2026 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Wojny książek: Kate Atkinson – „Jej wszystkie życia“ vs. Joanna Bator – „Gorzko, gorzko“

 

Cześć!
 
Obie książki mam pod ręką i właśnie zaraz skończę czytać powieść K. Atkinson „Życie za życiem”. Właśnie zdobyłam świetnie ocenianą przez czytelników książkę polskiej powieściopisarki Joanny Bator „Gorąco, gorąco” (lub uwzględniając polski tytuł książki Joanny Bator z wcześniejszej konwersacji: „Gorzko, gorzko”). Która książka jest lepsza i wygra ten pojednek?
 
W świecie literatury nie cichną dyskusje, gdy zderzają się dwa wyjątkowe dzieła współczesnej prozy, zmuszające czytelników do ponownego przemyślenia nitek czasu, przeznaczenia i więzi rodzinnych. W tej symbolicznej książkowej rywalizacji spotykają się powieść Kate Atkinson „Życie za życiem” oraz epicka saga Joanny Bator „Gorzko, gorzko”. Oba te utwory wyróżniają się nie tylko pokaźną objętością, ale także głębokim spojrzeniem na kobiece losy, osobistymi dramatami rozwijającymi się na tle historycznych kataklizmów oraz nietypowymi strukturami narracyjnymi.
 
Kate Atkinson w „Życiu za życiem” przenosi czytelników do początków XX wieku w Anglii, gdzie podczas wielkiej zamieci śnieżnej rodzi się Ursula Todd. Unikalna idea powieści opiera się na tym, że główna bohaterka otrzymuje mnóstwo szans na ponowne przeżycie życia – jej losy nieustannie sięurywają i zaczynają na nowo, pozwalając na naprawianie błędów i próbę zmiany groźnego biegu historii oraz II wojny światowej. To dzieło filozoficzne, o bogatym i wciągającym stylu, które zmusza do refleksji nad alternatywnymi wyborami i kruchością samej egzystencji.
 
Tymczasem „Gorzko, gorzko” Joanny Bator otwiera burzliwą przeszłość Śląska poprzez głosy kobiet kilku pokoleń. Polska pisarka tworzy potężną epopeję rodzinną, w której splatają się okrucieństwo i czułość, realizm magiczny oraz gorycz. Historia zaczyna się od brzemiennego w skutki czynu Berty, córki rzeźnika, który wywołał reakcję łańcuchową buntu i niepokoju u wszystkich potomków. Główny nacisk kładziony jest tu na pamięć linii kobiecej i tęsknotę za wolnością w patriarchalnym świecie.
 
Literaturoznawcy nie szczędzą pochwał obu autorkom, podkreślając ich wyjątkowy kunszt w konstruowaniu skomplikowanych fabuł. W ocenie krytyków Kate Atkinson wyróżnia się nienaganną intrygą intelektualną i lekkością stylistyki potrafiącej okiełznać chaotyczny cykl czasu, podczas gdy Joanna Bator chwalona jest za gęstą, zmysłową i ironiczną prozę, w której trauma historyczna staje się żywym organizmem. Autorzy obu książek doceniani są za umiejętność przełamania ram tradycyjnej narracji liniowej i tchnięcia nowego oddechu w powieści historyczne.
 
Internauci i aktywni recenzenci książek w mediach społecznościowych oraz na platformach odsłaniają nieco inne spojrzenie codziennego czytelnika. Dyskutując o „Życiu za życiem”, często zauważa się, że książka wymaga dużej koncentracji, a powtórzenia w narracji chwilami męczą, choć ostateczny ładunek emocjonalny rekompensuje wszelkie wysiłki. Oceniając „Gorzko, gorzko” Joanny Bator, czytelnicy zaznaczają, że jest to gęsty, czytany powoli utwór, po którego ukończeniu długo nie można znaleźć niczego innego dorównującego mu ciężarem, choć niektórzy uznali elementy realizmu magicznego za trudne do przeniknięcia.
 
Po zbilansowaniu wglądów krytyki i opinii czytelników można twierdzić, że lepszej książki w tym „styczniowym/słownym” starciu nie ma, ponieważ służą one różnym potrzebom czytelniczym. Dzieło Kate Atkinson bardziej przypasuje poszukującym intelektualnej gry z czasem, pytań egzystencjalnych i subtelnego brytyjskiego stylu, tymczasem saga Joanny Bator idealnie sprawdzi się dla tych, którzy pragną treściwej, europejsko namiętnej dramatycznej historii rodzinnej z mocnym historycznym akcentem.
 
Ostateczną ocenę tych dwóch dzieł w przestrzeni internetowej i społeczności literackiej najlepiej odzwierciedla ta tabela gwiazdek:
 
Buntownicza Dusza

Knygų kovos: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo" prieš Joanna Bator "Kartu, kartu"

 

Sveiki!
 
Abi knygas turiu po ranka ir šiuo metu tuoj įpusėsiu K. Atkinson romaną „Gyvenimas po gyvenimo“. Ką tik įsigijau skaitytojų puikiai įvertintą lenkų romanistės Joannos Bater „Kartu, kartu“. Kuri knyga geresnė ir laimės dvikovą?
 
***
 
Literatūros pasaulyje netyla diskusijos, kai susiduria du išskirtiniai šiuolaikinės prozos kūriniai, priverčiantys skaitytojus iš naujo permąstyti laiko, lemties ir šeimos ryšių gijas. Šioje simbolinėje knygų dvikovoje susitinka Kate Atkinson romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ ir Joannos Bator epinė saga „Kartu, kartu“. Abu šie kūriniai išsiskiria ne tik solidžia apimtimi, bet ir giluminiu žvilgsniu į moterų likimus, istorinių kataklizmų fone plėtojamas asmenines dramas bei neįprastas pasakojimo struktūras.
 
Kate Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“ skaitytojus nukelia į XX amžiaus pradžios Angliją, kur per didžiulę pūgą gimsta Ursula Tod. Unikali romano idėja paremta tuo, kad pagrindinė veikėja gauna begalę šansų gyventi iš naujo – jos gyvenimas nuolat nutrūksta ir vėl prasideda, leidžiant taisyti klaidas ir bandyti pakeisti grėsmingą istorijos bei Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Tai filosofinis, sodraus ir įtraukiančio stiliaus kūrinys, verčiantis mąstyti apie alternatyvius pasirinkimus ir pačios būties trapumą.
 
Tuo tarpu Joannos Bator „Kartu, kartu“ atveria audringą Silezijos praeitį per kelių kartų moterų lūpas. Lenkų rašytoja sukuria galingą šeimos epopėją, kurioje susipina žiaurumas ir švelnumas, magiškasis realizmas bei kartėlis. Istorija prasideda nuo mėsininko dukters Bertos lemtingo poelgio, sukūrusio grandininę maišto ir nerimo reakciją per visus palikuonis. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas moteriškos linijos atminčiai ir laisvės ilgesiui patriarchaliniame pasaulyje.
 
Literatūrologai negaili pagyrų abiem autorėms, pabrėždami jų išskirtinį meistriškumą konstruojant sudėtingus siužetus. Kritikų vertinimu, Kate Atkinson pasižymi nepriekaištinga intelektualine intriga ir stilistiniu lengvumu, sugebančiu suvaldyti chaotišką laiko ciklą, o Joanna Bator giriama už tirštą, jausmingą ir ironišką prozą, kurioje istorijos trauma tampa gyvu organizmu. Abiejų knygų autoriai vertinami už gebėjimą sulaužyti tradicinio linijinio pasakojimo rėmus ir suteikti istoriniams romanams naują kvėpavimą.
 
Internautai ir aktyvūs knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose bei platformose atskleidžia šiek tiek kitokį kasdienio skaitytojo žvilgsnį. Diskutuojant apie „Gyvenimą po gyvenimo“, dažnai pastebima, kad knyga reikalauja didelės koncentracijos, o pasakojimo pasikartojimai kartais vargina, nors galutinis emocinis užtaisas atperka visas pastangas. Vertinant Joannos Bator „Kartu, kartu“, skaitytojai pažymi, jog tai tirštas, lėtai skaitomas kūrinys, kurį baigus ilgai neįmanoma rasti nieko kito prilygstančio savo svoriui, nors kai kuriuos pasirodė sunkiai perprantami magiškojo realizmo elementai.
 
Subalansavus kritikos įžvalgas ir skaitytojų atsiliepimus, galima teigti, kad geresnės knygos šiame „mūšyje“ nėra, nes jos tarnauja skirtingiems skaitymo poreikiams. Kate Atkinson kūrinys labiau tiks ieškantiems intelektualaus laiko žaismo, egzistencinių klausimų ir subtilaus britiško stiliaus, tuo tarpu Joannos Bator saga idealiai tiks tiems, kurie trokšta sodrios, europietiškai aistringos šeimos dramos su stipriu istoriniu prieskoniu.
 
Galutinį šių dviejų kūrinių vertinimą internetinėje erdvėje ir literatūros bendruomenėje geriausiai atspindi ši žvaigždučių lentelė:


 
Maištinga Siela

Klaipėdos restorane "Senoji Hansa" visada rasite kultūros žurnalą "Durys" ir "370"

 

Žinote, kodėl man patinka „Senoji Hansa“? Laukiant savo užsakymo Klaipėdos restorane „Senoji Hansa“, lankytojai gali turiningai praleisti laiką naršydami kultūriniuose leidiniuose. Restorane lankytojams visiškai nemokamai siūloma skaityti populiarius kultūros žurnalus „Durys“ ir „370“. Tai puiki proga pasinerti į įdomius straipsnius bei menines apžvalgas, tarp kurių galima rasti ir įtraukiančių tekstų apie literatūros naujienas, pavyzdžiui, leidinyje „370“ pristatomą Alleno Levi romano „Teo iš Goldeno“ sėkmės istoriją.

Maištinga Siela


Žurnalas 370: straipsnis apie Allen Levi knygą "Teo iš Goldenos"

 

70-MEČIO DEBIUTANTO ROMANAS: NEEILINĖ LEIDYBOS ISTORIJA, 2,5 MLN. SKAITYTOJŲ IR TIKĖJIMAS KASDIENIU GĖRIU
 
JAV verslo dienraštis „The Wall Street Journal“ šią knygą pavadino beprecedenčiu bestseleriu, o „The Washington Post“ neseniai detaliai aprašė, kaip beveik 70 metų sulaukęs debutantas išleido vieną ryškiausių 2025-ųjų literatūros pasaulio hitų. Alleno Levi romanas „Teo iš Goldenos“, savo kelią pradėjęs kaip savilaidos projektas, be didelio rinkodaros biudžeto ar aktyvių socialinių tinklų kampanijų tapo pasauliniu fenomenu. Šiais metais autorius atšventė ir savo 70-ąjį gimtadienį. A. Levi knygą „Teo iš Goldeno“ (iš anglų k. vertė Inga Čepulienė, redaktorė Ingrida Daračienė) Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Baltos lankos“.
 
NUO STALČIAUS IKI TARPTAUTINĖS SĖKMĖS
 
Buvęs teisininkas A. Levi nuo 1980-ųjų dešimtmečio dirbo advokatu gimtajame Kolambo mieste (Džordžija, JAV), tuomet išvyko į Škotiją, kur Edinburgo universitete studijavo škotų grožinę literatūrą.
 
Grįžęs dar trejus metus tęsė teisinę praktiką, kol 1996 m. galutinai pasirinko muzikos kelią ir tapo nepriklausomu dainų kūrėju. Romaną jis rašė tiesiog kaip asmeninį iššūkį. „The Washington Post“ duomenimis, rankraštį autorius planavo padėti į stalčiuką, vis dėlto draugai įkalbėjo juo pasidalyti su pasauliu.
 
{...}
 
Visą straipsnį skaitykite leidinyje „370“
 
Maištinga Siela

Najbolj priljubljene slovenske revije in časopisi v Sloveniji

 

To fotografijo sem posnel v enem od slovenskih nakupovalnih središč. Kaj Slovenci dejansko berejo in kaj jih zanima v njihovem tisku?
 
V slovenskem periodičnem tisku, kot je razvidno iz polic, bogato založenih z revijami, prevladujejo tradicle bogate publikacije v nacionalnem jeziku, ki uspešno ohranjajo svoj položaj ob digitalnih medijih. Domači trg tiska zaznamuje velika pestrost življenjskega sloga, družbenih, zabavnih in specializiranih revij, usmerjenih v precej majhno, a zvesto bralsko občinstvo.
 
Pomembno mesto na slovenskem trgu tiska zasedajo družbeno-politični tedniki, kot je na fotografiji vidna »Mladina«, ki obravnavajo najpomembnejše dogodke v državi, politične intrige in mednarodne odnose. Te publikacije izstopajo z opaznimi, pogosto provokativnimi naslovnicami in poglobljeno analizo, ki pritegne kritično misleči del družbe.
 
Velik del asortimana tiska obsegajo rumene in lifestyle revije (»Lady«, »Nova«, »Suzy«), v katerih mrgoli vsakdanjih podrobnosti iz življenja slavnih, intervjujev z domačimi zvezdami in kronik kraljevih družin. Te publikacije zaznamujejo svetle, pisane fotografije in lahko berljiva vsebina, usmerjena v širši krog javnosti in vsakdanji prosti čas.
 
V Sloveniji so izjemno priljubljene različne revije z ugankami, križankami (»Križanke«) in revije za prosti čas (»Zabavnik«), ki zasedajo večji del spodnjih in srednjih delov polic s tiska. Te publikacije odlikujeta praktičnost in logične naloge različnih zahtevnosti, redno pa jih kupujejo starejša generacija ali bralci, ki radi preživljajo aktiven prosti čas.
 
V celotni pestrosti tiska je tudi veliko specializiranih publikacij, namenjenih gospodinjstvu, vrtnarjenju, zdravju, kulinariki in zgodovini (»Histor«). Takšne revije pogosto izhajajo kot tematske številke ali periodične publikacije, ki nudijo praktične nasvete in odražajo tradicionalni slovenski življenjski slog ter kulturne interese.
 
Uorniška duša

Slovėnijos spauda: ką mėgsta skaityti šiadien slovėnai ir kas būdinga slovėnų žurnalams, laikraščiams slovėnų kalba?

 

Labas!
 
Šią nuotrauką padariau viename Slovėnijos prekybos centre. Ką iš tikrųjų skaito ir domisi slovėnai savo spaudoje?
 
Slovėniškoje periodinėje spaudoje, kaip matyti iš gausiai žurnalais nukrautų prekybos vietų lentynų, dominuoja gilias tradicijas turintys, nacionaline kalba leidžiami leidiniai, kurie sėkmingai išlaiko savo pozicijas šalia skaitmeninių medijų. Vietinė spaudos rinka pasižymi didžiuliu gyvenimo stiliaus, visuomeninių, pramoginių ir specializuotų žurnalų margumu, orientuotu į gana nedidelę, bet ištikimą skaitytojų auditoriją.
 
Svarbią vietą Slovėnijos spaudos rinkoje užima visuomeniniai-politiniai savaitraščiai, tokie kaip nuotraukoje matoma „Mladina“, nagrinėjantys svarbiausias šalies aktualijas, politines intrigas bei tarptautinius santykius. Šie leidiniai išsiskiria pastebimais, dažnai provokuojančiais viršeliais bei gilumine analize, patraukiančia kritiškai mąstančią visuomenės dalį.
 
Didžiąją dalį spaudos asortimento sudaro bulvarinės ir gyvenimo būdo pakraipos žurnalai („Lady“, „Nova“, „Suzy“), kuriuose gausu kasdienių garsenybių gyvenimo detalių, interviu su vietinėmis žvaigždėmis bei karališkųjų šeimų kronikų. Tokie leidiniai pasižymi ryškiomis, spalvingomis fotografijomis ir lengvai skaitomu turiniu, orientuotu į platesnį visuomenės ratą bei kasdienį laisvalaikį.
 
Slovėnijoje išskirtinai populiarūs yra įvairūs galvosūkių, kryžiažodžių („Križanke“) ir laisvalaikio žurnalai („Zabavnik“), kurie užima didžiąją dalį spaudos lentynų apatinių bei vidurinių dalių. Šie leidiniai išsiskiria praktiškumu, įvairaus sudėtingumo loginėmis užduotimis ir yra nuolat perkami vyresnės kartos ar aktyvų laisvalaikį mėgstančių skaitytojų.
 
Visoje spaudos įvairovėje taip pat gausu specializuotų leidinių, skirtų namų ūkiui, sodininkystei, sveikatai, kulinarijai bei istorijai („Histor“). Tokie žurnalai dažnai leidžiami kaip teminiai numeriai arba periodiniai leidiniai, teikiantys praktinius patarimus ir atspindintys tradicinį slovėnų gyvenimo būdą bei kultūrinius pomėgius.
 
Maištinga Siela

Vyno dvikova: „Piccini Chianti DOCG“, 2024 (Italija) vs. „Maison Castel Bordeaux“, 2023 (Prancūzija)

 

Sveiki!

Vyno kultūra dažnai tampa puikiu pretekstu susipažinti su skirtingomis Europos vyndarystės tradicijomis, regionų specifika bei amato subtilybėmis. Šiame palyginime susiduria du populiarūs ir lengvai prieinami raudonieji vynai: itališkasis „Piccini Chianti DOCG“ (2024 m.) iš saulėtosios Toskanos ir prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ (2023 m.) iš legendinio Bordo regiono. Nors abu šie buteliai užima panašią kasdienio ar vakarienės vyno nišą, jų gamybos filosofija, dominančios vynuogių veislės ir aromatinis profilis skiriasi iš esmės.

Italijos techologijos klasikai atstovaujantis „Piccini Chianti“ yra pagrįstas tradicine Sangiovese vynuogių veisle. Toskanos regionui vingiuojantis Chianti stilius pasižymi gyvumu, pastebima gaivia rūgštele ir išraiškingomis uogų natomis. Taurėje šis vynas skleidžia prinokusių vyšnių, raudonųjų uogų bei subtilius žolelių ar prieskonių tonus. Jis yra vidutinio kūno, lankstus, o jo švelnūs taninai ir šviežumas padaro jį nepriekaištingu pasirinkimu prie tradicinių itališkų patiekalų – picų, pomidorų padažu pagardintų makaronų ar lengvesnių mėsos užkandžių. Tai gyvybingas, nesudėtingas, bet labai charakteringas itališkas gėrimas.

Tuo tarpu prancūziškasis „Maison Castel Bordeaux“ nukelia į gilias tradicijas turintį Bordo kraštą, kur vyndariai remiasi meistrišku vynuogių kupetažu. Šis regionas garsėja struktūrizuotais, subalansuotais ir elegantiškais vynais, kuriuose dominuoja tamsiųjų uogų aromatai. „Maison Castel“ butelis pasižymi juodųjų serbentų, gervuogių, slyvų bei lengvomis vanilės ar ąžuolo natomis, atsirandančiomis dėl brandinimo subtilybių. Lyginant su itališkuoju „Chianti“, šis Bordo vynas dažnai pasirodo kiek labiau suapvalintas, tamsesnio vaisiškumo ir su tvirtesniu, brandesniu struktūriniu pagrindu, puikiai tinkančiu prie raudonos mėsos kepsnių ar kietesnių sūrių.

Galutinį šių dviejų vynų vertinimą internetinėje erdvėje (pavyzdžiui, „Vivino“ platformoje) gerai atspindi vartotojų bei ekspertų nuomonės, kurios išreikštos balais ir žvaigždutėmis:


Maištinga Siela