Teisėsaugos dvilypumas: Klajumui – nemalonumai, o heiteriui už grasinimą nupjauti Pauliaus Ambrazevičiaus galvą – nieko?

 

Sveiki,

 

Ar žinojote, kad Lietuvoje net tarp teisėsaugos atstovų ir vykdytojų yra skirtingi įstatymai? Tai diskredituoja tiek policiją, tiek apskritai teisėsaugą. Už tai, kad Dominykas Klajumas, žinomas komikas, pajuokavo apie žemaūgius, generalinė prokurorė kreipėsi į policiją, prašydama įvertinti Klajumo tinklalaidėje nuskambėjusius teiginius ir nustatyti, ar nebuvo padarytas nusikaltimas. Policija vertina, ar buvo neapykantos kalba, to paties ėmėsi žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Štai aną savaitę kitas viešai puikiai žinomas žmogus Paulius Ambrazevičius pasidalijo atviru žmonių homofobiniais išpuoliais, nes savo paskyroje pasidalijo nuotrauka iš „Pride“. Parodęs ištrauką apie atvirą grasinimą nupjauti Pauliui galvą, sulaukė iš policijos... kad piktasis internautas tik pajuokavo, tad tereikia, supraskite, apsiraminti ir nekreipti dėmesio.

 

Neapykanta ir humoras labai įdomiai interpretuojami, kaip ir patyčios iš žemaūgių ir homofobijos apraiškos. Nes supraskite, jeigu homofobija – tai nieko rimto ir tik juokeliai, o jeigu jau iš ko kito – laikas susizgribti ir viską nuodugniai tirti. Suprantu, kad policija iki apsišikimo turėtų analizuoti tūkstančius panašių homofobinių grasinimų kasdien, tad paprasčiausiai yra iš tingėjimo linkusi tirti veikiau patyčias iš mažų žmonių (nesakau, kad jie nesvarbūs, jie irgi svarbūs, kaip ir visi), nes tokia... Lietuvoje, deja, diferenciacija.

 

Suprantu, kad Klajumas yra influenceris, jo turinys veikia mases, bet ar kiti nėra verti apsaugos? Tos pačios, už kurią instancijos ir pareigūnai, tyrėjai gauna algą iš tų pačių žmonių sunešto iždo? Labai gerai, kad nuskambėjo Pauliaus situacija, nes su tokia susiduria praktiškai kai kas kasdien. Pats idiotiškiausias po piktybinio internetinio išsiliejimo būna klaksėjimas bembio akutėmis: aš tik pajuokavau, juk nerimtai taip maniau, o galų gale tai tik mano nuomonė... Nuomonė ir heitinimas – dvi sesutės per kalniuką kartais sueinančios, ar ne? Įdomiausia, kad Klajumas išties tą sakė juoko formoje (nors suprantu, kai ką tikrai įžeidė), o Pauliaus heiteris – ne, tačiau sprendimai ir dėmesys atvirkštinis. Laikas vėl atsiversti A. Camus filosofiją apie absurdą. Nes dar labai didelė dalis komentuoja, kad Gražulio homofobiniai pasisakymai yra super, nes jis patriotas, ypač juo žavisi jo rinkėjos, kurios net negirdi, kad Petras kalba apie moterų paklusnumą vyrams. Bet kokia moteris, Petro rinkėja, nori būti paklusni? Nuo čia ir prasideda, kad esame beveik įsiteisinę homofobiją kaip kultūros reliktą, tad ir žuvis pradeda kartais pūti nuo galvos, nes tas, kas turėtų ginti, tiesiog tyliai rūko kampe ir laukia, gal netgi džiūgauja.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lovoje su Jon Fosse ir jo knyga "Trilogija"

 Sveiki,

 

Jeigu literatūra meilužė, jeigu visi rašytojai lipa pas tave į lovą, ir jeigu jų mintys ir idėjos kutena, tai šią liepos popietę su manomi intymiai laiką leidžia raštuotas puodelis, antklodė ir Jon Fosse. Jis puikus meilužis, įskaitant ir tai, kad puikiai rašo savo šaltas šiaurietiškas istorijas... Greitu metu jau pasistengsiu aprašyti visą knygos patyrimą.

 

Maištinga Siela

Restoranas "Velvetti" Druskininkuose: atsiliepimai, nuotraukos, kainos, komentarai, nuomonė

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kur skaniai pavalgyti Druskininkuose? Nesunku atsakyti – eikite į šeimos restoraną „Velvetti“, kuris įsikūręs Druskininkų centre, Vilniaus al. 16. Kadangi atvykome į Druskininkus vasaros dieną anksti, nusprendėme, kad reikia numalšinti alkį, tad kiek pavaikščioję atsitiktinai užsukome į „Velvetti“ nieko prieš tai nei skaitę, nei ką nors girdėję. Tiesiog pradžiai norėjome kavos ir pastudijuoti meniu. Visgi prie pat įėjimo sudomino austrių kiautų kaugė ir užrašas apie dilgėlių ledus, kurių norėjome paragauti. Restoranas atsidarė 12 valandą, buvome pirmieji lankytojai, tad įsikūrėme prie lauko staliuko. Deja, teko greit nusivilti, nes skelbtų dilgėlių ledų, nebuvo, nes jie įeina tik į pavakario meniu. Taip, taip... nuo 12-17 valandos yra sumažintas meniu ir gausite nebent picos, kavos, vandens ir dar šio bei to... Ką gi, užsisakėme picos ir ji mano kolegai labai patiko. Standartinė „Margarita“ visai skaniai susismaguriavo, ją ir matote nuotraukoje. Atsigėrėme kavos ir patraukėme į vandens parką.

 

Visgi tos pačios dienos pavakarę grįžome į „Velvetti“, nes labai jau norėjome paragauti dilgėlių ledų. Atmosfera pasikeitusi, atsidarė papildomas grilius lauke pavadinimu „Austrių ir šampano terasa“, kurioje virš žarijų kažkas smagiai čirškinosi ir sklido dūmai. Mačiau po to internete nusiskundimų, kad dūmai dusina, tačiau jie tikrai negadino nei vaizdo, nei oro, buvo palankus vėjas. Be to, yra daug vietų, kur galima persėsti arba eiti į vidų. Taigi šįkart pasiėmėm tik užkandžių – „Velvetti“ pasiūlė meksikietiškų tacos su žvėriena. Galiu pasakyti, kad tai buvo skaniausi tacai, kokius esu valgęs ir sočiai, bent jau man, užteko tų dviejų vienetų. Desertui norėjome garsiųjų dilgėlių ledų, tačiau jų jau nebuvo, tad pasiėmėm slyvų ir rabarbarų. Kaip suprantu, jie gaminami pačių „Velvetti“ ir slyvų man visai patiko, rabarbarų gal kiek skonio intensyvumo pritrūko. Apskritai sakant, meniu nėra užpildytas, jeigu pradėsite daug užsisakinėti, pastebėsite, kad ano neturi, kito trūksta ir lūkesčiai gali būti neišpildyti, bet visumoje pasisotinome ir mums „Velvetti“ patiko. Padariau nuotraukų, tiesa, visko nefotografavau, bet keletas kadrų yra.

 

O čia truputį oficialiau apie patį „Velvetti“.

 

„Velvetti“ Druskininkuose yra vienas iš žinomiausių ir vertinamiausių restoranų šiame Lietuvos kurorte, įsikūrusių maždaug, kaip radau internete, 2016 metais. Tai šeimos restoranas, kuriam vadovauja Snieguolė ir Remigijus Žižiai.

 

„Velvetti“ išsiskiria tuo, kad yra pripažintas kaip vienas geriausių restoranų Lietuvoje, ir buvo pirmasis Druskininkų restoranas, patekęs į Lietuvos 30 geriausių restoranų sąrašą. Jų virtuvė specializuojasi europietiškuose patiekaluose, naudojant šviežius, sezoninius ingredientus, įskaitant vietinių ūkininkų daržoves ir produktus. Meniu rasite platų pasirinkimą – nuo kokybiškų salotų ir makaronų iki jūros gėrybių ir mėsos patiekalų, kuriuos dažnai ruošia malkinėje krosnyje. Kaip jau sakiau, dienos metu „Velvetti“ veikia ir kaip bistro, siūlydamas lengvesnius patiekalus, subalansuotus sveikatintis norintiems lankytojams.

 

Šis restoranas žinomas dėl savo šefų, kurie kartu dirba jau daugelį metų, ir jų sugebėjimo derinti tradicinius skonius su naujoviškomis idėjomis. „Velvetti“ populiarus dėl jaukių pusryčių, skanių šaltų užkandžių, naminių ledų ir tokių firminių patiekalų kaip silkės užkandis ar jautienos kulninė. Be puikaus maisto, restoranas siūlo malonią atmosferą ir terasą, kurioje galima mėgautis patiekalais šiltuoju metų laiku.

 

Jūsų Maištinga Siela

Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025 ir M. K. Čiurlionio 150-osios metinės

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kol Lietuvą skalauja liepos mėnesio nesustabdomos liūtys ir tvinsta gatvės, man dažniausiai šių liūčių pavyksta išvengti, ir šiandien, kol Vilniuje smarkiai lyja, svečiuojuosi Druskininkuose, kuris, pasirodo, dar ir yra 2025 metų Lietuvos kultūros sostinė. Nors visgi... aplink vieną dažniausiai lankomų objektų – Druskininkų vandens parką vis dar vyksta intensyvūs grindinio tvarkymo darbai (įdomu, kad nesuspėta iki Lietuvos sostinės pradžių?), tad tenka eiti ratais-kvadratais, bet šiaip aplinkui visur ramu, žmonių taip pat nemažai, ypač vaikų, besisukinėjančių aplink mažus prekybos centrus.

 

2025 metų Lietuvos kultūros sostine yra pasirinkti Druskininkai. Šis titulas kurortiniam miestui suteiktas Kultūros ministerijos sprendimu, atsižvelgiant į ekspertų komisijos rekomendacijas, kurios svarstė konkursui pateiktas paraiškas.

 

Pagrindinė priežastis, kodėl Druskininkai buvo pasirinkti Lietuvos kultūros sostine, yra glaudus miesto ryšys su iškiliu menininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. 2025 metai sutampa su M. K. Čiurlionio 150-osiomis gimimo metinėmis, ir tai suteikia Druskininkams išskirtinę galimybę atskleisti ir populiarinti šio genijaus kūrybą inovatyviomis formomis, įtraukiant ir jaunąją kartą. Pagrindinė 2025 metų Lietuvos kultūros sostinės Druskininkų tema yra „Čiurlionio paliesti“, pabrėžianti kūrėjo įtaką ir kurorto įvaizdį.

 

Be M. K. Čiurlionio jubiliejaus, Druskininkuose 2025 metais taip pat bus minimos kitų žymių, su šiuo kraštu susijusių rašytojų – Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir Ričardo Gavelio – gimimo sukaktys. Šis titulas leidžia Druskininkams plačiau atskleisti savo kultūrinį potencialą, skatinti vietos gyventojų ir miesto svečių kultūrinį aktyvumą, plėtoti kūrybines iniciatyvas ir stiprinti kurorto įvaizdį kaip kultūros ir meno centro. Planuojama surengti daugiau nei 350 įvairių renginių, siekiant praplėsti kultūros renginių spektrą ir padaryti kultūrą dar labiau prieinamą. Bent jau tokią informaciją galima rasti internete.

Druskininkuose, šalia gydyklų ir kurorto centro, lankytojų žvilgsnius traukia unikalus fontanas su besisukančiu apvaliu akmeniu, dar žinomas kaip „Laikas“. Šis fontanas – tai ne tik vandens instaliacija, bet ir savotiškas meno kūrinys, simbolizuojantis nuolatinį judėjimą ir laiko tėkmę.

Druskininkuose, pačioje kurorto širdyje, stovi neįprastas statinys, kuris priverčia abejoti realybės suvokimu – geltonas apverstas namas. Tai ne tik architektūrinė įdomybė, bet ir unikali atrakcija, kviečianti lankytojus patirti, ką reiškia vaikščioti lubomis ir matyti pasaulį aukštyn kojomis.

 

Šio namo ypatumas slypi jo konstrukcijoje: jis yra pastatytas ant stogo, o visas interjeras – nuo baldų iki buitinių prietaisų vonioje ir virtuvėje – taip pat yra apverstas. Įėjęs vidun, lankytojas atsiduria ant antrojo aukšto lubų, ir nors fiziškai stovi ant žemės, rega kuria iliuziją, kad viskas aplinkui yra apversta. Tai sukelia keistą gravitacijos jausmą ir švelnią dezorientaciją, kuri priverčia kitaip pažvelgti į įprastą aplinką. Būtent dėl šio pojūčių iššūkio, nėščiosioms ir žmonėms, turintiems pusiausvyros sutrikimų, patariama būti atsargiems ar net vengti lankymosi.

 

Geltonas apverstas namas yra itin populiarus tarp šeimų ir jaunimo, ieškančio originalių nuotraukų. Čia galima įamžinti išties smagių ir neįprastų kadrų, kuriuose atrodo, kad be vargo vaikštote lubomis ar kabote ant baldų. Tai ne tik architektūros stebuklas, bet ir žaisminga pramoga, kuri sužadina smalsumą ir leidžia pasijusti lyg pasakoje ar keistame sapne.

 

Šis Druskininkų traukos objektas yra pagamintas Lietuvoje, o jo statyba užtruko vos apie dvi savaites. Tai puikus pavyzdys, kaip kūrybiškumas ir netradicinės idėjos gali paversti paprastą statinį išskirtine pramoga. Apverstas namas yra lengvai pasiekiamas, esantis Vilniaus al. 14, todėl jį patogu įtraukti į bendrą Druskininkų lankytinų vietų maršrutą.

 

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Druskininkai yra neatsiejamai susiję. Druskininkai buvo didžiojo menininko namai nuo maždaug 1878 metų, kai jo tėvas, Konstantinas Čiurlionis, gavo vargonininko darbą Druskininkų bažnyčioje, ir visą likusį gyvenimą jam ši vieta išliko svarbiu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Čia, šeimos namuose (dabartiniame M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje), menininkas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, kūrė, ieškojo idėjų ir bendravo su artimaisiais. Šiandien Čiurlionio reprodukcijomis pasipuošęs miestas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ernő Rubik (Ernas Rubikas) apie sėkmę, nesėkmę ir pasimokymą iš klaidų

 

Sveiki,

 

Esu iš tų žmonių, kurie išgyvena nesėkmes labai skaudžiai. Man sunku į savo klaidas ir nesėkmes, pralaimėjimus žiūrėti kaip į pamokas, nes dažniausiai po blogų patirčių esu linkęs ne tik nuleisti vėliavas, bet galutinai atsitraukti ir pripaišyti nevykėlio etiketę. Suvokiu, kad tai amžini žmogiškieji procesai, tačiau kažkas tikriausiai žmoguje yra daugiau, kas jį valdo, tad pavydžių vengrų genijui, kad jis gali šitaip lengvai (tikriausiai) deklaruoti nesėkmės procesus.

 

„Nesėkmė – esminė kūrybinio proceso dalis. Ji mus moko kuklumo, susitaikymo ir to, kaip svarbu mokytis iš savo klaidų.“ Ernő Rubik

 

Ernas Rubikas (Ernő Rubik) – žymus vengrų išradėjas, architektas ir profesorius, geriausiai žinomas kaip garsiojo Rubiko kubo kūrėjas. Gimęs 1944 m. liepos 13 d. Budapešte, Vengrijoje, Ernas Rubikas nuo mažens buvo apsuptas kūrybinės ir inžinerinės aplinkos. Jo tėvas, Ernő Rubik vyresnysis, buvo aviacijos inžinierius ir sklandytuvų konstruktorius, o motina – poetė. Ši aplinka neabejotinai prisidėjo prie jo pomėgio spręsti problemas ir domėjimosi dizainu. Jis studijavo skulptūrą Dailės ir taikomųjų menų vidurinėje mokykloje, o vėliau – architektūrą Budapešto technologijos universitete, kurį baigė 1967 m. Vėliau studijas tęsė Vengrijos taikomųjų menų akademijoje, kur įgijo interjero architektūros ir dizaino diplomą.

 

Ernas Rubikas didžiąją dalį savo profesinės karjeros paskyrė architektūrai ir dizainui. Po studijų jis dirbo architektu, o vėliau tapo profesoriumi Budapešto taikomųjų menų koledže. Čia jis dėstė dizainą ir ieškojo būdų, kaip geriau paaiškinti studentams erdvinės transformacijos ir aprašomosios geometrijos principus. Būtent šis pedagoginis poreikis ir kūrybinė smalsumas paskatino jį kurti trimates konstrukcijas ir galvosūkius, kurie padėtų vizualizuoti sudėtingas idėjas. Jo paties žodžiais, universitetas ir gautas išsilavinimas suformavo jo gyvenimą, suteikdami galimybę įgyti žinių ir įgūdžių, reikalaujančių daug praktikos, atkaklumo ir kruopštumo. Architektūros srityje jis žavisi tokiais kūrėjais kaip Frankas Lloydas Wrightas ir Le Corbusier.

 

Rubiko kubas, iš pradžių vadintas „Magijos kubu“ (Magic Cube), buvo sukurtas Ernő Rubiko 1974 metais. Jis sukūrė šį mechaninį galvosūkį, kad padėtų savo studentams geriau suprasti trimatės erdvės judėjimą ir struktūras. Pats Rubikas teigia, kad jo įkvėpimas atėjo iš tėvo, kuris buvo gerbiamas inžinierius. Kubą sudaro 26 maži kubeliai, besisukantys aplink centrinį nematomą mechanizmą, o kiekviena iš šešių kubo sienelių yra skirtingos spalvos. Pagrindinis uždavinys – kubą sutvarkyti taip, kad kiekviena iš šešių sienų būtų vienos spalvos.

 

Pats Rubikas pripažino, kad jam prireikė mėnesio, kad išspręstų savo paties sukurtą galvosūkį. Studentai greitai pamėgo kubo koncepciją, todėl jis nusprendė patentuoti ir pradėti jį platinti. 1975 m. Rubikas pateikė paraišką patentui, o 1977 m. jis buvo išleistas į Budapešto žaislų parduotuves. Visame pasaulyje jis išpopuliarėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje, kai 1980 m. kompanija „Ideal Toy Corp.“ pradėjo jį pardavinėti tarptautiniu mastu kaip Rubiko kubą. Jis tapo populiariosios kultūros simboliu ir vienu perkamiausių žaislų istorijoje, pardavus daugiau nei 400 milijonų vienetų. Rubiko kubas ne tik tapo pasauliniu fenomenu, bet ir padarė didžiulę įtaką matematikos, algoritmų ir kompiuterijos srityse, įkvėpdamas daugybę tyrimų ir kūrinių. Jis pademonstravo erdvinės vaizduotės ir loginio mąstymo svarbą, tapdamas ne tik žaislu, bet ir mokomąja priemone, skatinančia kūrybiškumą ir problemų sprendimo įgūdžius. Nors Rubikas sukūrė ir kitų galvosūkių, tokių kaip „Rubik's Magic“ ir „Rubik's Snake“, Rubiko kubas neabejotinai išlieka jo didžiausiu ir labiausiai atpažįstamu išradimu.

 

Ši Erno Rubiko citata puikiai atspindi jo požiūrį į nesėkmę kaip neatsiejamą kūrybinio proceso dalį. Ji pabrėžia, kad klaidos nėra kliūtis, o veikiau vertinga pamoka, kuri moko mus kuklumo, susitaikymo su realybe ir įžvalgos, kaip tobulėti. Norėčiau taip mąstyti ir gyventi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 130: savicenzūra prie laimės neatveda

 Sveiki,

 

Visa tai, ką tu žinai apie save ir save apibrėži, tėra tik rėmai, tik tam tikras mentalinis kalėjimas, kuriame save riboji. Kasdienybėje tai pasireiškia kaip savęs cenzūravimas ir savęs įkinkymas į ribotumą dėl tariamo saugumo. Labai svarbu, manau, elgtis nestandartiškai, kad šie rėmai vienaip ar kitaip būtų sunaikinti, o tu išsilaisvintum. Pagalvokime, kiek kartų sau kažko neleidome dėl to, kad įsivaizduojame save tokius, kokie iš tikrųjų nesame. Turiu galvoje, gerus dalykus, kurie suteikia sparnus, skrydžio, nuotykių, praturtina patyrimais, tačiau dėl įsitikinimų, jog „tai yra ne man, tai ne apie mane, tai skirta kitiems...“ save apsistatome sienomis.

Pastebėjau, kad mane patį asmeniškai labai veikia, ką kiti pagalvos apie mane ir tai veda prie savęs cenzūravimo, nes reikia palaikyti dirbtinai susikurtą socialinį įvaizdį. Bet ar tikrai? Tai tarsi du kūnai, dvilypumas, kuris neveda prie laimės, neleidžia patirti būvimo sau čia ir dabar, o izoliuoja, atskiria nuo kitų ir pasaulio. Ką galima tokiu atveju daryti? Rizikuoti ir provokuoti save patį elgtis nestandartiškai, imtis naujų dalykų, kurie nebūtų komfortiški, priešingai – tave išmontuotų, priverstų elgtis kitaip. Kitaip sakant, būti nuolat savęs išardymo ir sukūrimo procese su visa tariama gėda ir pergale.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paul-Eerik Rummo apie klausimą ir atsakymą

 

Sveiki,

 

Būna, kada netikėtai kokia sakinio nuolauža, fragmentas tampa kaip kokia sentencija. Panašiai nutiko man šįkart vaikštant po Sapiegų barokinį parką, kada tarp medžių pamačiau knygų namelį, o jame suomių rašytojos Sofi Oksanen seniai skaitytą romaną „Valymas“. Knygoje, pirmame puslapyje, kaip jau įprasta, buvo cituojama:

 

„Visa yra atsakymas, kad tik žinotum klausimą.“ Paul-Eerik Rummo

 

Paul-Eerik Rummo yra žymus estų poetas, dramaturgas, vertėjas ir politikas. Jis gimė 1942 m. sausio 19 d. Taline, Estijoje. Jo tėvas, Paulas Rummo, taip pat buvo rašytojas.

 

Rummo studijavo estų kalbą ir literatūrą Tartu universitete, kurį baigė 1965 m. Po studijų jis dirbo literatūros kritiku teatruose, pavyzdžiui, „Vanemuine“ teatre ir Estijos dramos teatre. Nuo 1987 iki 1989 m. jis buvo Estijos rašytojų sąjungos sekretorius.

 

Paul-Eerik Rummo yra vienas iš svarbiausių septintojo dešimtmečio estų poezijos atnaujinimo autorių. Jo kūryba pasižymi inovatyviomis formomis ir socialiai jautriu turiniu. Tarp žinomiausių jo poezijos knygų yra „Ankruhiivaja“ (Inkarininkas, 1962). Jis taip pat yra parašęs dramų, radijo pjesių, filmų scenarijų, knygų vaikams ir literatūros kritikos. Jo transformuojanti pjesė „Tuhkatriinumäng“ (Pelenės žaidimas) buvo pastatyta 1969 m. ir vertinama kaip viena geriausių sovietmečio Estijos pjesių. Be to, Rummo yra vertęs Dylano Thomaso, Johno Donno, Eugenio Montale, Aleksandro Puškino ir T. S. Elioto poeziją.

 

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos Paul-Eerik Rummo aktyviai dalyvavo politikoje. Jis buvo vienas iš 1980 m. „40 Estijos intelektualų laiško“ signatarų, kuriuo buvo protestuojama prieš rusifikaciją ir ginama estų kultūra bei kalba. Estijai atgavus nepriklausomybę, jo politinė veikla tapo ryškesnė, o literatūrinė – šiek tiek atsitraukė į antrą planą. Jis ėjo kultūros ir švietimo ministro (1992–1994 m.) bei gyventojų reikalų ministro (2003–2007 m.) pareigas, taip pat daug kartų buvo išrinktas į parlamentą. Nepaisant politinės karjeros, jo literatūrinis palikimas išlieka reikšmingas, o 2005 m. išleistas jo poezijos rinkinys „Kogutud luule“ (Surinkta poezija) gavo Estijos kultūros fondo metinį poezijos apdovanojimą.

 

Maištinga Siela