2016 m. spalio 19 d., trečiadienis

Knyga: David Mitchell "Sleido namas"



David Mitchell. „Sleido namas“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki,

Tiesą sakant, kai pamačiau David Mitchell romaną Debesų atlasas prie nukainuotų knygų skyriaus, šiek tiek susikrimtau, kad ši knyga buvo pernelyg sudėtinga lietuvių skaitytojams. Tokia ji ir buvo – sudėtinga savo struktūra, žanrų įvairove, temomis, tačiau tikram skaitytojui gurmanui Debesų atlasas turėjo tikti ir patikti, o štai man, mačiusiam seserų (kadaise buvusių brolių) Wachowski ekranizaciją, knyga nebepadarė tokio stipraus įspūdžio, tačiau visai kitoks buvo menkai žinomas kitas autoriaus romanas, išverstas į lietuvių kalbą, – Sleido namas.

Romaną išvertė puikiai visų pripažintas vertėjas Laimantas Jonušys, kuris vėl sugrįžo prie šio autoriaus. Vis galvoju kodėl? Knyga skaitėsi taip lengvai, tarsi ji būtų parašyta paauglių serijoje, tarkim, koks stebuklinis ir magijos pilnas Saulėlydis. O kas paneigs, kad Sleido namas neužima populiariosios pramoginės literatūros nišos? Pats autorius viename interviu teigė, kad palyginus Sleido namą su Debesų atlasu, tai Debesų atlasas būtų pagrindinė vakarienė, o Sleido namas – desertas. Galima su tuo sutikti, nes Debesų atlasas kur kas ambicingesnis romanas, tą rodytų ne tik kūrinio kompozicija, bet ir teksto apimtis. Sleido namas taip pat turi apgalvotą struktūrą, kuri patraukli turėtų būti ne tik dinamiškumo trokštantiems skaitytojams, bet ir kino filmo kūrėjams, kadangi medžiaga labai tinkama ekranizuoti puikų siaubo filmą, aišku, jeigu atsirastų gerą viziją turintis režisierius. Tikriausiai sunku skaitant šį romaną, neįsivaizduoti visų juose aprašomų įvykių ne kaip filmą.

Istorija preliminariai apima 1979–2015 metus, pasakojama vis naujame skyriuje naują istoriją kas devynerius metus paskutinį spalio mėnesio šeštadienį, nors laiko diapazonas pasakojime kur kas platesnis, nevengiama skaitytoją nukelti į XX amžiaus pradžią, primenant populiariuosius spiritizmo seansus, pasaulinius karus ir t. t. Pasakojimas konstruojamas klasikinio siaubo elementais, todėl čia nerasite romantizuotų vampyrų ar skraidančių drakonų. Pasirodo, vaiduokliai vis dar gali būti šiuolaikinėje literatūroje įdomūs – dvyniai telepatai Džouna ir Nora, gimę XX amžiuje, randa būdą, kaip gyventi amžinai, tačiau tai turi didžiulę kainą, kurią tenka sumokėti kitų ne tik gyvybėmis, bet ir sielomis. Visas Sleido namo mechanizmas ir atskira gyvybės palaikymo terpė, vadinamu orizonu, autorius pateikia kaip integruotą mokslinės fantastikos elementą į savo siaubo istoriją. Nauji terminai, ezoterinės teorijos pinasi su mokslo žiniomis ir liudijimais apie anapusinį pasaulį, todėl tiems, kurie turi bent minimalių ezoterinių žinių ar bent kartais mėgsta paskaityti www.anomalija.lt puslapį, šis romanas gali autoriaus žadėtu desertu.

 Rašytojas David Mitchell.

Skaitydamas knygą, vis prisimindavau kitas siaubo istorijų knygas. Vienas iš tokių autorių buvo visiems puikiai žinomas Stephen King ir jo romanai. D. Mitchell taip pat turi tos pasakojimo galios, įdomių pasakojimų konstrukcijų, o įvairiuose situacijose atsiskleidžia žmogaus psichologiniai niuansai. Tiesa, kai kada galima suabejoti, ar tik autorius, kurį galima laikyti modernų ir novatorišką, pernelyg nežaidžia populiariosios kultūros dalykais, pvz. skyrius Kriu Kriu, kuriame pasakojama apie apkūniąją Salę. Galima pagalvoti, kad moteris, kuri išgyvena dėl papildomų kilogramų, romaną temptų prie pigių ir lengvų meilės romanų, tačiau akivaizdu, kad D. Mitchell yra idėjų rašytojas. Jam kur kas svarbiau tampa kompozicija ir ekspresija, kuriame jis išties kaip rašytojas yra įdomesnis ir paveikesnis, nei vertinant kūrinio turinį ir prasmę. Apie amžinybę ir galimybę įveikti mirtį, tiesą sakant, Sleido namas nieko naujo nepasiūlo, visą tą amžinybės troškulį galimą pajusti ir Saulėlydžio sagoje.

Galite klausti: o tai kuo Sleido namas įdomus, jeigu jį galima priskirti tai lengvai maginės literatūros nišai? Visų pirma dėl autoriaus mokėjimo sukurti bauginančią aplinką ir atmosferą. Kai kada jo aprašomos situacijos taip įtraukia, kad nesinori paleisti knygos iš rankos, o istorija atgaivina tokius nostalgiją keliančius filmus kaip Interviu su vampyru, kada ryškiais štrichais bėgama per dešimtmečius. Kitas svarbus dalykas – jau minėta žaisminga kompozicija, lengvas pasakojimo stilius, kuriam nereikia daug laiko gliaudyti ir visgi galima patirti skaitymo malonumą. Kur D. Mitchell intelektualumo grūdas? Akivaizdu, kad rašytojas išstudijavęs siaubo istorijas ir šį žanrą, todėl priima šio žanro klasikines taisykles – bauginti žmogų, pasakoti taip, kad įvykiai įtrauktų ir nebepaleistų skaitytojo. Visgi knyga pasibaigė taip, lyg ji būtų scenarijus siaubo kinui. Iš kitos pusės tai mėgstama D. Mitchell tema – gyvenimo tęsimas po mirties, šiuo atveju netgi po vaiduokliškos mirties.

Jeigu reiktų Slaido namą parekomenduoti, rekomenduočiau jį tiek paaugliams, tiek gurmanams, visgi joje yra intelektualumo prado, aiškios amžinosios idėjos, tačiau visgi knyga man pasirodė artimesnė pramoginei literatūrai. Tai, žinoma, nėra blogai, nes knyga gali tapti įdomia atgaiva skaitantiems itin sunkią literatūrą. Sleido namas nuteikia žaismingai, bauginančiai, joje gausu siaubą keliančios ekspresijos ir idėjų. Beveik neabejoju, kad knyga patiks daugeliui skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą