.jpg)
.jpg)
2023 m. liepos 13 d., ketvirtadienis
.jpg)
.jpg)
.jpg)
%20%E2%80%93%20Time%20(Remix)%20vinyl%20album%20vinilo%20vinile%20viniline%20plokstele%20kaina%20price%20amazon%20ebay%20songs%20music.jpg)
2023 m. liepos 12 d., trečiadienis
Filmas: "Neramieji" / "Les intranquilles" / "The Restless"
Sveiki,
Yra filmų, iš kurių nieko
nesitiki, tačiau susmūgiuoja taip, kad lieki ilgai išsviestas į apmąstymų
kosmosą su pačiais įvairiausiais klausimais. Po belgų režisieriaus Joachim
Lafosse filmo „Neramieji“ (pranc. Les intranquilles)
(2021) kilo klausimas: kaip išvis galima taip gyventi, kaip gyvena toji filme
pavaizduota šeima? O juk pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje, panašių atvejų juk
yra. Tad netempdamas į naktį, jau pirmoje pastraipoje galiu drąsiai
parekomenduoti visiems kino gurmanams šį nelengvą filmą, rodytą taip pat ir
Vilniaus Kino pavasario festivalyje.
Istorija pasakoja apie
menininkus Leilą ir Damjeną, kurie gyvena atokaus miestelio nuosavame name su
sūnumi. Leila restauratorė, o Damjenas – tapytojas. Iš pradžių atrodo, jog su
šia šeima viskas tvarkoje, netrūksta aistros, atidos vienas kito santykiams, o
Damjenas ruošiasi naujai paveikslų parodai, abu sutuoktiniai turi užsakymų,
tačiau pamažu ima ryškėti, jog Damjenas kažin koks perdėtai perfekcionistas,
kuris vis dažniau ir dažniau nereaguoja į žmoną, o naktimis negali užmigti,
todėl sėdi prie drobės. Atrodytų, jog filmas apie dailininką, kuris nori pranokti
pats save, tačiau pamažu vyro bemiegės naktys jį varo iš proto, jis tampa
nepamatuotai choleriškai agresyvus, nepaisydamas žmonos, jau kuris laikas
nebevartoja bipolinį sutrikimą blokuojančius vaistus, tad viskas ne tik eina
pamažu blogyn, bet Damjenas tampa pavojingas sau ir mažamečiui sūnui.
Labiausiai gaila Leilos,
kuri, kaip pati įvardijo, laksto kaip antra savo vyro mamytė ir nuolatos
prižiūri jį, kad kas nenutiktų, kad nenusižudytų, negautų traumos, o pajuodęs
Damjenas nieko nenori klausyti, jis tiesiog psichiškai nestabilus. Pasirodo,
tai dar vienas suintensyvėjęs priepuolis, po kurio Damjenas turi atsidurti
ligoninėje dar vienam gydymo kursui. Leila galiausiai palūžta, tampa savo
pačios šešėliu ir puikiai perteikia sutraumuotos, įsibaiminusios žmonos
psichologinę būseną. Galiausiai ji dėl nieko nėra tikra, nes gyvendama šalia
nuolat žadančio laikytis taisyklių bipolinį sutrikimą turinčio vyro pati tampa neberami,
įtari ir suirzusi. Kryžkelėje atsidūręs sūnus sugeria visas tėvų problemas...
Iš tikrųjų filmas
perteiktas gana natūralistiškai, nesunku susitapatinti su šeimos tragedija. Aktoriai,
režisūra ir nelengva problema perteikta išties neramiai. Žiūrovas iš esmės yra
priverstas išgyventi ir beveik tiesiogine to žodžio prasme patirti tuos neramumus.
Kyla daug klausimų: ar tikrai Leilai verta tiek aukotis dėl šeimos gerovės?
Kitas klausimas: kaip gyventi šalia tokio žmogaus? Ar įmanoma šeimos savikūra, vaiko
auginimas ir t. t. Šiaip, kiek man žinoma, bipolinis sutrikimas iš dalies yra
paveldimas, tad įdomių dalykų lieka neatskleista, kaip, pvz., Leila su Damjenu
susitiko, nusprendė kurti šeimą ir gimdyti vaiką? Aišku, filmas visko
neištransliuoja, daug kas lieka paraštėje, tačiau tai puikus patyrimas. Europietiškam
kinui, priešingai nei nusaldintiems disnėjiškiems amerikietiško sukirpimo
masinio filmo braižams apie sutrikimus ir sėkmingas integracijas, šis filmas
kelia visiškai kitus jausmus ir neatsakomus iki galo klausimus. Labai
rekomenduoju.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Filmas: "Mano žmonos istorija" / " The Story of My Wife"
Sveiki, kino gerbėjai,
Scanoramoje buvo rodomas vengrų
režisierės Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (angl. The
Story of My Wife) (2021). Pastaroji kino kūrėja smarkiai išgarsėjo
Berlyno kino festivalyje su savo sėkmingu filmu „Apie kūną ir sielą“ (2017),
kuris, beje, man irgi labai patiko. Naujausias filmas pastatytas pagal vengrų
rašytojo Milán Füst (1888-1967) sukurtą romaną, o jame nusifilmavo garsi
prancūzų aktorė Lea Seaydoux ir olandas Gijs Naber.
Beveik trijų valandų
filme pasakojama europietiška meilės istorija apie 1920-uosius metus. Klasikinis
variantas, kai jūrų laivų kapitonas Džeikobas kalbėdamasis su draugu restorane
praneša jam, kad ves pirmą pro užeigos duris įėjusią moterį, nes pagaliau
suprato, kad reikia vesti. Didelių lūkesčių į žmoną nedėtų, nes didžiąją laiko
dalį vis tiek praleistų jūroje, jam tik svarbu, kad žmona jam būtų ištikima.
Galiausiai jis susipažįsta su Lize, kuri iškart po savaitės sutinka už jo
tekėti. Tiesą sakant, taip ir nutinka, tačiau kapitonas Džeikobas patenka į
pinkles, jis maniakiškai pradeda pavydėti žmonos, įtaria ją neištikimybe dėl
jos avantiūrizmo, kad net meta savo darbą, jog galėtų būti šalia jos...
Taigi visa likusi
istorija yra apie tai, kaip Džeikobas myli, nekenčia, seka ir bando susitaikyti
su Lizės nesąmonėmis, o galiausiai net išsiskirti nesėkmingai bandydamas įrodyti,
kad ji jam neištikima. Sakyčiau, pati istorija, nors ir labai gražiai bei
jausmingai nufilmuota, tačiau jai stinga natūralumo, gyvumo. Veikėjai, nors ir
elgiasi pagal XX amžiaus pradžios kultūrinius kanonus, bet atrodo bukai
stereotipiški. Filmas pavadintas „Mano žmonos istorija“, tačiau, kaip ir
romanas (įtariu, nes kitaip ir negali būti) yra perteiktas iš vyriškos perspektyvos.
Tad tiek ten tos žmonos istorijos, nes praktiškai ji neatskleista. Lizė –
gudri, klastinga ir manipuliuoti linkusi moteris. Atrodo, kad vyras tą žino,
supranta, tačiau pataikauja jos užgaidoms ir žaidimams. Džeikobas vaizduojamas
kaip naivus vyrelis, kuris priklausomas kaip kambarinis ciucikas nuo
žmonos, tad šios poros santykių anatomija primena visas „tradicinio vyro“ ir „tradicinės
moters“ klišes, kokias tik įmanoma atsekti anekdotuose, literatūroje ir masinės
kultūros erdvėse apie lyčių stereotipus. Tad nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo,
sužiūrėjau jį nuo pradžios iki galo šiek tiek jausdamas, kad ši serialą
primenanti ekranizacija prailgo, tačiau iš esmės nieko nepasakė.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 40/100
Kritikų vidurkis: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)