Filmas: "Barbė" / "Barbie"

 

Sveiki,

Nežinau labiau rožinės vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie) (2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali, nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.

Sunku kalbėti apie „Barbę“, nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais, socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus (susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie patys stereotipai tampa ir kovos priemone.

Iš vienos pusės filmas neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes, sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.

Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.14: nereaguoti į dirgiklius ir būti savo Visatos centre įsižeminusiam

 

Sveiki,

Rugsėjis, o tiek mažai įrašų pozityviomis temomis! Visgi šiandien vėl akimirkai teko stabtelėti ir susitelkti į save ir į savo centrą. Tai nėra labai paprasta nuolat lekiančiam ir įvairiausiame informaciniame lauke plaukiojančiam žmogui, kuris kasdien susiduria su negatyviais, nesaugiais dirgikliais t. y., įvairūs žmonės, konfliktai, nemalonios situacijos, kurios po to kaip filmas vis sukasi įvairiomis perspektyvomis galvoje.

Žinote, ką daryti? Reikia susitelkti ir viską surinkti sau į saują ir paleistį į kosmosą, padaryti tai mintyse. Ir leisti sau būti to chaoso ir visų nuomonių bei įvykių neliečiamu centru, tegu visi kaip išprotėję sukasi, nepergyvens visų tų problemų, jei juose skęsi, juk ateis naujos ir naujos, jeigu, aišku, juose sklandysi. Niekas nepasikeis ir niekam nereikia, kad jūs eikvotumėte savo nervus, energiją ir nuotaiką bei sveikatą tam, ko negalima pakeisti arba reikia keisti per kančią. Tegu sau įvykiai plaukia, o jūs šypsokitės, nes Visata jus veda už rankos ir viskuo pasirūpina.

Tokia pozicija, sutelkta ne į išorę, ne į lūkesčius ir fizinį pokytį, o į vidų, pirmiausia pakeičia energetiką, nes ramios ar pakilios mintys iššaukia saugumo jausmą (na, aš tai tikrai nesivelsiu, būsiu savo Visatos centre!) ir neveiksiu, bet stebėsiu. Veiksiu pagal kitą programą, kuri ateina ne iš inercijos ir dirgiklių, o naujos ramios būsenos t. y., labiau džiaugsiuosi tuo, kur mane Visata pozityvesnį nuneša, nes pakeitus intencijas ir įsitikinimus, keičiasi ir veiksmai, o su veiksmais ateina nauji žmonės, naujos situacijos, permainos. Juk šiaip ar taip toks tokį traukia. Visatos dėsniai veidrodiniai. Atrodo, tą visada žinau, bet verta vėl prisiminti ir čia užrašyti, gal kam padės šią akimirką, kai skaitote, nusišypsoti.

Jūsų Maištinga Siela

Wilno i Lwów polskie będą znów: ką mums nori pasakyti lenkai? (Marškinėliai: Vilnius ir Lvivas vėl bus lenkiški?)

 

Sveiki,

Apie senas radikaliųjų nacionalistų lenkų kalbas ir nostalgiją dėl Vilniaus krašto, kurį buvo okupavę tarpukariu, iki šiol sklando nuoskaudos. Panašiai kaip mes kalbame apie žemes iki Juodosios jūros, tik kai kurie radikalai šventai įsitikinę, jog Vilnius ir buvo lenkų. Kažin, – žiūriu į marškinėlius, – ar lenkai sutiktų atiduoti vokiečiams 200 kilometrų vakarines šalies dalis (juk ir vokiečiai galiausiai užsinorėtų šiaip jau istorinių savo žemių, ne okupuotų kaip kad lenkai), kurią gavo po Antrojo pasaulinio karo? Tikriausiai nė už ką. Lai džiaugiasi dykai gavę tūkstančius kvadratinių kilometrų, nes kitaip liktų tik ilgas siūlelis aplink Vyslą. Šiaip pas mus, žinoma, viskas išplėtota iki internacionalinių klausimų, kad viskas būtų kuo aštriau ir beprotiškiau, kaip ir mėgsta žiniasklaida. Šiaip lenkai turėtų susiimti ir šią kelių lenkų neonacių reklamuotojus „verslininkus“ nubausti, kaip ir pridera demokratinėse šalyse.

Historyczna mapa międzywojenna Litwy przed okupacją polską. Wilno zawsze należało do Litwy!!! Skończmy ze złością i bzdurami. (Istorinis Lietuvos žemėlapis atkūrus Nepriklausomybę).

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Voratinklis" / "Cobweb"

 

Sveiki,

Savaitgalį norėjosi ko nors išties paprasto ir nesudėtingo, todėl pažiūrėjau keletą abejotinos vertės siaubo filmų. Vienas iš tokių – „Voratinklis“ (angl. Cobweb) (2023), pasakojantis istoriją apie berniuką Piterį ir jo šeimą. Piteris gyvena savo kambaryje, griežtai prižiūrimas tėvų, tačiau vieną naktį jis išgirsta sienoje krebždesį, kol galiausiai sukviečia tėvus, tačiau tėvai visus košmarus priskiria Piterio lakiai fantazijai. Neatrodo Piteris laimingas ir mokykloje, kur jį persekioja klasės vaikai, o namuose tėvas ir mama taip pat stokoja jam meilės, todėl vieną naktį jis pradeda kalbėtis su sienoje gyvenančia būtybe ir netgi pasakoti apie savo jausmus...

Norėčiau apie šį filmą pasakyti ką nors gero, bet po peržiūros šauna tik viena mintis. Šis filmas turėjo idėją ir ją „įsūdė“ į įprastus režisūrinius rėmus. Imu galvoti, ar neverta tikėti, jog tuos standartinius siaubo filmus kuria ne režisieriai, o kažkoks dirbtinis intelektas, nes visi jie vieno kolorito ir visur tos pačios loginės klaidos. Iš vienos pusės siaubo čia lyg ir netrūksta, idėja gera, tačiau Piterio tėvai pavaizduoti kaip eiliniai psichopatai (nors jie tokie ir yra), tačiau negi nėra kitų raiškos būdų kaip medinė psichopatų šeimynėlė; mama lyg prarijusi kuolą, o tėvas vaikšto su tokia šypsena, lyg bandytų ištvirkinti visus rajono vaikus.

Pirmąją filmo pusę daugmaž laikyčiau pusėtina, nes vyksta trileris ir detektyvas, paslaptis už sienos, tačiau pasirodžius pabaisai, manding, iš tikrųjų situacija pradeda panašėti į siaubo parodiją. Daug metų už sienos gyvenęs monstras nesugebėjo kumščių išdaužti paprastutės gipskartoninės sienos, tačiau, ištrūkusi į laisvę, staiga vienu ypu nurauna fizinį pajėgumą turinčiam vaikėzui galvą? Kas per proporcijų neatitikimas? Arba finalinė berniuko ir pabaisos kova. Ką tik neįtikėtinu greičiu kaip voras lakiojusi ir visus iš eilės žudžiusi pabaisa neįveikia berniuko, kuris ją laiko tiesiog už kaltūną primenančių plaukų ir dar spėja išsiropoti iš duobės? Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Jeigu užsimerksite ir šio filmo visiškai neanalizuosite (aš jau nebemoku, nes tai liga) gal ir visai gerai susižiūrės, tačiau akivaizdžios loginės spragos, atsiradusios dėl komercinio klišinio pataikavimo žiūrovui, šį filmą tiesiog gniuždo, lyg jis būtų skirtas nekraupinti, o šešiamečiams „tvarkingai“ pagąsdinti.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Latvijas himna – Dievs, svēti Latviju! (Vārdus) / Latvijos himnas – Dieve, laimink Latviją! (Žodžiai)

 

Sveiki,

Turėjau nuojautos, kad šiandien FIBA čempionate lietuviai nusileis latvių krepšininkams. Neretai latviams pavyksta nugalėti lietuvius aikštelėje, tad ir jų pergalės himnas skamba tikriausiai ne vienuose namuose. Prisiminiau, kad kažkada buvau pakvaišęs dėl Latvijos nacionalinio himno, niūniuodavau tą melodiją universitete, o dabar, tokią dieną, belieka vėl prisiminti.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Fatti sentire [vinyl / 2LP] (2018 album, 2023 edition)

 
Informacija apie albumą:  Laura Pausini – Fatti sentire [vinyl / 2LP] (2018 album / 2023 edition)

Jūsų Maištinga Siela