Vinilinė plokštelė: Maluma – Magia [vinyl, LP] (2012)

 
Informacija apie albumą: Maluma – Magia [vinyl, LP] (2012)

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: D. Stuart "Šugis Beinas", N. Haratischwili "Aštuntas gyvenimas", H. Kent "Atsidavimas"

 

Sveiki,

 

Daugelis iš Jūsų dalinasi, ką Kalėdų knygų senis paštomatais atsiunčia. Kaip visada noriu padėkoti „Baltų lankų“ leidyklai už dvi šaunias knygas, kurios laukia mano akių t. y. Hannah Kent „Atsidavimas“ ir Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Abiejų laukiau dar tada, kai tik pasirodė leidyklos puslapyje rezervavimo skyrelyje ir tai tapo metų pabaigos labiausiai laukiamų knygų sąraše. Štai Sakartvelo rašytoja Nino Haratischwilės stulbinančios apimties kūrinys „Aštuntas gyvenimas“ tapo nelabai planuotu pirkiniu. Tai tas retas atvejis, kai įtikina internautai skaitytojai, jog knyga viena geriausių šiais metais pasirodžiusių. Kada galėsiu tuo įsitikinti? Vienas Dievas težino, nes lentynose pas mane dar pilna visokio gėrio nesuskaityto.

Karališka žiema.

 

Visgi šiomis dienomis – žiemos pasaka. Medžiai ir krūmai taip pritraukę balto šerkšno, kad tiesiog vaikštai galvą užvertęs ir gėriesi. Arba patyri keistą nuotykį prie DPD siuntų aparato, į kurį iš leidyklos atėjo šios dvi „Baltų lankų“ knygos.

 

Sumaigiau siuntos kodą, girdžiu, kai kažkur trakštelėjo durelės, tačiau jos neatšoko, mat, varvantis sušalęs vanduo per automatą prišaldė visas automato dureles. Maniau, kad praradau siuntinį, bet susimurkdęs pirštines į kišenes plikais nagais ėmiau vieną po kito lupinėti visas spinteles, bet ir vėl neaptikau, kuri yra atrakinta niša. Po to viską vėl pakartojau su didesne jėga ir galiausiai vieną prišalusią, neatšokusią kamerą pavyko atlupti. Nežinau, kaip kiti savo siuntinius pasiims, tačiau savojo vos netekau. Iki šiolei menu tuos, kurie kodu atsidaro spinteles ir netyčia jas, nespėję pasiimti siuntinio, trinkteli atgal. Visgi be dramų, bet su įdomybėmis šiandien.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "1899" / "1899" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Lyg ir nepasakyčiau, kad labai žaviuosi šiuolaikiniu vokiečių kinu, nors retkarčiais pasitaiko neblogų perliukų, o štai vokiečius pavadinti gerų ir kokybiškų serialų šalimi irgi nekirba nei liežuvis, nei klaviatūra. Visgi vokiečiai Jantje Friese ir Baran bo Odar (nors jis ir šveicaras), bendradarbiaudami su Netflix ir kitais serialų kūrėjais, sukūrė unikalų trijų sezonų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris ir mus, lietuvius, įtraukė į savo mįsles ir rebusus. Po itin sėkmingo projekto šis duetas pasiryžo tęsti savo realizaciją ir sukūrė dar vieną serialą pavadinimu „1899“ (vok. 1899), kuriame labai panašiai kaip ir „Tamsoje“ juntama istorijos autentika.

 

Tiesą sakant, „Tamsos“ mačiau tik du sezonus, po to šį serialą padėjau į šalį ir dabar po šio naujojo projekto starto pamaniau, ar nebūtų verta sugrįžti ir pribaigti tai, kas nepribaigta. Nes projektas buvo novatoriškas, autentiškas, įdomus ir įtraukiantis. Visgi žiūrėdamas pirmąjį „1899“ sezoną nepalioviau galvoti apie „Tamsą“, nes šis kūrėjų duetas akivaizdžiai naudoja tai, ką pasiekė su ankstesniuoju projektu. Atpažįstama įtampa, pasakojama tamsi ir tiršta stilistika bei žaidimas su persikėlimu per laiko tunelius naratyvu.

 

Šioji istorija prasideda 1899 metais, laive plaukiančiu iš Europos naujo gyvenimo ir brolio besiilginti pabėgėle Maura Franklin. Slėpdama tapatybę, ji tikisi surasti brolį, spaudžia savo rankose laikraščio iškarpą apie dingusį jūrų laivą „Prometėjas“. Atrodo, kad autoriai ims ir išnaudos Bermudų trikampį, tą ypatingą tikrovėje egzistuojančią jūrų vietą, kurion pradingo ne vienas laivas. Aišku, naujam laivui lemta gauti signalą, jog netoliese yra prieš keturis mėnesius dingusio „Prometėjo“ buveinė, iš kurio buvo išsiųstas signalas... Taigi laivu plaukia ne tik Maura, bet ištisas tautų katilas: graži ir prakauli sutenerė, nekaltoji geiša su savo motina, karą išgyvenęs epileptikas, jo nuolankioji žmona, juodaodis ir šviesiaplaukių šeimyna iš Skandinavijos... Ir žinoma, jau tikriausiai nė vienas serialas nebeapsieina ir be LGBTQ veikėjų kaip būtinojo naratyvinio komponento (kas savaime yra sveikintina), kunigu apsimetantis portugalas ir arogantiškas avantiūristas ispanas. Žodžiu, laive daug visko, tad pamažu narpliojamos jų istorijos, aiškinamos paslaptys, bet kartu viskas apgaubiama laivo vaiduoklio „Prometėjo“ paslaptimis. Laivo kapitonas po savo miegamuoju atranda slaptą nusileidimą į... prisiminimų pasaulį, netgi į ateitį.

 

Visas serialas sudurstytas kaip Kubikas rubikas, atrodo, serialo kūrėjai džiaugiasi vedžiodami savo žiūrovą po daugiaplanį pasaulį, kurio egzistavimas yra viso serialo idėjos pagrindas: ar šis pasaulis iš tikrųjų yra tik sapnas, o gal tai tikrovė? Kas žaidžia šį dievišką visatos žaidimą? Pateikiami, kaip ir galite numanyti, net keli šios istorijos variantai, tačiau serialo pabaiga viską atperka su kaupu, nes kūrėjai nusviedžia mus į tolimą tolimą ateitį kosmose, kada nuo žarnelių ir aparatūros atsijungusi Franklin pagaliau suvokia, jog ji labai ilgą laiką gyveno ne tame laive, kuriame manėsi esanti, ir viskas tebuvo dirbtinio intelekto simuliakras. Iš tikrųjų šiek tiek skiriasi nuo „Tamsos“, nes tai jau kita serialo idėja – kaip žmogui, kuris turi visus jausmus, instinktus, kurį galima psichologiškai ir visaip kitaip palaužti, atsilaikyti ir ištrūkti iš dirbtinio intelekto sukurto pasaulio, kuris yra pernelyg tikras, kad būtų dirbtinis?

 

Aišku, kai kada serialo kūrėjai pernelyg sušablonindavo veikėjų poelgius ir jų šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui, bėgdami nuo į laivą besiskverbiančios keistos juodos substancijos, veikėjai laksto koridoriais ir vieni kitų klausia: „kur jis nuėjo?“, nors visi plikomis akimis mato, kas ir kur pasuka klaidžiais koridoriais. Kam tas dirbtinis ir netikras apsimestinis interesas? Aišku, kai kada veikėjai atrodo pernelyg plokšti, karikatūriški, pavyzdžiui, religinga skandinavų šeimynėlė, apsėsta religijos imasi visur matyti velnius ir demonus, tačiau visus tuos veikėjus kaip paveikslėlius apgaubia simuliakrinis pasaulis ir visa tai, kas jie manosi esą, tėra tik literatūriniai kiautai.

 

Žiūrėdamas nepalioviau galvoti ir apie „Vakarų pasaulis“ serialą, kurio pirmąjį sezoną sužiūrėjau aikčiodamas iš susižavėjimo, tačiau antrojo neįveikiau nei pusės. Ar nenutiks taip ir su „1899“ serialu kitame sezone? Šį pirmąjį sezoną sužiūrėjau pusiaugulomis per vieną šeštadienį ir jis mane tikrai įtraukė, kad pamiršau viską, net pavalgyti, o tai ir yra, ko aš tikiuosi iš labai gero serialo! Galiu tik pasakyti: prašau, nenusivažiuokite, kūrėjai, žemyn, nes turite gerą idėją ir gan gerai išplėtotas galvosūkis yra tai, ką galima toliau autentiškai plėtoti kituose sezonuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ko nežino vyrai"

 

Sveiki,

 

Kada paskutinįkart žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“ (2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos žanre įsižiebė naujas proveržis.

 

Yra dalykų, kuris nesikeičia. Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme. Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.

 

Klaikios temos, klaikios situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais, pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį „galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.

 

Žodžiu, „Ko nežino vyrai“ buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.

 

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglių karuose – garbės reikalas, kieno didesnis ir geresnis falas

 

Sveiki,

 

Ką tokiu laiku galima kalbėti banaliau nei apie mus kraupiai dirginančių kasmetinių eglučių karų naujienas? Kasmet vis landžiau ir primygtiniau, kasmet vis įkyriau ir įžūliau mums brukamas tas „balsuok, kuri gražesnė“ niekalas. Tą daro visi didieji žinių portalai, įskaitant ir mano mėgstamą 15min.lt

 

Kai atrodo, jog viskas baigėsi ir toliau nebeįmanoma smukti žemyn, turiu galvoje, sukiršinami Kauno ir Vilniaus gyventojai, staiga įžiebti savo egles pradeda kitų miestų gyventojai ir prasideda tokios antraštės: „Kuklesnė, bet nuoširdesnė Dzūkijos Kalėdų eglė“. Nuokada kuklumas yra nuoširdumas? Ką tai sako apie mus pačius ir mūsų vertybes? Ogi viską ir nieko. Žiniasklaida manipuliuoja taip, kaip nori, Kalėdų egles paversdama būtina prestižine miesto garbės atributika, o jei miestas neskyrė daug dėmesio, vadinasi, miestas kažkoks... apsileidęs, nes eglučių karuose turi dalyvauti ir už savo miesto garbę atstovėti, supraskite, visi, kas save laiko konkurencingais miestais. Man tai primena mūsuose įsigalėjusį stereotipą, kad kuo didesnis pas vyrą falas, tuo vyras vyriškesnis; kuo prašmatnesnė eglutė, tuo miestas patriotiškesnis, geresnis, kūrybingesnis ir visoks kitoks -esnis.

 

Bet įdomu ir tai, kad visada tame banalybės cirke yra aktyvistų, kurie gina tas Kalėdų egles. Pirmąkart surengta eglučių mėgėjų akcija-atrakcija prieš eglučių heiterius, tiksliau tuos, kurie palaiko kitas eglutes, o kitas eglutes puola. Vilniaus eglė, tiksliau jos imitacinė konstrukcija, primenanti ne tik tortą (juk simboliška, Vilnius švenčia jubiliejų), bet ir vestuvinės suknelės pasijonius. Dar kiti, kuriems juokingi šie patriotiniai ir miesto šovinistiniai karai, guglina, tarkim, kokią 1968 metų katedros eglės nuotrauką ir primontuoja prie šiuolaikinės konstrukcijos rypuodami, kad dingsta vaikystėje suformuota tikroji Kalėdų dvasia, nes komercija pasiglemžia viską.

 

Nusibodusio kai kam Ukrainos ir Rusijos karo kontekste šis pas mus vykstantis reiškinys yra besiformuojantis lietuviškas paprotys, nes nei Rygos, nei Talino eglutės nėra tokios modernios ir puikios, kaip pas mus, todėl mūsų žaliaskarės įtraukiamos į gražiausių ir puikiausių top pasaulinių eglučių sąrašus, o tai juk beveik tas pats, kaip itin aukšta vieta „Eurovizijoje“. Ir viskas dėl tų varžytuvių, mūsų atsidavimo pompastiškoms iškilmėms ir isterija. O kad panikuojame dėl to, kad šiemet mažiau pompastikos, geras įrodymas buvo Vilniaus pirmosios šiųmetės eglės bandomasis įžiebimas, kurios spalvų girlianda buvo priskirta LGBTQ nava propagandai, nors ir galutinė versija, garbingi konspiracijos teoretikai netruko surasti sąsajų su Rusijos Kremliaus raudonaisiais kaskadiniais bokštais.

 

Tampame įnoringi net prabangai, nes eglučių isterijas pakursto ir mūsų didieji autoritetai influenceriai (vis dar be guglės nemoku padoriai šio žodžio užrašyti). Filmanavičiūtė sako aną, o Petruškevičius ir Juozukas negailėjo pastabų, nes jeigu kreipiasi žiniasklaida, reikia pateikti kokį nors vertinimą ir poziciją, geriausia, jeigu negali sukritikuoti konstrukcijų, imi kritikuoti kainą, nes eglutės kaina yra antras isteriškas dalykas, dėl kurio nesibijo tautiečiai klykti, nes už visų dekoracijų reikia paskaičiuoti ir plaunamų savivaldybės biudžetų kišenes, įžvelgti, kiek čia tos lemputės atsieis miestelėnam, kurie dėl padidėjusių elektros kainų rečiau varsto šaldytuvo dureles ir laukia, kada žuvį ir faršą galės laikyti, Sibiro anticiklonui atslinkus į girliandomis apjuostą Marijos Žemę, tiesiog balkone.

 

Kas baisiausia? Baisiausia, kad pats piktinuosi tuo neregėtu užgimusiu papročiu kritikuoti ir piktintis, apie tai kalbėti su cinizmo gaidele. Pažadu, jeigu kitąmet Lietuva neišnyks iš žemėlapio, dėl tų žaliaskarių kovų ir aistrų bus dar daugiau kalbų, pykčio ir šventinės isterijos (čia kaip pasaulio futbolo čempionate, greitai kauniečiai ir vilniečiai išgėrę karšto vyno bokalais gūrins vienas kitam nosis ir liesis čiurkšlėmis ne šventinis šampanas, o iš nosies čiaupų į viršų garuojantis garbės kraujelis. Nes juk svarbiausia, kieno didesnis ir geresnis!

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Agustina Bazterrica "Mes, gyvuliai"

 

Agustina Bazterrica. „Mes, gyvuliai“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Distopijos žanrui kaskart tampu išrankesniu. Ne viskas, kas yra distopija, sujaudina ir paveikia taip, kaip anuomet, kai po antklode skaitydavau G. Orwellio 1984-ieji ar M. Atwood Tarnaitės pasakojimą, kurie, be jokios abejonės, jau tapo distopijų klasika. Neseniai iš ispanų kalbos Augustė Čebelytė-Matulevičienė išvertė argentinietės rašytojos Agustinos Bazterricos (g. 1974) romaną Mes, gyvuliai (ispan. Cadáver Exquisito), pastaroji akimirksniu lietuviškuose socialiniuose apie knygas portaluose tapo viena labiausiai aptariamų ir rekomenduotinų knyginių naujienų. Turint galvoje, kad tai distopija iš tolimosios Argentinos, nelikau abejingas ir aš.

 

Knyga pasakoja apie ateities pasaulį, kuriame žmonijos populiacija pasiekė piką ir dėl to valdžia sugalvojo neva virusą, kuriuo serga gyvūnai. Tiek naminiai, tiek laukiniai gyvuliai yra naikinami, nes jie gali pražudyti žmones, o vietoj mėsos pramonė pasiūlo alternatyvą – žmogieną. Atranką, kas bus veisline mėsyte, daro, žinoma, privilegijuotasis kapitalistinis luomas, kuris nekvestionuodamas įdiegia naujovę, kurią dėl pandemijos beregint priima didžioji visuomenės dalis. „Pirmiausia vitrinos pakrašty atsirado fasuotos plaštakos, užkištos už marinuotų pjaustinių, nugarinės ir inkstų. Produktas vadinasi ypatinga mėsa, o nuošalesnėje etiketėje buvo įvardytas kaip viršutinė galūnė, sąmoningai vengiant žodžio „plaštaka“. Kiek vėliau pridėjo fasuotas pėdas, kurias vadino apatinėmis galūnėmis ir dėliojo ant salotų paklotės, po kurio laiko šalia nugulė ir padėklas su liežuviais, peniais, nosimis bei sėklidėmis, kurių etiketės skelbė, kad tai „Spanelės delikatesai“ (p. 38).“

 

Kad nebūtų vien tik ekskursinės pasakaitės po vitrinas, veisyklas ir skerdyklas (kas ir sudaro nemažą romano dalį), autorė bando atsverti tą šaltą skerdyklų kvaitulį pagrindiniu veikėju Markitu, kuris dirba didžiulėje kokybiškos mėsos skerdykloje vienu iš aukšto rango vadybininkų. Markitas visais atžvilgiais, atrodo, kad priklauso senajam žmogiškajam pasauliui, nes yra paženklintas netekties, o ten kur netektis, ten ir gailestis, atjauta. Jis neteko sūnaus, o rūpinimasis prieglaudoje gyvenančiu tėvu taip pat suteikia Markitui žmogiškumo, todėl iš pasakotojo atrodo, jog jis iš tikrųjų šlykštisi visu tuo fabriku, kuriame dirba, ir netgi ruošiasi tam tikram maištui. Gavęs dovanų patelę, jis ją kurį laiką laiko daržinėje, bet netrukus parsiveda namo ir net su ja ima lauktis kūdikio, todėl, atrodo, jog prieš sistemą maištaujantis veikėjas sulauks savo atpildo ir pats atsidurs skerdykloje, nes būtent tokį visuomenėje bausmę taiko sistema; jokiu būdu negalima daugintis, mylėti ir užjausti mėsai skirtų gyvulių.

 

Autorė manipuliuoja Markito jausmais ir požiūriu į pasaulį ir tai, sakyčiau, yra geriausia šio romano dalis. Aišku, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos brėžiami ir santvarkos sisteminiai dalykai, apie kuriuos verta susimąstyti pastarųjų kelerių metų mūsų karo ir viruso kontekste. Skaitydamas vis šiaušiausi, kad knyga pernelyg viską perteikia naiviai, kad visuomenė nesutiktų vien valdžios įstatymais skersti žmonių, kad nesutiktų ryti kito žmogaus vien dėl mokslinio pagrindimo, todėl atrodė, jog šioji distopija iš tikrųjų yra pernelyg dirbtina ir žlugus gyvulininkystei neatsirastų žmonių valgymo kultūros. Tačiau perkratęs COVID-19 pandemijos niuansus, visus internetinius pasisakymus, TV žinias, manding, žmonės, kurie ėjo masiškai skiepytis ir pyko, keikė visus antivakserius, vykdė abi pusės priešišką susiskaldymą, kur kiekvienoje pusėje yra tik viena nedaloma tiesa, atrodo, jog panašūs procesais vyko ir Mes, gyvuliai priešistorėje. Romane galima nemažai atsketi, kaip mokslas, papirkti žiniasklaidos kanalai ir valdžia geba keisti žmonių įsitikinimus ir tikrovę. Markitas vis lankosi buvusiame zoologijos sode, ten aptinka šunyčių vadą, ilgėsi savo vaikystės ir ryšio su tėvu, apmąsto prarasto sūnaus skausmą, tačiau neatrodo, kad labai kvestionuotų humanizmu, todėl kaip skaitytojui kyla klausimas: kiek turi praeiti laiko, kad tris kartus pakartotas melas taptų tiesa?

 

Lankydamasis pas dviveidę seserį, Markitas pastebi pasikeitusius jos vaikus, kurie prie stalo aiškiai kraupiai juokauja: „Mėginame atspėti, kokio skonio būtų dėdė Markitas (p. 92).“ Mėsos valgymo kultūrą, įdiegtą namuose, vaikai jau priima kaip normą, nes nėra ryšio su praeities pasauliu, jie jau auga pakitusioje kolektyvinėje sąmonėje. Užtenka pasikeisti tik vienai-dviem kartom ir pasaulis, atrodo, galėtų misti išmatomis, jeigu valdžia ir mokslas įrodytų, jog išmatos yra naudingos sveikatai. Panašiai kaip ir mūsų tikrovėje apie skiepus, kurių kvestionavimas buvo laikomas ne tik antivakserių keliama propaganda, bet ir blogiu.

 

Kitą vertus, atrodo, kad Mes, gyvuliai vaizduojamas pasaulis neturi kitų alternatyvų, tik žmonės, kurie tiki mokslo ir žiniasklaidos pažanga ir tie, kurie nepritaria sistemai (kaip ir mūsų tikrovėje). Vaizduodama per Markitą sistemą iš vidaus, autorė tik retsykiais įterpia visuotinius streikus, vegetarų aidinčius pasisakymus, visuomenėje sklandančią apie valdžią konspiracines teorijas. Deja, Markitas jų neanalizuoja, nors ir bodisi konvejeriniu būdu skerdžiamais žmoggyvuliais, tačiau nesibodi pasidulkinti su itin nužmogėjusia mėsos pardavėja, kuri, jeigu reiktų, po Markito mirties gabalais supjaustytų jo kūną ir parduotų. Takoskyra tarp to, kaip žmogus tampa nužmogėjusiu ir iškreiptų atjautos santykių yra labai plona, galiausiai net romano pabaigoje Markito sprendimas dėl patelės tampa šokiruojančiu. Tai kas iš tikrųjų tas Markitas? Sistemą suvokiantis sąmoningas humaniškas žmogus, ar tik savo įsivaizduojame humaniškame traumų pasaulyje netikėtai problemas išsprendęs antžmogis?

Agustina Bazterrica

 

Sistema baudžia santykiaujančius su gyvais produktais, tačiau knygoje įterpiama ir juodoji rinka, pavyzdžiui, magnatas gardžiuojasi valgydamas sumedžioto garsaus pasaulyje dainininko mėsa: „Kokia garbė valgyti Uliso liežuvį. Vėliau turėsi padainuoti ką nors iš jo repertuaro, kad įsitikintume, ar tavo balsas skamba panašiai. Vyrai prapliumpa kvatoti. Tik ne jis. Jam nejuokinga. Kitiems medžiotojams patiekia širdį, akis, inkstus ir sėdmenis. Uliso Vokso penis atitenka Gererui Iraolai, šis jį užsakė iš anksto (p. 136-137).“ Jeigu valgomi „veisliniai“ žmonės, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie nori suvalgyti kokią nors įžymybę, nors tai ir draudžiama. Žodžiu, distopiniame pasaulyje formuojasi alternatyvi mūsų dabarties perspektyva t. y. tie, kurie už nykstančios pandos sėklides paklos juodojoje rinkoje milijonus ir valgys nykstančių delfinų mėsą iš Japonijos įlankų, nes tokia galia teikia tiesiog malonumą.  

 

Dar Mikalojus Daukša savo Postilės prakalboje teigė, kad kalba yra valstybės sargas. Nepalioviau apie tai galvoti kaip apie būdą ne tik per kalbą save suvokti ir apibrėžti, bet ir būdą manipuliuoti ir keisti tikrovę. Romane būtent kalbos principu yra keičiama tikrovė, tai, kas anuomet laikyta žmogumi, pakeista į produkto terminą, žmonės per kalbą įtiki teisingumu ir teisėtumu, todėl valgydami marinuotus žmonių pirštelius ir sakydami, jog tai yra delikatesas, teikiantis organizmui daug baltymų, manding, primena mūsų pačių dėdukus ir bobutes, kurie teigia, jog mums būtina mėsytė, kad nenusilptume ir netaptume klipatomis. Žodžiu, autorė neblogai sužaidžia kalbos pokyčiais, kurie keičia įsitikinimus, įpročius, tikėjimą ir šis romanas gana lengvai parodo, jog tuos pokyčius priimame labai lengvai, inovacijas ir terminų naujas reikšmes įsileidžiame į savo tikrovę net nekvestionuodami. Kvestionuoti, kaip galite numanyti, kūrinyje yra blogo piliečio požymis. Pilietis, kuris tiki mokslu, yra geras pilietis. Bet ar nepanašu ir į mus pačius šiandien?

 

Visgi romane labiausiai baugino ne tiek sukurtas kanibalizmo diskursas, kiek tai, kad mes patys šiandien gyvename dirbtinai keičiamos kalbos ir įsitikinimų pasaulyje. Įtikėję daugybe dalykų kaip esančiais natūraliai, paveldėtais tradicijos būdu, mes iš esmės neįtariame esantys invazinė gyvuliška rūšis, kuri tuo pačiu gali filmuoti mielus vaizdelius apie mažus kačiukus, piktintis nelegaliomis šunų veisyklomis ir savaitgalį smaguriauti prie alučio veršiuko, atskirto nuo motinos, mėsyte, dėti į instagramą patiekalus ir sulaukti patiktukų. Argi mes negyvename prieštaringame pasaulyje, kuris labai panašus į A. Bazterricos romaną?

 

Visgi romano audinys ir idėjos manęs nepribloškė. Sausas ir šaltas pasakojimo stilius primena tradicinį romano kalbėjimą masėms. Autorė nesistengia žaisti nei pasakojimo struktūromis, o savo idėją perteikia plikais paprastais sakiniais. Tiesa, apie privilegijuotą luomą, kuris įveiklina kitus žmones paversdamas ištekliais rašė mūsų lietuvis Jaroslavas Melnikas romane Maša, arba Postfašizmas, kuris anuomet man padarė daug didesnį įspūdį už Bazterricos Mes, guvuliai. Visgi argentinietės romanas, kaip ir dažna šių dienų literatūrinė distopija, klausia, ką teks daryti su didėjančia žmonių populiacija, kai žmogaus poreikiai nuolat auga? Visai neseniai, kol romanas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, žmonija perkopė 8 milijardų ribą. Kol didžiuojamės, jog esame sąmoningi žmonės ir bandome skirstyti namų atliekas ir jaučiame mylį gamtą, mokome jaunąją kartą atjautos ir vertybių, mes kasdien žudome labiau nei bet kokia kita gyvybės forma. Labai taiklus romano pavadinimas Mes, gyvuliai, kuriame kablelis iš vienos pusės žymi žmogaus ir gyvulio sąvokų atskirtį pagal tradicines reikšmes (žmogui būdingas humanizmas ir atjauta, o gyvulys neturi sielos), iš kitos – tai eina kaip derinamųjų pažyminių skyryba (priedėlis) ir patikslina mūsų rūšies neigiamą konotaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas" / "American Horror Story: NYC" (11 sezonas / season 11)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet Brad Falchuk ir Ryan Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl. American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.

 

Šiame sezone beveik nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių komanda daugiau vyriška.

 

Istorija apima visą devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma, gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną, kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas – nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose (kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl kriminalinių nusikaltimų.

 

Iš pažiūros serialo kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo, kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.

 

Nuo pat pirmosios serijos pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos. Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja – tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu, kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas (perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).

 

Kaip žinia, nuo AIDS mirs ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia, AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur, ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.

 

Apžvelgiant sezono stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.

 

Hiperbolizuotas šiurkštus seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių, trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis, nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.  

 

Kalbant apie serialo naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems, priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos, kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti visus jį persekiojančius žmones.

 

Šis sezonas nėra nei itin įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela