Viena laukiamiausių šių
artėjančių Knygų mugės knygų tikriausiai bus korėjiečio Byung Chul Han
knygą „Nuovargio visuomenė“, kurioje filosofas nedideliame savo
traktate apžvelgia šių dienų visuomenės procesus. Citata iš šios knygos apie
tai, kad esame dažnai valdomi įsitikinimo „galiu“, kuris neturi ribų, nes nėra
prievartos saugiklių. Štai „tu privalai“ mes atpažįstame. Šiandien galvoju,
kiek labdaringų akcijų, reklamos ir visuomeninių lozungų, pavyzdžiui, „kartu
mes galim daugiau!“ laikosi prievartaujama visuomenė, kuri skęsta nuovargyje.
Gero lenkų kino nevalia
atsisakyti net tada, kai galvoji, kad pavargai nuo sunkių ir niūrių filmų, kurie
gvildena sudėtingas problemas. Viena iš tokių juostų – Michal Gazda režisuotas
filmas „Žiniuonis“ (lenk. Zachor) (2023). Filmas talpinamas
Netflix platformoje, o pagal angliško filmo pavadinimo variantą filmas
verčiamas kaip „Pamiršta meilė“. Abu pavadinimai tinka, bet, aišku,
artimesnis ir geresnis yra pagal originalą.
Jeigu trumpai apie
siužetą, tai jis klasikų klasika visomis įmanomomis prasmėmis. Filmas turėjo
tėvynėje itin sėkmingą klasikinį 1981 metų pastatymą, tačiau, matyt, nutekėjo
daug vandens ir buvo nutarta pastatyti kitą variantą tikriausiai vakariečiams
reklamuoti lenkišką kaimišką ir grafų kultūrą. Nepaisant to, filmas vaizduoja laikus
iki Antrojo pasaulinio karo. Intelektualus ir įžvalgus daktaras gauna lazda per
galvą, jis netenka atminties, 15 metų bastosi velniai žino kur, kol galiausiai
apsistoja kaime, kur sutinka savo suaugusią dukrą (pastaroji jo nepamena),
tačiau jis gydo sudėtingais chirurginiais sprendimais, tad aplinkiniams kelia
nemenką susižavėjimą ir įspūdį. Baisiausia, kad toks laikmetis, jog gydyti be
daktaro licencijos negalima ir už tai sodinama į kalėjimą, todėl aišku, link ko
eina visa istorija. Dar daugiau Pietų Amerikos muilo operos! Jis dažinėje
operuoja savo dukrą to nė nežinodamas, o atsigavusi dukra lekia skersomis per
pievas pas savo pasikėlusį grafą, tačiau piktoji grafo mamytė užtrenkia
duris...
Siužetas absoliutus
90-ųjų muilo operos serialas. Diedukas slampinėja daug metų nieko
neprisimindamas, o valstiečiams nė į galvą nešauna pasidomėti mieste kokio
dingusio daktarėlio, kuris plaktuku ir kaltu atstato paralyžiaus ištiktą
jaunuolį? O kur tai, kad dukrelė išlekia už grasinimus niekam nieko nesakiusi,
o tėvukas bėga lapatai-lapatai į kalėjimą pasiduoti ir niekas niekam
nieko nesako, lyg būtų užkietėję komunikacijos viduriai... Nieko nepadarysi,
medžiaga sena kaip prosenelių lovos, viskas pagal senas XIX amžiaus romantizmo klišes
sukonstruota. Siužetiškai žiūrint, filmas „Žiniuonis“ arba „Pamiršta meilė“ yra
tiesiog banalybė, bet kaip seniai tokią bemačiau, kad sužiūrėjau visai
neblogai, o ir pastatymas lenkiškos kultūros apsupty atrodė ne kaip „Rozalinda“
praradusi atmintį, bet visai neblogai sukonstruotas pseudokultūrinis ir kiek
karikatūrinis lėlių namelis. Daug ką atperka polonizmo reliktai, kurie artimi
ir lietuviškai pirmajai tarpukario kultūrinei dekadai. Nesijaučiu labai
apiplėštas, juk filmas emocionalus, tėvo ir dukters melodramatiškos sankirtos
kėlė ir juoką, ir graudulį, ir nuostabą. Filmo finalas – teismas, tikras klišių
torčiukas tiesmukų graudenimų ištroškusiems žiūrovams.
Elihu
Vedder (1836-1923), The Pleiades (Plejadės, Septynios seserys), 1885.
Sveiki,
Kaip kartais sunku parašyti
ką nors pozityvaus, nes atrodo, kad kasdienybės rutinoje reikia pastangų
sukurti kokiai nors skaidriai minčiai, kurios vienaip ar kitaip nebūčiau jau
aprašęs ar permąstęs. Šiandien viena iš tokių temų, besiklausant YouTube
platformoje regresinės hipnozės seansų, yra ribos.
Šiaip pagauna save tose
situacijose, kai protas įgalina laikytis saugios komforto zonos, kur nevyksta
pokyčiai, kur viskas užrūgę. Netekantis vanduo linkęs surūgti. Tačiau kaip
duoti pokyčiams valia? Tik per drąsą veikti, kuri kyla iš to, kad gyvenimas yra
vien tik ribų peržengimas. Kad ir kaip bebūtume save įrėminę į kažin kokius
įsitikinimus, moralinius ir etinius rėmus, kurie atrodo nedalomai ir nepajudinamai
teisingi, gyvenimas tikriausiai vis ves prie to, kad juos reikės sugriauti ir
paneigti. Dažnai skausmingai, nes mes nenorime to, kas už proto ribų,
nepažinaus nepakenčiame, tačiau tai tik iliuzija. Mūsų asmeninės programos
sudaro neretai skausmingas situacijas, kuriose pramušame tas ribas. Dažnai traumuojančiai,
neretai šokiruojant aplinkinius, ir tai išveda iš paraštės, ką įsivaizdavome
esant normalų ir saugų save, pasaulį ir gyvenimą į naują suvokimą, prie naujos ribos.
Normalumas neegzistuoja.
Mes esame tankai ir ledlaužiai šokantys kaip tos septynios seserys,
simbolizuojančios Plejades iš Tauro žvaigždyno. Mums atrodo amžinos ir kasdien
patekančios tokios, kaip tekėjo jau kasnakt šimtus metų, bet tiesa tame, kad savo
teritorijoje jos yra nuolat išgyvenančios kosmologinius virsmus ir
transformacijas.
Jau labai seniai galvojau
padaryti šį įrašą. Italų atlikėją Mina Anna Maria Mazzini OMRI (g. 1940),
kuriai dabar 83 metai, netikėtai aptikau tiesiog važiuodamas į Paryžių ir
maigydamas YouTubą. Atradau ir neužmiršau. Jos daina Ancora ancora ancora (liet.
vis tiek) iki šiol skamba kaip koks italų muzikos praėjusio amžiaus
tradicinės estrados kūrinys, kuriam būdingas dramatiškai sodrus meilės
istorijos perteikimas. Gražu! Daina įrašyta 1978 metais ir tapo labai
populiari.
Iki tol nieko nežinojau
apie Miną, tačiau pačioje Italijoje ji sukėlė nemažą muzikos industrijos
permainą. Viskas prasidėjo 1960 metais, kai atlikėja pradėjo su rokenrolu savo
išskirtinius pasirodymus. Konservatyvioje tuo metu Italijoje, kur ir šiaip
viskas filtruojama pagal etinius religinius filtrus, Minai buvo 1963 metais
uždrausta pasirodyti gyvai, nes šioji turėjo romaną su vedusiu vyru. Tačiau tai
nesustabdė atlikėjos būti scenoje ir netrukus dėl to, kad gniuždoma, ji sulaukė
visuomenės palaikymo ir jos muzika Italijoje dominavo daugmaž 15 metų iki pat 1975-ųjų.
Daina „Ancora ancora ancora“ atspindi tai, kokias dainas dainavo Mina. Atlikėja
laikoma moterų emancipacijos televizijoje pradžia, kur nebebijoma seksualumo,
atvirumo ir intymumo. Tai sutapo ir su per pasaulį vilnijančia Seksualine revoliucija,
o pioniere Italijoje tapo būtent Mina.
Per savo karjerą moteris
išleido 77 albumus!!! Tai didžiulis kiekis dainų. Paskutinis albumas išleistas
2023 metais ir Mina Italijoje vis dar populiari, nors nuo 1978 metų nebedaro
gyvų pasirodymų ir muziką įrašinėja savo malonumui. Pasaulyje jos įrašų
parduota per 150 milijonų kopijų ir ji yra viena sėkmingiausių italų moterų
dainininkių istorijoje, ne kartą pripažinta įvairiose šalyse kaip geriausia
atlikėja. Jos sopraninis balsas pasižymi giliu sodrumu ir intymumu, atlikėja
atrodo sau patogią dainavimo manierą, kuri tapo itališkos muzikos kanonu.
Pasiklausykite patys.
„Iš
visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausiai mažybinių žodžių,
išreiškiančių švelnumą, meilumą ir prieraišumą. Šiuo atžvilgiu ji lenkia
ispanų, italų ir rusų kalbas. Šios mažybinės priesagos būna pridedamos prie
veiksmažodžių ir prieveiksmių, taip pat prie daiktavardžių ir būdvardžių“. Élisée
Reclus
Žymus prancūzų geografas,
anarchistas, sociologas ir rašytojas Élisée Reclus (1830-1905) buvo
atkreipęs dėmesį į lietuvių kalbos išskirtinumą. Vienas dalykas, kas visiems
užsieniečiams iškart pasimokius kalbos krinta į akis, tai lietuvių kalbos
deminutyvų gausa. Gal anksčiau ar kokiose tarmėse bei patarmėse jų vartojama
kur kas daugiau, manding, bendrinėje kalboje jau nykstantis reikalas dėl kalbos
praktiškumo. Citata panaudota JAV 1919 metais dienraštyje „The New York Times“.
.png)
.png)
