Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

 

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

 

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

 

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

 

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

 

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

 

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

 

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

 

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

 

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

 

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

 

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

 

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

 

Jūsų Maištinga Siela