Knyga: Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys"

Donaldas Kajokas. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvių literatūroje turime dar vienų puikų romaną – tai Donaldo Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys, kuris buvo į trauktas į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei Metų knygos rinkimus. Tiesiog nepajėgiau atsispirti paskaityti D. Kajoko prozą, nes kaip poetą jį daugiau ar mažiau žinome beveik kiekvienas. Šis romanas, kaip jau teigia anotacija, yra savotiška romano Kazažas tąsa, gal ne kiek tąsa, kiek kai kurių idėjų plėtinys. 

Apie knygą atsiliepė kone visi garsiausi literatūros kritikai ir visi kaip susitarę kalbėjo apie romano poetinę plotmę – tai tikriausiai neatsiejama nuo Donaldo Kajoko kaip poeto vėliavos nešėjo. Literatūrologė Jūratė Sprindytė prasitarė, kad ji labiau linkusi vertinti tradicinę epinę lietuvių prozą, pvz., M. Katiliškio Miškais ateina ruduo, nei poetinį romaną Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Kad romanas poetinis, kritikė pabrėžia romano jungimo būdus, kurie būdingi poezijai. Man asmeniškai romanas skaitėsi kaip romanas, tiesa, ne toks jau tipinis ir lietuviškas. Asocijavosi su Carlos Zafon Ruis romanu Vėjo šešėlis, kur taip pat paslaptis, intriga seka keistą mistinę detektyvinę liniją, taip ir D. Kajoko romane esama pramoginės ir intelektualios literatūros jungtys – detalės ir kai kurios plotmės žymi intelektualiai nugludintas skirtingas sferas (biblinį, pagoniškąją kultūrą ir kt.), bet veiksmas nuo to nelėtėja, jis intriguoja, įvykis seka įvykį, todėl nenuostabu, kad ne aš vienas pagalvojau nuo pirmųjų romano puslapių, kad kuo puikiausiai šią knygą būtų galima ekranizuoti, nes kinematografiškumo slinktis itin aiškiai juntama.

Taip pat iš atminties kažkodėl iškilo primirštas Elenos Kurklietytės romanas Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kur mitas ir realybė persipina, kur vyro fantazija kalbina atrastos Todės kaukolę ir sukuriamas metafizinis praeities ir dabarties ryšys, netgi platoniška meilės linija, bet už vis labiausiai šiuos romanus jungia pelkė (vandens telkinys!), kurioje rasta Todės kaukolė. Kaip ir E. Kurklietytės romane, taip D. Kajoko kūrinyje esama rūko, paklydimo, fantazijos ir realybės bei mito jungimo, liejimo būdų. Legendos ir mitai gana folkloriški, jie remiasi į baltų mitologiją, juk ir Gabrieliaus pavardė Aušautas yra paimta iš sūduvių dievų panteono. Itin įdomiai koreliuoja pagoniška kultūra su krikščioniškosios kultūros legendomis – ežeras pilnas nesybių, mažų ir didingų pavidalą mokančių keisti būtybių, kurie iš esmės priklauso pagoniškajai kultūrai – velniai, pramanai, krečiantys pokštus, bet kartu pilna krikščioniškosios biblinės kultūros aliuzijų – Juta, kuri turi pagimdyti naują mesiją, kurčias asiliukas, nuolatinės kalbos apie Judą, netgi savotiškas spiritizmo seansas saloje, kai prabyla Marija Magdalietė...

Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas.

Donaldas Kajokas sujungia du nesuderinamus ir, istoriškai žvelgiant, viena kitai prieštaraujančias religijas, kurios toli gražu viena kitai netrukdo, bet priešingai – viena kitą papildo, pvz., nesybių aprašuose iš Žaliojo sąsiuvinio netgi deklaruojama savotiškas credo krikščionybės ir judaizmo klausimais. Religinė plotmė turtinga, retsykiais ji išties paveiki, o kartais pasirodydavo pernelyg perspausta, pvz., septynių Jutos vyrų charakteristika pagal didžiąsias nuodėmes įrašas diktofone atrodė bemaž nereikalingas – didelis poetinės beletristikos pilstymas, kur nė kiek neintrigavo. Labiausiai pateisinta atrodė Judo pasikorimas su ponio Em mirtimi – šie paraleliniai mistiniai įvykiai slepia Davinčio Kodui būdingą detektyvinę plotmę. Lietuvių literatūroje turime ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, kur paraleliai bandoma apjungti dabarties tendencijas su Biblijos veikėjais, todėl toks motyvas daugiau ar mažiau traukia akį ir literatūriškai pasiteisina.

Žavi knygos aura ir atmosfera – paslaptingumas yra vienas magiškiausių elementų, kuris prikausto skaityti greitai ir skaityti be atokvėpio. O kas bus toliau? Kaip viskas baigsis? Ar Gabrieliui tik pasivaideno? Autoriui paslaptingai pavyko apeiti XIX amžiaus technologijų pasaulį ir įklampinti tarsi pelkėje paslaptingame dvare, kuriame Gabrielius bando savyje numarinti kaltę dėl brolio Arno mirties. Dvaras, ežeras, sala, valtis – nori nenori tai paslaptingos aplinkos detalės, kurios vienaip ar kitaip atsikartoja mūsų literatūroje, kad ir K. Boruos Bataragio malūne. 

Vienas įdomiausių ir paslaptingiausių personažų yra sodininkas Eliezaras, kurio tapatybė taip ir lieka neatskleista per visą romaną, bet galima numanyti, kad jis buvo vienas iš nesybių, kurie kas 77 metų sprogsta ir sukelia uraganą, kas iš tikrųjų ir įvyko romano pabaigoje, pasitraukus sodininkui iš dvaro. Slėpiningas pasaulis konstruojamas priešpriešomis – aplinka ir veikėjai gyvena tarsi XVIII amžiuje – biblioteka, nesinaudojama telefonais ir draudžiami automobiliai, nors esama televizoriaus, kurio niekas nežiūri, veikėjai kalba literatūrine kalba ir vaizduoja aristokratus bei tarnus. Gabrieliui, kuris atstovauja XIX amžiaus sąmonei tai atrodo kiek keista, bet greitai prisitaiko prie aplinkos. Amžių mąstymų konjunkcija leidžia keroti polemikai dėl tikėjimo, asmeninėms veikėjų biografijų istorijoms ir, žinoma, suvokti Gabrieliui brolio žūties paslaptį.

Romanas veržlus, spalvingas, jame gausu neužangažuotų peizažų, poetinių detalių ir poetinių minties judesių, kurie neretai pasako kur kas daugiau nei visa pastraipa. Mistika ir magiškasis laukas puikiai papildo Gabrieliaus sudėtingai suslėgtą ir kaltės užguitą dvasinį pasaulį, atveria skaitytojui fantazijų pasaulį ir šiaip leidžia pasijausti kaip tikrame kine, tik be Hario Poterio burtų lazdelės. Nepaprastai greitas ir malonus skaitymas, o geriausia yra tai, kad po knygos kažkas tikrai liko, liko kur kas daugiau nei pramoga.

P. S. Nuostabi Tyto albos parengta poligrafija ir knygos viršelis. 

Jūsų Maištinga Siela