Lina Simutytė. Apsakymas "Semper Idem": upė nebūtinai žudikė

Sveiki,

Taip ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“ (iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“ (Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.

Nežinau, ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti. Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį, netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.

Iš pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį, pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo, plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas, neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos Tumasonytės tekstais.

Jutui labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.

Lina Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis. Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t. Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu, tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu. Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno suvokimo, prie kito. Visada taip pat.

Jūsų Maištinga Siela

Kosminė žurnalo "Nemunas" prenumeratos reklama

 

Sveiki,

Kokiam kosmose bebūtum, prenumeruok!

Kai pirmąkart pamačiau mėnesinio žurnalo „Nemunas“ prenumeratos kosminę reklamą, nesupratau, kad tai reklama. Pamaniau, kad kokia tiesiog meninių fotografijų paroda, apipavidalinta kaip tyčia senyvais žmonėmis dėl šventos kovos su visuomenę persmelkta jaunystės kulto idėja, kuri, tiesą sakant, pamažu išgyvena saulėlydį ir pradedama socialiai instaliuoti, kad ir pagyvenęs žmogus yra vis dar veiklus ir įdomus žmogus.

Bet tai kokia ramybė skaityti „Nemuną“ ir bumbsint troleibuse ant paskutinės sėdynės galvoti, jog keliauji į Marsą ar Kentrauro Proximą. Šmaikštu, originalu ir patrauklu! Tiesa, 2023 pirmajame numeryje rasite ir atvirutę su vienu iš kosminių herojų. Manoji atvirutė jau prirašyta.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nusikaltėlė Emilija" / "Emily the Criminal"

 

Sveiki,

Daug kam patikęs kriminalinis trileris „Nusikaltėlė Emilija“ (angl. Emily the Criminal) (2022) žadėjo įtempto ir įdomaus siužeto trilerį, tačiau jau po penkiolikos minučių ėmiau dirsčioti į laikrodį, nes filme kurį laiką nieko taip įdomaus ir įtraukiančio neįvyko. Visgi sukandęs dantis filmą įveikiau iki galo.

Istorija pasakoja apie Emiliją, laisvėje gyvenančią teistą moterį, kuri slegiama skolų bando visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą. Dirbdama juodą darbą maisto aptarnavimo sferoje Emilijai susimokėjus skolas nelabai užtenka pragyvenimui. Nuolatinis skurdas ir geresnio darbo paieškos moteriai sekasi labai sunkiai. Iš vienos pusės ji iš darbo pokalbių išeina pakeltu tonu, nes suvokia, jog daugelis darbo rinkoje nori tik ja pasinaudoti, dalis sako tiesiai šviesiai: kartą teistos darbuotojos mums nereikia, mes tokia nepasitikime. Galiausiai Emilija susiranda nelegalų aferomis grįstą darbą, ji imasi pirkti įvairius daiktus su padirbtomis kreditinėmis kortelėmis ir pradeda jausti pamažėl gyvenimo gerėjimą, tik, kaip žinia, kartą paragavus gero gyvenimo, sunku grįžti į socialinio gyvenimo teisingą gyvenimo tėkmę. Klausimas, kada technologijomis prifarširuotoje visuomenėje pagaliau išaiškės Emilijos gyvenimas ir jai teks susigrumti su teisėsauga? Kada kameros pradės platinti vaizdo įrašus su jos atvaizdu?

Gerai, filmas nuobodus. Tikrai. Nors jį gana gerai įvertino kino kritikai, tačiau be banko kortelių padirbinėjimo sistemos nieko šiame filme įdomesnio nepavyko įžvelgti. Nepasakyčiau, kad kalta režisūra. Režisierius laikosi rimto socialinio dugno ir sunkaus, prislėgto Emilijos aplinkos perteikiamo tono, tad apie nusikaltimus linksmai ir išmoningai istorijos nesitikėkite. Pagrindinė aktorė, atlikusi Emilijos vaidmenį, Aubrey Plaza neatrodo prasta. Vis dar menu jos juokingą vaidmenį seriale „Parkai ir poilsis“, čia ji tikrai sukūrė gana įtikinamą vaidmenį, tačiau atrodo, kad didžiausia šio filmo blogybė yra tiesiog pats scenarijus. Moteris susiduria su išbandymu, ji pasiduoda ir imasi veikti, nes, kaip žinia, prastos gyvenimo sąlygos, nepastovus, sunkus ir nekvalifikuotas darbas žmones dar labiau stumia į nusikaltimus, tą Emilija ir daro, iliustruodama daugelį aferoms pasirašiusius nusikaltėlius. Iš kitos pusės žiūrovas palaiko Emiliją ir jos sprendimus, nori, kad jai pasisektų ir ji išsikapanotų, tad trumpas meilės romanas su savo nusikaltėliu šefu, keletas aštresnių nelegalių pirkimų ir persekiojimų, žiūrėk, jau filmas ir baigiasi. Jis nieko naujo neparodė, nieko nepasakė, tik pertarė tai, kas dažnai kartojasi iš vieno filmo į kitą. Manyčiau, nieko neprarasite, jeigu šio filmo ir nepažiūrėsite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Agota Kristof "Storas sąsiuvinis", spektaklis, Jokūbas Brazys

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beatrich – Like A Movie [lyrics / žodžiai]

 Sveiki,

Viena iš rimčiausių pretendenčių šiemet Lietuvai atstovauti „Eurovizijos“ dainų konkurse yra kurį laiką iš Lietuvos muzikos padangių dingusi atlikėja Beatrich su daina „Like a Movie“. Pastaroji daina vis dar skamba po šio savaitgalio pusfinalio atrankos, kuri pirmu numeriu pateko į finalą.

Daina primena 2000-ųjų dekados lengvą pop roko dainą, kokių galima aptikti, pavyzdžiui, Pink dainų repertuare. Kaip tą vakarą komisijos nariai pastebėjo, daina labai kabina ir, tiesą sakant, vos išgirdus vieną kartą dažnas gali ją paniūniuoti, tad kūrinys turi savito parako, tačiau dainos tekstas šiek tiek primityvokas. Besiklausant „Like a Movie“ tampa akivaizdu, jog klausytojas kelia klausimą: o kur aš kažką jau panašaus esu girdėjęs? Daina sukalta pagal ano dešimtmečio receptūrą, ji skamba gerai ir tikrai turėtų „Eurovizijoje“ savo klausytoją, tačiau visgi norisi ir kažko novatoriško, tai, kas reprezentuotų Lietuvą kaip savitą dainų kūrėjų šalį, kaip tai darėme paskutiniuosius kelerius metus su Monika Liu ir The Roop.

Nepaisant kai kurių abejonių, visgi daina, manau, neliktų nepastebėta, juolab kad Beatrich scenoje (ar tik aš vienas įžvelgiau panašumų su aktore Kristen Stewart?) žiūrisi labai laisvai ir lengvai.

Žodžiai / lyrics

Beatrich – Like A Movie

 

Now I can see ya so clear, it's right here

Oh, you're not my happy ever after

(You're not my happy ever after)

My beautiful disaster (My beautiful disaster)

And, yeah, you got me so bad, but I'm glad

If it's not a book, it's just a chapter

(Not a book, it's just a chapter)

But you could lead me to distraction

(You could lead me to distraction, ohh)

Oh, you know I'll never get over it

But it's you, that I'm under tonight (Ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Verse 2]

It's another daylight with you

And that's cool

But now we're drinking coffee from the one glass

(Drinking coffee from the one glass)

You always gonna be my free pass (Oh-oh)

 

[Pre-Chorus]

Yeah, I had it all planned 'til you flipped the script

And then I got lost between the lights (Oh-oh)

I know that I'll never get over it

But it's you, that I'm under tonight (Ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Refrain]

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

 

[Bridge]

Under your spell, so when are you coming over?

(Yeah, you got me now)

Don't ask me what do I want, 'cause I already told ya

('Cause I already told ya, ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Refrain]

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

Like a movie, like a movie, like a movie

Yeah, you got me now

 

[Bridge]

Under your spell, so when are you coming over?

(Yeah, you got me now)

Don't ask me what do I want, 'cause I already told ya

('Cause I already told ya, ah-ah)

 

[Chorus]

Feels like a movie and you're a movie star

I just play guitar, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

Feels like a movie and you're a movie star

Gonna break my heart, yeah, you got me now (Ah-ah)

Yeah, you got me now (Ah-ah)

(Yeah, you got me, got me, got me, got me)

 

[Refrain]

Like a movie, like a movie, like a movie

 

Jūsų Maištinga Siela