Filmas: "Palikite pasaulį užmaršty" ("Palik pasaulį už nugaros" / "Toli nuo pasaulio") / "Leave the World Behind"

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo Rumaan Alam romaną, kurį turime ir lietuviškai išverstą „Palikite pasaulį užmaršty“ (Baltos lankos, 2023) (angl. Leave  the World Behind) (2023) pastatytas serialo „Ponas robotas“ kūrėjo Sam Esmail filmas tuo pačiu pavadinimu prieš pat didžiąsias šventes sulaukė internete didelių aptarimų. Vieniems šis filmas labai tiko ir įtiko, o kiti sužiūrėjo gana nuobodžiai neiškęsdami ekranizacijos iki galo. Lietuvoje filmas pristatomas ir kitais vertimo variantais: „Palik pasaulį už nugaros“, „Toli nuo pasaulio“.

Tiesa, knygos, deja, neskaičiau ir vargu ar ją skaitysiu, kai prieš akis tiek daug nesuskaitytų knygų, tačiau knietėjo ir vėlei pamatyti jau retokai matomą aktorę Julia Roberts, kuri šiame filme sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – nuo miesto ir darbų bėgančią motiną Amandą. Filmas prasideda kaip eilinis kurortinis amerikietiškas pasakojimas, kuris tuoj išsirutulios į eilinį siaubo trilerį, tačiau būtent tas ir nenutinka. Šeima savaitgaliui išsinuomoja prabangų namą, tačiau vos čia atvykus ima dėtis keisti dalykai. Pirmasis suirutės pranašas – paplūdimyje navigacijos sistemos gedimą patyręs tanklaivis, kuris užplaukia ant poilsiautojų. Netrukus į namus pasibeldžia tikrieji namų savininkai, kuriuos nuomininkai dar įtarinėja aferomis, tačiau netrukus pasaulio pabaigos ženklai pasitvirtina.

Nesakau, kad filmo medžiaga ir siužetas verčia kaip nors iš kojų. Sakyčiau, viskas tolygu ir, jeigu atmesime keletą gerų ir pavykusių dalykų, filmas galėjo tapti tikra klišių katastrofa, bet taip nenutinka, nes istorijos vingiai, vos tik priartėję prie holivudinio štampo, ima ir nusuka truputį į šoną, taip apmaudami žiūrovus. Visų pirma, režisierius atsisako kurti klasikiniu būdu augančios įtampos filmą, čia kur kas svarbiau išlaikyti solidų ir mąslų ritmą, nepasiduodantį klasikiniams „viskas ir taip aišku“. Man patiko, kaip mistiniai ir nepaaiškinami iki galo dalykai, pavyzdžiui, elnių bandos elgiasi katastrofos akimirkomis, o jaunoji šeimos narė Rouzė, nors ir suvokia, kad pasaulis griūva, nori maniakiškai pažiūrėti serialo „Friends“ („Draugai“) paskutinę seriją, nes tas sukurtas prabėgusio laiko linksmumas išties sužadina jai jaudulį, dėl kurio iš dalies žmonės jau pakankamai atšipę tikrovės kataklizmams, pribaugintiems dėl klimato kaitos ir nesibaigiančių pasaulyje karų. Kam stresuoti? Geriau pažiūrėti „Draugus“!

Kitą vertus, verta paminėti, kad filmas rodo ir savitą amerikietiškos kultūros žlugimą: iš lėktuvo leidžiami arabiški lankstinukai su „Mirtis Amerikai“ užrašais, piktas kaimynas įsitikinęs, jog tai korėjiečių darbas, o G. H. Skotas, arogantiškos dukrelės tėvas, tiki, jog Ameriką žlugdo jo įtakingo kliento slapta pogrindinė pačių amerikiečių grupuotė. Žodžiu, Amerika turi priešų ir nekalti amerikiečiai šio filmo kontekste jaučiasi tarsi atakuojami ateivių iš kosmoso. Bet čia atsiranda vietos ir senoms klišėms, kitaip sakant, siužetą reikia balansuoti ir jam suteikti nuovargio, o kartais svaigulio, todėl Amanda geria vyną, šoka pagal senas vinilines plokšteles, o tuo tarpu kieme tėvukas su nepažįstamąja garina elektronkę. Žodžiu, pasaulio pabaigos akivaizdoje veikėjai randa laiko numalšinti stresą įprastais amerikietiškais būdais. Ar tai filmui prideda žavesio? Šiek tiek, bet tikrai ne kitoniškumo, kuris galbūt galėjo būti ir keistesnis, ir originalesnis. Visgi filmas man patiko. Buvau susinervinęs, kai pamačiau, jog filmas beveik pustrečios valandos (tokius vis dažniau atidedu į šalį), tačiau susižiūrėjau sudomintas ir įtrauktas tikriausiai tik dėl to, kad kūrinys pavyko keistokas, nepaaiškinantis labai konkrečiai visko iki galo. Po filmo užsimaniau pažiūrėti „Draugai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 37: įsiteisti pokyčius ir jiems nesipriešinti, pamatyti gerąją perspektyvą

 

Visiems labas!

Ar jūs pasirengę skristi ir atrasti? Lai pokyčiai užlieja ir nekelia nei baimės, nei streso. Pokytis yra amžinas ir jis visada vyksta, visada cirkuliuoja dieviškame šokyje. Pokytis yra gerai, nes jis atveria mums kūrybiškumą, naują perspektyvą, išmokina pažinti tai, ko galbūt neįstengėme anksčiau.

Kadangi šiandien vis dar sausio 1 dieną, kai rašau šias eilutes, visgi galvoju apie programą. Leidžiu sau srautu nemąstant rašyti šiuos žodžius, kylančius iš spontaniškos inercijos ir kiekviename vis naujame arba atsikartojančiame pajusti nepaprastą pozityvumo ir perspektyvos grožį.

Gyventi. Gyventi. Gyventi. Skaityti. Rūšiuoti. Susitaikyti. Paleisti. Leisti. Vykti. Vykdyti. Neleisti. Pasileisti. Turėti. Įgyti. Atiduoti. Rašyti. Aprašyti. Įsirašyti. Nusirašyti. Persirašyti. Įgyvendinti. Pasiduoti. Atsisakyti. Įgyti. Cirkuliuoti. Pasitikėti. Netikėti. Įprasminti. Susitaikyti. Priimti. Šypsotis. Dainuoti. Rašyti. Skaityti. Eiti. Išsivaikščioti. Trokšti. Pasitenkinti. Neiti. Stovėti. Žiūrėti. Dalyvauti. Stebėti. Pagirti. Atiduoti. Grąžinti. Gražinti. Drąsinti. Mylėti. Sveikti. Išgyti. Pamatyti. Pažinti. Patirti. Apibendrinti. Pamiršti. Atrasti. Rašyti. Keliauti. Mąstyti. Jausti. Pajusti. Paragauti. Gyventi. Sapnuoti. Ilsėtis. Žaisti. Patirti. Kolekcionuoti. Mėgautis. Turėti. Paleisti. Pastebėti. Branginti. Dėkoti. Vaikščioti. Sėdėti. Skaityti. Nusiraminti. Raminti. Mėgautis. Skanauti. Lytėti. Prisiminti. Švytėti. Laimėti. Pripažinti. Plaukti. Naktinėti. Sportuoti. Judėti. Krutėti. Pamėgti. Atsirasti. Įsijausti. Pamirksėti. Laipioti. Užuosti. Matyti. Prisijaukinti. Glostyti. Nukreipti. Suteikti. Apibendrinti. Sujaukti. Perkonstruoti. Pasitarnauti. Pakeisti. Transformuoti. Mylėti. Sapnuoti. Striksėti. Neužgniaužti. Paleisti. Sugyti. Susiūti. Išlaukti. Rašyti. Žiūrėti. Susijungti. Suvokti. Patirti. Mekenti. Įsivaizduoti. Manifestuoti. Ateiti. Pasiimti. Turėti. Mylėti. Svajoti. Pereiti. Perdažyti. Sutaisyti. Padėti. Gaminti. Sukurti. Valgyti. Sportuoti. Judėti. Gerbti. Paskambinti. Kalbėti. Prisiminti. Tausoti. Keliauti. Fotografuoti. Dalytis. Padalinti. Sveikti. Gyventi. Atvėsti. Sušilti. Sugrėbti. Sutvarkyti. Jausti. Jaustis. Pakilti. Rašyti. Kurti. Juoktis. Kikenti. Atleisti. Nepykti. Džiaugtis. Pavaišinti. Pasakyti. Gyventi. Rašyti. Tylėti. Kalbėti. Kopti. Nusileisti. Patirti. Dėkoti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Talbot "Holograminė visata"

 

Michael Talbot. „Holograminė visata“ – Kaunas: Luceo, 2020. – p, 302.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiuos metus pradėsiu nuo negrožinės literatūros, o nuo mokslinės, o gal kai kas pasakytų, kad knyga ir ezoterinė, tačiau akivaizdu, jog amerikiečių grožinės literatūros rašytojas ir kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot (1953-1992) savo veikale Holograminė visata (The Holographic Universe) bando sudurstyti mokslo ir dvasinių potyrių teorijas į visumą. Knyga originalo kalba apsirodė 1991 metais, autoriui iki mirties likus vos vieneriems metams. Nors iki tol literatūros pasaulyje Michael Talbot buvo žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas, kuris rašė knygas apie vilkolakius ir kitus folklorinius dalykus, tačiau pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo moksliniu veikalu Holograminė visata. Pastaroji Lietuvoje sulaukė net dviejų leidimų (2014, 2020), o išleido leidykla Luceo. Skaičiau naujesnįjį leidimą, kurį išvertė kitas vertėjas Aleksandras Tomskis.

Knyga pas mane pragulėjo (kaip jau įprasta) net kelerius metus, tad prieš pačias Kalėdas nusprendžiau grįžti prie to, kuo domėjausi anksčiau, t. y., kvantine fizika, Visatos sandaros paaiškinimu, minčių kontrole, manifestavimo ir savęs transformavimo galimybėmis. Visai neseniai puikiai susiskaitė Dr. Joe Dispenza kelios knygos, viena žinomesnių – Jūs esate placebas (Mijalba, 2023), kuri iš esmės antrina Michael Talbot knygai. Reiktų paminėti, kad pats Michael Talbot knygoje, nors ir mini savo asmeninius paranormalių reiškinių išgyvenimus, tačiau pats nieko naujo neištyrė, tik sudurstė įvairių mokslininkų šaltinius, rasdamas sąsajų tarp religijos, socialinių, kultūrinių atstovų ir mokslininkų teiginių, tiesa, jis įveda ir tam tikrus naujadarus, kurie tampa kvantinės fizikos mokslo dalimi.

Knyga išties paliekanti ne tik įspūdį, bet ir paveiki. Neprieštarauja, o tik papildo tuos tekstus ir knygas, kurias teko suskaityti. Pirmoji knygos dalis itin moksliška, paremta jau daug kam žinomais elementarių dalelių tyrinėjimais fizikoje. Apie tai pastaruoju metu daug aptinku, tačiau kažkodėl viešesnėje vietoje apie tai lyg sąmoningai nekalbama, netgi prislopinama, įskaitant ir mano buvusias fizikos pamokas. „Kitas nuostabus kvantinės fizikos atradimas skelbia, kad elektronas gali įgauti ir bangos savybių, ir dalelės savybių. Kai elektronas paliečia neveikiančio televizoriaus ekraną, fosforoscenciniame jo paviršiuje pasirodo mažytis šviesos taškelis. Tai rodo, kad elektronas šiuo atveju veikia kaip dalelė. Tačiau elektronas gali elgtis ir kaip energijos banga ir tada jos savybės yra visiškai kitokios. Materialios dalelės tokių savybių neturi. Pavyzdžiui, kai du bangos pavidalą įgavę elektronai susiduria, jie netgi sukuria interferencinę dėmę. Elektronai kaip kokios pasakų būtybės gali keisti savo formas (p. 45).“ Kitaip sakant, autorius vėliau teigia, kad visgi tas daleles, besikeičiančias iš bangų į formą turinčias, valdo stebėtojo sąmonė, o tai veda prie to, kad kiekvienas žmogus gali projektuoti savo tikrovę kaip kokią hologramą, nors ir pats su savo fiziniu apvalkalu tėra tik tos hologramos atspindys iš aukštesniųjų būties sferų.

Autorius pamažu atskleidžia, kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir laikas bei erdvė yra hologramos padarinys, pateikia įvairių mokslinių argumentų, juos paantrindamas įvairiais istoriniuose šaltiniuose užfiksuotais įrašais. „Sen Medero kapinių stebuklų aprašymai leidžia daryti išvadą, kad daugumą stebuklų išgyvenusių žmonių buvo apėmusi isterija. O isterija, kaip rodo daugelio nepaprastų įvykių analizė, sužadina gilumines proto jėgas. Tos jėgos ir karštas tikėjimas savo ruoštu sukelia psichokinetinį efektą. Ta idėja nėra nauja. Apie tai trečiajame dešimtmetyje kalbėjo Harvardo universiteto psichologas Viliamas Makdugalas (William McDougall). Jis pasakė, kad religinius stebuklus sukelia kolektyvinė tikinčiojo proto jėga (p. 136).“ Kadangi dažniausiai keisti realybę turi mistikai, magai ir šiaip pavieniai žmonės, dažniausiai stebuklai pasireiškia susivienijus kolektyvinei sąmonei per intenciją ir tikėjimą. Galvodamas apie tai nepalioviau mąstyti apie, pavyzdžiui, kokias nors krepšinio varžybas, kai, atrodo, neįmanomai Lietuvai laimėti prieš JAV, bet įvyksta stebuklas. Galimas daiktas, vėlgi mintijau, kad Baltijos kelias, kuriame rankomis buvo susikabinę per milijoną gyventojų, taip pat turėjo lemiamos įtakos būsimiems istoriniams įvykiams. Kas žino, kaip ir kada pasireiškia būtent kolektyvinės sąmonės manifestacija?

Knygoje taip pat rasite ir įvairių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, apie asmenybės skilimą, kai viename kūne staiga gali gyventi kelios dešimtys asmenybių, kurie pasireiškę individo kūne keičia ir asmens kūno parametrus, įskaitant ir smegenų bangas, dažnius. Tai vienas iš įrodymų, kad fizinė tikrovė nėra jau tokia stabili ir ji yra veikiama kur kas stipriau iš dvasinio lygmens, nei mums gali pasirodyti. Taip pat nemažai pateikiama ataskaitų ir apibendrinamųjų tyrimų išvadų apie hipnoze tyrinėjančių praeitų gyvenimų įvykius. Autorius daro išvadą, kad laikas nėra linijinis ir kad šiuo metu viskas vyksta vienu metu, visai kaip Daniel Kwan ir Daniel Scheinert sukurtame filme Viskas iškart ir visur. Michael Talbot neatmeta galimybės, jog galima ne tik atgimti praeityje, bet įmanomos kelionės laike ir erdvėje dėl to, kad pačios elementariosios dalelės gali lygiai tokiais pat principais pasireikšti vienu metu bet kurioje Visatos dalyje. Tai neįtikėtina teorija, kuri iš dalies paaiškina mus ištinkantį deja vu jausmą arba keistus sutapimus, kuriuos sveiku protu kartais sutapimais negali pavadinti.

Michael Talbot

Viena įdomesnių teorijų tapo mitologinių būtybių išnykimas, kokius dažnai regėdavo mūsų protėviai, juos pakeitė NSO ir ateivių invazija, tarsi į mūsų kolektyvinę sąmonę būtų įrašyta nauja programa. Jeigu tiki, vadinasi, ir yra, nes projektuoji tikrovę. „Žakas Valė priduria, kad ateiviai dažnai elgiasi taip, kaip senovėje elgdavosi elfai, gnomai, fėjos, troliai ir kitos mitologinės būtybės. Sulig technine ir moksline visuomenės pažanga jos liovėsi egzistuoti, bet jų vieta neliko tuščia ir ją sąmonėje užėmė NSO. Mitologinės būtybės nemiršta, o tik keičia formas, sako Valė (p. 260).“

Be to, kad autoriui rūpi patekti klinikinės mirties ir sąmoningo išeidinėjimo iš kūno potyrių aprašymus, jis taip pat pateikia ir savotišką saviapgaulę, kad mes esame vien tik individualios laisvos būtybės, kurios tik pačios sprendžia savo likimą. Būta toks eksperimentas, kuriame žmonėms reikėjo žaibiškai išgirdus klausimą apsispręsti, paspaudus pasirinkimo variantą. „Tyrimo rezultatai buvo tokie: smegenys į stimulą sureaguoja po 0,0001 sekundės (tą parodo elektroencefalogramos pokyčiai), tiriamieji paspaudžia mygtuką po 0,1 sekundės, o sąmoningą sprendimą tai padaryti jie priima tik po 0,5 sekundės. Tai reiškia, kad žmogus sąmoningai nusprendžia atlikti veiksmą tada, kai veiksmas jau atliktas! <...> Jų smegenys sukūrė iliuziją, kad procesą valdo jos (p. 180).“ Išties neįtikėtina, bet kitą vertus, kai sakome, jog pasikliaujame Visata ir likimu, galima sakyti, kad leidžiame save vesti per holograminius patyrimus. Autorius toliau nagrinėja, ar visgi žmogus turi įtakos kurti ir valdyti savo gyvenimą ir, pasirodo, Talbot randa ne vieną argumentą, kad taip.

Visgi knygoje yra ir daugiau pavyzdžių ir įdomybių, kurie plečia tam tikrus suvokimus apie mus supantį pasaulį. Nuostabą kelia tik keli dalykai. Knyga rašyta maždaug 1990-1991 metais ir dalis mokslinės literatūros jau turėtų būti arba nusenusi, arba jau pasipildžiusi naujais tyrimais, juk praėjo jau trys dešimtmečiai, tačiau tiek mokslo populiarinimo žurnaluose, tiek kitur retai kur aptinku kokių nors platesnių tyrinėjimo išvadų, o ir apskritai kyla įspūdis, jog tai nėra mokslininkų bei jų mentorių labai itin mėgstama sritis ir finansuojami projektai. Manau, kad tai daroma iš dalies sąmoningai kvantinę fiziką marginalizuojant politiniais sumetimais.

Kitas labai mane šokiravęs dalykas yra tai, kad Michael Talbot, kuris atsidavusiai rašė šią knygą, kuris tikėjo minčių galia ir tai, jog galima minčių jėga pagydyti ne tik ligas, bet ir atsiauginti kaulus (tokių pavyzdžių su rentgeno nuotraukomis rasite knygoje), pats po metų nuo šios knygos išleidimo mirė nuo leukemijos. Vadinasi, knygoje surašyti dalykai, kuriais, tikiu, Talbot tikrai save gydė ir keitė, bet perkeisti negalėjo, mums sufleruoja, kad, nors ir galime save gydyti minčių galia, bet reiktų tą gerai pamatuoti? Klausimų daugiau, nei atsakymų, tačiau dabar pasikeitė kartos, mes kur kas labiau žinome apie minčių galią ir kolektyvinę sąmonę nei bet kada anksčiau. Knyga vis vien verčia mąstyti ir tyrinėti viską labai plačiai ir tai yra ne tik žavu, bet ir naudinga. Recenziją baigsiu citata, kuri, sakyčiau, visoje toje holograminėje Visatoje mums, žmonėms, rodo savitą evoliucijos būties kryptį ir apibendrina naujas žinias, atėjusias į žmonių kolektyvinę sąmonę.

„Šri Aurobindas sako: „Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų... visa tai įkalina mūsų sielas formų nelaisvėje, o mes turime iš formų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribos formos, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama (p. 250).“

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michael Talbot apie tai, kas yra Dievas, žmogus ir Visata

 

Sveiki,

„Mes esame kolektyvinis visos gyvybės, visų augalų, visų daiktų, atomų ir dar mažesnių dalelių sapnas. Tą kolektyvinę sąmonę galime pavadinti ir Dievu – tai reikalo esmės nekeičia. Visatos atsiradimas ir jos egzistencija yra toks neaprėpiamas kūrybinis aktas, kad jo mes verbalinėmis sąvokomis apibūdinti negalime. Galbūt tiksliausiai apie tai kalba Kalahario dykumos bušmenai: „Pasaulis yra sapnas, kuris sapnuoja pats save,“ – sako kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot.

Pastaruoju metu daug galvoju apie kvantinę fiziką ir kodėl jos kratosi tiek daug žmonių. Nes ji baugina. Ji kaip joks kitas mokslas yra priartėjęs prie Dievo, Visatos ir paties žmogaus atsiradimo Visatoje paaiškinimo esmės. Beskaitydamas Michael Talbot lietuviškai išverstą veikalą „Holograminė visata“, vėl panirau į kitokią realybės sampratą ir kažin kaip keistai paveiktas knygos teksto ėmiau jaustis gyvenąs kitokį gyvenimą, nei ignoruodamas šią informaciją. Knygos pabaigoje autorius tai ir apibendrina, jog susumavus visas religijas ir fizikos pasiekimus, daugiau ar mažiau viskas susiveda į vieną tašką – mes visi esame vieni kitų dalys ir per mus reiškiasi dieviškumas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 36: Laimingų Naujųjų 2024 metų! Te vyksta svarbiausia – gyvenimas!

 

Sveiki,

Naujieji metai jau tuoj ant nosies!

Šiemet padariau bene daugiausiai įrašų per šitiek „Maištingos sielos“ gyvavimo metų, net 553! Ir šiemet tai paskutinis įrašas, ir džiugu, jog tai jau 36 pozityvumo įrašas. Labai džiaugiuosi, jog kasdien pamatyti ir užfiksuoti pozityvūs dalykai padeda kitaip orientuotis ir jaustis pasaulyje, nesureikšminti iškylančių bėdų, jų nedauginti, išlipti kaskart vis sausesniam ir sausesniam.

Šiemet esu sau dėkingas už tą ateinantį ir įsitvirtinantį supratimą, kad turiu pats ir tik PATS save ištraukti iš keblumų ir nereikia lūkuriuoti, kad pasaulis ims ir manęs kaip nors pagailės, kad susiklostys kokie nors geresni laikai. Savipagalba ir savikontrolė yra tai, ką tikiuosi toliau tęsti, o juk viskas prasideda nuo minčių, kurie perauga į žodžius, o šie į veiksmus. Taip keičiamas likimas. Manau, nemažai šiemet pasėjau gerų dalykų, esu be galo sau ir pasauliui už tai dėkingas. Dėkingas ir tiems čionai atklystantiems ir perskaitantiems.

Jeigu kasdien pabudę galite kam nors rasti už ką padėkoti (mamai, tėvui, draugams, sau, saulei, lietui, gaivai, karščiui, vienatvei, augintiniui, sutiktiems praeiviams, vaikams, Visatai ir t. t.), vadinasi, yra dėl ko gyventi ir stengtis padaryti ką nors pozityvaus ir gero, kad šis pasaulis būtų geresnis.

Sveikinu su Naujaisiais 2024 metais! Viskas buvo, yra ir bus gerai!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ciliari – Basta [lyrics / žodžiai / parole]

 

Sveiki,

Tikriausiai šiuos metus užbaigsiu būtent su italų muzika ir atlikėjo, pasivadinusio Ciliari daina „Basta“. Štai, kas sakoma apie jo muziką: „Ciliari kvepia tolimu laiku, švelnia šviesa ant naktinio staliuko šalia studijos tipo buto lovos, knygomis, cigaretėmis, raudonu vynu ir subtitrais. Muzika nuoga ir nuoširdi, bohemiška, romantiška ir putojanti, dekadentiška ir melancholiška, šiek tiek kaip viename iš tų senų prancūzų filmų, kuriuose tereikia pasiklysti, suvartoti ir leistis nuneštam iki pabaigos titrų. ritinys.“

Išties apie patį atlikėją internete yra keletas reikšmingesnių interviu apie jo muzikinius projektus, tačiau platesnių kontekstų ir sustruktūruotos informacijos labai trūksta. Atlikėjas išgarsėjo maždaug 2019 metais, o 2022 išleido solo albumą „Lato C“, po to jo tęsinį „Lato D“ ir neseniai pasirodė jo naujausias albumas „Maledetti Noi“, iš pastarojo daina „Basta“ ir yra paimta. Puikus ir nostalgiškas itališkos muzikos pavyzdys, kuris išpuolė man prieš pat šių metų Kalėdas ir jau spėjau pamėgti „Basta“ kaip šių dienų atmosferinį foną, tad skubu pasidalyti daina su jumis.

Ciliani – Basta

Žodžiai / lyrics / parole

M'hai detto: "T'amo" che era primavera

E ci ho creduto e un po' ci credo ancora

Anche se adesso sei troppo lontana

Anche se non è più la stessa storia

Ma vorrei dirti solo un parola

L'unica che non ti ho detto ancora

Una che mi faccia stare bene

Tipo "vaffanculo", eh

E sbatterei la testa contro il muro

Se mi bastasse per dimenticare

Se mi bastasse per lasciarmi andare

Da questo amore infame, eh

E vorrei dirti: "Basta"

Esci dalla mia testa

Facciamo finta che non sia successo niente

Che il nostro era soltanto un altro grande errore

E allora dico: "Basta"

Dimentichiamo i baci sulle nostre labbra

Guardiamoci negli occhi per l'ultima volta

E, amore, ciao, eh

No, dai, ti prego, resta

E quanto è freddo questo pavimento

In questa stanza c'è troppo silenzio

Mi manca il suono delle tue parole

Mi manca averti sotto le lenzuola

E che mi frega se fuori c'è il sole

In questo corpo ormai ci piove dentro

E vorrei averti qui per un secondo

E vorrei averti qui in questo momento

E vorrei dirti: "Basta"

Esci dalla mia testa

Facciamo finta che non sia successo niente

Che il nostro era soltanto un altro grande errore

E allora dico: "Basta"

Dimentichiamo i baci sulle nostre labbra

Guardiamoci negli occhi per l'ultima volta

Amore, ciao

No, dai, ti prego, resta

No, dai, ti prego, resta

E vorrei dirti ancora due parole

Tipo che non ci sto capendo niente

Magari non sarà solo un errore

E, amore, dai

Ora non dirmi: "Basta"

Esci dalla mia testa

Facciamo finta che non sia successo niente

Che il nostro era soltanto un altro grande errore

Adesso dico: "Basta"

Dimentichiamo i baci sulle nostre labbra

Guardiamoci negli occhi per l'ultima volta

Amore, ciao, eh

Ora non dirmi: "Basta"

Esci dalla mia testa

Facciamo finta che non sia successo niente

Che il nostro era soltanto un altro grande errore

E allora dico: "Basta"

Dimentichiamo i baci sulle nostre labbra

Guardiamoci negli occhi per l'ultima volta

Amore, ciao, eh

No, dai, ti prego, resta

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dr. Ken Dychtwald apie žmogaus struktūrą, visatą, hologramas, sąmonę ir materiją

 Sveiki,

„Žmogus yra unikali holograma, kuri pati save sukuria ir kuri pati save pažįsta. Tačiau pažvelgę atidžiau pamatytume, kad žmogaus forma iš esmės nesiskiria nuo mandalos ar kokio kito simbolio, kuris turi savyje sukaupęs išsamią informaciją apie fizinį, socialinį, psichologinį ar evoliucinį savo egzistencijos kontekstą.“ Dr. Ken Dychtwald

Kalėdoms pasirinkau skaityti amerikiečių autoriaus Michael Talbot knygą „Holograminė visata“ ir tikriausiai neprašoviau. Man labai patinka kvantinė fizika ir labai pastaruoju metu ateina informacija būtent iš šios mokslo srities. Toje knygoje pieštuku vedžioju viską išilgai ir įstrižai, nes viskas taip įdomu, kad belieka tik dalytis. Visgi šiandien nusprendžiau cituoti šią mintį, jog iš esmės esame pačios save kuriančios būtybės, jog giliausiuose sluoksniuose iš esmės naudojame tas pačias elementariąsias daleles kaip ir kiaulė, alus ar kaktusas Meksikoje, vadinasi, galima šį bei tą pasakyti ne tik apie žmogaus fizinę sandarą, bet ir tai, jog gyvename savyje, nors laikome, kad esame vieni nuo kitų skirtingi dėl fizinių formų. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela