Eilėraščiai iš mano rinkinio "Pasistačiau sau paminklą"

Šuva

Mano rudos šuns akys.

Lyg du vaiduokliai ėjo su manimi per gyvenimą.

Palikau tave, kai dar buvai mažytis.

Kiek žiemų, kiek pavasarių

Aš keliavau per Europą, po miestus, po epochas...

Ir kaip velnias kryžiaus vengiau savo šuns rudų akių.

Grįžtu namo pusiaunakčiais iš Europos viešnamių ir barų,

Grįžtu aplinkkeliais, visai nenoromis lyg svetimas klajūnas.

Mane pasitinka senas šuva,

Aploja tarsi Biliūno Brisius, bet išgirdęs mano lūpų caktelėjimą,

Ima vizginti uodegą tarsi Londono viešbučių kambarinės valydamos dulkes.

Kur mano namai, kai pasaulis liko vienas?

Namai nebe namai. Miestai nebe šalies paveldas, o visų tautų uostai ir užeigos.

Mano seno šuns akys mane atpažįsta,

Nors aš savęs nebematau.

Tiek kelių jau išvaikščiota, nors dar senatvės nepatyriau.

Senatvė. Patirsiu ją. Kaip orgazmą. Kaip gyvenimo pumpurus.

Mano šuva jau senas, bet tebeturi savo liūdnas kaštono akis,

Įstrigusias nuo paties gimimo, kai atako netyčia žysdamas jaunos kalės spenį.

Palikau tave, šunyti, o tu šitiek metų vis laukei,

Kai niekas manęs nebelaukė...

Mano šuva. Mano draugas. Mano ištikimybė.

Kai aš savęs neatpažįstu,

Atpažįsta mano senas šuva

Prie Europos vieškelio dulkėto.

Marmuro lopšys

Mano marmuro lopšys,

Puoštas sniego fosilijų freskomis

Ir Dzeuso žaibais.

Susprogo šis akmuo.

Mama, kodėl guldai mane į šaltą lopšį?

Nepasakius sudie, paleidi mane į gyvenimą?

Tarsi dūmą, kurį išsklaido vėjai

Ir nelieka nieko, tik tušti lopšiai,

Perduodami iš rankų į rankas,

Kol sunyksta, nebelieka prasmės.

Ant marmuro rasoto,

Žaidžiam iš gyvenimo „kryžiukais ir nuliukais“,

Kūdikių sparnais,

Mes augame atgal į priekį.

Mano marmuro lopšys.

Iš kartos į kartą.

***

Maža smiltelė, tokia kaip aš,

Iš dykumos vidurio,

Prisigėrusi saulės ir kaitros,

Bet visada trokštanti į jūrą.

Pasmerkta ilgai klajoti vėjo šuorais,

Ir Dievas vis stebi viena akim,

Jos tylią gražią kančią,

Kančią, kuri neturi ribų, neturi vardų.

Karšta smiltelė.

Apie jūrą.

Vidury dykumos.

Visai kaip ir aš.

Pelenų sopranas

Kreivomis liesomis kojomis,

Klipatos elegancija išeinu iš barakų,

Į žiemos šaltį.

Ledu spengiantys skersvėjai –

Lediniame duše,

Kuris, velniai rautų, niekaip manęs nenužudo,

Bet gelia tarsi gyvatės,

Svilindamos kaulus aptrauktus pilka plėve.

Ar esu žmogus?

Nežinau. Nemačiau. Neprisimenu.

Ši žiema – man paskutinė.

Nereikia būti žmogumi ar išminčiumi,

Kad tai suprastum pamatęs savo skeletą

Lango stikle.

Tas lango stiklas,

Kuriame atspindėjo ne vienos akys,

Atsispindėjo tolimi laukai,

Kuriais žygiavo mūsų moterys ir vaikai,

Žygiavo į raudonų plytų namą,

Iš kurio kamino niekas nebesugrįžta atgalios.

Mūsų moterys ir vaikai,

Jų pilki pelenai priekabom supilti laukuose,

Vėjas juos neša į laukus tarsi sėklą,

Tarsi dulkes.

Tos dulkės, kurios kadaise klykė, meldė ir valgė.

Ar esu žmogus?

Nežinau. Nemačiau. Neprisimenu.

Laimė - tai procesas

Sveiki visi,

Kaip jūs gyvenate? Aš, kitaip sakant, vis dar literatūros pasaulyje. Šiandien teko turėti visai įdomią psichologijos seminarą, per kurią kilo pačių įvairiausių minčių. Tema buvo labai plati, tarkim, apie žmogų ir ką jis turi daryti, kad būtų laimingas. Tenka sutikti, kad laimė yra ne tikslas ir ne būsena. Laimė – tai yra nuolatos cirkuliuojantis procesas, kitaip sakant, virsmas. Tai gali skambėti sudėtinga, tačiau, kiekvienas, kas įsigilina į žodžių esmę, tą pajunta ir suvokia.

Gyventi čia ir dabar yra didžiulė laimė, o tikslas nėra vien tik taškas tolumoje, prie kurio mes einame, nes tikslas turėtų būti ir pats judėjimas link to taško, nes kitaip mes nepatirsime laimės arba patirsime jos labai mažai. Taigi, darome išvada, kad gyventi čia ir dabar apsimoka. Svarbiausias dalykas, mano galva, yra motyvacija, jei jos nėra, šis laimės struktūra subyra kaip kortų namelis. Motyvacija, dėl ko aš turiu džiaugtis čia ir dabar. Iš esmės tai yra apie tai, ką rašiau „Ir tai yra stebuklas“ poste. Imi analizuoti savo santykį su aplinkiniu pasauliu ir pajunti, kad didžiausia laimė yra ne siekis, bet dabarties būsena, kada tavo vidinis pasaulis kaip „puzle“ ar „lego“ prisitaiko prie aplinkinio pasaulio. Ta būsena galima mėgautis, jausti pakylėjimą, dvasinę atsvarą materijos apsuptyje.

Nesutinku su tuo, kad žmonės persisunkę materijos, nes tikiu, kad mumyse yra kur kas daugiau dvasios negu primityvių, kad ir kaip tai viduramžiškai beskambėtų, kūniškųjų ir egoistinių paskatų. Dvasia mumyse gyvena, jeigu dvasią įvardinsime mumyse glūdintį pasaulį, tai pastebėsime, kad tas pasaulis yra toks pat platus, toks pats sunkus ir sudėtingas kaip ir išorinis, kuriame vyksta visuomeniniai bruzdėjimai, gamtos kaita ir pan. Tas pasaulis prieš aną pasaulį. Ar tikrai PRIEŠ? O gal SU? Laimė, bent jau man, dalinai yra šių dviejų pasaulių susiliejimas, tebūnie tas racionalusis ir iracionalusis pasaulis, jų konjunkcija atveda nepaprastai intensyvius išgyvenimus.

Tai nėra kalbėta per paskaitą, tačiau šios mintys mano individualios, kurios kilo iš kitų temų. Kaip atrasti raktą, kuris atrakintų duris tarp šių dviejų pasaulių? Čia tikriausiai ir yra sudėtingiausia, nes kiek žmonių, tiek ir tų raktų. Laimės procesas yra trūkinėjantis, jis negali (o gal gali?) gyvam esant, trukti 24 valandas per parą ištisus metus. Rakto neturėjimas turi dvejopus padarinius: žmogus tampa agresyvus šiame pasaulyje ir jis nesistengia jo ieškoti, todėl prievartaują visumą savo piktumu; žmogus gali tapti nepaprastai liūdnas, jam gali neberūpėti nei jo, nei kito žmogaus gyvenimas. Esama ir tarpininkų, kurie ieško, kažką atranda laikino ir po to vėl ieško, neranda, nebeieško ir vėl ieško, tokie žmonės yra balansuojantys. Kuriam Jūs save patys priskirtumėte?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Motiejus Valančius "Paaugusių žmonių knygelė"

Sveiki visi,

Jau tradicija tapo, kad reikia pristatyti kokią nors knygą šio blogo skaitytojams. Ir taip nedažnai būna, kad pristatau lietuvių rašytojus klasikus. Šiandien noriu pakalbėti apie Motiejų Valančių. Ne, ne, nesubėkite perversti šios temos, pasirodo, net ir Motiejus Valančius gali būti įdomus! Visai neatsitiktinai teko perskaityti vieną jo beletristikos veikalą „Paaugusių žmonių knygelę“, pirmą kartą išleistą 1868 metais Berlyne. Aišku, grynai tarmiškai knygos nebūčiau beveik paskaitęs, tačiau yra ir „adaptuojantis“ variantas, kurį šiuolaikiškame literatūros konteksto pasaulyje galima visai neblogai su pasigardžiavimu skaityti.

Tikriausiai jau nebereikia minėti visų žemaičių vyskupo Motiejaus darbų, Blaivybės sąjūdžio steigėjo, nusistovėjusio svieto drebintojo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2003 metais išleido pirmąjį „Motiejaus Valančiaus raštų“ tomą, jame ir galite atrasti „Paaugusių žmonių knygelę“, pastaroji buvo parašyta skaitymo malonumui, kadangi paprastam vargdieniui ūkininkui (Valančiaus laikais) lietuvių kalba skaityti šventuosius raštelius, maldaknyges, katekizmą buvo jau per daug nuobodu, todėl Motiejus Valančius matydamas, jog reikia kaip nors paprastą žmogelį sudominti, ėmė ir parašė ne vieną beletristinį didaktinį rinkinuką. „Paaugusių žmonių knygelė“, kaip ir pats pavadinimas jau byloja, yra skirtas suaugusiam skaitytojuj.

Nereikia jau pasakoti, kad būdamas vyskupas, jis puoselėjo dievobaimingas pasaulio ir gyvenimo vertybes, tačiau neskubėkime nuvertinti. Valančius tikrai nebuvo religinis fanatikas ir tikrai Jėzaus Kristaus ir Dievo apvaizdos į kas antrą sakinį nekišo. Tekstas kaip niekad yra racionalus, logiškas, prisodrintas žmonių kasdieniniais gyvenimais, vargais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Kas būta 19 amžiuje, dabar galbūt nelabai tinkamai ir suvokiama, ypač kasdienis gyvenimas, juk 19 amžių mes suvokiame kaip romantizmo klestėjimo laikotarpį, kaip maištų epochą ir lietuviškos spaudos draudimo tarpsnį. Valančiaus raštuose pamirškite tai, jame yra, sakyčiau, puiki didaktika, kuri nėra grūdama per gerklę, išvadas, kaip sakant, pasidaro pat skaitytojas, ko galima, o ko negalima daryti.

Įdomiausias dalykas yra mūsų kultūros užfiksuoti likučiai. Galbūt dabar tie dalykai nebeaktualūs, tačiau Valančiaus laikais, kai daktarų būdavo prasimokslinusių labai mažai, siautėdavo šarlatanai. Jūs neįsivaizduojate, kokių ten tik dalykų nerašoma, tiesiog „griūk negyvas“. Pvz.: kaime susirgo vienas vaikelis siaubingais niežais, viena davatka palojusi, kad niežus puikiai gydo gyvsidabris. Grįžusi moteris gyvsidabrį sumaišė su sviestu ir ištepė savo vaikelį, suvyniojo į devynis pledus ir liepė laukti. Na, aišku, po mėnesio tas berniukas ir mirė. Arba kita istorija, kaip skauduliais nusėtą galvą vaikui aprišo žmogaus išmatomis, troba visa prismirdo, o rezultatas buvo dar blogesnis. Tais laikais buvo dar labai daug naivių žmonių, įvairiausių prietarų, kalbų ir net legendų metas. Cituoju: „Tverų parakvijoj įsimetė skaudulys į gerklę. Boba patarė paprastas toj ligoj žoleles – šuns mėšlą. Liepė virinti, sriubą gerti, o išvirs su tuo pačiu tverti. Visa tai padarė, tačiau skaudulys nusmaugė ligonį.“ (p. 207) „Vieną kartą atėjusi moteriškė meldė žolių sūnui savo, drugiu sergančiam. Šis, įėjęs į kamarą, primyžo butelką, davė ir liepė sergančiam gerti.“ (p.207) Tais laikais žmonių nežinojimas darė savo. Skaitant Valančiaus raštus, toks įspūdis, kad žmonės tais laikais buvo nepaprastai naivūs, juos taip lengvai galėjai apgauti, jog tik reikėjo svarbiausia turėti gudrią galvą ir smailų liežuvį.

Šioje knygoje išryškėja ir dar vienas tuometinis opus dalykas t.y. Lietuvos tautinės mažumos. Valančius nelabai teigiamai žiūri į juos, ypač į čigonus, čia jis kuo puikiausiai suregistruoja įvykius, kada čigonas ką nors blogą padaro. Įvykiai matome nėra išgalvoti, nes Valančius užfiksuoja net metus ir parapijas, kada šis atsitikimas yra nutikęs. Čigonai jam asocijuojasi su arklių vagimis, gudriomis čigonėmis, kurios iš valstiečių išvilioja maistą ir drabužius. Čigonai jau tais laikais labai buvo engiami, šiandienos kontekste ši tauta, manau, nelabai ką ir tepasikeitė. Kur kas kontrastiškiau su žydais. Valančius iš vienos pusės juos ir gina, sakydamas, jog jie reikalingi Lietuvai, nes moka visokiausių amatų, kurių derėtų išmokti ir lietuviui. Jis net ragina pasinaudoti žydais, perimti jų gebėjimus, užuot plempiant sustatytas arielkas. „Žydai, mėsą parduodantys, pelnos kaip įmano. Mėsą gyvulio sveiko vadina košerna ir parduoda žydams, nesveiko kiša katalikams.“ (p. 195)

Valančius be jokios abejonės gina katalikybę, nors protestantai (liuteronai) ir ortodoksai (stačiatikiai) yra tų pačių šaknų, tačiau Valančius savo katalikus ragina jokiu būdu nesusidėti su kitos šakos krikščionimis, kadangi viskas blogai baigsis dėl tikėjimo klausimo. Čia jis pateikia porą pasakojimų, kada jaunos šeimos iširdavo grynai dėl nesuderinamumo. Šiais laikais, kaip žinia, šios tikybos žmonės geba sugyventi kuo puikiausiai, Valančiui tai atrodė neįmanoma. Jis nesmerkia kitatikių, toks jausmas, kad tai jų pasirinkimas, bet labai neigiamai žiūri į savo tikybos parsiviliojimą nekaltą kataliką. Dar vienas pasakojimas apie vargdienę Agatą tiesiog pribloškė. Tai pasakojimas apie tai, kaip jauna kaimo mergelė susižavi žalnieriumi (karininku) ir paskui jį trekiasi į mūšį prie Turkijos, pakeliui ji tampa nėščia, pasiilgsta namų ir galiausiai pagimdo prie Minsko vaikelį, kuris sušąla ir miršta. Nuo kitų vyrų pasigauna sifilį ir eina per Lietuvą namo kurvaudama su pūvančia nosimi. Galiausiai dukra paklydėlė grįžta namo, bet jos tėvai nelabai ir beatpažįsta, visa subjaurota ir prie stalo ji jau neprileidžiama. Yra ir kitas pasakojimas, apie merginą, kurią nuo kūdikystės motina įmetė į vieną lovą su broliais, neatsižvelgdama lyčių. Beaugdami broliai kirkino ir prievartavo sesę, galiausiai ji pati pradėdavo „duoti“, visi jos nekentė, bet galiausiai jį Kalvarijoje patyrė kažką panašaus į nušvitimą, persikėlė į kitą parapiją ir tapo nepaprastai dora ir darbšti, nors prieš tai ir vaikelio buvo netekusi ir kaimo kekše buvo vadinama. Pagal Valančių matome, jog žmogus gimsta geras, tik gyvenimo sąlygos priverčia jį nusidėti, išeiti klystkeliais. Dažnai dėl to būna kalti netinkami tėvai, jų girtuoklystės ir t.t.

Sakau, Valančių būtų sveika paskaityti, ne vien tik „Palangos Juzę“. Dėl savo kartais „griūk negyvas“ palyginimų Valančius net sukeldavo juoko isterijas. Kaip Jums šie palyginimai: „Petronėlė per nelaimę išsigimė labai graži“ (p. 267) Kalbama apie grožį, bet šiandienos kontekste žodis „išsigimė“, na, visiškai netinkamas. Arba mešką pavadinti Lietuvos krūmų paukščiu, na, ne kiekvienam tai šautų į galvą. Taigi, užbaigdamas noriu pasakyti, kad Motiejus Valančius tikrai nėra toks nuobodus, tik reikia jį atrasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Kartais tereikia gauti paskatinimą skaityti. Su šia intencija ir parašiau ale kažką panašaus į recenziją, kurią galbūt kas atras ir susidomės. Tebūnie tai internetinei tingiųjų kartai, kaip sakant. Gero skaitymo, mielieji!

Jūsų Maištinga Siela

Muzika: Grupė "Westlife"

Sveiki visi,

Kol dar už lango viešpatauja ponas ruduo, siūlau jaukiai įsitaisyti savo namuose su karšta arbatėle ir pasiklausyti ko nors malonaus. Taigi šiandien, ta proga, noriu pristatyti garsią visame pasaulyje muzikos grupę „Westlife“. Westlife – tai airių pop muzikos grupė, tikriausiai viena žinomiausių ir geidžiamiausių Airijos pop atlikėjų visame pasaulyje. Pastaroji susikūrė 1998 metais ir per daugiau nei dešimt metų yra išleidusi 10 albumų, Anglijoje tapo topo viršūnių ereliai, bet viską apie truputį.

1998 – 1999 metai t.y. grupės formavimosi pradžia. Kas įdomiausiai pradžioje visi keturi (pradžioje buvo 4 atlikėjai) susiformavo Airijoje, kilę iš vieno miesto Sligo. Pirmasis jų albumas buvo nepaprastai sėkmingas, net septynios jų dainos iš eilės buvo topo viršūnėse t.y. Anglijoje rekordas, nes niekas nėra sulaukęs tokių serijinių hitų sėkmės. Po kelių albumų vaikinai sugalvojo užkariauti ir Amerikos rinką (2002 m.), tačiau nuo jų sėkmė tąkart nusigręžė. Po trečiojo albumo „Turnaround“, po kurio grupę paliko vienas atlikėjas ir pradėjo solo karjerą. Po šio albumo, galima sakyti, grupė patyrė didžiąją šlovės viršūnę, laikui bėgant, dainos įsiliejo ir į JAV rinką. 

Westlife labiau žinoma kaip ne savo dainų atlikėjai. Jie buvo pagarsėję kaip mega hitų perdainuotojai, pritaikant grupės vokalus ir šiuolaikiškesnę dainos versiją. Dabar grupė įrašinėja tik savo dainas, paskutinis jų albumas „Where we are“ (2009 m.) buvo originaliosios kūrybos padarinys, kelios dainos tapo hitais. Westlife atlikėjai prisipažino, jog praeityje jie labai klydo ir, žvelgdami į praeitį, mato nemažai dainų, kurių dabar nė už ką neįtrauktų į albumą. Tačiau tos dainos būtent ir atnešė airių grupei pasaulinę šlovę. Aš pats asmeniškai turiu parsisiuntęs nemažai jų albumų ir karts nuo karto paklausau, nemažai jų yra ir Lietuvos dainų rinkoje, perdainuotų (neretai sugadintų) iš visokių „Kelias į žvaigždes“ ir kitų muzikinių projektų.

Westlife nemažai yra painiojami su kita grupe „Boyzone“, kuriame taip pat yra panaši vaikinų sudėtis ir vokalai, kartais net dainos būna panašios, tačiau po Westlife iškilimo įvyko ir transformacijos pokyčiai. „Boyzone“ apsiėmė vadovauti Wetlif‘ams, prie pastarųjų prisijungė dar vienas vokalas. Taigi grupės narių skaičius beveik nekito, jis liko pastovus. Tiesa, visai neseniai vienas vokalas Mark Feehily prisipažino esąs homoseksualus (kas nekeista) ir taip visame pasaulyje sukėlė dar vieną diskusijų bangą. Tačiau grupės nariai į tai reagavo labai puikiai ir net sukūrė video klipą, kuriame atskleidžiama, jog meilė neturi jokių lyčių priklausomybės. Mark tvirtino, jog buvo labai sunku pripažinti šią tiesą viešai, tačiau viskas jau praeityje ir dabar jis sėkmingas susižadėjęs su savo gyvenimo partneriu Kevin McDain. Po pastarojo skandalo į gretas įstojo ir puerto rikietis Rikis Martinas, kuris nusimetė naštos grandis.

2005 metais albumas „Face to face“ sulaukė taip pat neregėtos šlovės. Pagrindinis Westlife varžovas yra Robbie Williams, pastarasis per vieną dieną pardavė 40 tūkst. albumų, o Westlife net 65 tūkst. Tai buvo neregėti mastai, juolab, kad dabar išeinantys albumai tepasiekia vos 3 tūkst į savaitę ir pan. Per penkis metus situacija rinkoje labai pasikeitė, interneto prieigos leidžia puikiai piratauti, siųstis nemokamai ir albumų pardavimai be paliovos krenta. Kartais pagalvoju, jog po dar dešimties metų albumų tiražai bus gaminami tik tiek, kad jas galėtų įgyti tik kolekcionuojantys gerbėjai.

2008 metais grupė turėjo atšvęsti savo dešimtmetį. 2004 metais grupę palikęs Brian Mcfadden buvo nepageidautinas. Westlife buvo paklausti, kodėl jis nedainuos, šie atrėžė, jog Brian paliko grupę ir ją nebegrįš, (neva tegu) klykia viduje, žiūrėdamas jų koncertą, ir gailisi palikęs grupę.“ Iš to buvo suprantama, jog Westlife vis dar išgyveno dėl Brian netekimo, galbūt net buvo kilęs konfliktas, tačiau tai grupės nesuardė, ji gyva dar ir šiandien. Tiesa, vienais metais vos nežuvo visi Westlife nariai, kai lėktuvas, skridęs iš Pietų Afrikos Respublikos ėmė ir užsidegė. Bet lėktuvas galiausiai buvo saugiai nutupdytas. Grupė sakė: „Mums labai pasisekė, kad likome gyvi.“

Grupei nereikia skandalų. Dauguma atlikėjų per dešimtmetį labai suaugo, iš vaikėzų tapo vyrais, beveik visi susituokė, dauguma turi jau savų vaikų, tačiau dainavimo nė neketina atsisakyti. Koncertiniai turai ir nuolatinės kelionės vyrus vilioja į sceną ir nuolatos kurti. Grupė neatsisako savo lyrinių dainų skambesio ir toliau graudina visų pasaulio merginų širdis. 2010 metais t.y. dar šiemet turėtų pasirodyti vienuoliktasis studijinis albumas „Safe“. Jau šiomis dienomis po internetą plintą to paties pavadinimo singlas, tuo patvirtinantis, jog Westlife neketina sustoti. Iš perdainuojamų dainų perėję į originaliąją kūrybą Westlife ir toliau drebina pasaulį.

Čia pridedu man labiausiai patikusių dainų video klipus ir dainų įrašus, tikiuosi, kad galbūt ir Jums jie pats ir susigundysite parsisiųsti jų albumus. Nuolatines naujienas galite sekti oficialiame grupės tinklalapyje: www.westlife.com

 

„You raise me up“. Šios dainų versijų pačių įvairiausių. O štai ir Westlife versija. (man iš pradžių nepatiko, po to negalėjau atsiklausyti).

„The season in the sun“. Klipe matome, jog grupėje esti penki nariai. Tai vienas iš westlife nemirtingų hitų.

„The rose“ Na, kas gali pamiršti Bonnie Tyler „The rose“? Už širdies griebianti daina, kurią perdainavo ir Westlife.

„My love“ tebėra vienas iš mėgstamiausių žmonėms hitų. Iš triukšmingų paaugliukų berniokų jau tampama vaikinais.

„I have a dream“ yra, mano galva, labai vykusi ABBOS dainos versija.

„Flying without wings“ – mega hitas, tikriausiai pats populiariausias ir žinomiausias Westlife „gabalas“.

„Uptown girl whit“ – vienas pirmųjų singlų. Dar visai vaikėzai, tačiau jau tada sugebėjo pritraukti vokiečių super modelį Claudia Schiffer.

„Total eclipse og the heart“ – manau šiai dainai reikėjo ir video klipo, nes labai jau stipru.

„Nothing‘s gonna change my love for you“. Gražu, ką ir bepridursi.

„Home“ tuo pačiu pavadinimu ir albumas susilaukė didelio populiarumo.

„What about now“ – hitas iš paskutiniojo albumo (originaliosios kūrybos), matome, kokį kelią nuėjo vaikėzai, kol tapo vyrais.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Šalčio faktorius

Sveiki,

Norisi smarkiai sukąsti dantis ir išrėkti – ĮJUNKITE ŠILDYMĄ! Sako, kad šiluma kaulų nelaužo, nesiginčiju, man ji patinka. Miela, kai šilta ir jauku. O štai šaltis kažkas jau tokio... Teko girdėti, kad žmogus būna alergiškas vandeniui, švariam, tyram vandenėliui, nes nuo jo išsipučia kaip dramblys. Ką žmogus tada geria, manęs neklauskite. O štai aš tikriausiai, kaip ir ne vienas, tikiuosi, esu alergiškas šalčiui! Užteko vienos nakties kelionės po Vilniaus senamiestį, ieškant šiltos landynės, tad sušalau į ragą. Dievaži, net raumenys skaudėjo nuo šalčio, jis – labai pavojingas.

Galiu jus paguosti, lenkų sinoptikai jau trina rankas ir žada, kad ši žiema bus šalčiausia per pastarąjį tūkstantmetį! Aišku, lietuvių sinoptikai su tuo nesutinka, gal iš principo, tebenešioja akmenį užantyje nuo UNIJOS laikų ir būtinai turi paprieštarauti. Na ir tepasiunta, geriau teateinie pavasaris, kurio praktiškai laukiu jau nuo birželio pabaigos.

Įjunkit šaldymą ir viskas bus gerai, nes dabar jaučiuosi kaip senukas pensionate po senu dulkėtu pledu. Šildausi arbata su citrina ir skaitau universitetinę literatūros programą t.y. romanų tuntus. Na tebūnie, tačiau labiausiai nuo to kenčia mano akytės ir styrantys kaulai. Negi lėksi į „Rimi“ ar „Maxima“ pasišildyti? Ilgai kaip vilkas slampinėsi tarp lentynų, nieko nepirkdamas, tačiau intensyviai ir apsimestinai, čia svarbiausia, ieškosi neieškomo dalyko. Svarbiausia sušilti. Bet gerbė visiems, kas išrado karštą vandenį ir vonią, kurioje galima pakiurksoti ir atitirpinti sušalusias galūnes.

Baisiausia yra drėgmė. Bijau drėgnų patalpų, kur veisiasi pelėsiai, aišku, pas mane dar taip nėra, tačiau kaime kaip tokiame rūsyje, tai net baisu. Nereikėjo man vaikystėje žiūrėti filmo apie Tutanchamono kapo prakeiksmą, per kurį ten mirė ne vienas žmogus. O pasirodo, kape buvo labai šalta ir drėgna, per šimtmečius pelėsiuose susikūrė tokios bakterijos, kurių įkvėpus susirgsi nepagydoma karštlige. Štai ir visa prakeikimo paslaptis. O namų drėgme naikina mano kuklią knygų bibliotekėlę, teko likviduoti knygas nuo palangės, nes jos ėmė raukšlėtis kaip slibinai. Bet nieko, ir tai išgyvenama.

Dar yra vilnonės mamos kojinės. Jos tai yra gėris, visada belaukiant šilumos! Siūlau ir Jums įsispirti į jas ir jaustis šilčiau, nes kitokių priemonių nuo šalčio nebežinau. Nenugeltonuokite, mielieji, kaip tie lapai rudens. Jūsų dar reikės ištisą šaltą žiemą! Laikykitės! Ir tegul būna šilta.

Jūsų Maištinga Siela

Vasaros apklausos rezultatai!

Sveiki visi,

Šią vasarą ir dalį rudens vyko šmaikštus ir rimtas balsavimas šiame bloge! Klausimas buvo labai paprastas: kelyje partrenkti gyviai, reikia pagalbos, kuriam iš jų padarysi dirbtinį kvėpavimą? Atsakymų buvo pačių įvairiausių. Per šį metą čia buvo prabalsuota 279 žmonių, kurie pasirinko gelbėti arba negelbėti.

Daugiausia Jūsų, mielieji, simpatijų sulaukė atsakymas NIEKAM, už kurį pasisakė 124 žmonės, t.y. 44 procentai visų prabalsavusiųjų. Antroje vietoje liko SENBERNARAS, regis, lietuviai labai mėgsta šuniukus, aišku, ne tik mėtyti juos nuo tiltų, laidoti šuliniuose, dirti gyvam odą ir t.t. Visgi esama žmonių, kurie tinkamu momentu padėtų senbernarui, tai sudaro 21 procentų visų balsų. Trečioje vietoje liko variantas VISIEMS, už jį balsavo 35 žmonės (12 proc.). Tai reiškia, nesvarbu, kas bebūtų partrenktas ant kelio, jam vis tiek bus sutekta pagalba. Ketvirtoje vietoje liko „simpatingasis pupulis“ Petras Gražulis, jam norėtų padėti 30 žmonių (10 proc.). Penktoje vietoje STALINO VAIDUOKLIS – 12 balsų (4 proc.). KARVEI 9 balsai, MILŽINIŠKAI RUPŪŽEI 5 ir mažiausiai simpatiškiausias pasirodė vargšas BEGEMOTAS, jam liko 4 balsai.

Ačiū mielieji, kad nepatingėjote balsuoti vasariškoje apklausoje! Dabar Jūsų jau laukiau nauja užduotis, kurią rasite dešinėje juostoje. Tikiu, kad tokiu būdu galite prisidėti prie svetainės tobulinimo ir skleidimo. Dėkui Jums visiems, šmaikštuoliai.

Jūsų Maištinga Siela

Ir tai yra stebuklas!

Sveiki visi,

Kaip Jūs visi gyvenat? Tikiuosi, kad gerai. Labai gaila, kad visai apleidau šitą blogą, bet tikiuosi jį dar nepalaidoti ir aprašyti dar matytus filmus, skaitytas knygas ir šiaip skelbti idėjas. Pastaruoju metu atsigaunu, gyvenu gerai, bandau džiaugtis viskuo, kas yra aplinkui. Ir kartais tai puikiai pavyksta! Ruduo yra nuostabus metas! Patikėkit net ir tie, kurie nemėgsta rudens! Galima mėgautis saulėtomis dienomis, vertinti šilumą, geltoniu degančius lapus ir viskuo, ką mums teikia Ruduo. Savotiškai net pamilau šį metų laiką. Ruduo mane „suminkština“, priverčia lėkti per darbus, atsisakyti cinizmo, nenuoširdumo sau ir kitiems. Tebūnie Ruduo susitaikymo metas! Jis jau greit įpusės, bet tikrasis auksas nuo medžių byra jau šiomis dienomis.

Kartą, dar mokykliniais metais, esu matęs vieną retą reiškinį. Prieš pamoką, pro trečio aukšto langą mačiau geltoną kaštoną su visais visais lapais. Lapai mirgėjo, nuskambėjus skambučiui, pastebėjau, kad lapai ima kristi. Kažkuris iš viršutinių lapų ėmė kristi žemyn, užgavo kita lapą ir šiam tiek tereikėjo, kad ir tas atitrūktų. Išėjęs po pamokos pamačiau medį nuogą. Ant jo nebebuvo jokio lapo! Po juo degę šviežia geltona lapų ugnis! Viena nepilna valanda ir gražusis ruduo pasibaigė. Kiek nedaug tereikia, kad praeitų pats geriausias laikas... Žinot, ir tai yra stebuklas. Pramerki akis, o už lango lyja, bet gali pasidaryti karštos arbatos ir prie jo atsisėsti – ir tai yra stebuklas! Linkiu šį degantį metą padaryti stebuklingu ir visur matyti tik stebuklus! Tebūnie ruduo. Tebūnie stebuklai. Tebūnie.

Jūsų Maištinga Siela