Knyga: Jeffrey Eugenides "Midlseksas"

Jeffrey Eugenides. „Midlseksas“. – Vilnius: Jotema, 2006.

Sveiki, skaitytojai, 

Sunkiai pastebėtas ir įvertintas Lietuvoje graikų kilmės amerikiečių rašytojo Jeffrey Eugenides romanas Midlseksas, už kurį autorius 2002 metais pelnė Pulicerio premiją. Galbūt Lietuvos skaitytojų auditorija per maža, kad būtų pastebėta apskritai kokia nors reikšminga knyga, jeigu apie ją neparašoma kokiame nors leidinyje. Su J. Eugenides tiek aš, tiek tie, kurie skaitė Jotema leidyklos išleistą jo romaną Jaunosios savižudės, gali pasakyti, kad yra susipažinę su šiuo autoriumi ir jo literatūrine kūrybine galia neabejoja. 

Apie tokią stulbinamai plačią, kone panoraminę-edukacinę knygą kaip Midlseksas apskritai sunku kalbėti. Nori nenori pradedama ieškoti literatūrinių analogų ir čia galėtume paminėti tikriausiai Salman Rushdie, kurio visa kūryba pritvinkusi tirštos indų tautos kultūros, taip lygiai ir J. Eugenides Midlseksas. Tačiau graikų kultūros perteklius nėra autoriaus savitas bruožas, lyginant su Jaunosiomis savižudėmis, šis rašytojas labai universalus, jis ieško vis naujų jam įdomių temų ir savitos pasakojimo formos. Jeigu Jaunosios savižudės buvo pasakotojas mistifikuotas, pati istorija atrodė intriguojantis stebėsenos trileris, tai Midlseksas nepalyginamai kitoks tiek pasakojimu maniera, tiek pačia knygos struktūra ir kitais teksto parametrais. Knygos tokios skirtingos, kad net sunku be pavardės pasakyti, kad jas galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus, tačiau abi kokybiškos, savitos, išskirtinės ir, velniai griebtų, mes jas turime lietuviškai!

Kalbant apie Midlseksą, pirmiausia baisios skaitytojui turėtų atrodyti teksto apimtys – jos išties didelės, kas lemia teksto gylį, epinį pasakojimo savitą polėkį. Knygoje pasakojama apie tris graikų kartas, giminės saga nuo Smirnos sudeginimo su 200 tūkstančiais piliečių XX amžiaus pradžioje, iki šių dienų. Pasakotojas yra Kelas, kažkada gimęs kaip mergaitė Kaliopė ir iki jo brandos giminės nė neįtarė, jog jų vaikas hermafroditas. Būtų galima numanyti, kad knyga kelia lytinės tapatybės problemas, tačiau tai tėra tik vienas iš svarbiausių aspektų, nes autorius neapsiriboja vien nagrinėdamas, ką reiškia augti Amerikoje, septintame-aštuntame dešimtmečio Detroite ir jaustis kitokiu, nei mano apie tave aplinkiniai. Rašytojui svarbūs graikų emigracijos ir integracijos etapai, pramonės evoliucija, Pasaulinis karas, seksualinė revoliucija ir kiti Amerikoje vykstantys procesai, kurie smarkiai keičia graikų emigrantų kartas. Knyga tampa turtinga ir gyva, netgi vietomis dokumentiška, nes joje inkliuziškai papasakojama autoriui svarbius procesus. 

Gali kai kas visgi turėti priekaištų, kad autorius pernelyg „užsimala“ vienu pasakojimu, apleisdamas kitą, pernelyg daug dėmesio skiria Detroito miesto atmosferai, užuot nagrinėjęs ir bandęs intriguoti skaitytoją įdomiais personažais. Manau, autoriui buvo svarbu savo veikėjus perkelti į jo paties išgyventą Detroitą, į jo įsivaizduojamos-numatomos-perfrazuotos giminės istoriją. Niekur internete neradau, kad knygą būtų galima pavadinti autobiografine, nėra net užuominos apie dalinę autobiografiją, tačiau knyga tokia gyva, jog atrodo, kad autorius rašo apie save. Tam tikrai yra pagrįstų įrodymų, nes autorius, kaip ir Kelas, yra graikų kilmės, gyveno Detroite, mokėsi Europoje, todėl žino ir išmano graikų emigrantų kultūrą ir pasaulėžiūros niuansus. Galbūt Kelas visai realus autoriaus prototipas, tiek Kelas, tiek J. Eugenides yra literatūros žmonės, tačiau nederėtų sutapatinti veikėjo ir autoriaus, juolab, kad jis nėra patvirtinęs šio fakto.

 Rašytojas Jeffrey Eugenides.

Knygos ant mano stalo.

Grįžtant prie knygos, sakyčiau, ji man buvo tiesiog labai gera literatūra, kurioje yra visko daug. Svarbiausiai - edukacinių niuansų, daug fiziologinių medicininių terminų, nuorodų į tam tikrus mokslininkus, straipsnius apie lytiškumą ir kt. Stipri ir literatūrinė autoriaus pusė, jis gana unikaliai perteikia pasaulio vaizdus, laikydamas giminės sagos chronologijos, tačiau nuolat įterpdamas dabarties laiką, kaip atskaitos tašką. Knyga vietomis tampa kone dar ir istorinė, ypač įtikinamai pavaizduotas Smirnos sudeginimas, abejinga to meto politika ir tos keistos nevienareikšmiškos giminių istorijos, paženklintos laikmečio tendencijų. Kai kada knyga priartėja netgi prie trilerio, kai Miltonas su kunigu Maiku lenktyniauja prie Kanados sienos, o kai kada tekstas pats tampa mechaniniu ritmu, žyminčių pramonės revoliucijos užgimimą, kai senelis Leftis pradeda dirbti automobilio Fordo įmonėje. 

Autorius, nepamiršdamas graikų kultūros, subtiliai perteikia ir Antikos didybę, siedamas Kaliopės prigimties virsmą su Antikos mitologija, įveda ir savotiškų magiško realizmo elementų, kai senelė Dezdemona šaukšteliu nėščiosioms neklysdama nustato lytį. Šalia to veriasi gana romantiškai karo fone užgimusi brolio ir sesers meilė, incestas davė pagrindą genetiniams pokyčiams, tačiau Kaliopės-Kelo atvejis nėra vienintelis, pasaulyje nemažai hermafroditų, autorius išskleidžia dokumentiškai ir jų garbinimą tam tikrose kultūrose, tarsi duodamas veikėjo virsmo vadžias. Na, ir drįstu pasakyti, jeigu man akis badė lietuviškų kabučių deficitas tekste, tai Jonas Čeponis pasistengė išnašose paaiškinti nemažai dalykų skaitytojams.

Ilga istorija kaip tik gali būti ilgos pasakos, tačiau Midlseksas nėra nuobodus skaitalas, kai kas kūrinį laiko pasauliniu literatūros šedevru ir su tuo beveik būčiau linkęs sutikti. Knyga išties įspūdinga, joje sugula daug giminės paslapčių, kokių būna nemažai tarp mūsų pačių pažįstamų. Tos paslaptys kartais tokios nepatogios, kad gal kai kam norėsis užversti knygą tik įpusėjus, tačiau knyga kartu ir diagnostinė, ji skenuoja jus, jūsų kantrybę, tolerancijos ir jautrumo ribas, tad jeigu kartais neįveiktumėte, arba būtų tiesiog per daug, tada galite sau pasakyti, kad ne knyga prasta, bet tiesiog literatūra Jus pramušdama įveikė.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liudmila Ulickaja "Sonečka"

Liudmila Ulickaja „Sonečka“. – Vilnius: Kitos knygos, 2005.

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek pavėluotai (visu dešimtmečiu) paėmiau į rankas pirmąją garsios šiuolaikinės rusų rašytojos Liudmolos Ulickojos knygelę Sonečka, kuri pasirodė 2005 m ir už tai turime būti dėkingi leidyklai Kitos knygos. Per tą laiką leidykla Jotema sugebėjo išversti ir išleisti bene svarbiausius šios rašytojos kūrinius. Nežinau, kaip Lietuvos skaitytojai priėmė rašytojos kūrinius (recenzijų būta palankių), tačiau įtariu, kad daugelis visgi L. Ulickajos nėra nė girdėjęs. Turiu ir aš keletą pažįstamų, kurie pralenkia lentynas su šiuolaikinėmis rusų pavardėmis ir nė iš tolo nežiūri į tą pusę. Tiesą sakant, mažai skaitau šiuolaikinę rusų grožinę literatūrą, tačiau tai, ką radau Sonečkoje, mane privertė šiek tiek atsigręžti.

Knyga mėtėsi už vieną eurą nukainuotų knygų dėžėje vienoje vidutinio dydžio prekybos centre – šast! – ir įkrito į mano pirkinių krepšelį. Apskritai kažkada norėjau perskaityti Donaldo Kajoko išverstą kur kas storesnį ir solidesnį L. Ulickajos romaną nelabai patogiu pavadinimu Danielis Steinas, vertėjas, tačiau kažkaip stebuklingai išvengiau šio pirkinio ir dabar kiek gailiuosi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Apysaka Sonečka, su kuria rašytoja debiutavo Rusijoje 1993 metais, beregint sulaukė didelio pasisekimo, nors pirmiausia knyga (kas itin keista) buvo išversta ir pasirodžiusi Prancūzijoje, kur sulaukė irgi gerų recenzijų. Daug dalykų L. Ulickajos gyvenime neišsipildė dėl to, kad ji gyveno Sovietų Sąjungos rėžime. Literatūrinė karjera prasidėjo rašytojai jau perkopus 50 m.

Iš tikrųjų mane labai nustebino, kad paėmus į rankas visas lietuviškai išverstas L. Ulickajos knygas, ji anotacijose pristatoma kaip mega literatūrinė rusų žvaigždė – žodžiu, autorė ne formatas, bet ją skaito ir žino visi, kas nebijo nusitepti rankų knygomis. Ir kiekviena knyga vis tai akcentuoja kaip nemirtingą postulatą – tai irgi viena iš priežasčių, kodėl knyga atsidūrė pirkinių krepšelyje. 

Grįžtant prie apysakos Sonečka, galiu pasakyti, kad knygelę taip greitai perskaičiau, kad net nespėjau aiktelėti (gerąja to žodžio prasme), bet pati istorija praplaukė tokiu tempu, lyg būčiau perskaitęs didžiulius Lev Tolstoj romanų tomus. Kartais per siauresnį žanrą galima papasakoti kur kas daugiau, nei mes įpratę manyti. Sonečka iš esmės paneigia visus šiuolaikinės literatūros kanonus – padriką pasakojimą, sąmonės srautą, chronologijos nebūvimą, charakterių trūkumą, problemos iškėlimą aukščiau žmogaus ir t. t. Apysaka tęsia ne tik rusų, bet ir sakyčiau, ir viso pasaulio literatūros tradiciją – laikytis už stipraus naratyvo, kitaip sakant, ryškaus epinio pasakojimo ir susitelkti į pačius žmones, jų santykius, atliepimą į tam tikras problemas, iškilusias gyvenimo kelyje.

 Rašytoja Liudmila Ulickaja.

Sonečka pasižymi lėtu pasakotojo žodžio tėkme, bet kartu įvykiai dėstomi iš esmė lyg pokalbyje prie kavos ar brendžio, vartant kokį nors seną šeimos albumą ir aptariant esmingus žmogaus gyvenimo įvykius: susipažinimą, įsimylėjimą, vedybas, darbus, vaikus, ligas, krizes, senatvę ir net mirtį. Sonečka išties „šeimyniška“ šeimos saga „patalpinta“ į apysakos formatą, kas gal kiek keistoka, lyginant šį pasakojimą su XIX a. parašytomis šeimos sagomis. Visgi tiek formatas, tiek tradicinės prozos pasakojimo pobūdis suteikia puikaus pasimėgavimo kūriniu. Knygą, kaip bebūtų keista, pavadinčiau moteriškos energetikos kūryniu ir ne tik todėl, kad jų centre labiau aprašomos moterys t. y. Sonečka, jos dukra Tania ir šeimos globotinė Jasia, bet ir dėl ryškaus moteriško žodžių ir prasmių sąrangos: „Sonečka nubusdavo švintant nuo pirmo vos vos girdimo mergaitės niurgztelėjimo, priglausdavo ją prie pilvo, nugara jausdama šiltą vyro artumą. Neatmerkdama akių prasegdavo palaidinę, ištraukdavo per naktį sustangrėjusią krūtį, dukart spusteldavo spenelį, ir dvi ilgos srovelės krisdavo ant gėlėto skudurėlio, kuriuo ji nušluostydavo spenelį. Mergaitė pradėdavo muistytis, raukyti lūputes, čepsėti ir gaudydavo spenį kaip maža žuvytė didžiulį masalą. Pieno buvo daug, jis bėgo lengvai, ir maitinimas, švelniai baksnojant speneliu, judinant krūtį, nestiprūs bedančių dantenų sukandimai teikė Soniai malonumą, kurį nepaaiškinamu būdu jausdavo vyras, visada pabusdavęs šį ankstyvą rytinės prieblandos metą. Apkabindavo plačią jos nugarą, pavydulingai priglausdavo prie savęs, ir ji apmirdavo nuo šios dvigubai nepakeliamos laimės naštos“. (p. 37–38)

Visažinis pasakotojas taip nutolęs ir taip kartu arti knygos veikėjų, kad sudaro pasakos įspūdį, o žodžių tekstūra tokia energetiškai intymi, rafinuota, nors daugelyje apysakos vietų aprašomi formalūs buitiniai niuansai, bet ne šie niuansai apysakoje svarbiausia, o tai, kaip toje aplinkoje, kasdienybėje jaučiasi ir kaip apskritai pasaulį priima veikėjai. Žodžių energetiką, sakyčiau, labai vykusiai perteikė vertėjas Rimantas Viedrynaitis, surasdamas kai kada intuityvius aliteracinius ir asonansius skambėjimus, pvz, iš mano pateiktos citatos: pavydulingai priglausdavo, prasegdavo palaidinę, sustangrėjusią krūtį, raukyti lūpytes, maža žuvytė didžiulį masalą... Puikus vertimas tiek skambesiu, tiek perteikta L. Ulickajos moteriška teksto energetika bei nenublukusios prasmės.

Veikėjai taip pat nėra tik paprasti nuobodūs tradicinių kostiumų nešiotojai, nors jų charakteris ir švelnus ir nuolankus. Kalbant apie Sonią ir jos vyrą – čia ryškūs, nehiperbolizuoti pokario laikotarpio tendencijos, Sovietų Sąjungos politiką ir t. t., bet ji nėra ta terpė, kurią rašytoja imtųsi kritikuoti ar kaip kitaip neigiamai ryškinti. Kur kas mane labiau nustebino Sonios dukters Tanios meilė bendraklasei lenkaitei Jasiai. Vis svarsčiau, ar autorė tiesiog norėjo parodyti, kad Tania, paveldėjusi iš motinos aukštą ūgį, taikosi į Jasią kaip į autoritetą ir ją įsimyli kaip pirmos jaunystės stabą, ar iš tikrųjų ji turi homoerotinių polinkių? Bet ne tai šioje apysakoje svarbiausia, o svarbiausia, kad pasaulis toliau sukasi, nesvarbu, kokie sukrėtimai, skyrybos ar dramos įsisuktų į Sonečkos gyvenimą, viskas kada nors praeina ir žmonės gyvena toliau, palaidoję savo asmenines istorijas atmintyje, fotografijų albumuose... 

Maža knygelė talpinanti gerą istoriją, kurią „paragavusi“ norisi dar artimiau pažinti Liudmilos Ulickajos kūrybą, todėl įtariu, kad ateityje dar užgriebsiu jos kokią storesnę knygą ir pažiūrėsiu, kaip ji išplėtoja pasakojimą romano žanro plotmėje. Na, o kol kas susipažinimas su Sonečka buvo visai netikėtas ir labai malonus.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Carole Martinez "Pasiūta širdis"

Carole Martinez. „Pasiūta širdis“. – Vilnius: Tyto alba, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tiesą sakant, jau keletas metų, kai labai buvau išalkęs Lotynų Amerikos magiškojo realizmo. Seniau skaityti G. G. Marquez ir I. Allende knygos buvo smarkiai susukusios mano galvelę ir, maniau, kad nieko gyvenime geresnio neperskaitysiu. Buvo etapas, kada atsiribojau nuo tokios literatūros ir štai, neseniai pasirodęs ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanas Pasiūta širdis (prenc. Le coeur cousu) vėl suviliojo atgalinėje knygos viršelyje pažadu apie magišką „markesišką“ istoriją. Pagalvojau: „Reikia perskaityti ir atgaivinti alkį“. Ir šitaip šioji knyga atsidūrė mano rankose.

Leidykla Tyto alba neseniai lietuviškai pristatė antrąjį autorės romaną Kuždesių dvaras, bet Carole Matinez atėjimas į lietuvių kalbą nebuvo toks lengvas. Ji buvo iš penkerių siūlomų knygų išrinkta geriausia ir apdovanota 2013 metų Lietuvos Jaunųjų Frankofonų premija. Jau daugiau nei penketą metų apdovanotuosius Tyto alba leidžia specifiniu sukurtu knygos minkštu viršeliu. Kad knygą parašė prancūzė, o ne Lotynų Amerikos rašytoja, tikėtis magiškojo realizmo niuansų reikėtų itin kitoniškų, tačiau, pasirodo, visomis šaknimis, idėjomis ir poetine raiška rašytoja atstovauja klasikinei Lotynų Amerikos magiško realizmo genezei. 

Šios knygos apžvalgą neatsitiktinai pradėjau nuo magiškojo realizmo, kuris Lotynų Amerikoje buvo formuojamas kaip daugiakultūrinė aplinka, kurioje gilus arhaiškumas maišėsi su modernizmu ir leido formuotis specifinei literatūros srovei. Lygiai taip pat C. Martinez, kaip ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovams, tekstai trykšta troškimu realybėje įžiūrėti mitinį matmenį. Skaitant Pasiūtą širdį, intuityviai skaitytojas gali pajausti, kad rašytoja visgi remiasi savo autentiškomis šeimos istorijomis, jas pertransformuoja ir sukuria istoriją apie istorijas nuoseklų pasakojimą, kitaip sakant, mitologizuoja savo giminės autentiškas patirtis. Nors knyga nėra autobiografinė, C. Martinez viename interviu užsimena, kad jos giminės atsidūrimas Prancūzijoje susijęs su tuo, kad jos senelis buvo pralošęs močiutę kortomis... ir visgi, sunkoka pavadinti knyga autobiografiniu romanu, nors išdidžiai galime kūrinį pristatyti tiesiog kaip šeimos sagą.

Rašytoja Carole Martinez.

Šioji šeimos saga apipinta daugybe C. Martinez sukurtų mitinių inkliuzų, kaip antai iš kartos į kartą perduodama dėžele, kurioje kaip atskiras vaisius brandinama išskirtinė galia arba, kaip kiti pasakytų, prakeiksmas. Žodis gimdo istoriją, pagal sukurtą žodį nulemiamos ir Karasko moterų gyvenimas. Tik įpusėjęs knygą, suvokiau, kad moterų suteikti vardai taip pat neatsitiktiniai – jie tampa jų likimu. Soledada, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vienatvę – ji šios istorijos pasakotoja ir vienišiausia iš seserų. Anita – toji pasiaukojančioji ir globojančioji, ji ir tapo savo seserų globėja. Anchela, gimusi su pribuvėjos atneštomis vištų plunksnomis, vėlgi seka paukščio-angelo likimo keliu. Klara – spindinti šviesa, kuri romane tampa priklausoma nuo šviesos ir Martirio – nakties ir mirties moteris, gavusi mirtino bučinio prakeiksmą, tampa Klaros priešingybė... Duotas vardas veda knygos veikėjas jau iš anksto nulemtu keliu, todėl C. Martinez tiesiog belieka pasikliauti vardo reikšmėmis ir kurti iš kasdienybės mitą.

Kas visoms romano moterims svarbiausia? Ryšys su motina, dėželė, įsimylėjimas ir palikuonių susilaukimas. Būtent šių veiksmų grandine eina visos moterys, o jų kasdieniniai veiksmai: siuvimas, bendravimas, buitis tampa magiško realizmo priemonėmis. Istorija prasideda nuo siuvėjos Fraskitos Karasko, kuri gauna nepaprastos siuvėjos talentą, susiūti ne tik audinius, bet ir žmonių likimus: „Fraskita suglaudė noro ir valios kraštus ir juos susiuvo. Galiausiai užmezgė mazgą siūlo gale ir nukando tiltą, kurį buvo permetusi tarp savęs ir to į ją žiūrinčio vyro. Jis staiga pasijuto našlaitis“ (p. 125). Fraskitos likimas paženklintas ir realių politinių visos Ispanijos drebėjimų – pilietinis karas, kuriame vieniša motina, bėgdama nuo vyro, kuriam jos sutuoktinis pralaimėjo gaidžių peštynėse, bando apsaugoti savo vaikus. Pakelėje siuvo revoliucijos vėliavą, žengia per Ispanijos savita kultūra gyvenančius provincijos gyventojus. Bene pats įdomiausias knygos momentas – tai gyvenimas besislapstant olose, kai C. Matinez įveda gana netikėtą, bet labai sodrų ir įtikinamą detektyvinę-kriminalinę pasakojimo liniją. Žmogėdra kėsinasi į Fraskitos Karasko vaikus, o po olos gelmes bežaidžiantys vaikai, imituoja mirtį, kol galiausiai ją prisišaukia...

Burtai, užkalbėjimai, maldos, pasivaidenimai – neįtikėtina žodžio galia veikia moterų ir jas įsimylėjusių vyru likimus, tačiau būna tokių atvejų, kada mirties nebeapgausi ir nebenuvysi, tada moterys sumoka didžiuliais praradimais. Knygos stilius nėra nei įmantrus, nei koks nors išskirtinis, joje svarbiausia pasakoti istoriją – epinio pasakojimo nuoseklumas, jau žinomos magiško realizmo „žaidimo taisyklės“ leidžia mėgautis neskubriu, bet užtikrintu C. Martinez kūriniu. Manyčiau, Pasiūta širdis verta savo skaitytojo, knyga žavi, moteriška, ekspresyvi, vietomis labai intriguojanti, o kai kada tik poetiškai liūliuojanti. Moterys, atsidūrusios tarp gyvenimo ir mirties, turinčios ryšį su tuo pasauliu tarp puodų ir gimdymų, atranda ir sukuria savo vartus į gyvenimo šerdį. Ką galima pasisemti iš gyvenimo, bėgant metams ir kartoms, dėl ko verta gyventi moters bėglės gyvenimą? Prakeiktosios ir kartu apdovanotosios gyvenimą? Į šiuos klausimus tikslaus atsakymo, skaitydami Pasiūtą širdį, tikriausiai nerasite, bet intuityviai pajusite bent kiek priartėję prie atsakymo esmės.

Jūsų Maištinga Siela