Naomi
Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Viena
karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi
Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power),
kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir
anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug
žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko
literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.
Distopinis
romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius
teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius:
sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri
priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie
pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne
pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia
savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada
didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia
pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.
Autorei
iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra
geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba
šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą,
jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo
ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji
gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė,
kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją,
sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.
Bet
įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš
tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret
Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri
buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai
kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas
pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai:
kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros
pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių
prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save
galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų
giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos
raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas
romaną permąsto viską savaip.
Autorė
logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai
sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai
populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys,
kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros
apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba,
kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis
dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai
jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai
kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su
žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg
popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima
sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos
faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju
vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus
deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik
ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.
Naomi Alderman
Populiarioji
literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti
alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija
ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų
namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe
menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų,
kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus
iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas
kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios
ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų
namelis!
Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais
grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites
su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą
stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau
kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką
jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai
atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame
nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti
suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų,
kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems
jas priskirti.
Patiko
man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir
Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti
mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame
kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.
Daugelis
knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks
galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros
elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino
filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų
skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios
galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra,
nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia
šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti,
o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo
moterys.
Jūsų
Maištinga Siela
