Filmas: "Komisarė" / "Комиссар"

 

Laba, skaitytojai ir praeiviai,

„O kada tada gyventi?“

Labai retai žiūriu senus retro filmus, kažkaip kratausi jų, nesusikaupiu, stumiu vis į rekomenduotinų filmų sąrašų gilumą ir man sunku paaiškinti kodėl, juolab kad nematyta tiek daug puikios klasikos. Šįkart nusprendžiau iškart po rekomendacijos imti ir pažiūrėti, kol filmas neužsimiršo. Filmografinė retenybė – rusų režisieriaus Aleksandr Askoldov (Александр Аскольдов, 1933-2018) filmas „Komisarė“ (rus. комиссар) (1967), kurį, tarsi ištrauktą iš užmaršties, galima nuo šiol pažiūrėti titruotą lietuviškai. Filmas po 1967 metų pastatymo iškart buvo įvertintas kaip ideologiškai žalingas, uždraustas ir pasmerktas cenzūros, o pačiam režisieriui uždrausta toliau kurti kiną. Režisierius, nors po to ir emigravo kaip vienmetis A. Tarkovskis į Vakarus, per visą gyvenimą nebesukūrė nė vieno filmo. „Komisarė“ yra jo debiutas ir paskutinis filmas. Tiesa, man sunkiai suvokiama, kaip apskritai toks filmas gavo finansavimą ir leidimą filmuoti, nes jis tam tikra prasme maišto aktas vidury baltos dienos giliame sovietmetyje.

Tiesa, filmas visgi sovietmečio pabaigoje, apie 1988 metais buvo parodytas viešai, bet nežinia, ar tai yra galutinis režisieriaus 1967 metų užmanymas, ar juosta sutrumpinta ir „sušvelninta“, tačiau filmui pavyko pelnyti Berlyno kino festivalyje prizą, o gimtojoje Rusijoje, patys žinote, šnipštas.

Filme vaizduojama komisarė Klavdia Vavilova, kurią suvaidina Nonna Mordyukova (Нонна Мордюкова, 1925-2008). Filmo veiksmas vyksta maždaug 1918-aisiais, kai Rusija po caro sušaudymo viduje smarkiai persitvarko, kurioje kovoja baltieji ir raudonieji, paveikę ir anuometinę Ukrainą, pastaroji kine ir pavaizduota. Vavilova – komisarė, ta, kuri iki gyvo nago įtikėjusi bolševikų raudonųjų tiesa ir pačios kariuomenės viduje ieško išdavikų, tikrina karių tikėjimą ideologijos pergale, paskelbia nuosprendį saviškių dezertyrams. Žodžiu, savita seklė ir budelis. Vavilova nėščia ir ji laikinai pasitraukia iš pareigų, kol pagimdys ir galės vėl grįžti į postą. Didžiąją filmo dalį Vavilova vaizduojama savotiškose „motinystės atostogose“ žydo Jefimo namuose, kur ji pagaliau gali pamiršti savo įsakmų žodį ir mokytis būti švelnia motina. Jefimo namuose daug mažamečių vaikų, o jo žmona nepaprastai rūpestinga ir atsakinga motina, kuri rodo ne tik rūpestį, bet ir keistai kontrastuoja su Klavdijos brutalia veikla. Tai tarsi du atskiri pasauliai: vienas karo laukas ir švelnus namų židinys...

Daugiau ne kažin ką galiu papasakoti, reikia patiems šį filmą pamatyti. Pradedu suprasti, kodėl jis neįtiko sovietų cenzūrai. Pagrindinė veikėja – moteris. Ir dar nėščia! Kas rimtai pažiūrės į moterį didvyrę su skarele ir kūdikiu? Ką jau kalbėti apie Ukrainą, kuri buvo laikoma tik Rusijos žemių dalimi (nedetalizuosiu šių dienų konteksto)? Bene labiausiai patiko ir nustebino optimisto žydelio Jefimo vaizdavimas, tokio tyrumo ir paprastumo žmogus! Apskritai žydus tokiame amplua kine vaizduoti rusų to meto kine buvo tabu.

Filmas juodai baltas, tačiau jame veikia jau susiformavusios kino raiškos priemonės, kameros įtaigus judesys ir užfiksuoti kadrai, kokių šių dienų kine jau nebepamatysi. Pavyzdžiui, nuogų vaikų vaizdavimas, intensyvus arklių pėrimas ir netgi žiūrint pagrindinės veikėjos gimdymo sceną kyla smarkiai kitoniško kino jausmas. Kas bepavaizduos tokį natūralų paprastų namų jaudulį, kada ateina nauja gyvybė į pasaulį? Atminty perkračiau matytus europietiškus ir holivudinius filmus: tokia rimtis ir negyvumas tose scenose. Tiesa, filme įsiterpia ir vizijos bei prisiminimai kaip vizijos (sovietų cenzūros smerkti dalykai kine ir literatūroje dėl antirealizmo), kai veikėja gimdymo metu kliedi. Tos raiškos formos savo estetika primena ir ankstyvuosius Andrejaus Tarkovskio filmus „Andrejus Rubliovas“ (1966), o ypač „Ivano vaikystė“ (1962). Nustebino ir vaizduojama ateities vizija, kai rodomi žydai, kurie su lagaminais ir karstu atvyksta į būsimą getą, o paskui su kūdikiu eina ir pati Vavilova.

Visgi istoriniame kontekste išryškėja Vavilovos pagrindinė dilema: ji turi rinktis, užslinkus baltagvardiečiams, eiti ir žūti už tėvynę ir ideologiją, arba kartu slėptis su žydais rūsyje, tikintis, kad galima išgelbėti savo vaiką. Kas ji? Komisarė ar labiau motina? Apsisprendimo akimirką Vavilova randa motyvacijos suderindama pareigą ir motinystę: ji mirs ne tik už tėvynę, bet ir savo vaiką tam, kad jis galėtų augti. Žinoma, galima kalbėti apie „išskalbtas smegenis“ ir tai būtų tiesa, tačiau filmas paaiškina ir rusų militaristinį heroizmą. Šiandien filmą galima žiūrėti visaip: kaip istorinę juostą, kuri iškentė sovietų cenzūrą, kaip liudijimą, kas jau vyko XX amžiaus pradžioje slavų žemėse, kaip meninės vertės nepraradusį filmą ir savitą kino industrijos kroniką su visais kontekstais, liudijančiais sudėtingą tiesos, politikos ir karo palietų žmonių gyvenimo dramatizmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Absolventas" / "The Graduate"

Sveiki,

Režisierius Mike Nochols (1931-2014) per savo karjerą sukūrė ne vieną gerą filmą, vienas įsimintiniausių, mano galva, visgi yra jo debiutas „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (1966). Jo serialas „Angelai Amerikoje“ – mažytis televizinis serialas šedevras. Patiko jo filmas ir „Arčiau“ (2004), tad nė nedvejodamas pasirinkau žiūrėti jo antrąjį ilgametražinį filmą „Absolventas“ (angl. The Graduate) (1967). Režisierius pelnė „Oskarą“ kaip geriausias režisierius ir dar šešias nominacijas.

Filmas apie savimi ir pasauliu abejojantį absolventą, kuris užmezga romaną su mamos drauge tikriausiai nieko iš pažiūros ir nenustebintų, tačiau filme puikiai veikia laikmečio estetika, dėl ko jis filmas tampa dar ir senojo gerojo Holivudo parodomoji analize. Ir iš tikrųjų tuokart kine tiek daug rūkyta, tiek daug gerta, tiek daug tuometinės prabangos... Nepalioviau tuo stebėtis. Visgi filme labiau veikia techniniai dalykai, pagrindinio veikėjo psichologija, jo eksperimentas, meilės nuotykiai, tačiau siužetiškai filmas blankokas. Mažai mane jaudino pagrindinio veikėjo kančia, nors vyresnės moters vilionės, tokios drąsios ir buvo įdomios, tačiau, na, apie ką tas filmas? Pabaiga – pabėgimas iš vestuvių, atleiskite, priminė meilės serialo siužetinį sprendimą.

Jeigu ir turiu prikaištų siužetui, tai daug ką išsprendžia tuokart jaunojo Dustin Hoffmano vaidyba, gal jo kuriamas veikėjas ir yra kiek dirbtinai infantilus, o jo filmo pradžioje vaizduojamas sutrikimas ir nepatyrimas flirtuojant kiek perspaustas ir pernelyg komiškai perteiktas, bet nuo to kažkodėl žiūrėti filmą neliūdna. Visgi visumoje filmas tarp pramogos ir estetiškumo pusiausvyros. Man kur kas labiau patiko režisieriaus „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“. Šis, nors ir geras, tačiau, bent man asmeniškai, nesuteikė rezonanso, ką aš turėčiau patirti ir pasiimti iš šio filmo, todėl labiau jis toks momentinis filmas, kurį žiūri tol, kol rodo, tačiau apmąstymams nelabai yra medžiagos. Visgi tai Holivudas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela