Filmas: "Jie niekada nepasens" / "They Shall Not Grow Old"

Sveiki,

Absoliučiai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti išliaupsintą dokumentinę juostą apie Pirmojo pasaulinio karo siaubus, kurį sumontavo „Baubas“, „King Kongas“ bei „Hobito“ dalių režisierius Peter Jackson „Jie niekada nepasens“ (angl. They Shall Not Grow Old) (2018). Režisierius ilgai dirbo su išlikusia autentiška Pirmojo pasaulinio karo filmuota medžiaga, susikvietė garsiausius ir profesionaliausius specialistus, kurie „išskaitytų“ iš kadaise nusifilmavusių vyrukų lūpų žodžius, „nuspalvintų“ ir kiek įmanoma išryškintų filmuotus kadrus... Iš viso to jis sulipdė visą filmą, kuriame pasakotojas pirmuoju asmeniu pasakoja savo patirtis šiame kare, o autentiškus karo vaizdus mes regime kaip papildančias iliustracijas.

Iš esmės filmas tikrai įsimintinas vien dėl lengvai techniškai perteiktos ir sutvarkytos medžiagos. Žiūri į tuos septyniolikmečius kreivais dantimis ir besišypsančius, kurie atlapaširdiškai eina į karo mėsmalę, ir suvoki, kaip lengva yra valdyti žmogų, kuris apie save nereflektuoja, neturi pakankamai išsilavinimo – jis gi patrankų mėsa. Nereikia būti genijumi, kad įvertintum XX amžiaus kadruose vaizduojamus veidus – tik nuotykių ir žaidimų ištroškę vaikėzai iš fabrikų, kurie vos parašo savo vardą, kuriuos tampo lyg bulvių maišus politiniai galios svertai, o jų galvelės pramuštos patriotiškumo kvailais idealais, kurie dar ir šiandien gajūs Lietuvoje, kai kalbama apie šauktinius ir kitus ale „reikšmingus“ dalykus... Visgi ne iš pat pradžių suvokiau pasakotojo apgaulę, jo pozityvi intonacija, kad karas yra jėga netgi iš ten sugrįžus kaip iš didelio nuotykio, mane šiek tiek pykdė: ar nebus filmas dar vienas propagandinis karo meno ir grožio indikatorius ir taip nučiuožusiems mūsų šiuolaikiniams vyrukams, kurie pasvajoja nors vieną dieną pabuvoti tuose apkasuose?

Visgi filmo pabaigoje pasakotojas daro refleksyvinį lankstą ir paneigia savo susižavėjimą karu, kurį stačiai teigė filmo pradžioje. Karas atnešė socialinį ir dvasinį atskirtį nuo pasaulio. Romiu balsu ir tonu pasakojamos žiaurios kasdienybės apkasuose ir linksmybės tarp ramesnių karo periodų tik patvirtina siaubingai skaudžią tiesą – neišsilavinusiems, neišprususiems ir sunkų juodą darbą dirbantiems jaunuoliams karas tebuvo užsiėmimas, kuris neleisdavo galvoti, kad jie beverčiai. Menkavertiškumas ir nereikalingumas taikiame pasaulyje vyrukams dar didesnė kančia nei visos tos žaizdos karo siautulyje. Iš esmės filmas man sukėlė labai prieštaringų jausmų, bet galiausiai atvedė į tą patį suvokimą, kokį patyriau skaitydamas Svetlanos Aleksijevič dokumentines knygas apie kare buvusius žmones. Tai yra susipriešinimo tarp natūralaus veiksmo ir įsivaizduojamo primesto idealo, kuris kaip niekas kitas gali pražudyti civilizaciją, nes idealai ir įsitikinimas, kad kovoji „teisingoje pusėje“ tėra tik pats paprasčiausias bevertis smurto protrūkio pateisinimas, kurį sumišusiais žmonėmis žaidžia politinės jėgos. Iš esmės tai gera dokumentika, apie tai, kaip kariaujami beprasmiai karai ir niekas negali sustabdyti šios beprotybės-beprasmybės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.3

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Saulius Prūsaitis - Namo reiks pareit [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šią dainą išgirdau skuosdamas pro duris į darbą. Dar spėjau pamatyti vaizdo klipą. Pamaniau, kad tai „Kašpirovskio dantų“ muzika ir vaizdo klipas – jie kuria panašiu stiliumi, tad labai nustebau, kad „Namo reiks pareit“ dainą sukūrė ir šį šmaikštų vaizdo klipą pateikė Saulius Prūsaitis.

Tiesą sakant, esu nuo lietuviškos muzikos taip atitrūkęs, kad nelabai žinau, kas ten besideda. Tada, kai dar rodydavo „Kelias į žvaigždes“ ir žinojau kiekvieno „Pikaso“, „Mango“ ir Geltonos teksto žodžius, atrodo, kad tai buvo ne tik kitoje epochoje, bet kitoje planetoje... Todėl tokie „sugrįžimai“ prie lietuviškos muzikos man pačiam atrodo ne tiek kad netikėti, bet veikiau lyg bandyčiau patekti ar užglaistyti praėjusių dešimt metų, kurių nemačiau ir negyvenau lietuviškoje muzikoje, nes atrodė, kad lietuviškos muzikos išvis nebeliko... Bet tai tik mano asmeninis įspūdis.

Siūlau pasižiūrėti ir pasiklausyti šios dainos.

Žodžiai / lyrics

Saulius Prūsaitis – Namo reiks pareiti

Kai norisi kažką nuveikt
Ir su draugais gerai pasvaigt.
Žinai, sunkiausia nusiteikt –
Namo reiks pareit.

Kai pajunti, kad jau gerai,
Į priekį juda reikalai.
Ir nesinori visko baigt –
Namo reiks pareit.

O jei netyčia mergina,
Pasako, kad šiąnakt viena.
Tada sunku nenusikeikt –
Namo reiks pareit.

Ir jei jau tuoj
Arba jau greit,
Visai čia pat.
Beveik beveik.
Nereikia mokyti,
Kaip reik –
Namo reiks pareit.

Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo namo.

Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo namo.

Visi kartu dabar.

Kai viskas taip,
O nėra ne.
Mes kosmonautų režime.
Vidinis balsas
Sako greit –
Namo reiks pareit.

Arba, kai nuotaika gera.
Kažkas užgroja gitara.
Labai sunku neįsižeist,
Kai tau pasako –
Reiks pareit.

Nors kartais būna atvirkščiai,
Kai nemalonūs tie svečiai,
Kai nėr ką girt.
Yra ką peikt –
Namo reiks pareit.

Ir jei tau be namų gerai,
Tada sakau tau atvirai.
Ir nuoširdžiai linkiu pasveikt –
Namo reiks pareit.

Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo namo.

Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo namo.

Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo reiks pareit.
Namo namo.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sam Smith - How Do You Sleep? [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Jau kuris laikas visur girdžiu šią dainą. Jos priedainis kaip lopšinė! Ir tai yra naujausias britų atlikėjo Sam Smith singlas „How Do You Sleep?“, pasirodęs liepos mėnesį ir šiuo metu YouTube kanale jau turi kiek daugiau nei 140 milijonų peržiūrų. Šį įsimintiną hitą padėjo sukurti hitų kalvės meistras Max Martin. Švelnaus ir malonaus skambesio daina nuteikia itin ramiai, o LGBT tema pasižymintis vaizdo klipas galutinai įrėmina atlikėją kaip išsivadavusį iš seksualinių gniaužtų ir priėmusį save tokį, kaip jis pats teigia, moterišką, koks visada ir buvo. Nesu tikras, ar man šis vaizdo klipas patinka, visai ne dėl „gėjiškumo“, galbūt tiesiog pritrūko įdomesnės provokacijos nei apsinuoginę vyrukai šalia diva primenančio Sam Smith... Bet kokiu atveju, grožis yra subtilus dalykas ir autoriaus dainos realizavimas klipe buvo toks, koks jis yra.

Visgi man daina labai patinka. Kanadoje ir Australijoje singlas tapo platininiais, Portugalijoje ir Naujojoje Zelandijoje auksiniais, o Britanijoje – sidabriniu. Latvijoje šis kūrinys pasiekė antrąją klausomiausios ir populiariausios dainos topą.

Kviečiu pasižiūrėti vaizdo klipą ir pasiklausyti kūrinio:

Žodžiai / lyrics

Sam Smith - "How Do You Sleep?"

I'm done hating myself for feeling
I'm done crying myself awake
I've gotta leave and start the healing
But when you move like that, I just wanna stay
What have I become? Looking through your phone (now oh now)
Love to you is just a game
Look what I have done, dialing up the numbers on you
I don't want my heart to break, baby

How do you sleep when you lie to me?
All that shame and all that danger
I'm hoping that my love will keep you up tonight

Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that fear and all that pressure
I'm hoping that my love will keep you up tonight
Tell me, how do you?

Love will keep you up tonight
Tell me how do you?

Oh no, how did I manage to lose me?
I am not this desperate, not this crazy
There's no way I'm sticking 'round to find out
I won't lose like that, I won't lose myself
Look what I've done
Dialing up the numbers on you
I don't want my heart to break, baby

How do you sleep when you lie to me?
All that shame and all that danger
I'm hoping that my love will keep you up tonight

Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that fear and all that pressure
I'm hoping that my love will keep you up tonight
Tell me, how do you?

Love will keep you up tonight
Tell me how do you?

Love will keep you up tonight
Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that shame and all that danger
I'm hoping that my love will keep you up tonight

Baby, how do you sleep when you lie to me?
All that fear and all that pressure
I'm hoping that my love will keep you up tonight
Tell me, how do you?

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos mano namų bibliotekoje: K. Ishiguro, K. Vonnegut, W. Myśliwski, B. Atxaga

Sveiki,

Geroms knygoms visada atsiras vietos, pagalvojau, priimdamas dar šūsnį knygų, tačiau, žiūriu, kad nelabai beturiu, kur dėti jas. Greitai atsiras vietos trūkumas, todėl dalį jau tenka išparduoti, dalį nunešti į rūsį.

Kai buvau mažas, norėjau savos bibliotekos. Maždaug tokios, į kokią užeini mažuose miesteliuose – vos viena salė, kampe vaikų literatūra, didžioji dalis – grožinė suaugusiems.

Kaip nuspręsti knygos vertę? Gerai, kad dar yra pas mane abejotinų knygų, kurių neskaičiau arba skaičiau seniau nemokėdamas atsirinkti, kurios yra geros. Dabar knygų atsirinkimo prioritetai labai paprasti – leidyklos, autoriai, literatūrinės premijos ir, žinoma, vertėjų pavardės.

Nekantrauju perskaityti šią ketveriukę ir pasidalyti su jumis įspūdžiais.

Jūsų Maištinga Siela

Dailininkas Raimundas Šližys ir Jurgio Kunčino knygos "Tūla" viršelis

Sveiki,

Rašytojo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ jau perleistas nežinia kiek kartų ir vis su skirtingais knygos viršeliais. Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad pastarasis viršelis su dailininko Raimundo Šližio paveikslo fragmentu yra mano mėgstamiausias. Neseniai už kelis eurus įsigijau ir paties Raimundo Šližio didžiulę biografiją su gausiomis nuotraukomis ir paveikslų iliustracijomis.

Labai saviti dailininko darbai, manding, atrado ir savo „paralelinį rašytoją“, kuris jau ne kartą buvo pasidabinęs knygos viršelyje šio dailininko darbais, pavyzdžiui, J. Kunčino romanas „Kasdien į karą“. Retai kada būna, kada skaitydamas J. Kunčino tekstus, gali įsivaizduoti pasaulį ir „iškreiptus“ žmones taip, kaip juos vaizdavo dailininkas Raimundas Šližys.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dainius Dirgėla "Vaidmenų knyga"

Dainius Dirgėla. „Vaidmenų knyga“ – Vilnius: Tyto alba, 2017, – 64 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pažintis su poeto ir fotografo Dainiaus Dirgėlos (g. 1969) eilėraščių rinkiniu Vaidmenų knyga praėjo gana lengvai. Trukau 45 minutes, kol įveikiau visą rinkinį, šį bei tą (kaip paprastai ir skaitau) pasižymėdamas įdomesnes vietas pieštuku. Tiesą sakant, pirmąkart – dabar jau nebepamenu kas, – Literatūroj ir mene recenzavo šią poezijos knygą tarp kitų rinkinių naujienų ir Vaidmenų knygą bene labiausiai norėjosi perskaityti. Recenzentas gyrė. Deja, knygyne šios knygos neaptikau, o vėliau ir užmiršau tokią esant, tik visai neseniai, nukainuotų knygų krūvoje vėl ją pamačiau. Nė nemirktelėjau ir įsimečiau į pirkinių krepšelį.

Vaidmenų knyga tikriausiai taps šiais metais geriausia poezijos perskaityta knyga, nors nedaug šiemet jos skaičiau, tačiau D. Dirgėlos eilėraščiai buvo šioks toks atradimas. Pasižymėdami kasdieniškumu, buitiškumu ir asmeniškumu, eilėraščiai atvėrė tai, apie ką vyrai poetai savo eilėraščiuose beveik nekalba, arba tai paverčia ironijos priemone – apie savo moteriškąją pusę.

Vaidmenų knygoje esti tam tikri personažai – subjektas, jo moteriškoji pusė, subjekto sutuoktinė ir jos vyriškoji pusė – visa tai primena septinto dešimtmečio populiariąsias komunas, kuriose gyvendami Vudstoko sukirpimo hipiai nesisavindavo nei savo mylimųjų, nei palikuonių. Aišku, eilėraščiuose tai tik iliuzija, čia tik daugpatystės butaforija, iš tikrųjų dvelkia tarp subjektų kasdienis buityje vyraujantis pretenzingumas, netgi pavydas. Dėmesio centre – savo moteriškumo pusę priėmęs subjektas, kuris savo vidine moterimi „naudojasi“ ne tik kaip radaru, geru patarėju ir santykių „bambagysle“, jungiančia jį su mylimąja, bet tai kartu ir vidinis balsas, būdas suprasti, pateisinti tradicinius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus. D. Dirgėlos poezijoje tai veikia dvejopai: vienaip toji vidinė harmonijos sąjunga su savo „antrąją vidine puse“ sujungia vyriškus ir moteriškus pradus, kitaip – tampa poetine priešpriešomis grįsta priemone tiesiog pasijuokti iš moteriškų vyrų, vyriškų moterų (anti)stereotipų, pasijuokti tiesiog iš to anekdotinių standartų, kaip antai, kad vyras namuose laikomas tam, kad išneštų šiukšles.

Esminis šių dvipolių – moteriškų ir vyriškų mąstymo modelių – sugretinimas ir kontrasto išryškinimas žymi visgi tik vieną ironijos ir buitinių šaržuojamų situacijų štrichą, o kitame štriche – tam tikrą jaučiamą eleginį moters ir vyro prigimtinį nesuderinamumą, kurį bando imituotai pateisinti subjektų priešingi „vidiniai“ vaidmenys, tie vaidmenys tampa kaip priemonė ir būdas sujungti nesujungiamus pasaulius: Venerą ir Marsą, vyrą ir moterį, In ir Jang: „pagrindiniai sakiniuose yra veiksnys ir tarinys / pasakė mano vidinė moteris / bet maniškė įsiplieskusi teigė / aplinkybės vietos laiko ir būdo / tikslo sąlygos ir priežasties / aplinkybės kiekybės ir nuolaidos / jos čia svarbiausios (p. 56-57).“ Moteriškam mąstymui modeliui svarbiausia (bent subjektui atrodo) yra antrininkės sakinio dalys, o subjektui ir jo vidinei moteriai – gramatinis centras t. y. viena reali klišė, kad moterims svarbios smulkmenos, o vyriškas mąstymas fokusuojasi į veiksmą ir esmę... „Mano vidinė moteris / vakar susipyko su mano moterimi // jei gerai pamenu / dėl kažkokios buitinės smulkmenos (p. 9)“.

Dainius Dirgėla

Visgi eilėraščio rinkinys nėra skirtas vien vyriškų ir moteriškų santykių kontrastams ir problematikai perteikti, rinkinyje siekiama sukurti šeiminę santykių kupolą, kuris vietomis gali priminti TV laidą „24 valandas“, kada sutuoktinė grįžusi aptinka geriančius vyrus namuose ir įsiveržusius policininkus ir čia pat – jau kitame eilėraštyje – subjektas ir subjektė (bei jų vidiniai antrininkai) jau maloniai geria kavą ir klausinėja, ar tu mane myli? Rinkinys tarsi banguojančių jau nebe jaunų, daug gyvenime mačiusių, gebančių reflektuoti slopstančių jaunatviškų geidulių pasaulį subjektai.

„...bet tavyje per daug patirties / bet tavyje per mažai naivumo / bet tavyje per daug dirbtinių E / lementų // anksčiau ar vėliau / išsiduosi (p. 33) – sako subjektas, žvelgdamas į savo fizinius pokyčius: žilus ir retėjančius plaukus, kas iš esmės suponuoja, kad subjektas kenčia (lengviau ar sunkiau) vidutinę amžiaus krizę, kada jau dukroje regi jos vidinį berniuką ir troškimą, kuo greičiau viską patirti, nes kadaise pats tai jau patyrė, bet jaunystė jau praėjusi, todėl nebesusigrąžinsi jaunatviškos nekantros... Eilėraščiuose vyrauja eleginis ironizavimas, pašiepiami standartai, aplinkinių vidutinio amžiaus klijuojamos etiketės, bet subjektas, nors ir blaiviu protu suvokia, kad tai tik modeliai, išnaros, vaidmenys, pats vis vien pasiduoda tų „instaliuotų jausenų ir būsenų“ programoms. Kam visa tai? Nesunku suprasti, kad norint išgyventi visa tai – etiketes, artėjančią senatvę, slopstantį seksualumą, dukros paleidimą ir kitus pokyčius – reikalinga gelbėjimosi saviironija, sukurti vaidmenys, asmenybių dublikatai, kurie elgiasi ir mąsto priešingai.

Kiek kitokia Vaidmenų knyga, manding, lietuvių poezijoje prakirto eketę į šiek tiek kitokią poeziją, nebanalią prieigą prie susitaikymo su savo ribotumu ir trumpalaikiškumu. Kad ir kaip subjektas būtų panašus į Džeką Nikolsoną iš Švytėjimo, Infiltruotų ir Istviko raganų, jis taip pat vieną dieną pasibaigs: rodosi, jis baigiasi kas akimirką, nes mūsų vidiniai (vyrai ir moterys) kinta kaskart. Todėl belieka sau ištarti: nesvarbu, kas bus rytoj, kas buvo vakar, šią akimirką – ir subjektas tai ištaria paskutinio eilėraščio eilutėje! – esu!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela