Telšiai: Žurnalas "Literatūra ir menas" Telšiuose tarp meškų (Nr. 15 (3797), 2024 rugsėjo 6 d. kartu su Le Monde

 

Sveiki,

 

Man šio rugsėjo pradžia tokia magiška ir netikėta visomis prasmėmis. Maniausi, kad pulsiu į depresiją ir jau perdegsiu darbuose, bet netikėtai sumaniau į viską spjauti ir važiuoti, judėti, kad tik nereiktų būti sustingusiam savigailos pozoje. Telšiuose šį savaitgalį buvo karšta! Aplankiau daug kampelių (apie tai dar padarysiu įrašą), bet nustebau, kad visame Telšių centre – tik vienas „Literatūra ir menas“ numeris. Pagriebęs šalto vandens ir tą vienintelį numerį (atleiskite, telšiškiai, jeigu ką) ir parsivežiau traukiniu iš meškų ir Žemaitijos sostinės. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kad ir trumpos kelionės be knygos ar kultūrinio leidinio, o „Literatūra ir menas“ ypatingas, nes jame viskas labai prancūziška!

 

Keletas momentų, kada „Literatūra ir menas“ pasiprašė asmenukių.

 

Maištinga Siela

Atsiliepimai, komentarai: restoranas "Grasso", adresas – Klaipėda, S. Šimkaus g. 6

 

Sveiki,

 

Visiškai netikėtas apsilankymas Klaipėdos „Grasso“ itališkame restoranėlyje, įsikūrusiame uostamiesčio Stasio Šimkaus gatvės 6 numeryje. Pamenu šį pastatą, kai praeidavau prieš 10 metų, buvo tokia griuvena ir net galvojau: o kada jį nugriaus arba bankas pasistatys kokį sau padalinį? Šiuo metu pastatas restauruotas, jame yra ir kirpykla, ir notaras (o kaip be šitų, viską susigrobia geriausia!), tame pačiame veikia ir „Grasso“, kurį, pasirodo, 2022 metais aprašė pats Užkalnis, skyręs restoranui 3 žąsis iš penkių.

 

Draugas pasiūlė, sako, reikia paminėti vasaros pabaigą ir rugpjūčio pačiame gale užsukome į šį restoraną. Tiesa, visai nenorėjau, o apie Užkalnio vertinimus nė nebuvau girdėjęs, bet kažkaip buvau sotus, pagalvojau: o kam dar kimšti ir laidyti pinigus? Visgi sutikau, nes gal tokios progos nebepasitaikysi, todėl.

 

Restoranas buvo beveik tuščias, nes buvome gana ankstyvi. Kelios ponios gurkšnojo kavą, o mus aptarnavo tokia užsimiegojusi mergina, matyt, dar tik ruošėsi naujai dienai, nes kreidute rašė dienos išskirtinius pasiūlymus ant lentos prie baro. Tiesą sakant, daug pasirinkimo nebūta, tad ir laužyti galvos nereikėjo.

 

Nemėgstu makaronų, todėl iškart viską atmečiau, kas iš miltų. Iš tikrųjų eiti valgyti pas italus ir nemėgti tai, kas su glitimu, yra išties rizikinga, tada ko išvis eiti, ar ne? Bet aš užsisakiau kažkokios retos žuvies, kuri šiek tiek priminė menkę, bet tokia riebesnė ir, sakyčiau, visai skani. Šioji žuvytė buvo patiekta su gabaliuku lazanijos. Bet aišku, tai jie nevadina lazanija, tačiau labai panašu. Žuvis papuošta korėtu ir valgomu dekoratyviniu elementu. Žuvies nedaug, alkanam eiti ir valgyti nesiūlyčiau, tačiau pasmaguriauti, pakalbėti prie vyno ir tokio patiekalo, kuris kainavo apie 21 eurą, manau, gal ir būtų geras vakaras.

 

Mano draugas užsisakė raviolų su baravykais, tai tokie puskoldūniniai makaronai su mėsos įdaru ir grietinėlės padažu. Tradicinis italų patiekalas – kiekis nei daug, nei badu numirsi, tiesiog tiek, kiek yra, kad pajustum, jog užmušei alkį. Visgi tai nėra greitojo maisto restoranas ar picerija, čia reikia mėgautis skoniais ir permanyti maistą kaip filosofinį kūrinį. Sakyčiau, kad mums abiem mūsų patiekalai saikingai patiko, bet abu nusprendėm, kad antrąkart už tokią kainą neimtume.

 

Ko labiausiai man stigo „Grasso“ restorane? Ogi informacijos, ką ir kaip valgyti, kas tai per patiekalai – beveik jokių aprašų, maždaug reikia išsikamantinėti ir ištardyti pačią padavėją, o aš tiesiog PAKĘSTI negaliu, kai reikia kalbėti apie tai, ką neišmanai ir klausti kiekvienos smulkmenos. Taip ir nesupratau, kas tai per žuvis, nei kokį čia patiekalą suvalgiau, nei kokią receptūros koncepciją turėjau suvokti. Gal aš primityvus, tačiau man reikia žinoti viską, nes nuo to tik interesas kyla, o ne nuobodulys ir erzelis dėl to, kad nieko nežinau, neišmanau ir dar tą neišmanymą turiu pademonstruoti padavėjams. Pasijutau dėl to nekaip. Labai baisus pats popierinis meniu – ruoželis aptrinto ir jau gerokai estetinį išvaizdą praradusio meniu, kuris be jokių aprašų, vien tik kaina su nedaug pasirinkimų pavadinimais primena išties nudėvėtą ir nepatrauklią skrajutę. Net per karščius vargiai pasivėdinsi.

 

„Grasso“ man pasirodė šiaip sau. Nežinau, ar čia grįžčiau, nors vieta patraukli, neužgriozdinta, aplinka taip pat reprezentuoja Italijos virtuvę ir nesunkiai atpažįstamą kultūrą, tačiau yra kur tobulėti paties maisto pristatyme ir reprezentavime.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tornadų medžiotojai" / "Twisters"

 Sveiki,

 

Prisimenu vaikystėje tuos filmus, kai žmonės stengdavosi išgyventi vienokią ar kitokią stichiją, kuri sugriauna miestus ir gyvenimus. Pabaigoje kokia nors pagrindinė šeimynėlė ar įsimylėjėliai apsikabindavo, o mes, žiūrovai, atsikvėpdavome ir braukdavome ašarą, nes, supraskite, tiek daug įtampos ir išgyvenimų... Tie filmai veikdavo stebuklingai, nors, jeigu žiūrėčiau šiandien ką nors iš to laikotarpio, manau, nebeištverčiau tų šablonų ir banalybių, būtų tiesiog gaila laiko. Vienas naujausių panašaus turinio filmų yra „Tornadų medžiotojai“ (angl. Twisters) (2024), kurį režisavo korėjiečių kilmės režisierius Lee Isaac Chung.

 

Labai seniai nemačiau kokio nors filmo apie žmones, besiblaškančius kokioje nors griaunančioje stichijoje. Gali būti, kad sąmoningai vengdavau tokių filmų, nes, kaip žinia, retas kuris gali kalbėdamas apie išgyvenimo istorijas išvengti banalių siužetinių vingių. „Tornadų medžiotojai“ pasakoja apie po Oklahomos lygumas tornadus besivaikančius žmones. Iš vienos pusės – mokslininkų komanda, kuri tiria tuos baisius sūkurius, kuriuos bando pažaboti modernia technika, o iš kitos – seksualus tinklalaidininkas, tornadų kaubojus, kuris filmuoja savo tūkstantiniams sekėjams iš įvykių zonos, kaip jis su komanda smaginasi ekstremaliose situacijose. Žodžiu, šios dvi tarpusavyje konkuruojančios komandos su skirtingais ketinimais galiausiai apsijungia dėl vieno bendro tikslo. Dėmesio centre ne tik tornadai, įtampa dėl rizikos, bet ir mokslininkės Keitės bei narcizo Tailerio konkurencija, flirtas ir simpatija.

 

Žinote, kas šiame filme man nepatiko? Tas dvigubas scenarijus, kad būtinai reikia kokios nors „pasikapojimo“ porelės, būtinai jaunų, kurie seksualiai vienas kitam įžnybtų visokiose situacijose ir kurtųsi vidinis santykių tornadas, deja, nuspėjamas, nuobodus ir matytas daugelyje panašių filmų. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždutė Daisy Edgar-Jones, kurią pastaruoju metu itin mėgstu, ji tiesiog, atrodo, be didesnių pastangų myli kamerą ir į ją smagu žiūrėti. Ji turi kažko, kas prikausto, vietomis ir „Tornadų medžiotojuose“, nors jos vaidmuo ir nėra ypatingas.

 

Filmas įdomus nebent tuo, kad šį bei tą galima sužinoti apie pačius tornadus, o siužetas retsykiais priartėja prie įtampos, kada pradedi nerimauti dėl pagrindinių veikėjų, tačiau kvailiausia tai, jog filmas šabloniškai banalus, nes net žiūrėdamas, kaip beprotiškai jie elgiasi su stichija, esi 100 procentų tikras, kad Keitė ir Taileris, kad ir kas benutiktų, vis tiek išliks gyvi, nes juk... reikia pabaigoje po visų vargų žiūrovams pateikti romantinį susitaikymo bučinį. Tam tikra prasme, filmas balansuoja tarp įdomių dalykų, tačiau skandina žiūrovą iš anksto parengtame saugiame variante, kuris labiausiai, tikriausiai, ir liūdina. Visgi visumoje tai nėra prasčiausias filmas, jis užprogramuotas taip, kad jį galėtų žiūrėti iš nuobodulio ir paauglys, ir pensinio amžiaus sinefilė, o tai jau yra daug.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Istorinė nuotrauka: Vilnius, Vilniaus geležinkelio stotis 1915 m., fasadas ir skulptūra

 

Nuotrauka: Wilna (Litauen): Bahnhof im Schnee, 1915 | BayHStA, BS N 19 19/5-1-237 © Die Staatlichen Archive Bayerns, München.

Sveiki,

 

Pamačiau facebooke A. Juodas profilyje įrašą apie Vilniaus geležinkelį bei prie jo buvusią skulptūrą, ir pamaniau, kad dalį fragmento įrašo pasidalysiu, kadangi įrašas viešas. Dažniausiai tokios įdomybės su laiku socialiniuose tinkluose paskęsta, pasimiršta, tad tikiuosi, kad šis įrašas leis rasti ir prisiminti.

 

<...>

 

Įdomu, kad šio savotiško „kandeliabro“ viršų puošianti figūra, apsigaubusi apsiaustu su gobtuvu ir laikanti rankoje lempą, savo povyza iš dalies primena, berods, 1906 metais ant Vilniaus miesto elektrinės administracinio pastato bokštelio pastatytą Bolesław Bałzukiewicz sukurtą skulptūrą „Elektra“ – moterį dešinėje rankoje laikančią žibintą ir skelbiančią naujos – elektros – šviesos eros pradžią (sovietmečiu originalioji „Elektra“ dingo ir tik 1994 metais ją, įprastoje vietoje, atkūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Petras Mazūras).

 

Vilnietis skulptorius Bolesław Bałzukiewicz jaunystę praleido visai įdomiai. Jį pastebėjo mecenatas, turbūt vienas įtakingiausių žmonių to meto Vilniuje, Juozapas Montvila. Atkreipė dėmesį į perspektyvų jaunuolį, suteikė jam stipendiją ketverius metus studijuoti Krokuvos Menų akademijoje, paskui dar metus – Paryžiaus Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje. Tėvynėn grįžęs gabus menininkas sukūrė ne tik „Elektrą“: jis padėjo skulptoriui ir architektui, būsimajam Vilniaus Trijų Kryžių paminklo autoriui Antanui Vivulskiui kurti Krokuvoje stovintį paminklą Žalgirio mūšiui; jo sukurta bronzinė Šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlės skulptūra Simono Konarskio gatvėje; Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio biustas Rasų kapinėse; o ir kompozitoriaus Stanisław Moniuszko biustas skvere šalia Šv. Kotrynos bažnyčios. Grįžusį į Vilnių menininką 1919 metais pakvietė profesoriauti Vilniaus Stepono Batoro universitete, Bolesław Bałzukiewicz buvo Vilniaus dailininkų draugijos narys, kūrė litografijas, medžio raižinius, memorialines lentas, biustus, nutapė portretų, peizažų, kūrinius eksponavo parodose Paryžiuje. Šeimos nesukūrė, mirė 1935 metais savo namuose, Kalvarijų gatvėje. Palaidotas Rasų kapinėse.

 

<...>

 

O kada ir kas pastatė žibintais puoštą „kandeliabrą“ Vilniaus geležinkelio stoties keleivių rūmų prieigose, man nėra žinoma.

 

<...>

 

Teksto fragmentas priklauso A. Juodas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sielų kolekcionierius" / "Longlegs"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“ (angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi: vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir, žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?

 

Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga. Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe. Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo – ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.

 

Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?

 

Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė, neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją – motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman ar tas pats Vladimiras Putinas.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis 69: gyvenk dėkingą dieną ir iš dėkingumo projektuok tikrovę

 

Labas visiems!

 

Šiandien buvo puiki diena! Maloniai pailsau po kelionės į Telšius ir kartu atsigavau. Koks gražus miestas, pilnas meškų ir savito regiono spalvų (rytoj galbūt padarysiu nuotraukų reportažą)! Šiaip niekada nebūčiau be susierzinimo leidęsis tiesiog vykti į miestą ir vaikščioti be didesnio tikslo kažkur Žemaitijos viduryje, o šiandien tą dariau netgi su neslepiamu malonumu ir dėkingumu, nes... Tai taip nuostabu, kad galima be įtampos ir pretenzijų sau leisti laiką nieko nedarant ir kartu darant svarbiausia – gyvenanti grožiu ir poilsiu.

 

Esu labai laimingas šia diena ir iš esmės puikiu savaitgaliu. Apmąsčiau savo darbo dienas šią savaitę, kokios jos buvo pritrenkiančiai kitokios, nei tikėjausi, nes šį bei tą ėmiau ir pakeičiau, nors, atrodo, turėjau riedėti iš inercijos kaip paprastai. Nežinau, kaip pavyko nugyventi tokią puikią savaitę, nes kartais tai neįvykdavo net su labai dideliais norais ir pastangomis. Neturiu recepto ir tikro žemėlapio, kokį galėčiau visiems pasiūlyti, kad blykstelėtų kitoks tikrovės pajautimas. Gal iš tikrųjų veikia tie pozityvumo dienoraščiai, gal tiesiog sklando virš mano galvos seniai paklydęs ir vėl mane pradėjęs globoti angelas? Galiausiai tai įvyko lengvai, vertinant per pozityvų aspektą visus savaitės išnyrančius patyrimus, netgi trumpus susierzinimus, aplankantį bejėgystės ir nuovargio jausmą.

Manau, rytoj būtinai ką nors vėl padarysiu nestandartinio – imsiu ir visą dieną praleisiu prie kokios nors jūros su knyga! Kol tokie stebuklingi rugsėjo orai, reikia dar būtinai pasivolioti po Baltijos smėlį su knygą, o visi kiti palauks, nes laikas sau suprojektuotas maloniai ir spontaniškai atneša vaisių – gyventi tampa taip gera, kad kartais viską užmiršti ir krenti į aukštesnes vibracijas, kurios tiesiog verčia būti patenkintam. Tai puikus jausmas, kurį šiandien vėlei patyriau.

 

Maištinga Siela