Vinilinė plokštelė: Troye Sivan – Something to Give Each Other [vinyl / LP] (2023)

Informacija apie albumą: Troye Sivan – Something to Give Each Other [vinyl / LP] (2023) 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 22: esi savo tikrovės kūrėjas!

 Photo Marius Els

Labi visi,

 

Šiomis dienomis kaip niekad pajutau, kaip svarbu yra susitelkti į savo centrą, kaip svarbu skirti vieną ar net keletą kartų per dieną meditacijai ir dar momentaliai nuolat dienoje prisiminti, kad esi savo tikrovės kūrėjas. Žinokite, tai labai padeda, nes palaiko kitokių minčių tėkmę ir švarą. Kai tai sureguliuoji, kai suvoki, kad gyvenime nieko nėra svarbiau, nei kurti pasitenkinimo viskuo akimirką, tada įvyksta kažin koks lūžis. Ne iš karto, bet diena po dienos, kol tas susireguliavimas tampa nauju įpročiu, taisančiu psichinę sveikatą ir emocinę būseną.

 

Žinote, daug esu skaitęs ir girdėjęs apie tai, kad esame energetinės būtybės, kurios vibruoja savitą energiją ir pritraukia kitus dalykus. Iš esmės taip juk vyksta ir manifestacija, per energiją, per išsivalymą ir savo tono, pozicijos, nuotaikos pakylėjimą. Šiandien suvokiu, jog man nebesvarbu, ar manifestacija išsipildys, ar ne, ar dar darysiu tai, kas patinka ar ne, nes Visata rengia stebuklus, o man belieka juos priimti atvirai ir besąlygiškai džiaugsmingai. Man nebesvarbūs išsipildymo lūkesčiai, mano materialūs ir konkretūs tikslai, dabar užvis svarbiau būti pakylėtos nuotaikos, susikūrus savitas mintis, išsigryninti ir aiškiai žinoti, kad neprivalau niekur murgdytis, niekam nieko įrodinėti ar tuo labiau lipti per kitų galvas. Konkretus troškimas, dar Buda yra pasakęs, atveda prie kančios, nes sudedi per daug energijos ir nervų, kad tai įgyvendintų, nes taip daro visi, nes to buvome mokyti.

 

Šiandien man svarbu tik „prisukti“ save kaip laikrodį, kad tiksėčiau ir jusčiau gyvenimo pulsą, rinkčiau patirtis. Ir ne bet kokias, o malonias, nes kai viskas „prisukta“, žinokite, net tikrovė pasireiškia visiškai kitokia. Šiandien važiavau į darbą po daugel dienų su šypsena, nepykau ant skubančio laiko, darbų srauto, vėjuoto oro, nesikrimtau dėl būsimo fizinio ir protinio nuovargio, o tiesiog mėgavausi, nes kitokio santykio nebenoriu turėti, tik žaidybinį smalsumą. Ir nepatikėsite, po visko nebuvau nei toks nualintas, nei pavargęs, nes šito fakto ir tikrovės nepriėmiau kaip darydavau anksčiau, o tiesiog mėgavausi kitokiu santykiu. Vadinasi, galima keisti tikrovę. Pajutau, kad ir žmonės mane pamatė kitokį, pajuto, kad kažkas tikrai gerai yra su manimi. Pakalbino tie, su kuriais neturėdavau daugiau nei „labas“, vadinasi, Visatos dėsnis veikia be priekaištų, nes kai pakeiti savo vidų ir poziciją, jausmus, tada pasikeičia aplinka, tikrovė ir žmonės. Taigi. Labai esu šiandien dėkingas visiems nuo dangaus iki žemės!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitų žmonių vaikai" / "Les enfants des autres" / "Other People's Children"

 

Sveiki,

 

Vėl grįžtu prie rimtesnio filmo ir šįkart apie „Kino pavasaris“ festivalyje rodytą prancūzų režisierės Rebecca Zlotowski filmą „Kitų žmonių vaikai“ (pranc. Les enfants des autres) (2022). Šią režisierę žinau iš jos anksčiau matyto filmo „Planetariumas“ (2016), kuris, nors ir turėjo puikų tarptautinių aktorių žvaigždyną, tiek man, tiek kino kritikams pasirodė drungnas ir neįdomus. Tiesa, žiūrėdamas naujausią Kanuose pristatytą režisierės darbą ėmiau ir suabejojau, ar tai ta pati kino kūrėja, nes absoliučiai skiriasi tiek idėja, tiek pasakojimo stilius, tiek atmosfera.

 

Filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus Rachelę, kuri susipažįsta su Ali, irgi jau nebejaunu vyru, kuris kartu su buvusia žmona augina mažametę dukrelę. Jų draugystė pamažu vystosi, bet vieną dieną Rachelė sužino, jog jai liko mažai laiko susilaukti vaiko, gresia ankstyvesnė menopauzė, tad ginekologas pataria jai kuo greičiau galvoti apie nėštumą. Galiausiai Rachelė kasdien prižiūrėdama Ali dukrą ir bandydama nesėkmingai pastoti, suvokia, jog ji visgi lieka už borto t. y., jai nelemta patirti motinystės.

 

Filmas nėra komplikuotas ar kaip nors specialiai užaštrintas, kad būtų sunku žiūrėti. Galbūt skaudžiau priims žiūrovai, kurie susidūrė su sunkumais susilaukti vaikų. Visgi režisierė išlaiko lengvesnį, romantinį santykių vaizdavimo toną, nors patiems veikėjams nė velnio gyvenime nėra lengva. Istorija, kurio scenarijų parašė pati režisierė, dvelkia autentiškumu ir tikromis patirtimis. Pagrindinė veikėja žydė Rachelė skaudžiai suvokia, jog gyvenimas tęsiasi, nors ir neturės savo biologinio vaiko. Tai sunkūs susitaikymo procesai, galgi net iki galo nepriimami, nes visur, kur Rachelė besusidurtų su vaikais, ji mato ir matys savo neišsipildžiusios motinystės stigmą.

Kitą vertus, filmo finalas jaudinantis ir viltingas. Mokytojai Rachelei po kurio laiko buvęs mokinys, kuris atsitiesė ir dirba savo mėgstamą darbą, pasako, jog ji kaip mokytoja padarė jam didelę įtaką, todėl jis susitvarkė savo gyvenimą, nebuvo išmestas iš mokyklos jos užtarimu. Ir tikrai, eidama gatve su ašaromis ji pagaliau suvokia, bent jau taip permetama žinutė žiūrovui, kad jeigu ir negali turėti savo vaikų, tad belieka savo motinystės instinktą, rūpestį atiduoti tiesiog kitiems vaikams, ar tai būtų sesers susilauktas vaikas, ar svetimi bet savaip savi vaikai mokykloje. Ir toji suvokimo dovana kompensuoja tai, kas ne visoms moterims gyvenime duota. Gražus, harmoningai subalansuotas filmas, kuriame žmogiškoji tragedija randa alternatyvią paguodą gyvenime, kur ribinės situacijas papildo ir gražūs gyvenimo momentai, romantika, o nusivylimo ašaras keičia paprastas gerumas ir dėkingumas kitiems.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Neda Malūnavičiūtė – Eilinė diena rojuje [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Menu savo mokyklinius laikus, kada kiekvienas žinomesnis Lietuvos atlikėjas išleisdavo CD albumą kas kelerius metus, tuos diskus kaupdavome, archyvuodavome, klausydavomės, tačiau staiga įvyko kažin kokia nepaaiškinama muzikos revoliucija. Manau, prie to prisidėjo suklestėjusi internetinė piratavimo kultūra ir YouTube, tad ir atlikėjams nebeapsimokėdavo leisti kompaktų. Šiuo metu jaučiu lyg ir savotišką „materialių įrašų“ atgimimo kultūrą, ypač vinilinių plokštelių suklestėjusią idėją.

 

Neda Malūnavičiūtė, tikriausiai daugelis sutiks, yra išskirtinė ilgametė atlikėja Lietuvoje. Vaikystėje jos nelabai mėgau, gal dėl to nepopsiškumo ir kitoniškumo, tiesa, ją kaip atlikėją su savais dainų tekstais atradau jau paskutiniaisiais mokykliniais laikais. Pirmiausia, aišku, ją atsimenu iš dainos „Eilinė diena rajuje“, kuri anuomet vos tik pasirodžiusi su tokiu pat pavadinimu 2002 metais išleistu albumu tapo dideliu hitu. Pamenu, radijo stotys grodavo ją kasdien. Šiandien klausausi šios dainos visai kitaip, galima sakyti, iš permąstydamas ir jausdamas gyvenimiškosios patirties perspektyvos. Gyvenime vyksta ir pakilimai, ir nuosmukiai, kai tai žinai ne tik teoriškai, o ir praktiškai, su visais „gyvenimo prieskoniais“, kai savo skūra patyri ir gijimą, ir žaizdų barstymą druska, tada šis Nedos Malūnavičiūtės dainos tekstas atrodo iš laiko perspektyvos ir iš dabarties taško ne vien nostalgijos kupina dainelė, bet naujai apibrėžianti ir apibendrinanti asmenines patirtis.

 

Šį vėjuotą savaitgalį teko būti superiniame Nedos Malūnavičiūtės ir jai talkinančio pianisto Richardo Banio koncerte „Labai asmeniškos dainos“. Atlikėja ir džiazavo, ir šamanavo, ir primine savo senus hitus. Kaip galėčiau apibūdinti šį Nedos koncertą? Ogi kaip ne koncertą, o kažkokį transą, kuriame pasireiškia kūrybinis polėkis scenoje, dueto energetinis susikalbėjimas, vienas kito jautimas ir papildymas, netgi improvizavimas. Daugeliu atveju Neda, atlikdama išskirtinai tik jai pačiai parašytas dainas, perteikė unikaliai, aistringai ir labai teatrališkai, kaip jai ir būdinga. Tai pirmas mano apsilankymas jos koncerte (kiti gyvi pamatymai būdavo per festivalius), koncertas pasirinktas visiškai spontaniškai, atsitiktinai, bet labai taikliai, tad, jeigu jums svarbus atlikėjas ir jo begalinė laisvė scenoje, rinkitės Nedos koncertą, nes tai, ką ji ten daro, yra, kaip sakiau, patyrimas. Tame koncerte vėl išgirdau „Eilinę dieną rojuje“, tad dalijuosi iš naujo šiuo įrašu, gal kam surezonuos.  

 

Neda Malūnavičiūtė – Eilinė diena rojuje

[Žodžiai / lyrics]

 

Eilinę dieną rojuj

Tu klupdamas eini

Ieškodamas rytojaus

Kad galėtum pasakyt

 

Pasaulis tau po kojom

O tu norėtum paklausyt

Dainų, kurias dainuoja

Pasaulio pakrašty

Kur lyti nenustoja

 

Staiga pusiaukelėj sustoji

Kad viską blaiviai apmąstyt

Ką palikai, kur išėjai

Ir tavo pirštai nieko nesugroja

 

Tik tavo širdyje

Nutirpsta sniegas žiemą

Ir sninga per Kalėdas čia

Havajų salose

 

Eilinę dieną rojuj

Su ta pačia viltim

Kur skausmas nenustoja

O tu norėtum pasakyt

 

Kad tik išsilaikyt ant kojų

O tu norėtum paklausyt

Dainų, kurias dainuoja

Pasaulio pakrašty

Kur lyti nenustoja

 

Staiga pusiaukelėj sustoji

Kad viską blaiviai apmąstyt

Ką palikai, kur išėjai

Ir tavo pirštai nieko nesugroja

 

Tik tavo širdyje

Nutirpsta sniegas žiemą

Ir sninga per Kalėdas čia

Havajų salose

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 21: turiu nudžiuginti, normalumas neegzistuoja

 Photos Marius Els

Sveiki,

 

Geroji pasaulio ir gyvenimo žinia yra toji, kad normalumas neegzistuoja, jis yra tik socialiniame lygmenyje susitarimo dalykas. Jeigu visi per pietų pertraukas būtų priima valgyti žalią molį, visi jį ir valgytume. Tereikia pagalvoti, kiek nenormalių dalykų laikome normaliais ir juos atliekame kasdien. Juk tai stebuklas, kai suvoki, jog kiekvienas netelpa į jokią dėžę, neturi nei ribų, nei pabaigos. Žinoma, egzistuoja ir turi būti žmogiškajame plane ribos, negaliu kenkti ir skaudinti kitų, smurtauti, nes man tai „atrodo“ normalu ir patinka. Bet aš šneku apie tuos, kai „įsikinkę“ į savo normatyvumo žabtus, dažnai suinstaliuotus pagal primestus elgsenos kanonus, nusprendžia, kad kitas, kuris iškrenta iš konteksto, tai jau tikrai kuoktelėjęs, kvailas, nevertas pagarbos. O jeigu vieną dieną atsibustume kaip Zamza, pavirtę vabalais, bet gerąja prasme, nes pagaliau supratę, kad Pasaulis nėra tik darbas ir ambicijų įgyvendinimo betoninis lageris, o puiki žalia ir saugi žaidimo aikštelė būti keistiems, būti tiesiog be ribų geriems sau ir visiems.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bostono smaugėjas" ("Bostono smaugikas") / "Boston Strangler"

 

Sveiki,

 

Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“ (gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant, galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad palygintumėte su filmo medžiaga.

 

Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio, nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir supratome tas maskulistines klaidas.

 

Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.

 

Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė. Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolė 2" / "The Nun II"

 Sveiki,

 

Filmo „Išvarymas“ kūrėjai kuria ne vieną atskirą siaubo frančizę, o viena iš tokių yra šį rudenį pasirodęs filmo tęsinys „Vienuolė 2“ (angl. The Nun II) (2023), kuri iškart sulaukė ganėtinai drungnų kino apžvalgų. Tiesą sakant, didelių lūkesčių nedėdamas, pramogos dėlei sužiūrėjau filmą, įsisukęs į patalus, laukdamas, kol pagaliau įjungs šildymą. Deja, šildymo teks dar palaukti, o apie „Vienuolė 2“ jau galiu kalbėti šiandien kad ir šąlančiomis kojomis.

 

Filmas pratęsia ankstesnės dalies istoriją su tais pačiais veikėjais. Greitai sužinome, kad vienuole apsimetantis monstras nebuvo sunaikintas Rumunijoje (tiesa, beveik nieko neatsimenu iš tos pirmosios filmo dalies), o įsikūnijo sesers Irenos gelbėtojo Mauricijaus kūną ir perėjo į kitą šalį. Filmas lipdomas gana vienkryptiškai, laikantis jau seniai atrastų nuoseklaus klasikinių pasakojimo būdų. Sesuo Irena vėl iškviečiama tirti vienuolės aukų, o kitoje linijoje pasakojama Mauricijaus darbo dienos vienuolyno mergaičių mokykloje, kurioje ima dėtis keisti nepaaiškinami dalykai...

 

Siužetiškai nėra iš tikrųjų ko ir analizuoti, nes filmas nieko naujo nepasiūlo. Dar vieną siaubo istoriją su labai nuspėjamais siužetiniais vingiais, tomis pačiomis siaubo idėjomis ir atmosfera, kuri tikriausiai nepasikeitusi nuo klasikinio „Egzorcisto“ laikų. Filmą stabdo ir žiūrovą verčia žiovauti  nusibodusios siaubo klišės, neišvysti bei neįdomūs ir be asmeninės, vidinės dramos veikėjai. Mergaičių mokykloje blogiukės uždaro be gailesčio jautrią ir baikščią mergaitę baisioje koplyčioje. Netgi mergaičių – gerųjų ir blogųjų – charakteriai perteikti kaip iš kokio XX amžiaus pradžios apiplyšusio vadovėlio.

 

Labai nuobodi ir sesuo Irena, kuri neturi asmeninės istorijos (ją bandoma užplombuoti banaliais kadrais apie mamą iš vaikystės žolių pievoje), o apsėstasis Mauricijus, kuris pritvinkęs seksualios darbininkų klasės jėgos ir akivaizdžiai rėžia sparną apie mokytoją, taip pat atrodo kaip iškirptas iš top modelių katalogo siaubo žanrui paįvairinti. Filmas laikosi vien ant siaubo efektų, šešėlių, apsėdimų ir baisiosios vienuolės, kuri filmo pradžioje vien savo žvilgsniu sudegino kunigą, o pabaigoje vos beišgali susidoroti su vienuole ir maža erzinančia mergiūkšte. Siaubingesnis už visą turinį lieka tik nulaižytas filmo finalas su apsikabinimais, glėbesčiavimais ir kitomis nusibodusiomis klišėmis. Jeigu šis filmas nėra prastas, tai tada tik labai prastas. Tinka absoliučiai „prie siemkių“ šiurpnakčio vakarą, nebijant pusę laiko „prachatinti“ išmaniuoju.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela