Filmas: "Paslaptingas bičių gyvenimas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Slaptas bičių gyvenimas“ (The Secret life of bees) (2008 m.). Tai amerikiečių draminis filmas, kuris iš esmės mus nukelia į permainingus 1964 metus, kada JAV tik pradėjo lygintis juodaodžių ir baltųjų teisės visuomenėje. Iš esmės čia susipina dvi temos – tai paauglės mergaitės šeimos tragedija ir afroamerikiečių kova už laisvę ir lygias teises. Filmas nėra labai politinis, esmė yra parodyti sudėtingus žmogaus likimus, kuriuos įtakoja visuomenėje nustatytos gairės. Mano galva, siužetas gan įdomus, nematytas ir neregėtas. Tema taip, ji nagrinėta daugelyje filmų, tačiau šis filmas žvelgia į kenčiančiuosius iš žmogiškumo oazės salos t.y. iš juodaodžių moterų namo, kurios verčiasi medaus prekyba.

Mažametė mergytė, gelbėdama savo mamą, ją nušauna, tai netyčinis nutikimas, kuris paženklina paauglės gyvenimą. Ir pagrindinis klausimas, kuris kamuoja merginą, yra ar žmogus gali sau atleisti ir patikėti, kad jis nusipelnė gėrio ir meilės.

Mano nuomone, kad šis filmas yra gan stiprus, įdomus ir pakankamai meniškas, turintis savo mažytį magiško realizmo indėlį. Man jis patinka, nes pagrinde filmas yra ir apie moteris, o filmai apie moteris ypač mane domina ir patinka. Labai nustebau atradęs dar vieną aktorę – Dakota Fanning, kuri dar visai jaunutė, tačiau turi didžiulės vaidybinės potencijos. Žinot, man ji priminė Christina Ricci, kuri debiutavo kaip itin maištinga ir reikli paauglė. Abiejų aktorių labai panašus sudėjimas, o ir vaidyba tikrai gera. Dakota taip pat yra pasirodžiusi ir „Saulėlydžio“ sagoje, kur atlieka neblogą vampyrės vaidmenį. Filme taip pat pasirodo ir dvi garsios amerikiečių dainininkės – Alicia Keys ir Jennifer Hudson.

Rekomenduoju šį filmą visiems dramų mylėtojams ir tiems, kurie mėgsta šiek tiek rimtesnius filmus, sumišusius su popsiškomis priemaišomis.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Ar egzistuoja NSO (UFO)?

Sveiki visi,

Visai neseniai čia paskelbiau Sauliaus Krulicko verstą knygą „Inuaki. Reptilija manyje“, kurioje rumunų psichologė ima iš berniuko interviu, kuris sakosi esąs ateivio inkarnacija ir atskleidžia tikrąją žmonijos padėtį Žemėje ir kalba apie 2012 metų permainas. Tikiuosi, kad nors vienas iš jūsų įveikėte šią knygą arba bent jau paskaitėte, o jei ne, galite paspausti ČIA, aišku, jei susidomėjote.

Nežemiškos kilmės gyventojai visada buvo tarp mūsų tuo esu įsitikinęs 100 procentų. Neprašykite manęs įrodymų. Jei paprašysiu jūsų įrodymų, ar egzistuoja jūsų mintys galvoje, tai taip pat negalėsite įrodyti. Taip, tai šiek tiek iracionalu, tačiau pasaulyje yra daugybė dokumentinių filmų, daugybė NSO muziejų, įrodymų ir iškasenų. Ateityje įdėsiu vieną pokalbį, kuris buvo užrašytas Skandinavijoje, ir kuris tik patvirtina Inuakių egzistavimą, apie kurį rašo ir toje knygoje, kurią Jums įdėjau. Bet šįkart palikime ramybėje Inuakius ir pasidairykime po filmuotas medžiagas, kuriose užfiksuoti paranormalūs dalykai. NSO – Neatpažintas Skraidantis Objektas gali būti ir atmosferos sukelti žaibavimai, plazminės iškrovos, kaip teigė patys ateiviai, imtame interviu Švedijoje ir didžioji dalis filmuotų kadrų yra tiesiog klastotė, tačiau patys ateiviai pripažįsta, jog būna ir tokių atvejų, kurie tiesiog užfiksuoja jų neatsargų skraidymą virš žemės.

Interviu ateivis teigė, jog jų rasės erdvėlaiviai daugiausiai skraido virš Azijos ir primena degančią cigaretę, individas tvirtino, jog yra ir kitų ateivių, kurie lankosi žemėje, jų erdvėlaiviai dažniausiai būna disko formos. Apie tai daugiau skaitysite interviu, tiesiog norėjau parodyti vaizdelius, kurie tik patvirtina, jog esame ne vienintelės mąstančios būtybės. Vyriausybės ir pasaulio galingieji jau seniai turi sudarę sutartis su nežemiškos kilmės būtybėmis, apie tai yra tuntai nutekėjusios informacijos, filmuotos medžiagos, bet žmonės tiesiog jau nebeatpažįsta, kur yra klastotė, kur tikrovė, tad jau visiškai nebetiki NSO, kol vieną diena patys nepamato plika akimi. Žiniasklaida yra galingas ginklas, jis mus prifarširuoja tiek melo, kad mes nesuvokiame, kokioje įdomioje ir paslaptingoje terpėje gyvename.

UFO (NSO) Ispanijoje:

Tai vienas iš skraidančių objektų užfiksuotų Ispanijoje. Klipas nėra ryškus, tačiau aiškiai matyti visiškai nežemiškas erdvėlaivis, kuris primena piramidę. Tegul vaizdas kalba už mane patį.

UFO (NSO) piramidės formos objektai tokie kaip ir Ispanijoje buvo matyti visame pasaulyje:

Maskvoje:

Kinijoje:

Taivane:

O štai toks įvykis užfiksuotas Argentinoje. Šitas gali, mano galva, būti ir klastotė:

O štai čia turime ir neįprastą atvejį Lietuvoje, kai skraidė kibirai:

NSO pastebėta šimtai akių dienos šviesoje:

Keistas atvejis Jeruzalėje:

Manau, nė vienas debesis neišstovėtų tiek ilgai nepajudėjęs, žiūrint į judančius medžius, susidaro įspūdis, kad debesis visai nejuda, lyg būtų iš geležies:

Šis tebesuskas tikriausiai tik atsitiktinis?

O kas tai?

Kas per vieną naktį išbraidė tokias sinchroniškas figūras laukuose, kurios siekia net iki 100 metrų? Sakote žmones? Spėkite dar kartą:

Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Žmogaus fantazija nekyla iš šiaip sau, ją turi kažkas sužadinti. Tikėti tuo, ar netikėti, kiekvieno reikalas. Apie NSO ir ateivius dar tikrai rašysiu ir dėsiu naujienų, ne dėl to, kad tai būtų įdomu ir mistiška, bet galiausiai užteks meluoti paprastiems žmonėms, kad aplink mus nieko nevyksta. Tik tiesa, sako, mus padarys laisvus.

Jūsų Maištinga Siela

Iš žiemos batalijos lauko

Sveiki visi,

Šiandien sužinojau, jog Baltijos jūra turi įšalą tokį, kokį neturėjo per 20 metų t.y. nuo 1987 metų. Tai, aišku, rodo klimato anomalijas, kurios vis nesiliauja stebinti mūsų žmogiškojo proto. Išėjau šiandien pasivaikščioti. Nesvarbu, kad lauke -12 C, tačiau norėjau ištrūkti į lauką. Ėjau gatve, sniegas tižo, nes saulė tikrai gerai šildė pakraščius. Ilgi gyvatiški stogų lietaus vamzdžiai vadavosi iš paspringusio ledo, kuris užmūrijo visas jų šerdis. Vaikščiojau ir stebėjausi, kiek aplink įdomybių ir koks pasaulis bus po 2012 metų, kai nebeliks to, kas ištisus amžius mus maitino. Gal ir tiesa, gal taip ir reikia, kad mes pasikeistume, taptume vieni kitiems geresni...

Jūsų Maištinga Siela

Renginys: Vandos Juknaitės "Ponios Alisos gimtadienis" knygos pristatymas

Sveiki visi,

Visai neseniai, trečiadienį, vasario 23 dieną, Rašytojų sąjungos būstinėje, įvyko mano mylimos rašytojos ir dėstytojos Vandos Juknaitės „Ponios Alisos gimtadienis“ knygos pristatymas. Vakaras sukvietė ne tik rašytojos kartos atstovus, bet ir nemažai studentų, jaunų kolegų, kurie suskubo sveikinti rašytoją su dar viena sėkminga knyga.

Vanda Juknaitė yra 2008 metų Nacionalinės premijos laimėtoja. Ji rašo itin mažai, tačiau labai skaidriai ir kokybiškai. Rašytojai svarbu, kad sakinys taptų gyvas, kad jis kvėpuotų, o tai, anot autorės, geriausiai daro sakinių išbraukymas, kadangi žodžiai negali nusakyti tikrosios esmės. Renginyje buvo aptariama „Ponios Alisos gimtadienis“ tragikomedijos problematika. Į šį rinkinį įėjo ir kitos Juknaitės parašytos dramos, tokios kaip „Formulė“. „Ponios Alisos gimtadienis“ – tai laikas, kada norisi juoktis iš savęs, pasakojo rašytoja. Juknaitė dalinosi mintimis apie senatvę, besikeičiantį pasaulį, apie savo rašymo tradicijas, sudėtingumą. Renginyje taip pat dalyvavo aktorė Dalia Michelevičiūtė, kuri kartu su rašytoja improvizavo – skaitė ištrauką iš dramos.

Man asmeniškai, patinka tokie vakarai, kada gali tyliai ateiti į kamputį, kad ir nekviestas, ir atsisėdęs stebėti, kaip pulsuoja tas paslaptingas ir įdomus rašytojų, kūrėjų gyvenimas. Niekam ne paslaptis, kad Vanda Juknaitė – nuostabi ir charizmatiška asmenybė su labai gilia, sakyčiau, gyvenimiška patirtimi, tad negalėjau praleisti progos nepabuvoti šiame renginyje. Man asmeniškai po renginio taip ir knieti perskaityti tas dramas, nes knyga tikrai sudomino. Tai visai naujas pulsas apskritai lietuvių dramaturgijos raidoje. Kokia Juknaitė išlieka prozoje, tokia ji subtili ir teisinga išlieka dramaturgijoje. Ateityje nusimato šie jos tekstai mano skaitytinos literatūros sąraše. Sveikinu rašytoja su puikiu darbu ir norisi tikėti, kad rankraščius neberis šiukšliadėžės, o dažniau pasieks Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos stalčius.

Jūsų Maištinga Siela

Šiam pasauly visko būna...

Sveiki visi,

„Šiam pasauly visko būna...“ – dainuoja Paškevičius. Galbūt ir labai teisinga daina ir žodžiai, kad ąžuolai tampa vijokliais, o vijokliai ąžuolais. Taip nutinka ir su mumis, žmonėmis. Ar žinojote iš kur gimė džentelmenas? Nepatikėsite, kaip nepatikėsite ir tuo, kad tradicija užleisti pirma moterį į priekį, einant prie duris atėjo iš akmens amžiaus laikų. Ogi ši tradicija gimė dar urviniais laikais, kai vyrai pirma pasiųsdavo moteris į urvą patikrinti, ar jame neapsigyveno koks nors plėšrūnas. Kiek jau praėjo amžių, bet ši tradicija tebeliko gyva, aišku, suprantama kitaip. Moterys ir merginos, kai žavitės džentelmenais, kurie visada ir visur jus praleidžia, žinokite, kad už to slypi tūkstančiai metų atgal, kai jus pasiųsdavo į mirtį, kad jūsų džentelmenas išsigelbėtų. Sako, šiam pasauly visko būna. Vijokliai tampa ąžuolais ir atvirkščiai, geri dalykai blogais ir atvirkščiai. Šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko, daug keistų dalykų atsimerkęs pamatai.

Jūsų Maištinga Siela

Jurgos Ivanauskaitės premija Rimvydui Stankevičiui

Sveiki visi,

2011 vasario 16 dieną netekome Justino Marcinkevičiaus, prieš ketverius metus vasario 17 dieną mus paliko ir Jurga Ivanauskaitė, padariusi milžinišką įtaką visame lietuvių literatūros pasaulėlyje, taip pat stebinusi plačiais ir maištingais kultūros mostais. Visą gyvenimą buvusi vieniša, ji sugebėjo iš vienatvės būti kokybiškai produktyvi. Praėjo ketveri metai, kai netekome Jurgos, tačiau niekas nesibaigia, nes jos išmintas takas išgrindė asfaltą visiems tolesniems prozos kūrėjams.

Per šiuometinę „Knygų mugę“ trečiąkart buvo įteikta Jurgos Ivanauskaitės literatūrinė premija. Sveikinu Rimvydą Stankevičių, kuris gavo šią premiją. Labai džiugu, jog pirmasis vyrukas įstojo į Sabaliauskaitės ir Šerelytės gretas ir tapo paženklintas maištingos, atviros ir laisvos kūrybos ženklu, po kuriuo visada dirbo, gyveno ir kūrė fatališkoji Jurga. Šįkart pridedu tiesiog paties Rimvydo Stankevičiaus kalbą, pasakytą „Knygų mugėje“ ir publikuotą www.bernardinai.lt puslapyje. Manau, šie Stankevičiaus žodžiai, nusako viską, ką šiuo metu ir noriu pasakyti apie Jurgą:

Poeto Rimvydo Stankevičiaus kalba, pasakyta 2011 m. vasario mėn. 20 d. 12-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, atsiimant Jurgos Ivanauskaitės premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Šią kalbą, vos išgirdusi, būtent taip – „Odė Jurgai“ – „pakrikštijo“ Jurgos Ivanauskaitės mama.

Drauge, dėkodamas Jurgos vardui, Jurgos sielai, Jurgos šeimai, Jurgos bei jos kūrybos bičiuliams, nusprendusiems, jog būtent aš esu šios garbės vertas, noriu tarti:

JURGA Ivanauskaitė...Pirmą kartą šį vardą išgirdau iš tikro Elektrėnų hipio, mano bendravardžio, pravarde Maleras. Man tuomet buvo keturiolika. Buvau ką tik nusprendęs nebekirpti plaukų. Už langų ūkė sovietiniai 1987-ieji. Todėl Malero pasakyti žodžiai į mano atmintį įstrigo amžiams: „Ji – vienintelė rašytoja, rašanti ne apie mus, o už mus“. Todėl, dar prieš atsiverčiant jo skolintus „Pakalnučių metus“, Jurga tapo mėgstamiausia mano rašytoja.

Vėliau – „Mėnulio vaikai“, kurie „pamokino“ klausytis M. K. Čiurlionio (mat šios knygos herojus, į kurį svajojau būti panašus, klausėsi „Jūros“, o į jį, it į šviesą skrido drugiai) ir drauge suteikė leidimą man, hipiui, klausytis net tik „Led Zeppelin“, bet ir klasikinės muzikos.

Paskui, jau dvyliktoje klasėje – „Kaip užsiauginti baimę“, kurios pirkti specialiai važiavau į Vilnių (mano gimtuosiuose Elektrėnuose nebuvo) ir vienintelį kartą mačiau, kaip knygos graibstomos it karštos bandelės. Iš džiaugsmo, kad man liko (buvo sušukta: „Paskutinė dėžė“), nusipirkau dvi.

Tada – studijos universitete (mano plaukai tuo metu jau siekė juosmenį). Vilnius. „Ledainė“, kurioje tuometinis tiesiog senamiesčio pankas, o šiandieninis poetas Benediktas Januševičius mane supažindino su Jurga. Spėjau užmesti į ją akį, kaip vyras į moterį, spėjau pamanyti: „Žavi. Magnetiška“. Spėjau mintyse pagirti, kad „nepasikėlusi“, nors tuo metu jau – superžvaigždė.

Po to mane imdavo gerbti vyrai ir įsimylėdavo merginos, kai pasakydavau, jog esu pažįstamas su Jurga Ivanauskaite. (Pažintis, aišku, buvo tokia, kad Jurga nė mano vardo, nė veido neįsidėmėjo, bet argi tai svarbu).

Po to, dirbdamas žurnalistu keletą kartų dariau su Jurga interviu. Jau esu kažkur minėjęs Jurgos man pasakytą frazę, kuri įstrigo giliausiai: „Ir Vilniuje, ir Tibete elgetos vienodai skurdūs, vienodai alkani, vienodai nudriskę... Žinai, kuo jie skiriasi? Tibeto elgetos laimingi“.

Ši premija formuluojama „už drąsą literatūroje“. Taip, Jurgai apibūdinti žodžiai „drąsa“ ar netgi „narsa“ tinka. Atrodo, kad ji apskritai buvo padaryta vien iš talento ir drąsos. Jau minėjau ilgus plaukus... O drauge su jais iš Jurgos kūrybos plaikstėsi laisvė, nuoširdus, ne teatrinis santykis su pasauliu, jokių tabu, jokių „šventų karvių“, jokių „būk kaip visi“, jokių „ką pasakys kaimynai“... Visko ir neišvardinsi. Pasakysiu tik, kad Jurga vaikiško spiritizmo būdu pas mus į Lietuvą išsikvietė Džimo Morrisono vėlę. Beje, ir paliko...

Jurgos drąsų esama begalės – neimsiu jų vardinti – visi ir taip jas puikiai žinote, tik pasakysiu, kad asmeniškai man iš visų Jurgos drąsų svarbiausioji – dievoieškos drąsa, nuvedusi ją į Tibetą ir parvedusi atgal. Suprantate, kaip svarbu ir kaip drąsu yra Dievo ieškoti? Ypač, kai bažnyčia šalia, kai vaikams mokyklose legaliai dėstoma tikyba... Išsiduoti dar tebeieškančiu, dar neradusiu – sarmata. Daug paprasčiau – imituoti ryšį su Dievu. Tada būsi kaimynų gerbiamas, doras, ne koks išsišokėlis, svetimų tikėjimų besivaikantis... O Jurga ieškojo. Ir kaip kokia Ariadnė tiesė savųjų ieškojimų siūlą mums, jaučiantiems panašų Dievo alkį.

Jei šiandien aš pagerbiamas Jurgos vardu, pagerbiamas už drąsą, tai, manau, tik dėl dievoieškos dalykų, nes, nuoširdžiai prisipažinsiu, lyginant su Jurga, esu bailus, kaip zuikis.

Bet jei jau pavadinote mane drąsiu, drįstu šioje kalboje prabilti ir apie dar vieną didžią moterį – profesorę Viktoriją Daujotytę, kuri, neabejoju, ne mažiau verta būti čia apdovanojama už drąsą – už drąsą būti be kompromisų sąžininga.

Dabar sakoma: „Daujotytė puolama“, „Kultūros žmonės ją gina“... Bet puolama ne ji ir jos ginti nereikia. Barbarų šiandien puolama kultūra, puolama šalies siela, o profesorė, gindama kultūrą, su jais kaunasi. Tad ne ginti profesorę reikia, o stotis šalia profesorės peties drauge ginti kultūros.

Aš taip ir darau. Ar aš drąsus?

Tad ir sakau, nes viliuosi, kad čia esama mano brolių žurnalistų, kurie tai užrašys:

Įvertinamas šią premiją, viena ranka už parankės imu Jurgą, kaip drąsių menininkų globėją, kitą paduodu profesorei V. Daujotytei, kuriai šį savąjį pasiekimą ir dedikuoju.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Burleska

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Burleska“ (Burlesque) (2010 m.). Tai amerikiečių filmas, kuris tikriausiai visai pateisina savo miuziklo žanrą, kadangi jame skamba vieni iš populiariausių ir geriausių pasaulyje moterų balsų – Cher ir Christina Aguilera. Išties mėgstu šias atlikėjas dėl kokybiškai atliekamų dainų. Tikriausiai, kas matė „Burleską“, arba kas ruošiasi pamatyti, nesiginčys, kad filme atliekamos dainos – nuostabios.

Žvelgiant į kritikų atsiliepimus, jų buvo pačių įvairiausių, kai kas gyrė ir kai kas peikė šį filmą, tačiau mano nuomonė, Aguileros debiutas yra tikrai geresnis, negu Britney Spears debiutas filme „Kryžkelė“. Tai reikšmės turi ir Aguileros vėlyvas debiutas ir jau didesnė branda, tačiau vaidyba buvo tikrai neprasta. Jeigu atvirai, tikėjausi šiek tiek nusivilti, tačiau nusivilti neteko. Cher vaidmuo buvo įstabus, jį atliko visu šimtu procentu. Jaučiasi, jog Cher turi tikrai daugiau vaidybinio meistriškumo ir patirties už Aguilerą, tačiau abi scenoje atrodė nuostabios!

Žinot, ilgai laukiau šio filmo, domėjausi jo filmavimo ir kūrimo eiga. Buvo visokiausių gandų, kad neva Aguilera pavydi Cher populiarumo ir dėmesio ir t.t. Bet visa tai liko tik gandai, kurie nėra įrodomi. Filmas pasaulyje uždirbo apie 100 milijono JAV dolerių ir dar vis tęsia savo Odisėją kino teatruose. Koks bus galutinis finišas, turėtume sužinoti jau greitai. Apskritai šis filmas buvo ir tebėra ypatingai populiarus Vokietijoje, čia topuose jis išsilaikė gan ilgai kaip numeris pirmas. Apatinių trikotažo parduotuvės lenkia galvas „Burleskai“, kadangi moteris masiškai ėmė pirkti korsetus ir kitus atributus, kurie vaizduojami filme.

Žvelgiant į patį scenarijų, tenka sutikti, jog scenarijus neoriginalus, neypatingas – skurdi mergina atvažiuoja į didmiestį ir ieško darbo, kad prasigyventų. Laiptelis po laiptelio ji užkopia į aukštumas, pademonstruodama savo balsą. Na, žodžiu, banaliau nebūna. Mano galva, šioms atlikėjoms – aktorėms galėjo sukurti ir įdomesnį siužetą, manau, jos puikiai būtų susidorojusios ir su sunkesniais personažais.

Esmėje man filmas patiko. Jis lengvas, mėgėjiškas, nesudėtingas, malonus. Kartu ir gaila, nes miuziklas galėjo iškelti sau naujus standartus, kaip antai kažkada tai padarė garsioji „Čikaga“, bet „Burleska“ pasitenkino klasikinio miuziklo žanru.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela