Sveiki,
Kiekvienos šventės
asocijuojasi su literatūra, tam tikra skaityta knyga. Užpernai jos asocijavosi
su Hanya Yanagiharos romanu „Mažas gyvenimas“, pernai su Annos Patchett „Olandų namas“, na, o šiemet
su Douglo Stuarto Bookeriu įvertintu romanu „Šugis Beinas“. Visas jas išleido „Baltos
lankos“, visos trys puikios. Greitu metu pasidalysiu „Šugio Beino“ recenzija.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Labai mėgstu italų
režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu
juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“
(2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam
režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą,
nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui
pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi
lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino
darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022)
Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio
filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.
„Kaulai ir visa kita“
pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio
kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių
žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi
žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti
mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių
fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su
antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą,
veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg
narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme
tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai
neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti
pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.
Vos sulaukusi 18 metų
Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart
tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas,
sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus
senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja
su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li
biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai
juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos
senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi
kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti
įprastą žmonių gyvenimą?
Filmas, pripažinsiu,
sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų.
Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo
kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą
vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą
įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška
prigimtis. Jie yra žmogėdros.
Sakyčiau, režisierius
nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme,
tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma
ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį
filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis
bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo
kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca
Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti,
ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą
galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai
keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau,
kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus
prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.
P. S. Kaip puikiai
perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo
šiurpas.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Sakartvelo režisierius Zaza
Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo
užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines)
(2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai
kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno
ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi
mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.
Pagrindinis veikėjas Ivo,
kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui,
priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su
kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala
naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei
kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų
kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau
Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don
Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.
Netrukus paaiškėja ir
viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka
sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus
kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų
slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už
sienos...
Šiaip filmas gan įdomus,
nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat
pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin
mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje,
tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo
metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują
idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo
karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos
pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi
jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei
mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su
vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą.
Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies
pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...
Apskritai tai keistokas
filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą
karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino,
tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats
būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia
vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės
papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti
šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Draugas sako, kiek galima
žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką
nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko
paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul
Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for
Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek
mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir
jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint
galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis
žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.
Šiaip labai mėgstu
nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“,
„Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos
pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi
ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui
sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo
atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į
skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o
kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios
skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio
pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.
Filmas absoliučiai
laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių
ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas
besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje
įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų
Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški,
įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia
nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas,
kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas,
karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki
galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“
– visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų
pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš
tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai
neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal
pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 30/100
IMDb: 5.8
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Puikiai kino kritikų
įvertintas režisieriaus Zach Cregger filmas „Barbaras“ (angl. Barbarian).
Nors kino plakatas ir anonsas žada vien tik vidutiniškas amerikietiškas siaubo
kino klišes, visgi susigundžiau pažiūrėti šį siaubo trilerį iki galo ir, galiu
pasakyti, kad tai nebuvo pats nuobodžiausias ir prasčiausias šių metų „siaubekas“.
Filmas pasakoja apie
merginą, kuri į kitą miestą atvyksta naujam darbo pokalbiui ir sužino, jog jos
išsinuomotas namas jau užimtas kito asmens. Kadangi tamsu, lyja, vyrukas
pasiūlo merginai likti jų name. Jie geria vyną, kalbasi ir visaip kitaip
diskutuoja. Aktoriaus Bill Skarsgård sukurtas perdėtai paslaugaus vyruko vaidmuo
leidžia nuolat keiktis, nes jis taip gerai tą daro, kad man kaip žiūrovui
beliko tik staugti: „kokia durna merga, kad viskuo tiki!“. Tiesą sakant, noriu
pagirti ir Tesos vaidmens atlikėją Georgina Campbell, kuri ganėtinai tokio
tipažo filme sukūrė juslingą vaidmenį. Ir nors kai kurie pagrindinės veikėjos
poelgiai standartiškai yra nesuvokiamai nelogiški, visgi visumoje tai ne taip
jau ir erzina, kadangi vienas stipresnių be vaidybos aspektų yra šio filmo kiek
netradicinė filmo struktūra. Jeigu filmas būtų sukalta nuo A iki Z, kažin, ar
būčiau ištvėręs iki galo, kaip su tuo kitu amerikietišku neseniai matytu filmu „Velnio
šviesa“, kuris erzino nuo pradžių iki galo.
Visgi „Barbaras“
prikausto savo išmėtytu pasakojimu, kuris verčia galvoti, kodėl kūrėjas
nutraukė istoriją pačioje įdomiausioje vietoje, kad pradėtų šalutinę istoriją.
Nepasakyčiau, kad prasti ir siaubo elementais, nes režisierius apjungia
trilerio kriminalinio filmo elementus su siaubūniška šeimynėle, kuri
įsikūrusi po prasto rajono namu. Visgi mane kiek glumino tiesiog natūralūs
klausimai. Kaip toji pabaisų šeimynėlė išgyveno šitiek dešimtmečių turėdama ir
televiziją, ir elektrą, ir kitus civilizacijai reikalingus elementus (netgi
pilna nufilmuotų vaizdajuosčių!), tačiau gyvena baisiau nei žiūrikės
kanalizacijoje. Tiesą sakant, labai gerai sužeisti dviem siužetais. Filmo
pradžios pirmasis ypač, kuris turi apgaulingą ir pernelyg paslaugaus vyruko
prisigretinimą prie Tesos (pagrindinės veikėjos) istoriją, tai tikrai išlaiko
intrigą, nes kai kurie sprendimai priimti tikrai geri, tačiau, žinoma, filmas kažkaip
turi pasibaigti, todėl pabaigos sprendimai labai primena visokias Bleiro
raganas, todėl filmą smukdo žemyn. Šiaip susižiūrėjo daug geriau, nei
tikėjausi iš pradžių, yra šiame filme razinų, kurios leidžia negalvoti, kada
baigsis ta juosta.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Tikriausiai neįmanoma
niekaip sureitinguoti nei geriausių knygų, nei geriausių dainų, nei geriausių...
kalėdinių muzikos albumų. Šiuo metu turiu 8 kalėdinių temų albumus, kurių klausausi.
Iš viso to, man atrodo, Celine Dion „These Are Special Times“ pasirodęs 1996
metais pats skaidriausias šiomis kalėdinėmis dienomis.
Mano vinilinių plokštelių
kolekciją iš kalėdinių sudaro:
Celine Dion – These Are
Special Times (1996)
Michael Bublé – Christmas
(2011)
Kylie Minogue – Kylie
Christmas (2015)
Laura Pausini – Laura
Xmas (2016)
Christina Aguilera – My
Kind of Christmas (2000)
Gwen Stefani – You Make
It Feel Like Christmas (2017)
Mariah Carey – Merry
Christmas (1994)
Sia – Everyday Is
Christmas (2017)
Šiuo metu galbūt norėčiau
įsigyti Andrea Bocelli kalėdinį albumą „My Christmas“ (2009).
Jūsų Maištinga Siela
