojančią tautą, kuri bando taikyti lengvos sėkmės formulę, tačiau tai tampa ir gyvenimo prakeiksmu. Tik filmui pasibaigus, galvodamas, ką aš iš tikrųjų pamačiau, ėmiau galvoti apie šio filmo kultūrinius kontekstus, ir supratau, kaip smarkiai šioji istorija (kaip ir viskas, kas yra Kinijoje) yra paveikta vakarietiškos kultūros. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kad man labiau patiko „Balčiausi yra pelenai“, tačiau tik pasibaigus „Kalnai gali pasislinkti“ ėmiau suvokti šio filmo subtilumą: kai negali aštriai kritikuoti savo šalies, reikia pasitelkti labai gudrius pasakojimo įrankius ir techniką, kad galėtum perteikti savo šalies žmonių beviltišką pasimetimą vertybių pasaulyje. Čia beveik Ezopo kalba mūsų sovietiniais laikais, todėl man filmas labai patiko. O pabaigoje sningant šokanti Šen sako: jeigu negali pakeisti pasaulio, gali tiesiog šokti ir svajoti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Donatas Motvydas – 1987 [Vinyl, LP] (2021)

 
Informacija apie albumą:  Donatas Motvydas – 1987 [Vinyl, LP] (2021)

Jūsų Maištinga Siela