Filmas: "Prakeiktieji" / "The Damned"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Galima sakyti, kad labai daug tikėjausi iš gana neblogai kino kritikų įvertinto mistinio siaubo filmo „Prakeiktieji“ (angl. The Damned) (2024), kurį režisavo Thordur Palsson. Pastarasis itin ištikimas skandinaviškai dvasiai ir mitologijai, tad ir šiame filme potencialiai išnaudoja skandinaviškas sagas ir bauginančiąją šiaurietišką mitologiją.

 

Kai jau sakiau, iš filmo tikėjausi nemažai, nes man patinka folklorizuotos siaubo elementais istorijos, pvz., kuo puikiausiai sužiūrėjau anuomet Ari Aster „Saulės kultas“. Passono istorija mus nukelia į XIX amžiaus atšiauriąją Islandiją, kurios mažai bendruomenei vadovauja įtakingo vyro palikta našlė Eva (aktorė Odessa Young). Vieną dieną prie gyvenvietės krantų sudūžta medinis laivas, tačiau vietos gyventojai neskuba gelbėti gyvųjų, kitaip sakant, palieka viską likimo valioje, kol vieną dieną į krantą neišmeta laivo nuolaužų, tad ir prasideda didysis kaltės atpirkimo etapas, kada veikėjai pamažu panyra į tamsią haliucionuojančią nemirėlių iš laivo istoriją. Pamažu veikėjai mato iš laivo prisikėlusius potencialius skenduolius, kurie vaidensi, o gal net yra tikresni, nei atrodo...

 

Filmas įveda senovės skandinavų mitologijos elementą – draugr (islandiškai draugur). Draugr yra grėsmingas nemirėlis, grįžtantis iš kapo persekioti gyvųjų. Anot filmo siužeto, draugrai gali įsiskverbti į žmonių protus ir kankinti juos baisiais sapnais bei regėjimais. Bendruomenės virėja Helga perspėja, kad skęstančiųjų sielos galėjo tapti draugrais ir dabar keršija už tai, kad nebuvo išgelbėtos.

 

Pasakysiu atvirai. Filmas man nepatiko, sunkiai įtraukė, o galiausiai net buvau ir prisnūdęs, teko atsisukti atgal ir perprasti visą šią istoriją. Filmo siužetas absoliučiai laikosi dėl skandinaviškosios atmosferos, žiemos ir folklorinio siaubo pasaulio. Visgi filmas standartiškas, naujų idėjų čionai nerasite, o veiksmas vystomas lėtai, dažniausiai manipuliuojant įprastiniais siaubo filmo triukais. Pliusas – filmas viso labo pusantros valandos, jį galima pažiūrėti ir šį bei tą prasukinėjant. Buvo sunku įsijausti, nors pradžia lyg ir daug žadėjo, tačiau viskas daugmaž pigiai paviršutiniška, o atseit kylanti įtampa, tiesą sakant, kaip niekada kėlė nuobodulį. Jeigu nežiūrėsite, daug tikrai neprarasite.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"

 

Sveiki,

 

Populiaraus britų rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto literatūrinę atmosferą perteikė kinas.

 

Istorija pasakoja apie XX amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau „Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja, bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė. Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas... Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas turi nemažai erotikos.

 

Nesileisiu į dideles turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą, ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka, todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...

 

Visgi filmas labai estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms, jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę, todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai, dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja, teks šiek tiek nusivilti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ričardas atsisveikina" / "The Professor"

Sveiki,

Ką veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido, ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški liūdnojo mirtininko išgyvenimai.

Filmas absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose, kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos, kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi tikslios mirimo datos, bijo.

Visgi visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą, kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai, netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė. Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo akimirkas.

Šiaip filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai, darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela