Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kotryna Zylė "Mylimi kaulai"

Kotryna Zylė. „Mylimi kaulai“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – p. 192.

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau seniai galvojau susipažinti su viena įdomiausių vaikams ir paaugliams rašančių rašytojos Kotrynos Zylės (g. 1986) literatūra. Pasitaikė puiki proga, nes autorė šiemet pristatė suaugusiems skirtą pirmąjį savo kūrinį pavadinimu Mylimi kaulai, kurį išleido leidykla Aukso žuvys, o knygos viršelį ir knygos pradžios iliustracijas sukūrė Bernardas Burba. Tiesa, pavadinimas man ne itin patiko, nes pernelyg asocijuojasi su 2009 metais romano Numylėtieji kaulai ekranizacija (rež. Peter Jackson), tačiau sąsajų su pastaruoju kūriniu beveik neturi.

 

Šioje, atrodo, neeilinėje knygoje rasite sukurtą unikalų pasaulį, kuris nebus į nieką kitą panašus, ką esate skaitę. Išties Kotryna Zylė pasižymi labai lakia fantazija, nors ir nesunku suprasti jos savito pasaulio kūrimo techniką. Pagrindinė Mylimi kaulai veikėja – Ona, kuri, tiesa, ir pasakoja savo dienas nuo vaikystės iki mirties akimirkos, perbėgdama per svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir vyrus. Ona gyvena alternatyvioje išgalvotoje tikrovėje, kuri iš dalies panaši į šiuolaikinį Vilniaus miegamųjų rajonų (Pašilaičiai, Lazdynai, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės) tikrovę, o iš kitos – kaimiška vietovė, persmelkta folklorinio pasaulio kultūriniais-istoriniais elementais. Kaimo ir miesto erdvių hibridizacija pasireiškia tuo, kad žmonės daugiabučiuose gyvena su vištomis, ožkomis, karvėmis ir kiaulėmis. Šioje tikrovėje tvartas ir žmonių namai persipynę, o liftais važinėja tiek žmonės, tiek gyvuliai. Negana to, autorė dar įpina ir piemenėlių bei Kerdžiaus veikėjus, priartindama prie XIX-XX amžiaus lietuvių literatūros temas, problemas ir įvaizdžius. Akivaizdi aliuzija į kultinius lietuvių literatūros autorius, visų pirma, Vincą Krėvę-Mickevičiųs ir jo apsakymą Skerdžius, Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajones ar iš dalies ir tą patį Baltaragio malūną. Tiesa, autorė neimituoja ankstesniųjų autorių, tačiau aiškiai kaip ankstesnieji remiasi ir savaip pertransformuoja lietuvių liaudies folklorinius pasakojimo motyvus, kurie romane yra vienas svarbiausių savito pasaulio vaizdavimo elementų.

 

Onos tėvas – troleibuso vairuotojas, atrodo, jog menamo miesto priemiesčiuose viskas vyksta mums suprantama logikos seka, tačiau ją papildo pirčių, užkalbėjimų, raganų ir demonų, Močių ir bitininkų, gydimo šlapimu, pranašų ir siautėjančių anarchistų pasauliai, kurie suprojektuoja senojo ir moderniojo, kaimiškojo ir miestietiškos kultūros sankirtą. Visgi romane nusveria folklorinis motyvas, jam ir skirta daugiausia dėmesio. Ar galima sakyti, kad Kotryna Zylė naudoja magiškojo realizmo rašymo stilių? Iš dalies, nors tik tiek, kiek tos magijos ir mistiškumo gali suteikti lietuvių liaudies prietarai ir apeigos. Nemažai esama ritualinių švenčių su pagoniškaisiais motyvais elementų, įterpiant kalendorinių švenčių (Kūčios, Ilgės (Vėlinės), Užgavėnės ir kt.) reikšmingumą, kas, savaime aišku, įgalina ciklinio laiko struktūras, primenančias mūsų senolių kiek kitokį laiko ir gyvenimo prasmės pajautą. Neretai šventės perteiktos taip pat hibridiškai jungiant krikščioniškojo ir baltiškojo pagoniškojo kultūros elementus, prasmę ir akcentą suteikiant visgi pagoniškajam. „Užkasam lukštus ir išėdas keturiuose Piemenėlių namų kampuose, nuo žaibų ir perkūnijos. Vaikai pašnibždom burba Dundulio vardus, vis kuris nesusilaikęs pamini tikrąjį, tada kiti ima kumščiuotis, dabar mums galas, visus nutrenks ir iščirškins, liks tik kauliukai su apsvilusiom mėsytėm (p. 52).“

 

Romane esama panaudota ir kitų kultūrinių perfrazavimo motyvų, pavyzdžiui, garsiosios pasakos Jonukas ir Grytutė, vokiečių Brolių Grimų pasakos pritaikymas, kada ragana grobė rajono vaikus, o kartu pagrobė ir Alės sūnų Anuprą, kad juos atšertų ir galėtų vėliau suėsti. Būtent šis detektyvinis intertekstualusis inkliuzas man visame romane labai patiko ir įsiminė. „Gretimam kambary ūžia krosnis, prie jos kalnas malkų, visame bute beprotiškai karšta, tikra pirtis, ant cementinių, lentomis taip niekada ir neišklotų grindų mėtosi nuodėguliai, šiukšlės, apsmilkę batai, skudurai, smulkūs, iki galo nebaigti graužti kauleliai ir pieniniai dantys (p. 85).“

 

Kotryna Zylė

Pereinant prie Onos gyvenimo, tenka pripažinti, jog Ona iš tikrųjų įdomi tik tiek, kiek ją įdomią padaro josios gyvenimo vyrai. Akivaizdu, jog Šventuoju vadinamas Lukas (aliuzija į krikščioniškąjį apaštalą Luką), kuris gydo savo šlapimu rajonų gyventojus, yra tikroji Onos meilė, tačiau nutinka neįtikėtinai absurdiškas dalykas – jis pasako Onai laimingą nacionalinio loterijos bilieto numerį ir ji laimi ne aukso puodą, o jaunikį bitininką Miką. Pastarasis tampa josios tikruoju santuokiniu vyru, tačiau kita Onos problema – ji negali susilaukti vaikų, todėl pamažu išstorėja ir tampa Mote, t. y. visų motina guodėja, pribuvėja. Vis galvojau, ką iš tikrųjų galėtų reikšti santuoka iš loterijos? Autorės gan keistokas pasirinkimas išspręsti Onos vienatvės klausimus. Iš vienos pusės juk romanas turi feministinių gairių. Motė simbolizuoja matriarchatinį pasaulio valdymo modelį, o Ona pamažu užima ankstesniosios Motės poziciją, tačiau kartu yra neveiksni kovoti už savo meilę ir laisvai pasiduoda Luko atstumiama ir kaip kokia prekė atiduodama loterijoje. Persimaišiusioje patriarchaliniame ir matriarchatiniame įtakų pasaulyje Ona blaškosi ir dažnai atrodo, kad eina pavėjui be jokio didesnio pasirinkimo, kitaip sakant, kaip kokios Žemaitės Katrė iš apsakymo Marti, priima likimą kaip duotybę.

 

Galiausiai vyrai po mirties Onai nemiršta, ji jų kaulus išsikasa ir laiko namuose. Regi raganos spjūviu apakusia balta akimi jųjų vėles, tęsia jų egzistenciją savaip. Man regis, visas romanas persmelktas Giltinės, mirties kultūros. Nuo pat romano pradžios Oną lydi netektys ir mirtys, galų gale ir pati laukia mirties. Mirtis kaip esminis gyvenimo dėmuo, dažnai liūdinantis, atnešantis depresiją, ašaras, tačiau Ona negalėdama pergalėti savo likimo bando pergalėti pačią mirtį, todėl švęsdama su mirusiųjų vyrų palaikais šoka savo danse macabre, išgyvendama ir savo pačios laikinumo suvokimą. Kitą vertus, Kotryna Zylė mirtį perteikia ne iš krikščioniškosios tradicijos, bet iš pagoniškosios. Laidojimo apeigos, pirtis ir mirusiojo plovimas yra sena lietuvių atsisveikinimo apeigų dalis, (turint galvoje, kad dabar dažnai matome tik urną laidojimo namuose), Zylė tarsi primena Sauliaus Kondroto romaną Žalčio Žvilgsnis, kuriame neįtikėtinai sodriai perteikiama ilga laidojimo pirtyje ceremonija. Tiesa, pirtis kūrinyje Mylimi kaulai itin labai svarbi vieta, nes čionai suteka gyvenimas ir mirtis, čionai priimami vaikai, o mirusieji paskutinįkart nuprausiami, čionai miršta ir pati Ona. Pirtis, kuri išgrynina, nuplauna, atpalaiduoja, dovanoja gyvastingumą, ji vėliau atsiima, pasiima. Išmoningai pavaizduota erdvė, pilna moterų ir vyrų atskirties, bet ir mistifikuota laumėmis ir raganomis pagal senuosius folklorinius pasakojimus.

 

Kitas svarbus romano dėmuo yra Kotrynos Zylės juslingumas. Aišku, galima sakyti daug ką apie turtingą veiksmažodinę kalbą, kuri iš dalies ateina iš folkloro ir senesniųjų liaudies raštų, bet labiausiai romane veikia skoniai ir kvapai, kitaip sakant, kūniškumas. Ypač motiniškasis ir moteriškasis kūniškumas, pavyzdžiui, besisunkiantis pienas iš spenelių ar tos pačios Luko šlapimo išskyros, duonos ir medaus, Kūčių patiekalų perteikiamas skonio pojūčiams būdingais nusakymais. „Įsikimbu turėklo, išplečiu šnerves, klausau jų juoko, balsų, uodžiu su dūmais nešamą sprandų ir plaukų kvapo aitrumą, sumaudžia papilvę. Aš iš kaulų, aš iš mėsos, iš kraujo, tvinksinčio veide ir paslėpsniuose, bet gyvenu lyg būčiau tik dvasia (p. 169).“

 

Manau, rašytojai Kotrynai Zylei pavyko sukurti originalų kūrinį, kuriame persipina kaimiškoji ir miestietiškoji, liaudies ir šiuolaikinis pasauliai, pagoniškoji ir krikščioniškoji kultūra. Knygos pabaigoje autorė dėkinga šviesaus atminimo religijotyrininkui ir etnologui Gintarui Beresnevičiui ir suprantama kodėl, nes Zylės vienas svarbiausių kūrybos bruožų yra etnologijos ir folklorinio pasaulio perkūrimas, pritaikymas meninei idėjai plėtoti ir perteikti. Man romanas skaitėsi sunkokai, dariau dideles pauzes. Pirmieji 70 puslapių buvo ganėtinai sudėtingi, nes visur teko susidurti su rašytojos savita logika ir kuriama eklektika, kol galiausiai ji tampa kuriamojo meninio pasaulio savastimi. Nepasakyčiau, kad romanas sužavėjo kaip, pavyzdžiui, Virginiją Kulvinskaitę, priešingai – teko su juo pasigrumti, tačiau pripažįstu jo unikalumą ir išskirtinumą.

 

Maištinga Siela   

Knyga: Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"

Alina Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą, tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais, nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.

Vokiečių rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė, pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.

Išties literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų, kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji vis tiek renkasi vietos žemę.

Alina Bronsky

Skaitant kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams, santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau pakirs žmogų.

Geriausia babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo, gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.

Knygoje įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja, ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.

Paskutinė babos Dunjos meilė, kaip ir pačios knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais, ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą. Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Vilė, Lina Itagaki "Sibiro haiku"

Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.

Sveiki,

Kol dažnas neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje knygoje Sibiro haiku.

Dažnas iš mūsų tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R. Šepetys romanas Tarp pilkų debesų, kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.

Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys, kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista 2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.

Pasakojimo centre – iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu, kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija ir paralelines istorijas literatūroje.

Dailės ir teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo. Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis, gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti, kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.

Priešingai nei, pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.

Jurga Vilė ir Lina Itagaki

Dažnas gali susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija – kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda – rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku, nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje – lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška tapatybė) simbolis.

Vienas netikėtas pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek likusiems tremtiniams.

Pasiaukojimas ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo. Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas, kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net liniuote taukštelėti per pakaušį.

Visumoje graži, harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas, miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą, o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų pertekusiame pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela

Justinas Žilinskas "Kaukas Gugis ir kerų karas" - knyga vaikams be tarptautinių žodžių

Sveiki,

Retai kada susidomiu reklamine sklaida, tačiau šįkart gavau motyvuotą laišką – vaikiška knyga be tarptautinių žodžių. Žinau, kaip vaikams kartais sunku su kai kuriais nesuprantamais ir neištariamais žodžiais, tad nieko nelaukdamas pasidalinu su Jums informacija apie naujausią Justino Žilinsko knygą „Kaukas Gugis  ir kerų karas“.

Kauko Gugio sugrįžimas, arba knyga be tarptautinių žodžių

Lietuvos knygynuose pasirodė rašytojo Justino Žilinsko magiškosios fantastikos žanro knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“, ją išleido leidykla „Aukso žuvys“. Knyga skirta vaikams nuo dešimties metų amžiaus, nuotykių ir fentezi mėgėjams. Knyga bus pristatyta pirmą kartą rengiamame vaikų literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ š. m. gruodžio 10 d. Vilniaus mokytojų namuose.

2006 m. išleista Justino Žilinsko knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ į lietuvių magiškosios fantastikos lauką atvedė savitą herojų – mažą ir gudrų kaukavaikį, kažkuo panašų į šaunųjį Robiną Hudą ir indėniuką Harką kartu sudėjus. Ši nuotykiais verdanti istorija apie kauką Gugį tapo kone šeimos knyga, ją skaitė ir vaikai, ir jų tėvai. Knyga pateko į geriausių Metų knygų penketuką ir gavo Tarptautinės vaikų ir literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimą. Ir štai dabar, praėjus daugiau nei 10 metų, Justinas Žilinskas pristato naują istoriją apie kauką Gugį. Knygoje veikia tie patys personažai, tačiau problemos, kurias jiems tenka spręsti, jau gerokai didesnės. O kas svarbiausia – aktualios ir šiems laikams.

Lietuva, 1369 metai pagal žmonių kalendorių, gūdūs ir keisti laikai, kai miškai ir pelkės knibždėte knibždėjo padarų ir būtybių, kai žmonės ir mažosios gentys gyveno kaimynystėje, o kipšai labiausiai garsėjo kaip puikūs kerėtojai... Kaukas Gugis – jau kaukajaunio amžiaus, laukiantis savojo Įžengimo – šventės, po kurios atitenka vyresniųjų pareigos, užduotys ir reikalai. Gyvenimas Kaukašlaityje nusistovėjęs, ir Gugiui po didžiųjų žygių netgi nuobodus. Tačiau netrukus įvyksta kai kas netikėta – išaiškėja seniai slėpti dalykai, ir užverda tikra maišatis. Kaukai priversti susikauti su kipšais, tačiau priešininkų jėgos nevienodos. Reikia spręsti: eiti į karą ginti garbės ir kadais pasėto melo ar siekti taikos ir derybų? Koks kelias yra teisingas? Ar toks iš viso galimas? Šis pasakojimas yra apie atsakomybę ir apie pasirinkimus – kartais itin nelengvus. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia autorius – ar tikslas pateisina priemones, ką reiškia atsakomybė, koks jos svoris, kur veda melas.

Autorius Justinas Žilinskas.

Knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ „veikia“ iš lietuviškų sakmių ir pasakų pažįstamos mitologinės būtybės – kaukai, aitvarai, laumės, maumai, kipšai, bet šios būtybės kitokios. Pasak autoriaus, mitologija turi parengtus atsakymus, o rašant magiškosios fantastikos kūrinį bandoma kūrybiškai interpretuoti: kas jos, iš kur, kuo jos ypatingos ir kokia jų paskirtis? Justinas Žilinskas neslepia, kad jam labai patinka lenkų magiškosios fantastikos grando Andrzejaus Sapkowskio kūrybos metodas: imti mitologijos trupinius, bet jiems suteikti kitokį, gamtiškai pagrįstą turinį. Būtent dėl to J. Žilinsko sukurti kaukai yra girių kaukai, antropomorfinės būtybės, „mažoji giminė“, o ne mirusių vaikų dvaselės, aitvarai – polimorfai, t. y. būtybės, keičiančios išvaizdą, na o kipšai – keliautojai, kerėtojai ir išradėjai, o ne sielų vagys ir pragaro valdovai. Visi jie yra iš kūno ir kraujo, vaikšto žeme, gyvena savo gyvenimus ir susitinka konkrečiu laikotarpiu – XIV a. Lietuvoje.

Dar vienas šio nuotykinio pasakojimo savitumas – jo kalba. Justinas Žilinskas metė sau iššūkį parašyti kūrinį nepanaudodamas nė vieno tarptautinio žodžio. Vietoj jų – naujažodžiai ir nunykę, retai sutinkami žodžiai ir pasakymai. Tad saugokitės smeiguolio ir sprogdinkite veizolus – bus dėl ko! Vaikai, skaitydami kūrinį, turės progą pagilinti lietuvių kalbos žinias ir išmokti vieną kitą neįprastą „tų laikų“ keiksmažodį. Beje, netgi rašydamas šią senus laikus menančią knygą autorius išliko nuoseklus – nemaža dalis Gugio juodraščio buvo parašyta ranka – senoviškai, sąsiuvinyje, kurį  autorius gavo dovanų nuo savo skaitytojų moksleivių.

Knygų apžvalgininkės „Fantastiškos knygų žiurkės“ šią nuotykinę istoriją apie Gugį pavadino „savotiška lietuviška indėnų versija“: „kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Kietai skamba, ar ne?“ Tuo tarpu VšĮ „Laikas skaityti“ vadovės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, „J. Žilinsko knygos išlaiko balansą tarp šiandienos ir senovės, tarp tikrovės ir pramano. Jos turi stiprų vertybinį pagrindą, bet tuo pačiu nemoralizuoja“.

Knygą iliustravo dailininkas Gediminas Skyrius, dizaino autorė – Deimantė Rybakovienė, redaktorė – Neringa Mikalauskienė.

Jūsų Maištinga Siela