Filmas: "Visas tas džiazas" / "All That Jazz"

Sveiki, skaitytojai,

Senų filmo peržiūros daugiau ar mažiau visada malonios, nes laukia daugiau malonios staigmenos, nei nemalonios. Panašiai nutiko ir per LRT kultūros kanalą rodytu filmu „Vistas tas džiazas“ (angl. All That Jazz) (1979). Kažkada džiazas buvo laikoma velnio muzika, šiandien jau elitinė muzika. Filmo pavadinimas lyg ir sufleruotų apie spalvingą ir karnavališką miuziklą, tačiau tai kur kas įmantresnė ir sudėtingesnė istorija, apdovanota net keturiais „Oskarais“.

Miuziklų jau istorijoje būta pačių įvairiausių, šis išskirtinis pasirodė ne vien tik puikiais aktoriais, ypač Roy Scheider, kuris itin atsidavusiai atliko kūrybinės depresijos kamuojamą režisierių. Filme švysteli ir dar visai jaunutė genialioji Jessica Lange, kuri įkūnija svajonių nuotaką – pačią mirtį. Na, šis filmas pačiam režisieriui tapo pranašišku, nes po jo premjeros jis staiga mirė, kaip ir pagrindinis filmo veikėjas. Tiesą sakant, filmas įmantriai ir dinamiškai sukonstruotas – bravo operatoriams, kurie pasistengė, kad kadrai tiesiog šokinėtų kaip per tikrą miuziklą. Pati istorija-scenarijus vėlgi vertas pagyrimų: depresija, tabletės, neištikimybė, seksas... Teatro bohemos dvasia ir tuo pačiu kūrybinė bedugnė – gera atmosfera, bet tikriausiai filmas stipriausias savo vidinėmis žmogaus pajautų atvaizdavimo galiomis. Intensyvus veikėjo dvasinis šuolis, priartėjimas prie mirties, pasąmonės žaismė, kai teatras įgauna simbolinės jėgos ir paverčia žmogaus protą vidiniu žmogaus teatru: tai, kas atsikartoja scenoje, vyksta ir pagrindinio veikėjo vaizduotėje arba teatras tiesiog ima atkartoti patį gyvenimą. Visomis prasmėmis šis miuziklas dar yra ir siurrealistinis filmas, kokį mėgo didieji aštunto dešimtmečio režisieriai, kur daug simbolių, didelėmis pastangomis bandoma išgauti emocinių efektų, todėl siekiama kadruose aštrumo, originalių simbolių, žiūros ir raiškos būdų ir visa tai tinka „Visas tas džiazas“ filmui.

Manau, kad filmas išties įtraukiantis, ekspresyvus, nenuviliantis tikrojo gurmano. Šiaip ar taip geri aktoriai, intensyvi dinamika, daugiasluoksnis simbolinis pasakojimas parodo galbūt tą siaubą karnavališkosios mūsų kultūros už visų blizgučių slypi ir mūsų egzistencinis siaubas. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas" / "Alien"

 

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Svetimas“ (Alien) (1979). Tai mano paskutinė lyg tol nematyta filmų ciklo dalis. Ji pati pirmoji ir yra laikoma viena geriausių ne tik „Svetimas“ dalių, bet ir apskritai siaubo ir mokslinės fantastikos kino pavyzdžių. Tai filmas įeinantis į klasiką, kurį tikrai verta pamatyti, gėrėtis ir mėgautis ne tik kaip komerciniu garnyru, bet ir kaip geru kinu.

Žinoma, tai skonio reikalas, bet man ši „Svetimo“ dalis buvo pati nuobodžiausia. Nesakau, kad filmas prastas. Priešingai, kaip aštunto dešimtmečio pabaigos kūrinys jis yra tikrai labai geras, turi savos estetikos ir žavesio. Gal kiek keista matyti tokius kompiuterius, laivo įrangą, kuri ir moderni ir kai kuriais atžvilgiais primityvi, bet tai jau kūrinio ir laikmečio detalės, kuriais taip pat galima gerėtis. Iš esmės šiek tiek gailiuosi, kad žiūrėjau šią epopėją nenuosekliai, bet pirmoji dalis visgi daug ką paaiškina. Ypatingai ši dalis rišasi su priešistore, kuri pasirodė dar pernai pavadinimu „Prometėjas“. Tai yra „Svetimo“ keturių dalių epo įžanga, kuri susisieja ne tik detalėmis, bet ir daug ką paaiškina. Įdomu ir tai, kad pirmosios „Svetimo“ dalies režisierius yra tas pats, kaip ir „Prometėjo“ – Ridley Scott.

Šiaip labai džiaugiuosi įveikęs visą šį „Svetimo“ kelią, nes praleidau tikrai puikias valandas žavėdamasis ne tik įtampos kupinomis akimirkomis, bet ir po truputį senstančia, bet neprastėjančia Sigourney Weaver, kurią drąsiai įtraukiu į savo mėgstamų aktorių sąrašus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Kramer prieš Kramerį" / "Kramer vs. Kramer"

 

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer) (1979). Tai amerikiečių drama, pastatyta pagal knygą ir savu laiku susišlavusi ne vieną „Oskarą“ – geriausias aktorius, geriausias antro plano aktorė, geriausias scenarijus ir, žinoma, geriausias metų filmas. Taigi, savu laiku ši drama nušlavė viską ir buvo pripažinta ne tik už Atlanto, bet ir visame pasaulyje.

„Kramer prieš Kramerį“ – tai topinė šeimos drama apie išsiskyrimą. Galėčiau sulyginti su ne taip seniai pasirodžiusia Irano drama „Išsiskyrimas“. Besikiriančioje šeimoje griūva įprasta žmonių kasdienybė, o viduryje dviejų ugnių atsidūręs vaikas tampa dar vienu išbandymu herojams. Žinoma, čia neapsieita be teismo salių, graudulingų paverkšlenimų, tačiau tikriausiai smagiausia matyti tėvo ir sūnaus santykių adaptaciją, prisitaikymą. Kontoroje užpelijęs tėvas staiga tampa totaliu namų buities šeimininku, kuris nesugeba iškepti net skrebučio, o pasibaigus dramai, jis kuo puikiausiai atskiria skalbinius, iškepa skrebučius, auklėja sūnų. Tai sudėtingas visuomenės požiūrio susidūrimas, kad vaikas turi augti su motina, bet tėvas tampa neprastesniu už mamą. Visgi filme jaučiamas 8 dešimtmečio požiūris į motinas ir apskritai moteris. Sakyčiau, jos šiek tiek diskriminuojamos. Joms priekaištaujama, kodėl jos palieka savo atžalas ir pabėga iš namų, o jeigu tai būtų padaręs vyras, situacija būtų kiek kitokia – tokiomis spalvomis piešiasi teismo posėdis. Aišku, šiandien požiūris į vaiko būvimą su vienu iš tėvų yra kiek pakitęs, nors ir laikomės tradicijos, kad vaikas turėtų likti su motina...

Žodžiu, neatpasakosiu aš jums turinio, nes turite patys pamatyti šią istoriją, kuri nepalieka abejingo žiūrovų. Puikus Meryl Streep pasirodymas atneša jai pirmąjį „Oskarą“, bet už vis čia labiausiai karaliauja Dustin Hoffman‘as, taip pat pelnęs šį trofėjų. Ir visgi smagu, jog istorija labiau skverbiasi ir parodo vyro kančias, ašaras, norą susiimti, nes panašiose dramose visgi labiau rodoma iš moters pozicijos perdėm dėl minkštumo, sentimentalumo. Žavu, kad pagaliau vyras parodytas ne vien šeimos ištižėlis ar bankomatas, o atsakingas tėvas, kuris prisiima atsakomybę už tai, kad namų sienos griūva. Išties jaudinanti drama, aktuali vakar, šiandien ir rytoj, kai santykiai tokie nepatvarūs ir sudaryti ilgalaikes šeimas vis sunkiau ir sunkiau. Man filmas patiko, manau, daugeliui turėtų patikti iš jūsų taip pat.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

 

FIlmas: "Manhetenas" / "Manhattan"

 

Sveiki, visi,

Šįkart noriu vėl grįžti prie Woody Allen ir jo vieną iš seniausių ir sėkmingiausių darbų „Manhatanas“ (Manhattan) (1979). Na, išties šį filmą paskatino pažiūrėti ne tik Allen‘as, bet ir jaunoji Meryl Streep, kuri ką tik pradeda savo ilgą kino karjerą – čia ji pati gražiausia, mano akimis. Buvus nuostabaus grožio mergina... Na, o „Mankatanas“, kaip ir dabartiniai Wodžio Alleno darbai yra typ-top sukurtas pagal tuos pačius principus – santykių atvirkštinės proporcijos formulėmis. Dievaži, praėjo apie 35 metus nuo filmo sukūrimo, o Allen‘as vis dar populiarus, naudodamas tuos pačius skalpelio pjūvius!

Deja, tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas. „Manhetenas“ neprilygsta, mano akimis, vėlyvesniems darbams, kurie mane labai sužavėjo „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011), „Lemiamas taškas“ (2005). Žinoma, tai nėra ir silpniausias Allen‘o filmas, jis, beje, sulaukė tuokart labai gerų kritikų liaupsių ir yra vienas sėkmingiausių jo darbų komerciškai, uždirbęs beveik 40 milijonų JAV dolerių.

Na, „Manhatanas“ – tai juodai balta kino juosta, kaip jau pats pavadinimas sako, atskleidžiantis Manhatano, Niujorko rajono, grožį ir savitumą. Kaip ir „Vidurnaktis Paryžiuje“, taip ir čia, miestas yra ne tik gražus miestas, bet jam patikėtas ir vaidmuo, jis kaip personažas, likimo deivė Moira, kuri sujungia ir išskiria žmones, priversdamas juos įsimylėti, nekęsti. Taip išties ir atrodo, kad su herojais kažkas žaistų, kažkas už kadro, bet iš tikrųjų, mano akimis, režisierius likimus patiki Manhatanui, Centriniam Parkui, dangoraižiams ir pan. Įdomu ir tai, kad Alle‘nas čia sukuria pagrindinį personažą – vidutinio amžiaus plinkantį vyruką, kuris užmezga santykius su 17 metų mergina, paliktas lesbietės žmonos, kurią antrame plane ir suvaidina lengendinė Meryl Streep. Čia ir vėl pamatysime, kad niekas nesikeičia nuo akmens amžiaus laikų – personažai pseudo intelektualai, kurie vaikšto į operą ir muziejus. Net šyptelėjau, kai dialogai kaip visada rutuliojasi Allen‘ui būdingose terpėse. 

Nepaisant visko, šis filmas visgi turi savotiško išskirtinumo Allen‘o repertuare. Gal dėl to, kad kūrė jis jaunesnis, todėl ryškiai jaučiasi toks susitelkimas ties personažų įsimylėjimais ir nekentimais be ryškesnių ir tolimesnių idėjų plėtočių, pasigedau antraeilės potekstės. Rodėsi, netgi kažkiek jaunatviškesnis ir naivesnis nei vėlyvuose savo filmuose. Bet kokiu atveju, filmas patiks tikriems Allen‘o gerbėjams.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela