2011 m. liepos 19 d., antradienis

Knyga: Michel Houellebecq "Salos galimybė"

Sveiki visi,

Visai neseniai vaikščiojau po knygynus ir pamačiau Michel Houellebecq romaną „Salos galimybė“ vos už keturis litus su centais. Vienas pažįstamas senokai skaitė, teko pasiteirauti – ar verta? Sako, verta. Na, tai ne pirmas Houellebecq romanas pasirodęs lietuvių kalba. Tyto Alba pasirūpino išversti ir „Elementariosios dalelės“. Nors šio rašytojo pavardė man asmeniškai neištariama, tačiau Prancūzijoje šis fenomenas buvo ir tebėra vienas skandalingiausių rašytojų. Tiesą sakant, nežinau kodėl. Anotacija skelbianti knygos gale tikrai žavi skaitytojų akį, maniau, pasinersiu į tikrai provokuojantį pasakojimą, intrigą, patirsiu sukrėtimą, mažų mažiausiai katarsį – anotacija juk negali meluoti. Tai knyga, kuri turi ir turės savo skaitytoją, tačiau...

„Salos galimybė“ – tai cinizmu persisunkęs romanas, kuris išryškina visuomenės iki skausmo žinomas ydas, primena, kad žmonės pamišę dėl pornografijos, sekso, pedofilijos ir kitų kūniškųjų malonumų. Nieko naujo, kai pagalvoju, kad mūsų cinizmo karalius Sigitas Parulskis rašo apie tą patį tik kitais žodžiais. Kur čia skandalas? Kur čia sensacija? Nieko panašaus neaptikau šiame romane, vadinasi, anotacija mane apgavo, nebent nebemokėjau skaityti. Viskas šiame romane iš esmės yra nužeminta, nebėra žmogiškųjų jausmų, o už autorių, kuris sakyčiau, ir yra pagrindinis herojus, prabyla skirtingi klonai. Klonai, kurie atstovauja ateities žmonėms, kada nebelieka jokių šventų dalykų, nuplėšiamos visos moralės kaukės ir žmogus be savo įsitikinimų, meilės, vertybių lieka kažkoks nuogas baslys, tuštybė persisunkusi beprotišku cinizmu.

Suprantu, kad autorius turėjo visai neblogą idėją – demaskuoti civilizaciją, nuplėšti nuo jos visa, kas dar liko žmogiška ir palikti lyg gyvą nervą be jokių vaidmenų. Aišku, kai kurios scenos, kaip antai tyčinis kičas – kalbėjimas apie žydus ar musulmonus kaip apie paskutines atmatas ar filmavimas porno su keturiolikmetėmis, perdėtai ciniškas požiūris į žmoną Izabelę „knarkiančią storą karvę“ iš tikrųjų kelia susierzinimą. Gaila laiko kažkaip tyčia ciniškai angažuotiems tekstams. Norisi kažko pasikrauti, kažkokio pozityvo, kad ir išmatose, kad ir jame atrasti kažko, kas sudomintų skaitytoją. Tiesa, „Salos galimybė“ jau išduoda, kad kažkur žmoguje visgi yra ta sala, ta sausuma, kurioje lyg šunys spiečiasi visa tai, kas iš tikrųjų žmogų ir padaro žmogišką – meilė, altruizmas, atsidavimas, ištikimybė ir t.t.

Žinot, kadangi Houellebecq yra vyras ir rašo „vyriškai“, visgi jo santykis su moterimis taip pat keistas. Moteris herojui (o gal ir pačiam autoriui?) yra tarsi šuniukas, gyvenimo atributika. Matot, santykiai nebėra vertybė, žmona nebėra vertybė. Danielius ir jo klonai lieka nuo visko atsiriboję, pinigai ir turtai, kuriuos jis susikrauna už pornografiją taip pat nebėra vertybė. Niekas. Visiškas visko atsisakymas. Juntama tik sėkmės ar nesėkmės minimali priklausomybė, tačiau koks tada pasaulis, santykis su savimi pačiu, kai lieki be vertybių. Tenka pripažinti, kad tokia anticivilizacinė filosofinė atmaina yra aktuali ir diskutuotina. Taip, tai pakankamai intelektualus tekstas, jeigu skaitysime, kas rašoma tarp eilučių ir kokią mintį ir idėją iškelia autorius – galimybė išlikti žmogumi visada išlieka.

Visai neseniai Houllebecq gavo savo išsvajotą prestižinę premiją „Prix Goncourt“. Aišku, ilgai jis to siekė, net su „Salos Galimybe“ jis vos to nelaimėjo, tačiau buvo pasirinktas ne jis, tada autorius nenuleido rankų ir kūrė dar ambicingesnį romaną. Nežinau, man apskritai gaila laiko, kurį paskyriau šiai knygai, bet sakau, ši knyga, kurioje ne tiek svarbi istorija ir siužetas, bet toks paburnojimas, blevyzgojimas apie ydas ir nepadorumą, visada atras savo skaitytojų ratą ir gerbėjų.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą