Informacija apie albumą: Monique – Ir tik dėl jos [vinyl / LP] (2023)
Jūsų Maištinga Siela
2024 m. kovo 2 d., šeštadienis
Šios dienos daina: UK Eurovision 2024, Olly Alexander - Dizzy [lyrics / žodžiai]
Sveiki,
Toliau pristatau man
visai paklausomas šių metų Eurovizijos dainas ir viena iš tokių yra visai
neseniai Didžiosios Britanijos atlikėjo Olly Alexander, grupės Years
and Years pagrindinio vokalisto daina „Dizzy“. Jau seniai buvo
žinoma, kad britai šiemet į Euroviziją siųs Olly, tačiau daina pagal
reikalavimus buvo ilgai neviešinama. Britams pastaruoju metu Eurovizijoje
(išskyrus vienerius metus) labai nesisekė, jie finale likdavo autsaideriais,
nesvarbu, ką benusiųstų. Tarsi Europos kerštas už suorganizuotą Brexit‘ą,
tačiau vienerių metų sėkmę, kai jie vos prieš kelerius metus nelaimėjo
Eurovizijos ir nusileido tik Ukrainai, britai bandys vėl pakartoti tų metų
sėkmę.
„Dizzy“ man iškart patiko,
nes lengva ir šiuolaikiška pop, kuri kuo puikiausiai suktųsi kokioje nors šokių
aikštelėje ar klube, vakarėlyje. 8-9 dešimtmečio pop muzikos užuominos ir
ritmingas pagreitintas remixo įspūdžių derinys sukuria, sakyčiau, to, ko
reikia Eurovizijai: įsimenamo ir paklausomo kūrinio, kuris nebūtų itin lėkštas,
tačiau patiktų masėms. Manau, visą receptūrą kūrinys turi.
Olly Alexander – Dizzy
[lyrics / žodžiai]
Intro
Di—
(Make me dizzy, dizzy,
dizzy)
Verse 1
There’s a place where we
break the line (Make me)
Make it a circle
redefined, mm (Di—)
Beautiful gardens,
eternal flowers (Make me di—)
You know the way, so take
me there
Chorus
Won’t you make me dizzy
from your kisses?
Will you take my hand and
spin me
‘Round and ’round until
the moment never ends? Mm
Make me dizzy from your
kissеs
Will you take my hand and
spin me?
Take mе back to the
beginning again (Again, again)
Verse 2
Pulling me close, I feel
a stillness in the air (Di—)
Time has frozen, all
memories lost
Chorus
So won’t you make me
dizzy from your kisses?
Will you take my hand and
spin me
‘Round and ’round until
the moment never ends? Mm
Make me dizzy from your
kisses
Will you take my hand and
spin me?
Take me back to the
beginning again (Again, again)
You might also like
So don’t you make me
dizzy from, oh
(Oh, won’t you make)
Bridge
There isn’t an end, there
isn’t a start
I don’t wanna stop, I
can’t go too far
There isn’t an end, there
isn’t a start
I don’t wanna stop, I
can’t go too far
There isn’t an end, there
isn’t a start
I don’t wanna stop, I
can’t go too far
There isn’t an end, there
isn’t
Chorus
So won’t you make me
dizzy from your kisses? (Oh)
Will you take my hand and
spin me
‘Round and ’round until
the moment never ends?
(Until the moment never
ends)
Uh, make me dizzy from
your kisses
Will you take my hand and
spin me? (Take my hand)
Take me back to the
beginning again (Again, again)
Jūsų Maištinga Siela
Šios dienos citata: Zenonas Norkus apie Plutarcho biografinės literatūros kūrimą
Sveiki,
Kas knygos mugėje stebėjo
Dalios Staponkutės romano „Vivat regina!“ pristatymą, tas tikriausiai prisimins
profesoriaus Zenono Norkaus sproginėjantį humorą ir nerimtumą, kuris,
kaip sako psichologai, yra tikrų tikriausias intelektualumo požymis. Man
pristatymas patiko, sužinojau ir literatūros teorijos, t. y., kad Plutarchas
pirmasis kūrė dvi skirtingas sąsajų turinčias biografijas ir jas jungė į vieną
knygos koncepciją, kaip supratau, D. Staponkutės knyga būtent tokia ir bus.
Jūsų Maištinga Siela
Filmas: "Praeities šešėliai" / "May December"
Sveiki,
skaitytojai,
Ilgokai laukiau naujojo
režisieriaus Todd Haynes filmo „Praeities šešėliai“ (angl. May
December) (2023), kuris labai poetiškai tikriausiai turėtų verstis „Gegužė
– gruodis“, pastarasis simbolizuotų didžiulę laiko distanciją, o tai būtų
aliuzija į filme nagrinėjamą amžiaus skirtumų temą, bet lietuviai galvoja, kaip
kino teatre prakišti labiau komerciškai ir viska suprimityvina: nežinia, kiek
tai pasiteisina, bet yra kaip yra, prieš reklamos ryklius nepapūsi, o ir
burbuliuoti tikriausiai neverta.
Žodžiu. T. Haynes žinau
iš tokių puikių filmų kaip „Toli nuo rojaus“ (2002), „Auksinė praraja“ (1998), „Manęs
čia nėra“ (2007), „Kerol“ (2015) ir kt.
Autorius mėgsta savo kine lėtai nagrinėti žmogaus seksualumo ir visuomenės
atmetimo temas, todėl LGBTQ temos bei kitka jis perteikia rafinuotai, dažnai
ieškodamas nekomercinių sprendimo būdų. Galima sakyti, kad panašiai nutinka ir
filme „Praeities šešėliai“, kuriame režisierius nagrinėja Greisės ir Džo 24
metų santuokinį gyvenimą. Prieš daugel metų Greisė metė savo vyrą ir būdama 36
metų įsimylėjo septintoką, vos 13 metų berniuką, su juo užmezgė romaną,
susilaukė 3 vaikų ir išėjusi iš kalėjimo su tuo paaugliu susituokia. Pagrindinis
veiksmas vyksta po daugel metų, kai į namus atvažiuoja Elizabeta, kuri ruošiasi
vaidmeniui ir įkūnys Greisę iš praeities.
Elizabeta sukiojasi nuo
vieno veikėjo, prie kito ir galiausiai jai atsiveria visų suluošintų, traumuotų
ir vaikiškose naiviose iliuzijose gyvenančių veikėjų likimai. Kas toji Greisė? Vos
tik ji priartėja prie esmės, ji ima ir apsigauna. Dėliodama analitiškai iš
nuotrupų visą šeimos istoriją, Elizabeta maniakiškai bando atkartoti ir pajusti
Greisės istoriją, nebejaučia ribų tarp tikrovės ir teatro.
Filmas artėja tarsi prie
trilerio žanro, tačiau trileriu netampa, veikiau psichologine drama, kuri
iškelia visuomenei nepatogius klausimus: ar toji moteris, kuri teigia, kad myli
Džo, iš tikrųjų yra seksualinė tvirtkintoja ar įtikėjusi Džuljeta, o gal pati
auka? Juolab kad jie susilaukia vaikų ir juos net kartu užaugina. Man
asmeniškai buvo įdomus ir Džo portretas: 36 metų tėvukas, kuris vaikus
išleidžia į koledžą, tačiau pats gyvenime augina tik vikšrus, sukiojasi ant
sofos ir atrodo nesuaugęs – ką reiklioji Greisė jame mato? Visgi sutrikęs
vyrukas nelabai jaučiasi tėvu, kai su sūnumi užsirūko ant namo stogo,
sakydamas, kad jis nerūko, nors visai neseniai žiūrovas kadre puikiai matė kaip
balkone rūkė su savo senuoju tėvu. Atrodo, kad veikėjai iš tikrųjų vaidina
gyvenimus, meluoja sau ir kitiems ir tai jie suvokia kaip teisingą meilės ir
ištikimybės aktą. Ar visi veikėjai čia išprotėję? Atrodo, kad kartais taip, o
tariamas normalumas net neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas lėtokas,
sukoncentruotas į psichologinius niuansus, kelia daug klausimų apie
gluminančias temas, tačiau manęs neatvedė į naujai galimą suvokimo perspektyvą.
Gal tai mano kaip žiūrovo spraga?
Žinoma, stipriausia filmo
parengtis yra aktorės Natalie Portman ir Julianne Moore, režisierius moka
kruopščiai išnaudoti aktorių meistriškumą, geba su aktoriais kurti vidines įtampas,
tad filmas nėra nepavykęs ar nuobodus, jis neturi atsakyti į visus klausimus,
tačiau visgi kažko pristigo. Tarp melo ir tiesos varijuojanti Greisė atmeta tam
tikrus tikrovės modelius ir tiesą, kad galėtų būti tvirta ir išdidi, tačiau
naktimis bliauna į pagalvę ir vėl tampa maža mergaite, kuriai reikia kito mažo
berniuko paguodos. Ar tai galimybė išlikti privaidinant gyvenimą socialiniuose
rėmuose, ar ryški beprotybės diagnozė? Kiekvienas tikriausiai atsakys kitaip.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)