2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Knyga: Milorad Pavič "Antrasis kūnas"

Sveiki visi,

Pagaliau perskaičiau ir neskaitytą garsaus serbų rašytojo Milorad Pavič romaną „Antrasis kūnas“. Primenu, jog lietuvių kalboje jau turime „Vidinę vėjo pusę“ ir „Chazarų žodyną“. Žinoma, kuris laikas mane domino „Antrasis kūnas“ dėl to, kad pats autorius šį romaną laiko pačiu savo geriausiu darbu. Apskritai tai vienas iš paskutinių M. Pavičiaus kūrinių, kuris, kaip skelbia anotacija, buvo žaibiškai išverstas į lenkų ir rusų kalbas.

Nesinori pradėti recenzijos žodžiu „nusivyliau“ arba „tikėjausi daugiau“ – skamba mokykliškai, tačiau „Antrasis kūnas“ mane nustebino savo nepaprastu paprastumu, daugiausia raiška. Pati romano pradžia labai daug žadanti, staiga ir vėl atpažinau nuostabų „Chazarų žodynų“ stilių, vingrius semantinius sakinių laukus – „Šios knygos autorius yra išgalvotas, dauguma kitų personažų tikri.“ (p. 7), skelbia įvadinis autoriaus žodis. Na, kaip neužkibsi? Kaip ir moteris, kuri važiuoja autobusu per miestą, iš jos pavagiamas telefonas, bet ji atpažįsta savo garsą ir vagis pasako, jog jai skambino JOS VYRAS t.y. velionis vyras.

Iš esmės, šiame romane Pavičius labiau kliaujasi tradiciniu pasakojimu, tačiau retkarčiais prasiveržia ryškus magiškasis realizmas. Autorius tiesiog paskandina mus savo istorijoje, kuri prisodrinta istorinių elementų, keistų (girdėtų ir negirdėtų) legendų ir mintų, kuriuos prikelia ir sukurpia įdomias istorijos erdves ir sanklodas. Akmeninis žiedas – visa ko variklis, kuris vertas visko ir nieko nevertas – teigia romanas. Ką tai primena? „Žiedų valdovą“? Ne. Retkarčiais tas mistinis kriminalas, kuris eina per „Antrąjį kūną“ mane vertė prisiminti „Da Vinčio kodą“, kuris man paliko ne pačius geriausius prisiminimus, tačiau Pavičius šį „metafizinį trilerį“ sukuria ypatingai, nebanaliai, apjungia kažkokia keista mistine aura, kuri apskritai būdinga jo kūrybai. Manau, ta aura, tos baroko ir viduramžių žinios, kurias turėjo profesorius M. Pavičius ir labai tiko šiai įdomiai metafizinei – istorinei mozaikai.

Romane susiduria žmonijos istorija ir krikščionybės biblijiniai pasakojimai. Jie taip suvelti ir perpinti, kad sunku atsekti, ar personažai gyvena pagal mūsų istorinę evoliuciją ar pagal biblijinius pasakojimus, bet tai romaną būtent ir daro drąsų ir žavų. Ilgai ir aš spėliojau, kas tas ANTRASIS KŪNAS, manding, pradžioje tai reiškėsi kaip siela, žmogaus dvasia, tačiau tik romano pabaigoje, kada trigalvis velnias susapnuoja pagrindinį personažą - sakyčiau, labai jau „Faustiškas motyvas“, - ima aiškėti, kad antrasis kūnas yra visai kas kita. Numiręs žmogus pasineria su antruoju kūnu į save patį, o savastyje yra Visata, nauja, nepažinta Visata. Taigi, vadinasi, jeigu mes gyvename šį gyvenimą ir matom šios Visatos kraštelį, tai tėra tik vieno žmogaus sielos visata. Paraleliai kiekvienas iš mūsų turime po tokią Visatą. Žinau, romano erdvės nepaprastai didelės ir jas suvokti nėra lengva, kadangi autorius atvirai žongliruoja mūsų žmogaus sąmonės suvokiamomis sąvokomis ir, įtraukęs į filosofinę polemiką, sukuria didelio masto avantiūrą pačiam skaitytojuj.

Žinoma, romano raiška lengvesnė nei „Chazaro žodyne“, tačiau užmačios – didelės ir nemažai jų įgyvendinta. Juolab, kad autorius save laiko ir nelaiko pagrindiniu knygos herojumi, tai galima suprasti iš tokių detalių: jis mėgstamas ir garsus rašytojas, dėstytojas, parašęs „Vidinę vėjo pusę“, kuri įstringa tarp laidų, kai knygos ima skristi iš jo namų. Nėra tikros realybės, ji sumišusi su tuo, kas vyksta čia ir dabar ir tai, kas vyksta XVIII amžiuje, mistikos ir paslapčių, politinių karų eroje. Vientisas siužetas ir skirtingos erdvės. Vieni personažai pratęsia savo istoriją, o paraleliai šių dienų personažai ją lyg ir vėl atgaivindami tęsia savąją. Romanu laikyčiau užbaigtu, talentingai surėdytu, tačiau jį galima labai lengvai perskaityti, tačiau nesuvokti arba suvokti paviršutiniškai. Tai nėra lengvas skaitalas, kaip pasirodė galbūt ir man pačiam, pabaigus skaityti, tačiau, kai imi konstruktyviai jungti istoriją, detales, idėją į visumą, tada pamatai, kad tai gali sukurti tik genialus protas, manau, toks protas ir buvo Miloradas Pavičius.

Turiu ir aš priekaištų dėl vertimo. Labai trūko išnašų, kuriose būtų verčiami itališki bei kirilica užrašyti išsireiškimai. Apskritai šį romaną vertė kitas žmogus – Vytas Dekšnys, tai jaučiasi ir kita kokybė. Nenoriu sakyti, kad prastesnė, tačiau kartais reikėtų paieškoti kito žodžio, kito išsireiškimo ir nepatingėti paaiškinti. Per visą knygą – nė vienos išnašėlės! O juk tiek kultūrinių, tiek simbolinių dalykų knygoje, kuriuose ne kiekvienas skaitytojas gali ir susigaudyti!

Šiaip romaną rekomenduoju visiems magiško realizmo mėgėjams ir tiems, kurie pasiilgo avantiūros, sudėtingų erdvių ir prasmės laukų. Jums turėtų romanas patikti.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą