Knyga: Andrius Jakučiūnas "Servijaus Galo užrašai"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Andriaus Jakučiūno pirmasis romanas Servijaus Galo užrašai pasirodė prieš dešimtmetį, visgi knygą nusprendžiau įsigyti šiomis dienomis ir susipažinti su unikaliu lietuvių rašytoju. Unikaliu? Taip, nes būtent pirmasis A. Jakučiūno romanas iškrito kaip pieninis dantis iš visų lietuviškų romanų kontekstų dėl savo kitoniškumo t. y. kūrinio intencijų plotmė nebesiremia į Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės plotmę, toli gražu nutolsta nuo euroromano ir žurnalistinio romano koncepcijų ir remiasi, sakyčiau, gryna „knygine empirika“. Rašyti romaną apie tai, kur „gyvenai“ tik skaitydamas Antikos literatūrinę paveldą, žiūrėdamas ekranizacijas, nagrinėdamas epochą, galbūt lankeisi turistiniais tiksliais, kitaip sakant, istorinio romano gairės be paties autoriaus tiesioginio potyriu su epocha... Tai jokiu būdu nėra priekaištas, juk ir Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum irgi yra sukaltas iš istorinio nuotolio pozicijų.

Ar galima Salvijaus Galo užrašus pavadinti istoriniu romanu? Pasak literatūros tyrinėtojo Vytauto Kubiliaus, istorinis romanas turi vaizduojamai epochai būdingą mąstymo būdą, emocijų iliustratyvumą ir elgseną. Romanas turi visus šiuos komponentus, tačiau tipiniu istoriniu romanu vėlgi Salvijaus Galo užrašų nepavadinsi, nes vien pavadinimas sufleruoja kaip analogiška aliuzija į Galų karo užrašus, tarsi pasinaudojama kūrinio pavadinimo ne tik sąskambiais, bet ir paties kūrinio struktūromis, įsteigiant autoriaus ne tik deklaruojamą epochą, bet sustiprinant per antikinius literatūrinius kūrinius pačios Antikos antikušmą. Na, ir žinoma, pats kūrinys yra labiau antikinių kūrinių formų sugestikuliuotas lydinys, kuriame gausu stilizacijos, transformuotų ir savaip, bet įtaigiai imituotų įvairių antikinių kūrinių, filosofinių srovių, mąstymų ir matymų koliažas. Aišku, didelį vaidmenį vaidina ne tik antikiniai literatūriniai palikimai, kitą kurinio plotmę kuria žinios apskritai apie Antiką – absurdiškai korumpuota teismų sistema, teisėjo garbinimas, agoros pirklių kasdienybė, paskalų ir gandų galia kaip viena stipriausių Antikos žiniasklaidos dominančių.

Servijus Galas – nėra tipinis personažas, jis „apsėstas dvasių“, kitaip sakant, epileptikas. Neįtikėtinai įdomus jo filosofinis pasaulis, kuris atsiveria nuolat užduodant esminį klausimą: kokia Servijaus Galo paskirtis? Kitaip sakant, dėl ko jis gyvena? Mirtis ir aistra kūrinyje eina išvien, daug mirčių ir netekčių, kurios netgi kai kada atrodo keistokos, neįtikinamos, netgi komiškos, kaip epileptikas nieko beveik neveikdamas sugeba prišaukti aplinkinių mirtis. Namų palangė tampa mirčių sąskaitų suvestine arba aiškiai kylanti parabolė į kulminaciją, jog šios mirtys tikrai Servijui neišeis į gerą arba priešingai – atneš teigiamus pokyčius. 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas.

Subrendusio vyro ir berniuko lytiniai santykiai arba meilužio Arijaus ir Servijaus glamonės tampa tikru antikinių seksualinių klišių išklotine, kaip kai kurie recenzentai jau minėjo, ir netikrų tuometinių vertybių dominante. Aistringai gyventi, gyventi gerai, hedonistiškai – tai dalis tos Antikos, kurią mes mylime ir kuri mus šokiruoja. A. Jakučiūnas nenukrypsta į ilgus pornografinius aprašinėjimus, užtenka jam paminėti geidulį, sukietėjusį „ietį“, personažo seksualines asociacijas ir jau viskas aišku, kas vyksta. Jau nuo pradžių buvo įtartinas Arijaus prisirišimas prie gaidžiu giedančio Servijaus, o incestas, kuris čia atskleidžiamas kaip sakralinis detektyvas, mat tai praneša mirusi Juliana, manęs, tiesą sakant, ne tik kad nešokiravo, bet ir visiškai nenustebino. Labiau stebino personažo psichika, pvz., abejingumas motinai, kai ši merdi kiemelyje, kai jai įkerta gyvatė. Ir šiaip cinizmo proveržis personaže, kuris atrodo gana kontrastiškai, kai čia pat kalbama apie savo paties mirtį, pranašus, apie anų laikų tendencijas... Teksto įmantrumu nepavadinčiau antikinės kalbėsenos imitavimo, stilizavimo, gal ir dėl to, kad jos veriasi gana natūraliai, neužgoždamos pasakojimo ritmikos, nors tenka pripažinti, kad kai kada tekstas užlūžta kaip sniego lavina, kai kartojasi panašių emocijų personažų refleksijos, ypač kalbant apie gandų baimę, ir jos bene visada „išsirišdavo“ filosofiškai – šis modelis pernelyg dažnai po kiekvieno reikšmingesnio personažo įvykio kartodavosi.

Išlupus Antikos kontekstą, iš esmės eina buitiška personažo likiminė linija: Servijus serga, jis nekenčia motinos, dienomis dykinėja, būna laikotarpis, kai jis nebegali valdyti rankų, atsiduria dažnai netinkamu metu ir netinkamoje vietoje, bet jam tai išeina neretai į naudą, po motinos mirties jis paveldi turtą, blogi giminaičiai tą turtą nori pasiglemžti, kamuoja seksualiniai geiduliai, blaškymasis tarp vyrų ir moterų, drasko kūrybinės kančios. Sakytume, tai yra tikrų tikriausiai vidutiniško euroromano veikėjo karkasai, todėl Servijaus Galo užrašai svarbiausia visgi tampa ne tai, apie ką kalbama, o kaip kalbama. Forma, laikmetis, tendencijos – jos padeda kuri ir kitonišką personažo mąstymą, istorinė terpė jį paveikia, todėl mums įprastos euroromano dominantės ištirpsta ir lieka išblėstosios po smūgio, kurį sukelia kūrinio ekspresija. 

Įdomus A. Jakučiūno pasirinkimas personažą vaizduoti pusiau kaip gaidį. Iš pradžių tai sukelia siurrealistinį įspūdį – gal iš tikrųjų personažas gieda gaidžiu, bet tik vėliau išaiškėja, kad šiuos užrašus rašantis pats Servijus Galas nevengia ne tik skaitytojui kai ko „pagražinti“ apie save, bet ir ironizuoti, kurti mitą-legendą apie save, ką iš esmės darydavo Antikos rašytojai ir dainiai. 

Knygos pabaiga, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė. Ne dėl to, kad ji būtų prasta, bet dėl to, kad sulaužoma romano kompozicija ir paskutinieji skyriai visiškai atsišlieja nuo romano ir tampa padrikai išpešiotomis gaidžio plunksnomis t. y. gryna antikinių stilių ir sofizmo imitacija, netgi parodija, pasitelkiant personažus iš Servijaus Galo užrašų. Nesakau, kad šioji dalis prasta, tiesiog ji man pernelyg atšipusi ir tiesiog nebeturinti romanui būdingos intrigos, todėl atrodė kaip bandymai pajausti antikinę mąstyseną, išplaukusios putos iš romano, nebeturinčios galios, tik Antikos manieringas pasaulėvokos būsenas, tarsi kuriant atskirą legendą apie jau romane nupasakotą Arijų, parodant gandų ir legendų susikūrimo neatitikimo absurdiškumą.

Apskritai kalbant, Andriaus Jakučiūno romanas Servijaus Galo užrašai – tai unikalus literatūrinis kūrinys lietuvių literatūroje. Ar bereikia sakyti kodėl? Ne, tiesiog reiktų patiems imti ir perskaityti.

Jūsų Maištinga Siela