Wielowymiarowość Wszechświata: Naukowe Modele i Duchowe Doświadczenia. Czym jest Multidimensja i Kim są Istoty Wielowymiarowe?

Cześć, Czytelnicy!

 

Wielowymiarowość: perspektywa nauki i doświadczeń duchowych

 

Pojęcie „wielowymiarowość” (ang. multidimensionality) opisuje teorię, ideę lub rzeczywistość, która wykracza poza trzy wymiary przestrzeni fizycznej, jakie postrzegamy na co dzień. Ta koncepcja ma głębokie korzenie zarówno w fizyce kwantowej i teorii superstrun, jak i w ezoteryce oraz tradycjach duchowych. Zasadniczo, wielowymiarowość sugeruje, że nasz wszechświat jest tylko niewielką częścią znacznie bardziej złożonej i ekspansywnej rzeczywistości, którą tworzą dodatkowe wymiary istniejące poza granicami naszego zwykłego postrzegania.

 

Z perspektywy naukowej, wielowymiarowość jest kluczowym elementem Teorii Superstrun (ang. String Theory) i Teorii M. Te hipotezy zakładają, że Wszechświat ma faktycznie dziesięć, jedenaście, a nawet więcej wymiarów. Dodatkowe wymiary nie są dla nas widoczne, ponieważ są albo zwinięte (skompaktyfikowane) i zbyt małe, by je bezpośrednio zaobserwować, albo są wystarczająco duże, ale my jesteśmy „uwięzieni” na trójwymiarowej membranie (tzw. branie), a inne wymiary istnieją poza jej obrębem. Zatem, struktura wielowymiarowa w ujęciu fizyki to hipotetyczna przestrzeń, która zawiera więcej wymiarów niż te, w których żyjemy, a ta przestrzeń działa zgodnie ze skomplikowanymi zasadami mechaniki kwantowej i grawitacji.

 

Według podejścia naukowego, pytanie o to, kto stworzył wielowymiarową strukturę, wiąże się z naturą samego Wszechświata. Wielowymiarowość nie jest czymś stworzonym, lecz jest fundamentalną cechą rzeczywistości, wyjaśniającą fundamentalne siły i cząstki. Przykładowo, w teorii superstrun dodatkowe wymiary mogą wyjaśniać, dlaczego istnieją cztery fundamentalne siły i dlaczego grawitacja jest znacznie słabsza od pozostałych – być może wpływ grawitacji „wycieka” do dodatkowych, niewidzialnych dla nas wymiarów. Z tego względu wielowymiarowość jest bardziej hipotetyczną teorią, mającą na celu zjednoczenie mechaniki kwantowej z ogólną teorią względności, niż potwierdzonym faktem.

 

W ezoteryce i tradycjach duchowych pojęcie wielowymiarowości nabiera zupełnie innego znaczenia. W tych nurtach rzeczywistość również składa się z wielu poziomów, często nazywanych planami (np. astralny, mentalny, eteryczny) lub poziomami wibracji. Z tej perspektywy, struktura jawi się jako hierarchia wertykalna, w której wyższe plany (większe wymiary) wibrują szybciej i charakteryzują się doskonalszą świadomością oraz większą mocą twórczą. Uważa się, że każdy człowiek jest istotą wielowymiarową – nasze ciało fizyczne istnieje w najniższych trzech wymiarach, ale nasza Dusza, Wyższa Jaźń i świadomość zajmują przestrzeń w wyższych, niefizycznych wymiarach.

 

W wymiarze duchowym wielowymiarowość działa jako ścieżka do rozwoju duchowego i oświecenia. Ezoterycy wierzą, że podnosząc swoją częstotliwość wibracji poprzez medytację, uważność i pozytywne przekonania, mogą świadomie doświadczać tych wyższych planów lub uzyskać do nich dostęp. W ten sposób można uzyskać dostęp do uniwersalnej wiedzy, przewodnictwa oraz energii uzdrawiającej, przesyłanej przez istoty wyższej świadomości (anioły, przewodników duchowych lub Wyższą Jaźń). W tym ujęciu, wielowymiarowość nie jest teorią, lecz subiektywnym doświadczeniem, które można osiągnąć poprzez zmianę stanu świadomości.

 

Kwestia, kto stworzył ten duchowy system wielowymiarowy, często wiązana jest ze Źródłem Wszystkiego, Co Jest (ang. Source), Bogiem lub Uniwersalną Świadomością. Tradycje ezoteryczne utrzymują, że Źródło zamanifestowało się w wielu wymiarach, aby móc doświadczać samego siebie w różnych formach. Proces ten jest ciągły: Źródło nieustannie projektuje coraz więcej wymiarów i równoległych rzeczywistości, w których dusze mogą eksplorować i wzrastać. Zatem w płaszczyźnie duchowej wielowymiarowość jest mechanizmem twórczym, który umożliwia przejawianie się nieskończonego potencjału poprzez skończone doświadczenia.

 

Kim jest istota wielowymiarowa?

 

W ezoteryce istotą wielowymiarową jest każdy podmiot, który równocześnie istnieje i działa na więcej niż jednej płaszczyźnie wymiarowej lub wibracyjnej. Kluczową ideą tego modelu jest to, że świadomość nie jest ograniczona do trzech wymiarów przestrzeni fizycznej, lecz rozciąga się na wyższe wibracje, które zazwyczaj są niedostępne dla naszych zmysłów. Oznacza to, że egzystencja istoty posiada różne warstwy lub ciała (np. fizyczne, eteryczne, astralne, mentalne i przyczynowe), które są ze sobą powiązane, ale działają na różnych częstotliwościach, tworząc spójną, choć wielowymiarową Jaźń.

 

Człowiek jest najbliższym i najprostszym przykładem istoty wielowymiarowej. Modele ezoteryczne wskazują, że nie jesteśmy wyłącznie ciałami fizycznymi; nasza Dusza lub Wyższa Jaźń jest częścią, która stale egzystuje w wyższych wymiarach, często nazywanych planem przyczynowym lub duchowym. Ta Wyższa Jaźń wysyła jedynie część swojej energii i świadomości do niższych wymiarów, aby poprzez inkarnację doświadczyć ograniczonej rzeczywistości fizycznej. Tym samym, podczas gdy nasze ciało fizyczne żyje w świecie 3D, nasze prawdziwe „ja” pozostaje w wymiarach duchowych, przesyłając inspirację i intuicję za pośrednictwem górnego systemu czakr.

 

Innym wyrazistym modelem są Przewodnicy Duchowi, Aniołowie i Archaniołowie. Uważa się, że te byty są esencjami czystej energii, świadomości i światła, istniejącymi poza granicami naszej percepcji fizycznej, szczególnie na planach mentalnym i duchowym. Są one wielowymiarowe, ponieważ potrafią aktywnie komunikować się i działać na wielu wymiarach, przekazując informacje z wyższych wibracji do niższych. Na przykład, Archaniołowie są uważani za bliższych Źródłu (Boskości), podczas gdy Aniołowie działają bliżej planów eterycznego i astralnego, pomagając ludziom. Ich „struktura” jest formą energetyczną, którą mogą dostosować do rezonansu dowolnego wymiaru, aby się zamanifestować lub zostać postrzeżonymi.

 

Co oznacza pojęcie Multiwszechświat?

 

Pojęcie „Multiwszechświat” (ang. Multiverse) odnosi się do hipotetycznej, większej struktury obejmującej wiele innych wszechświatów, które istnieją niezależnie od naszego, ale są połączone wspólną przestrzenią egzystencji lub zasadą. Multiwszechświat nie jest teorią naukową w ścisłym tego słowa znaczeniu, lecz zbiorem hipotez wynikających z różnych modeli kosmologicznych i fizyki kwantowej. Jego główną ideą jest przekonanie, że nasz wszechświat, ze wszystkimi jego galaktykami, gwiazdami i prawami fizyki, jest tylko jedną z niezliczonych możliwości.

 

Idea Multiwszechświata wywodzi się z kilku naukowych podstaw. Jedną z najbardziej popularnych jest model wiecznej inflacji, który zakłada, że Wielki Wybuch trwa wiecznie, ciągle generując nowe wszechświaty, które rozszerzają się jak „bąbelki” w kipiącej masie. Każdy bąbel to odrębny wszechświat z własnym początkiem i potencjalnie innymi prawami fizycznymi. Innym ważnym źródłem jest Interpretacja Wielu Światów Mechaniki Kwantowej (ang. Many-Worlds Interpretation), która sugeruje, że za każdym razem, gdy dochodzi do kwantowego zdarzenia z wieloma możliwymi wynikami, Wszechświat rozszczepia się na odrębne równoległe rzeczywistości.

 

Struktura Multiwszechświata bywa wizualizowana jako nieskończona liczba „wszechświatów kieszonkowych” (ang. pocket universes) lub równoległych warstw. Niektóre z tych wszechświatów mogą być bardzo podobne do naszego, z niewielkimi tylko różnicami, podczas gdy inne mogą być radykalnie odmienne: z innym liczbami wymiarów, kompletnie innymi stałymi fizycznymi lub niemożliwością powstania życia. Wszechświaty te są zasadniczo niedostępne dla siebie nawzajem, ponieważ są oddzielone ogromnymi odległościami lub „zamknięte” we własnych segmentach czasoprzestrzeni. Multiwszechświat obejmuje więc całą egzystencję, cały czas i przestrzeń, oraz wszystkie możliwe realności.

 

Pojęcie Multiwszechświata poszerza nasze postrzeganie egzystencji, sugerując, że nasz Wszechświat może być „wyjątkowy” nie z powodu boskiego planu, lecz dlatego, że przypadkowo posiada odpowiednie warunki fizyczne do powstania życia. Różnica polega na tym, że wielowymiarowość w ezoteryce opisuje wyższe poziomy wibracyjne w obrębie jednej struktury, natomiast Multiwszechświat odnosi się do odrębnych wszechświatów z własnymi prawami fizycznymi. Ta koncepcja zmusza do refleksji nad realizacją wszystkich możliwości i umniejsza znaczenie naszego Wszechświata jako jedynego i unikalnego.

 

Wszystkie te koncepcje – wielowymiarowość i Multiwszechświat – mogą wydawać się bardzo skomplikowane dla osób, które stykają się z nimi po raz pierwszy, ale z czasem polecam zagłębić się w temat. Istnieje wiele wydanych książek, a także materiałów wideo na YouTube, gdzie znajdziecie liczne świadectwa i wyjaśnienia dotyczące tych zagadnień.

 

Zbuntowana Dusza

Kas yra daugiadimensija, daugiadimensinės būtybės ir multivisata? Sąvokų paaiškinimas su pavyzdžiais

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien paliečiau kai kuriuose savo įrašuose kvantinės fizikos teorijų ir sąvokų, kurias taikiau dvasinio patyrimo aiškinimams, tad nusprendžiau padaryti šį įrašą tiems, kurie galvoja, kad dvasiniai dalykai yra atskira niša nuo mokslo pasaulio. Visiškai ne. Naujausiais laikais viskas „persitepa“ ir susijungia į bendrą visa ko suvokimą.

 

Daugiadimensija: kas tai yra mokslo ir dvasinių patyrimų atžvilgiais?

 

Žodis „daugiadimensija“ (angl. multidimensionality) apibūdina teoriją, idėją ar tikrovę, kuri egzistuoja daugiau nei trijose fizinės erdvės dimensijose, kurias suvokiame kasdien. Šis konceptas turi gilias šaknis tiek kvantinėje fizikoje ir superstygų teorijoje, tiek ir ezoterikoje bei dvasinėse tradicijose. Iš esmės, daugiadimensiškumas reiškia, kad mūsų visata yra tik nedidelė dalis kur kas sudėtingesnės ir platesnės realybės, kurią sudaro papildomi matmenys, egzistuojantys už mūsų įprasto suvokimo ribų.

 

Mokslinėje perspektyvoje daugiadimensiškumas yra gyvybiškai svarbi Superstygų teorijos (angl. String Theory) ir M teorijos dalis. Šios teorijos teigia, kad visata iš tikrųjų turi dešimt, vienuolika ar net daugiau dimensijų. Papildomos dimensijos nėra akivaizdžios, nes jos yra arba susisukusios (kompaktifikuotos) ir per mažos, kad jas būtų galima tiesiogiai stebėti, arba jos yra pakankamai didelės, bet mes esame prikalti prie trijų matmenų membranos, o kiti matmenys egzistuoja už šios membranos ribų. Taigi, struktūra pagal fiziką yra hipotetinė erdvė, kurioje egzistuoja daugiau matmenų nei tie, kuriuose mes gyvename, o ši erdvė veikia pagal sudėtingas kvantinės mechanikos ir gravitacijos taisykles.

 

Pagal mokslinį požiūrį, klausimas „kas sukūrė“ daugiadimensinę struktūrą yra susijęs su pačios visatos prigimtimi. Daugiadimensiškumas nėra sukurtas, o greičiau yra esminė realybės savybė, paaiškinanti fundamentaliąsias jėgas ir daleles. Pavyzdžiui, superstygų teorijoje papildomos dimensijos padeda paaiškinti, kodėl egzistuoja keturios fundamentaliosios jėgos ir kodėl gravitacija yra žymiai silpnesnė už kitas jėgas – galbūt gravitacijos poveikis „nuteka“ į papildomas, mums nematomus matmenis. Todėl daugiadimensiškumas yra labiau hipotetinė teorija, bandanti suvienyti kvantinę mechaniką ir bendrąją reliatyvumo teoriją, o ne patvirtintas faktas.

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensiškumo samprata įgauna visiškai kitą prasmę. Šiose srovėse realybė taip pat susideda iš daugybės lygių, dažnai vadinamų planais (pvz., astralinis, mentalinis, eterinis planai) arba vibracijų lygiais. Šioje perspektyvoje, struktūra atrodo kaip vertikali hierarchija, kurioje aukštesni lygiai (didesnės dimensijos) vibruoja greičiau ir turi tobulesnę sąmonę bei didesnę kūrybinę galią. Taip pat tikima, kad kiekvienas žmogus yra daugiadimensinė būtybė – mūsų fizinis kūnas egzistuoja žemiausiose trijose dimensijose, tačiau mūsų siela, aukštesnysis Aš ir sąmonė užima erdvę aukštesniuose, nefiziniuose matmenyse.

 

Dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas veikia kaip kelias į dvasinį augimą ir švietimą. Ezoterikai tiki, kad pakeldami savo vibracinį dažnį per meditaciją, sąmoningumą ir teigiamus įsitikinimus, jie gali sąmoningai patirti ar pasiekti šiuos aukštesnius planus. Tokiu būdu galima gauti prieigą prie universalių žinių, vadovavimo ir gydymo energijos, kurią siunčia aukštesnės sąmonės būtybės (angelai, dvasiniai vadovai, ar aukštesnysis Aš). Šiuo požiūriu, daugiadimensiškumas nėra teorija, o subjektyvi patirtis, kurią galima pasiekti pasikeitus sąmonei.

 

Klausimas, kas sukūrė šią dvasinę daugiadimensinę sistemą, dažnai siejamas su Visko, kas yra, Šaltiniu (angl. Source), Dievu ar Universalia Sąmone. Ezoterinės tradicijos teigia, kad Šaltinis pasireiškė į daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save įvairiomis formomis. Šis procesas yra nuolatinis: Šaltinis nuolat projekuoja vis daugiau ir daugiau dimensijų ar paralelių realybių, kuriose sielos gali tyrinėti ir augti. Taigi, dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas yra kūrybinis mechanizmas, kuris leidžia begaliniam potencialui pasireikšti per ribotas patirtis.

 

Taigi, „daugiadimensiškumo“ prasmė priklauso nuo konteksto. Moksle tai yra matematinė hipotezė apie paslėptas erdvės dimensijas, paaiškinančias kvantinę fiziką ir gravitaciją. Dvasinėje srityje tai yra egzistencinė tiesa, teigianti apie sielos egzistavimą aukštesnėse vibracinėse plotmėse. Abiejose srityse struktūra yra sudėtinga ir neprieinama tiesioginiam matavimui. Ši sąvoka leidžia suprasti, kad realybė yra daug sudėtingesnė ir lankstesnė, nei mes įsivaizduojame, ir kad mūsų patirtis šioje realybėje yra tik nedidelė Visko, kas egzistuoja, dalis.

 

Kas yra daugiadimensinė būtybė?

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensine būtybe laikomas bet kuris subjektas, kuris vienu metu egzistuoja ir veikia daugiau nei viename dimensiniame ar vibraciniame plane. Svarbiausia šio modelio idėja yra ta, kad sąmonė nėra apribota trimis fizinės erdvės matmenimis, bet tęsiasi per aukštesnes vibracijas, kurios paprastai yra nepastebimos mūsų jutimams. Tai reiškia, kad būtybės egzistencija turi įvairius sluoksnius arba kūnus (pvz., fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis ir kauzalinis), kurie visi yra susieti, bet veikia skirtingais dažniais, formuodami vientisą, tačiau daugiamatį Aš.

 

Žmogus yra pats paprasčiausias ir artimiausias daugiadimensinės būtybės pavyzdys. Ezoteriniai modeliai teigia, kad mes nesame tik fiziniai kūnai; mūsų Siela arba Aukštesnysis Aš yra ta dalis, kuri nuolat egzistuoja aukštesnėse dimensijose, dažnai vadinamose kauzaliniu ar dvasiniu planu. Šis Aukštesnysis Aš siunčia tik dalį savo energijos ir sąmonės į žemesnes dimensijas, kad patirtų ribotą fizinę realybę per inkarnaciją. Taigi, kol mūsų fizinis kūnas gyvena 3D pasaulyje, mūsų tikrasis „aš“ išlieka dvasiniuose lygmenyse, siųsdamas įkvėpimą ir intuiciją per viršutinę čakrų sistemą. Ši siela yra esminė jungtis, leidžianti patirti platesnę tikrovę per meditaciją ar astralinę projekciją.

 

Kitas ryškus pavyzdžių modelis yra Dvasiniai Vadovai, Angelai ir Arkangelai. Šios būtybės yra laikomos grynos energijos, sąmonės ir šviesos esmėmis, kurios paprastai egzistuoja už mūsų fizinio suvokimo ribų, ypač mentaliniame ir dvasiniame planuose. Jos yra daugiadimensinės, nes gali aktyviai bendrauti ir veikti per daugelį dimensijų, perduodamos informaciją iš aukštesnių vibracijų į žemesnes. Pavyzdžiui, Arkangelai laikomi esančiais artimesniais Šaltiniui (Dieviškumui), o Angelai dirba arčiau eterinio ir astralinio planų, padėdami žmonėms. Jų „struktūra“ yra ne fizinė, o energetinė forma, kurią jos gali pritaikyti prie bet kurios dimensijos rezonanso lygio, kai to reikia, kad pasireikštų ar būtų suvokiamos.

 

Be to, ezoterinėje kosmologijoje didelę vietą užima Aukštesnių Civilizacijų Būtybės (pavyzdžiui, Bašaro aprašyti Sasaniai, Lyrų, Plejadų atstovai), kurios technologiškai ar sąmoningai peržengė fizinės realybės ribas. Manoma, kad šios būtybės įvaldo ketvirtąją ar aukštesnes dimensijas, leidžiančias joms keliauti erdvėje-laike per dimensinius šuolius. Jų daugiadimensiškumas pasireiškia gebėjimu akimirksniu perkelti savo sąmonės fokusą ir fizinę substanciją tarp paralelių realybių arba dimensijų. Tai yra praktinis daugiadimensiškumo pavyzdys, rodantis, kad evoliucija vyksta ne tik fizinėje plotmėje, bet ir plečiant sąmonės gebėjimą veikti platesnėje realybėje.

 

Galiausiai, Pats Visatos Šaltinis arba Dieviškumas laikomas didžiausia daugiadimensine būtybe. Ezoterikos modeliai teigia, kad Šaltinis yra gryna sąmonė ir energija, kuri egzistuoja visose dimensijose vienu metu ir yra viso, kas egzistuoja, pagrindas. Šaltinio „struktūra“ yra begalinė, visur esanti ir nesibaigianti. Kiekviena žemesnė dimensija, įskaitant ir mūsų fizinę, yra tik dalinė šio begalinio Šaltinio išraiška. Būtent Šaltinis yra tas pirminis „kūrėjas“, kuris pasireiškia per daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save per kiekvieną individą, Angelą ar planetą.

 

Ką reiškia sąvoka Multivisata?

 

Sąvoka „multivisata“ (angl. Multiverse) reiškia ne vieną atskirą visatą, kurioje mes egzistuojame, bet hipotetinį didesnį darinį, apimantį daug kitų visatų, kurios egzistuoja nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau yra susijusios bendra egzistencijos erdve ar principu. Multivisata nėra mokslinė teorija ta pačia prasme kaip reliatyvumas, tačiau yra hipotezių rinkinys, kuris atsiranda iš įvairių kosmologijos ir kvantinės fizikos modelių. Jos pagrindinė idėja – tai, kad mūsų visata, su visomis jos galaktikomis, žvaigždėmis ir fizikiniais dėsniais, tėra tik viena iš daugybės galimybių.

 

Multivisatos idėja atsiranda iš kelių skirtingų mokslinių pagrindų. Vienas iš labiausiai aptariamų yra amžinosios infliacijos modelis. Pagal šią teoriją, Didysis sprogimas nuolat tęsiasi amžinai, nuolatos gimdydamas naujas visatas, kurios plečiasi kaip burbulai putojančioje masėje. Kiekvienas burbulas yra atskira visata, turinti savo pradžią, o fizikiniai dėsniai jose gali skirtis. Kitas svarbus šaltinis yra Kvantinės Mechanikos „Daugelio Pasaulių“ interpretacija (angl. Many-Worlds Interpretation), teigianti, kad kiekvieną kartą, kai įvyksta kvantinis įvykis, kuriam yra kelios baigtys, visata suskyla į atskiras paralelines realybes. Taigi, kiekvienas sprendimas, kurį priimame, sukuria naują alternatyvią visatą, kurioje buvo priimtas kitoks sprendimas.

 

Multivisatos struktūra yra sunkiai suvokiama, bet dažnai vizualizuojama kaip begalinės „kišeninės visatos“ (angl. pocket universes) arba alternatyvūs sluoksniai, egzistuojantys lygiagrečiai. Kai kurios visatos gali būti labai panašios į mūsų, turinčios tik menkus skirtumus (paralelinių realybių atveju), o kitos gali būti visiškai nepanašios: skirtingi matmenų skaičiai, visiškai skirtingi fizikiniai konstantai ar net neįmanoma gyvybė. Šios visatos iš esmės yra neprieinamos viena kitai, kadangi jas skiria didžiuliai atstumai arba jos yra „užrakintos“ savo atskirose erdvės-laiko dalyse. Multivisata tokiu atveju apima visą egzistenciją, visą laiką ir erdvę, ir visas galimas realybes.

 

Multivisata nėra dvasinė koncepcija ta pačia prasme kaip daugiadimensiškumas, nors abi sąvokos persidengia. Daugiadimensiškumas labiau apibūdina aukštesnius vibracinius lygmenis vienoje visatoje (kaip aprašyta ezoterikoje), tuo tarpu multivisata apima atskiras visatas, kuriose galioja skirtingi fizikiniai dėsniai. Tačiau multivisatos idėja išplečia mūsų suvokimą apie egzistenciją. Ji rodo, kad mūsų visata gali būti „išskirtinė“ ne dėl dieviškojo plano, o dėl to, kad atsitiktinai turime tinkamas fizines sąlygas gyvybei atsirasti. Ši idėja verčia mąstyti apie visų galimybių realizavimąsi ir menkina mūsų visatos, kaip vienintelės ir unikalios, svarbą.

 

Gali atrodyti labai sudėtinga tiems, kurie pirmąkart apskritai tuo domisi, bet ilgainiui siūlau pasidomėti labiau, yra nemažai išleistų knygų, YouTube įrašų, kur tikrai yra daug liudijimu apie visa tai, ką šiandien perskaitėte.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 144: jūs nuolat perkuriate praeitį, keisdami dabartį ir ateitį (daugiadimensija multivisatoje)

Sveiki,

 

Šiandien pamačiau ženklą, kad mąstau teisingai, visiškai atsitiktinai nesureguliuotame laikrodyje rodė 20:02 val. Veidrodinis laiko atšvaitas, kuris, bent jau man, reiškia, kad plečiuosi ir vėlei grįžtu į savo formą.

 

Pastarosiomis dienomis išgyvenau įdomių dalykų, šiandien turiu nuostabią, dar nepasibaigusią dieną, o jau noriu pasidalyti savo meditacijos suvokimais su Jumis.

 

Pamenate tuos pasakymus, kad praeities nėra, o ateitis neegzistuoja? Visokiausių versijų ir formuluočių galima išgirsti, bet kas jūsų kasdieniniame patyrime tai yra iš tikrųjų? Jeigu gyvenate paprastame gyvenime, kur domitės socialiniu gyvenimu, darbu ir kitais įpratsais dalykais, klausotės radijo, žinių ir gyvenate trumpalaikiais politiniais skandalais, nuolat aikčiojate ir reaguojate į bereikšmius išorinius dirgiklius, tai šito, galimas daiktas nejaučiate, tačiau kas milisekundę jūs sukuriate save iš naujo ir vis kiek kitokios perspektyvos. Kvantiniai šuoliai irgi įmanomi, nes mes šokinėjame iš vienos perspektyvos į kitą, mainomės begalinėje erdvių jungtyje pagal savo intencijas, mintis ir vibracijos dažnį, nors mums atrodo, kad nieko nevyksta. Vyksta.

 

Iš esmės įdomiausia, kad galima keisti praeitį, paprastai per integravimą, paleidimą, transformavimo technikas, esmė – vibracija ir tavo energijos kryptis, todėl kai kurie dalykai linijiniame laike pamirštami, jie paprasčiausiai išnyksta kaip niekada nebuvę ir mūsų perspektyvą suformuoja pakitęs praeities variantas su naujų potyrių ir patirčių bagažu. Dažniausiai tai nėra labai kardinalūs pasikeitimai, veikiau nežymūs, tačiau labiau įvaldžius ir suvokus šią būties ir savęs suvokimo iš dabarties taško techniką, galimi neriboti daugiadimensiniai šuoliai, pokyčiai ir net tikrovės pasikeitimai.

 

Tai nuostabu!

 

Maištinga Siela

#7 Bašaras (Bashar): undinės ir drakonai, plokščia žemė, Mandelos efektas, Sfinksas, Naska linijos, Gizos piramidės ir kt.

Sveiki,

 

Dar viena Bašaro (daugiadimensinės būtybės) žinia per žmogiškąjį kanalą.

 

Bašaras per kanalo mediumą Darryl Anka pristato platų dimensinės realybės paveikslą, pabrėždamas, kad daugelis žmonijos paslapčių gali būti paaiškintos per vibracijos ir sąmonės lygmenis, o ne vien fiziniais terminais. Jis pradeda aiškindamas, kad mitinės būtybės, tokios kaip undinės ir drakonai neegzistuoja dabartinėje fizinėje realybėje, bet yra kitų, aukštesnių ar šiek tiek pasislinkusių dimensijų gyventojai, kurie kartais gali persidengti su mūsų suvokimu. Panašiai paaiškinama ir Tuščiavidurės Žemės idėja: ji nėra fiziškai tikra, bet žmonės, netyčia patekę į dimensinius sūkurius, patiria alternatyvią realybę, kurią klaidingai interpretuoja kaip fizinę erdvę Žemės viduje. Toks paaiškinimas atskleidžia, kaip lengvai fizinė realybė gali būti iškreipiama neteisingai interpretuojant kitų dimensijų patirtis.

 

Tęsdamas dimensijų temą, Bašaras aptaria Plokščios Žemės teoriją ir Mandelos Efektą. Plokščia Žemė, pasak jo, tėra Žemės išraiška kitoje dimensijoje, tuo tarpu Žemė mūsų trimatėje erdvėje ir laiko dimensijoje yra sfera. Mandelos Efektas, kurį daugelis suvokia kaip kolektyvinės atminties klaidas, yra realus reiškinys, atsirandantis dėl nuolatinio realybės poslinkio. Kiekvieną kartą, kai individas persibrėžia dabartyje, jis iš tikrųjų keičia savo praeitį. Plečiantis sąmonei, žmogus gali prisiminti kelias „istorijas“ ar praeitis, kurios priklauso skirtingoms laiko juostoms, taip patvirtindamas realybės lankstumą ir tai, kad linijinis laikas yra tik sutartinė iliuzija.

 

Bašaras taip pat gilinasi į senovės civilizacijų palikimą ir jų ryšį su dimensijomis. Jis patvirtina, kad Sasquatch (Didžiakojai) yra pirminė hominidų forma, kuri, naudodama savo gamtos ryšius ir sąmoningą dėmesį, sąmoningai perėjo ir susiliejo su paralelinėmis realybėmis. Naska linijos Peru buvo naudojamos ne tik kaip ženklai, bet ir kaip geometrinės formos, atspindinčios matematinį fizinės realybės pagrindą, o svarbiausia – jos nurodo į dimensinius sūkurius, veikiančius kaip vartai. Tuo tarpu Didžiosios Gizos piramidės senovėje buvo naudojamos kaip įrenginiai, padedantys dvasininkams levitacijos būdu išeiti į astralinį planą ir gauti žinių, taip pat demonstruojant fizikos dėsnių lankstumą, kurį pasiekė senovės civilizacijos.

 

Bašaras pristato neįprastą požiūrį į kosminius objektus. Jis atskleidžia, kad Mėnulis nėra tuščiaviduris, bet buvo dirbtinai suprojektuotas po Žemės susidūrimo, siekiant palaikyti vibracinę ir gravitacinę pusiausvyrą, o jo viduje yra senosios bazės, kurias naudoja įvairios ateivių civilizacijos. Sfinksas iš pradžių atspindėjo Anubį ir stovi ant požeminės paslapčių kameros (dėžės), kuri bus atverta tik tada, kai žmonija pasieks aukštesnį vibracinį ir rezonanso supratimą, prognozuojama, kad tai gali nutikti iki maždaug 2050 metų. Netgi Biblijos elementai yra dekonstruojami: Sandoros Skrynia buvo komunikacijos prietaisas, kurį Mozei perdavė ateivių civilizacija, o 10 įsakymų iš pradžių buvo tik aukštesnės sąmonės gairės, kurios vėliau buvo iškraipytos.

 

Bašaro pasakojimas nuolat akcentuoja, kad esminė visko prigimtis yra vibracinė ir rezonansinė. Jis ragina žmones gilinti supratimą, kad atstumas yra iliuzija, o laikas ir erdvė yra tik šalutiniai sąmonės produktai. Gyvenant dabartyje ir veikiant pagal didžiausią asmeninę aistrą, be reikalavimų dėl rezultato, pakeliamas vibracijos lygis. Tai leidžia aiškiau pamatyti fizinės realybės struktūrą ir naudoti ją lanksčiau, įskaitant teorinę galimybę teleportuotis ar net pakelti kūną į orą, suvokiant, kad vieta yra objekto savybė, o ne vieta, kurioje jis egzistuoja. Visa tai priklauso nuo įsitikinimų aiškumo, o ne nuo pastangos ar galios.

 

Maištinga Siela

#6 Bašaras (Bashar): Naujoji Žemė, perėjimas, vibracijos, galimybės

 

Sveiki,

 

Šiandien pasiekė naujausia Bašaro (daugiadimensinė būtybė) per žmogiškąjį kanalą žinia žmonijai, kuri ne tokia jau pozityvi, netgi šiek tiek gąsdinanti.

 

Bašaras griežtai perspėja, kad didžioji dauguma žmonių, egzistuojančių dabartinėje Žemės versijoje, nepatirs atviro kontakto su aukštesnėmis civilizacijomis ir neperšoks į vadinamąją Naująją Žemę – alternatyvią realybę. Šis perėjimas priklauso ne nuo geografinės vietos, o nuo individualaus vibracinio dažnio. Bašaras tiksliai nurodo, kad atviram ir stabiliam kontaktui reikalingas mažiausiai 200 000 ciklų per sekundę stabilus vibracinis dažnis. Kadangi dauguma šiuo metu šio lygio nepalaiko, jie liks dabartinėje realybės versijoje, o tie, kurie persikels, prisijungs prie jau ten esančių ir suformuos naują žmonijos daugumą.

 

Šis masinis populiacijos atsiskyrimas nebūtinai pasireikš katastrofiškai ar apgaubtas paslapties. Bašaras teigia, kad jis gali įvykti gana nepastebimai, kasdienio gyvenimo sraute. Individai iš vienos realybės tiesiog „dings“ iš kitos, primindami draugus ar pažįstamus, su kuriais keliai tiesiog išsiskiria. Tai nebus paslaptis, kurią bus sunku priimti, o tiesiog natūrali išvada. Kai kuriems gali atrodyti, kad šie žmonės tiesiog išvyko ar mirė, bet iš esmės jie nebesusitiks, nes nebebūna toje pačioje realybės versijoje. Tai pabrėžia, kaip subjektyvus mūsų suvokimas veikia tikrovės ribas.

 

Šis realybės poslinkis reikalauja iš žmonių ugdyti naują įgūdį – navigaciją nuolat kintančiose realybėse. Bašaras nurodo, kad esminė dabartinės žmonijos problema yra pokyčių baimė. Dauguma žmonių per daug pasitiki statiškumu kaip stabilumo garantu, todėl bet koks didesnis pokytis (baimė, nerimas, klimato kaita) sukelia neapibrėžtumo jausmą. Tačiau dvasiniu ir fizikos požiūriu tai yra klaidinga prielaida. Bašaras pabrėžia, kad mūsų fizinė realybė yra tik sąmonės projekcija, kuri nuolat atsinaujina milijardus kartų per sekundę.

 

Galutinė Bašaro žinutė yra filosofinė: pokyčiai yra vienintelis stabilus dalykas visatoje. Užuot priešinęsi pokyčiams ar panikavę, žmonės turėtų priimti mintį, kad nuolatinė metamorfozė ir virsmas yra natūrali jų egzistencijos būsena. Tik tuomet, kai individas sąmoningai pripažįsta, kad jis pats kuria savo realybę ir nebebijo nestabilumo, jis gali pakelti savo vibracijos lygį iki reikiamo lygmens ir susilyginti su ta laiko juosta, kurioje jau vyksta atviras kontaktas ir egzistuoja Naujoji Žemė. Priešingu atveju, jie liks toje Žemės versijoje, kuri atspindi žemesnių dažnių pasirinkimus ir patirtis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Alfred Hitchcock (Alfredas Hitčkokas) apie siaubą ir įtampos skirtumą kine

 

Sveiki,

 

Kol žiūriu trečiojo R. Murphy serialo „Monstras: Edo Geino istorija“, kuriame mane itin nustebino režisieriaus Alfredo Hitchcocko pasirodymas, kuris, remdamasis Edo Geino istorija, sukūrė vieną klasiškiausių siaubo filmų „Psichopatas“. Vėl prisiminiau Hitchcocką, kuris savo skambiais ir tyčia ciniškais pasisakymais ne kartą drebino visuomenę skandalais.

 

„Teroras (siaubas) yra tada, kai žinai, kad po stalu yra bomba. Įtampa yra tada, kai žiūrovas žino, kad po stalu yra bomba, bet personažai nežino.“ Alfred Hitchcock

 

Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) gimė 1899 m. rugpjūčio 13 d. Lėtonstone, Rytų Londone, katalikiškoje, konservatyvioje šeimoje, kurioje buvo trys vaikai. Jo tėvas buvo daržovių ir vaisių prekiautojas, o šeima vertėsi gana gerai. Hičkoko vaikystė pasižymėjo griežta ir disciplinuota katalikiška aplinka, ypač jo motinos įtaka. Jis pats save apibūdino kaip uždarą, šiek tiek nutolusį vaiką. Baimės ir kaltės jausmai, kurie tapo jo filmų pagrindu, buvo suformuoti ankstyvaisiais metais; pats Hičkokas mėgo pasakoti anekdotą, kaip būdamas mažas berniukas buvo nusiųstas į vietos policijos nuovadą su rašteliu, o pareigūnas jį trumpam uždarė į kamerą, sakydamas, kad štai kas nutinka neklaužadoms berniukams. Šis įvykis, tikras ar išgalvotas, rodo jo ankstyvąjį susižavėjimą autoritetu ir baime.

 

Jaunasis Alfredas įgijo jėzuitų išsilavinimą Šv. Ignaco koledže, kurio griežta tvarka dar labiau sustiprino jo polinkį į detales, tvarką ir kaltės temas. Būdamas aštuoniolikos, mirus tėvui, jis pradėjo dirbti telekomunikacijų kabelių gamybos įmonėje, studijuodamas vakariniuose kursuose meno ir inžinerijos srityse. Jo kelias į kiną prasidėjo atsitiktinai: 1920 m. jis gavo darbą JAV įmonės „Famous Players-Lasky“ Londono padalinyje, kur pradėjo nuo techninių pareigų – piešė titrų korteles nebyliesiems filmams. Greitai įgimtas meninis talentas, detalių stebėjimas ir kruopštumas leido jam pakilti pareigose. Jis tapo scenaristu, meno vadovu, kol galiausiai 1925 m. sukūrė savo pirmąjį, nebaigtą, filmą, o 1927 m. išleido pirmąjį komerciškai sėkmingą trilerį „Nuomininkas: Londono miglos istorija“ (The Lodger: A Story of the London Fog), įtvirtinusį jį kaip įtampos kūrimo meistrą.

 

Hičkokas buvo žinomas kaip itin kontroliuojamas ir metodiškas kūrėjas. Jo santykis su kinu buvo inžinerinis ir vizualus: jis teigė, kad filmas turi būti visiškai suplanuotas dar prieš pradedant filmavimą. Dažnai sakydavo, kad filmavimo aikštelėje jis jaučiasi nuobodžiaujantis, nes visos kūrybinės idėjos jau įgyvendintos scenarijuje ir kadruotėse. Jo asmenybė buvo kompleksiška: viešai jis buvo ciniškas, juodojo humoro nestokojantis figūra, o jo elgesys su aktoriais buvo profesionaliai manipuliuojantis (garsioji citata: „Aktoriai turėtų būti traktuojami kaip galvijai“), siekiant išgauti maksimalų efektą be menamo „vaidybos proceso“ trukdžių. Šis jo valdingas temperamentas ir preciziškumas jam pelnė „Įtampos Meistro“ reputaciją.

 

Jo asmeninis gyvenimas buvo gana užslėptas, stabilus ir nekonfliktiškas, palyginti su jo ekrano dramomis. 1926 m. jis vedė Almą Reville, kuri buvo scenaristė, montuotoja ir patikima jo bendradarbė bei gyvenimo partnerė. Alma tapo jo patikimiausia patarėja ir kritike, su kuria Hičkokas turėjo dukterį Patriciją. Nepaisant viešos Hičkoko asmenybės, pilnos niūrumo ir ciniškumo, jis buvo atsidavęs vyras ir tėvas. Tačiau jo filmuose nuolat pasireiškianti sudėtinga ir dažnai destruktyvi aistra šaltoms, elegantiškoms blondinėms (pavyzdžiui, Grace Kelly, Tippi Hedren) peržengė profesinius santykius ir tapo žinoma kaip jo kūrybinė fetišo išraiška.

 

Hičkoko santykis su visuomene ir žiūrovais buvo kontroliuojamas ir manipuliuojantis. Jis puikiai išnaudojo medijas ir tapo vienu pirmųjų režisierių, kuris pats tapo prekės ženklu. Jo siluetai, garsūs pasirodymai savo paties filmuose ir jo televizijos laidos „Alfred Hitchcock Presents“ įvadiniai monologai pavertė jį atpažįstamu kultūros simboliu. Jo temperamentas, nors ir kontroliuojamas, visada buvo apipintas įtampos ir paranojos elementais, kuriuos jis, regis, sąmoningai puoselėjo tiek asmeniniame gyvenime, tiek kine. Jis mirė 1980 m. balandžio 29 d. Los Andžele, palikęs neišdildomą pėdsaką kino istorijoje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Solvej Balle "Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga"

Solvej Balle. „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“ – Vilnius: Hubris, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Labai puikiai prisimenu vaikystėje matytą filmą Švilpiko diena (angl. Groundhog Day, 1993), kai anuomet aktorius Bill Murray, atsibudęs naują rytą, susivokdavo, kad vėl ir vėl kartoja savo įprasto vieno gyvenimo dieną. Tas fantastinis metodas kartoti dieną nėra naujas dalykas, vėliau jį pasigavo televizijos serialai ir populiarioji literatūra, išplėtojo ir visaip varijavo žaisdami struktūriškai atsikartojančią dieną. Šį metodą savaip panaudoja žinoma danų literatūros kūrėja Solvej Balle (g. 1962) savo romanų cikle Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga (dan. Om beregning af volumen. Bog 1), pastarosios dvi dalys viena po kitos pasirodė lietuviškai ir jas išvertė viena žymiausių, mano galva, iš danų kalbos vertėjų – Ieva Toleikytė. Knyga nominuota ir įtraukta į Tarptautinio Booker sąrašą, tad ji neatsitiktinai reprezentuoja danų moderniąją literatūrą.

 

Šiaip šiemet iš danų jau skaičiau Olgos Ravn Vaško lėlė (Rara, 2025), kurią kaip ir Apie tūrio apskaičiavimą, priskirčiau idėjinių romanų kategorijai, tačiau Vaško lėlė man nepalyginamai geresnė. Labai galynėjausi su S. Balle knyga ir, galimas daiktas, kad tokia knyga, jeigu ją reiktų ilgai skaityti, mane būtų panardinusi į depresiją ir ilgą neskaitymo bloką. Kodėl?

Istorija projektuojama kaip Švilpiko diena. Vieną dieną, tiksliau – lapkričio 18 dieną, pagrindinė veikėja Tara Selter įsigyja iš Filipo ir jo draugės Mari seną monetą, nusidegina ranką ir nuo to laiko kažin kas jai nutinka, bet ji kasryt pabudusi jaučia, kad gyvena tą pačią lapkričio 18-osios dieną. Pasakojimas apie ypatingą dieną Tarai tampa, atrodo, tik iš pažiūros nereikšmingų detalių sankaupa: rytiniai Tomo pasikrebždėjimai ir šlapinimasis, Taros laiko leidimas sode, jos įsibrovimas į svetimus namus, apsipirkinėjimai ir daug mėginimų sudėlioti pasikartojimo logikos modelį, bet, deja, nesėkmingų. Kai atrodo, kad autorė šiame ganėtinai abstrakčiame pasakojime įves aiškumą ir stabilumą, ji iš skaitytojo atima bet kokias viltis tiesiogiai suprasti ir apibrėžti, kas per diena toji lapkričio 18-oji. „Parodžiau čekį su užrašu „lapkričio 18 d.“ ir „6 kiaušiniai“, parodžiau tikslų laiką, kada jie buvo parduoti. Tačiau šiukšliadėžėje nebuvo kiaušinių lukštų. Kiaušinių lukštai buvo dingę, bet viryklės metalinės grotelės, ant kurių kepėm kiaušinius, dar buvo šiltos, o čekis po mūsų apsipirkimo gulėjo mano krepšyje ir niekur nedingo. Laikas turėjo nesutapimų, ir buvo neįmanoma atrasti kokius nors logiškus dėsnius (p. 80).“

 

Visa tam Tara į savo egzistencinę atskirties nuo laiko ir sociumo savo suasmenintame dienoraščio formos fragmentuotame pasakojime naudoja metaforas, pavyzdžiui, įlūžęs laikas: „Ar ją lėmė įvykis, kurį galima paaiškinti, o gal atsitiktinumų seka, nelaimingas nutikimas? Kur įlūžo laikas? Ką aš padariau tą dieną, kai sulūžo laikas? Ar kas dėl to kaltas? Ar kas nors padarė klaidą. O jei taip, tai kokią? (p/ 70).“

Solvej Balle

 

Paties siužeto pasakojime ne tiek ir daug. Nors, atrodo, kad Tara stengiasi visais būdais ištrūkti ir išsiaiškinti laiko kilpos prasmę, tačiau visumoje ji atrodo bejėgė ir stacionari, įsišaldžiusi. Ėmiau kelti prielaidą, gal Tara kokia ligonė, gal ji serga ir jos tikrovės laiko matrica tėra tik sujaukto proto atspindys? Iš esmės netinka niekas, kas gali atrodyti elementaru. Daugiausia dėmesio skiriama Taros ir Tomo santykiams, kurie per bėgančias lapkričio 18 dienas keičiasi. Iš pradžių jie aistringai mylisi, o po to Tara pajaučia norą atsiskirti, todėl slapstosi Tomo namuose ir daug dienų jam nepasirodo. Galiausiai ji viliasi ištrūkti iš laiko kilpos, kai praeis 365 dienos.

 

Knyga pristatoma kaip meditacija, tačiau, kai pasiekiau knygos vidurį, supratau, kad nieko gero iš jos paprasčiausiai nebus. Knyga pernelyg filosofiška ir beformė, pernelyg postmoderni, kad intriguotų. Šiaip mėgstu eksperimenius intelektualiuosius grožinius romanus, tačiau netgi man šįkart viskas buvo be aistros ir konkretumo. S. Balle dreifuoja per tekstą imituodama sulėtėjusią pačią kasdienybę triukšme, t. y. paradoksalus pasakojimas, kur galimai pati Tara tėra tik instrumentas pasakoti apie kur kas abstraktesnius dalykus: laiką, gyvenimo tėkmę, vartotojiškumą. Tarai sustojęs laikas – tai galimybė tyrinėti tikrovę iš neskubėjimo skubos pasaulyje, kiekvieną daiktą ir debesėlį. Taip autorė pristabdo intrigos ir dinamikos literatūros mechanizmą, todėl tekstas tampa siurrealistinis ir, bent jau man, kažkodėl japoniškas, kuriame pilna vardijimų ir ritualų, mechaniškų atsikartojimų, kurie veda Tarą dvasiškai į visai kitokius pažinimo ir suvokimo etapus. Apie tūrio apskaičiavimą, man pasirodė, kaip tokia knyga, kuri maištauja prieš greitį ir pokytį, bet tuo pačiu paradoksaliai perteikia nežymių pokyčių pastebėjimo stebuklą, kurį esame savo skubotame pasaulyje pamiršę.

 

Kartu tai romanas apie daiktų ir vartojimo pasaulį. Racionalų taupymo pasaulį, kuriame šiaip iš mūsų gyvenimo greitai dingstantys suvartoti daiktai užmirštami, tačiau Tara juos tyrinėja nuolat akcentuodama kokias nors užrašines, knygas, monetas, klibančius vazonus, o jos dėmesio sutelkimas į daiktus pakeičia jų esminę vertę ir net... prigimtį. Iš vienos pusės suprantu šio romano filosofinį matmenį, jis itin prityrusius literatūros gurmanus gali priblokšti, tačiau man knyga buvo, kaip čia pasakius? Beskonė. Matyt, pasimatavau, kad man sunku pačiam nuolat besikeičiančiame pasaulyje vertinti ir nuolat reflektuoti kokį seną dantų šepetėlį ar kokį prieš kelis dešimtmečius išleistą Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkinį Pakalnučių metai, kuriame, beje, yra pasakojimas Diena, kurios nebuvo, pastarosios nebuvo kalendoriuje ir išvedė pagrindinės veikėjos gyvenimą iš įprastos rikiuotis, kaip ir Tarą S. Balle romane. Pačia bendriausia prasme, laikas – galingas dalykas literatūroje, per jo sukurtą fantastinę perspektyvą galima atrasti šiaip aplink mus nepastebimus, bet esamus dalykus. Deja, antram tomui Apie tūrio apskaičiavimą nesu nusiteikęs, tad džiaugiuosi, kad iškart nepirkau abiejų knygų. Viena nuobodžiausių ir neįdomiausių knygų, skaitytų šiemet. Labai nuvylė.

 

Maištinga Siela