Filmas: "Prakeikta meilė" / "Meilė kalė" / "Amores perros"

Sveiki,

Tęsiu savo jau tikriausiai niekada nesibaigiantį kino filmų žiūrėjimo maratoną. Šįkart į rankas papuolė jau seniai sąrašuose besimėtantis meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu, kuris, tarp kitko, yra ir vienas mano mėgstamiausių režisierių šiuolaikinio filmo pasaulyje. „Prakeikta meilė“ arba kiti šio filmo vertimo variantai – „Meilė kalė“, „Meilė – tai kalė“ (Amores perros) (2000 m.). Niekam per daug nežinomas Inarritu debiutuoja sudėtingame pilnametražiniame filme ir sudrebina kino pasaulį. Po šio filmo sekė panašaus braižo juostos, kurių taip pat negalima pamiršti – „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“, kaskart vis įdomus, intriguojantis, savitas, atpažįstamas. Iš tikrųjų „Prakeiktą meilę“ buvau matęs labai seniai ir tik iš keistai atpažįstamų nuotrupų atpažinau, jog šis filmas matytas vaikystėje.

IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, visada mane stebina, nes Inarritu pirmasis filmas turi aukščiausią balą, o kaskart ateinant vis naujam filmui, jo įvertinimas vis mažėja. Nežinau, tačiau būtent šis filmas man padarė mažiausią įspūdį iš visų jo filmų, gal kad senstelėjęs, gal todėl, kad mažesnio biudžeto, užmojai taip pat platūs, bet ne tokie dideli kaip „21 grame“ ar „Babelyje“. Iš esmės Inarritu čia išlieka toks, koks jis yra, jo filmas daugiasiužetis, persipinantys herojų likimai, atskiri gyvenimai, prasilenkiantys ties aštriausiais gyvenimo momentais, dažniausiai nelaimingais atsitikimais. Pasakojimo modelis, pasakotojas, subtilumas, paprastumas, savita melancholija visada „puošia“, gilina ir plečia šio režisieriaus filmus. Puikus meksikiečių aktorių būrys įrodė, kad nereikia visai bastytis po Ameriką, norit filmuotis ne tik telenovelėse arba vaidinti garsiuose Meksikos teatruose, bet užtenka kažko naujo, originalaus, netikėto, kad perspjautų šviesmečiais visą nusiperdusį Holivudą ir sukrėstų pasaulį. Kalbu galbūt bendrai apie šio režisieriaus darbus, nes jie man tokie vienetiniai, kartu labai skirtingi ir labai panašūs.

Žinoma „Prakeikta meilė“ stiprus filmas, manau, daugelį tikrai palies, kai kas ras daug simbolikos, kaip pvz. visos trys siužetinės linijos yra susijusios su šunimis – šunys pjautynėse, valkata su šunimis ir šuo palindęs po grindimis – kur žmogus ir jo pasitikėjimas draugais, savimi ir gyvenimu? Nepaviršutiniškai alsuojantys Meksikos kvartalai, sunkus gyvenimas, korupcija, grubumas ir noras prisiglausti, pabėgti, susikurti geresnį rytojų ir prieglobstį, išlipti iš mėšlo – tai ne tik „Prakeiktos meilės“ koloritas, tai apskritai būdinga visiems Inarritu filmams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb:  8.1

Jūsų Maištinga Siela

Kur ta pasaulio pabaiga, kai jos labiausiai reikia?

Sveiki babaužiai,

Lygiai vieną kartą per metus man intensyviai slenka plaukai – tai trunka apie tris mėnesius +/-. Mokslininkai teigia, kad kasdien iš tikrųjų netenkame apie 70 – 90 savo plaukų. Baisu pagalvoti, kiek netenkame per metus, įskaitant ir nusišėrimo laikotarpį. Tiek to, aš bent turiu storus ir vešlius plaukus, o ką daryti tiems, kurie tik blyškius pūkelius nešioja ant galvos? Patylėsiu, nes kaip visada pradedu nusišnekėti. Iš tikrųjų norėjau pakalbėti ne apie plaukus, bet apie baimę...

Aš tikriausiai esu nenormalus, nes vakarais, kai sutemsta, mane apninka keista baimė, jog mane pagrobs ateiviai. Rimtai! Tikriausiai per daug įvairių straipsnių ir nutikimų paskutiniuoju metu perskaičiau, tai dabar prasidėjo keista paranoja. Ateiviai! Tik pamanykit, juk jie gali mane pagrobti, ištrinti atmintį ir vėl pasodinti arba paguldyti į lovą, o aš apie tai galiu nieko nesužinoti. Kvaila. Žinau, kad kvaila... Bet vis tiek.

O štai PP (Pasaulio Pabaiga) nebijau. Kažkaip net knieti jos sulaukti, juolab, kad prieš dvi savaitės mokslininkai rado naują Majų kalendorių, kuris patvirtiną pirmąjį, jog 2012 gruodį ateina didysis VISO GERO KAČIUKAI IR KATYTĖS – žodžiu, laikų pabaiga. Niekas nepanikuoja, veikiau smaginasi. Žmonės perka bilietus ir nori sutikti laikų pabaigą prie Majų šventyklų Meksikoje. Ir aš gal prisijungčiau, bet PP netikiu, Žemė tikrai nedings, kaip nedings ir gyvybė, viskas, kas gali nutikti, tai persitransformuoti, o permainos, kad ir kokios jos žiaurios galbūt mums atrodo, vis tiek yra gerai. Į permainas visada esu linkęs žiūrėti gerai.

Šių metų pradžioje atkaliau čia nemažai postų apie 2012 metų transformaciją ir virsmą, tačiau paskutiniuoju metu apie tai tyliu, patapau pasyvus stebėtojas. Nieko nėra maloniau, nei atsidaryti ryte žinių portalus ir žiūrėti, kaip PP jau vyksta. PP kasdien! Anomalijos kasdien! Kiaušinio dydžio kruša Lenkijoje, Šalčininkuose išguldyti miškai, tornadas iki 400 m/h Lenkijoje – čia pat panosėje! Didžiuliai potvyniai Čekijoje, Rusijoje, Indijoje, nesuvaldomos stichijos siaubia dalį JAV, o kita pusė kenčia rekordines sausras ir jau pranoko praėjusio amžiaus vidurio rekordus, Australiją siaubia miškų gaisrai, įtampą su Artimaisiais Rytais, žemės drebėjimų užregistravimai ten, kur jų niekada nebuvo, Italijos ugnikalnis kažkoks neramus, Japonijoje didžiulės liūtys, purvo nuošliaužos, Indijoje 2 milijonai be stogo, o ką jau kalbėti apie Saulę – jos natūralus ciklas sutriko, elektromagnetinės audros jau trikdo mūsų atmosferą, o ką tik buvo rekordinis suaktyvėjimas – žodžiu, dar galima ir galima tęsti. Viskas, rodos, tas pats vyko ir pernai, ir liūtys buvo, ir žmonės mirė ir t.t., bet kai pažiūriu į diagramas ir pernykščius palyginimus su šiais metais, optimizmas kažkur pamažu dingsta. Akivaizdu, jog aplinkui kažkas darosi ir tai visi daugiau ar mažiau jaučia, tačiau tyli ramindami save – juk tai tik anomalijos su gamta, ateis ruduo ir viskas susitvarkys... Argi? Kol kas scenarijus vyksta toks, kokį Jums buvau pasakęs, tad ką aš galiu pasakyti, brangieji? Carpe Diem, švęskime gyvenimą, kuris dar yra toks, koks yra, nes juk visai įmanomas dalykas, kad rytoj viskas jau gali būti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Pradedantieji" / "Beginners"

Sveiki,

Į nagus papuolė filmas „Pradedantieji“ (Beginners) (2010 m.). Būsiu kaip visada tiesmukas trumpai ir paviršutiniškai, be jokių analizių pasakysiu, kad filmas tikrai geras. Mike Mills režisavo savo gyvenimą – 75 metų sulaukęs tėvas sūnui pasako, jog jis visą gyvenimą buvo gėjus ir nuo šiol pradeda gyventi gyvenimą iš naujo. Vaizdelis po kelių metų – tėvas miręs, sūnus vis dar niekaip nedrįsta ir nesiryžta pradėti naujus santykius ir naują gyvenimo etapą. Puikios pasakojimo paralelės, aliuzijos, vaidyba. Ewan McGregor ir Christopher Plummer buvo nuostabūs, kurie vėl ir vėl prakalbo apie gyvenimo vertę. Šiaip filmas labai slegiantis, emocionaliai išpildytas beveik iki maksimumo, tačiau tos emocijos labai gilios, esminės. Liūdesys, Dieve, dar niekad nemačiau per visą filmą Ewan tokio liūdno, viskas, ką jis bedarytų šiame filme, atrodo, kad tuojau pravirks, nepaprasta vienatvė ir melancholija lydį personažą visą filmą.

Originalus ir gyvenimiškai subtilus siužetas kalba apie mūsų kasdienybę. Labai patiko režisūra, kameros judesiai, o pasakotojas iš vis buvo fantastiškas! Tos nuotraukos, pasakojimo liūdnas patosas ir lyginimas su praeitais dešimtmečiais, jausena, užfiksuotas kitimas tiek žmogaus sąmonėje, tiek kartų skirtumuose, jų virsmuose, bet išlaikant fundamentalų žmogiškąjį branduolį, kuris niekada nekinta ir nekis. Iš pradžių filmas gali atrodyti lėkštas, kažkoks beprasmis burbėjimas, blevyzgojimas, bet viskas susisieja ir susiriša į labai skaudų empirinį gyvenimo mazgą, žmogaus galimybę sau suteikti viską pradėti iš naujo.

Nežinau, kaip kitiems šis filmas, tačiau jis man padarė įspūdį gan nemenką, juolab kad pats pajutau kažkokį ryšį su pradedančiaisiais iš naujo gyventi. Filmas labai tiksliai užsibaigia. Ant sofos sėdi porelė – mergina ir vaikinas, tokie netobuli, tokie pilni trūkumų, nedrąsūs, tokie skirti vienas kitam.

-          -  Kas dabar bus?

-          - Nežinau.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Myliu tave, Filipai Morisai!" / "I Love You Phillip Morris!"

Sveiki visi,

Pasiilgau seno, bet toli gražu ne senuko, kino veterano Ewan McGregor‘o ir nusprendžiau pažiūrėti prieš keletą metų rekomenduotą kino filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“ (I Love You, Phillip Morris) (2010 m.). Viena draugė primygtinai prašė pažiūrėti šį filmą, nes sakė, kad vos galėjo sulaikyti ašaras, o man, besidominčiam seksualinių pakraipų vaizdavimu kine, buvo neprošal pasižiūrėti. Nesuprantu, kodėl ta draugė tiek verkė, nes man filmas pasirodė tiesiog nepaprastai smagus ir nuotaikingas! Jim Carrey ir Ewan McGregor įkūnija realiai egzistuojančius gėjus personažus, kurie turėjo nemažai nusikalstamos veiklos dėl sukčiavimo. Realiai pagalvojus, sunkiai įsivaizduoju, kad žmonės šitaip sugebėtų apgaudinėti valdžią ir teisėsaugą, tiesiog neapsakomas bukumas arba neapsakomas sukčiavimo genialumas.

Ganėtinai originalus gyvenimiškas siužetas pavaizduotas su neįprastai hiperbolizuotu humoru. Realiai viskas turėjo būti itin skausmingai, tačiau filmo pasakojimo žanras balansuoja tarp dramos ir komedijos – viskas, manau, pakankamai gražiai išvystyta ir pavaizduota. Puikus aktorių duetas, drąsus ir įdomus amplua – taip nė karto aktoriams per visą filmą ir nereikėjo bučiuotis, daug homoseksualios meilės, kartais ji gan komiškai ir banaliai vaizduojama, pvz. spermos išspjovimas po oralinio į jūrą ir pan. be nereikalingos erotikos ir patetikos.

Prisijuokiau ir buvau suvedžiotas netgi graudžios pabaigos, kuri filme ėjo į finalą ir netikėtai mane išdūrė – taip man ir reikia lengvatikiui. Šiaip filmas prikaustė dėmesį, kaip minėjau, nuotaikingas, gan įdomus. Manau, daugeliui šis filmas turėtų patikti dėl savo savotiško keistumo, kai kuriuos galbūt dirgins dėl personažų seksualinės orientacijos, bet nepaisant to, vis tiek kaip pusiau pramoginį filmą galima pasižiūrėti su visai geru ir įdomiu emociniu kalibru.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiskyrimas vardan išlikimo" / "Atsiskyrimas" / "Detachment"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Atsiskyrimas“ arba kaip kiti jau įprato versti „Atsiskyrimas vardan išlikimo“ (Detachment) (2011 m.). Tai vienas šviežiausių aktoriaus Andre Brody darbų, kuris labai gerai įvertintas įvairiuose festivaliuose, paliko ir vis dar palieka nemenką įspūdį Lietuvos rinkos žmonėms. Suskubau neatsilikti nuo žiūrovų ir, vos tik pasitaikius galimybei, pažiūrėti pačiam šį filmą. Šiek tiek suglumau, kad siužetas lyg jau ir matytas, gal net šiek tiek opiai nuvalkiotas – sunkus ir įtemptas darbas mokykloje, problematiški mokytojų ir mokinių santykiai. Tai pasakojimas apie nuolat po mokyklas keliaujantį mokytoją, kuris pavaduoja susirgusius ir šiaip atostogų išėjusius anglistus, priedu dar rutuliojasi jo asmeninis gyvenimas – vaikystės trauma, mirštantis tėvas bei į namus parvesta ir priglausta paauglė – gatvės kekšytė... Turime nepaprastai sodrų, liūdną ir melancholišką puokštę, todėl visai natūralu, kad žiūrovas yra spaudžiamas emocionaliai ir bejėgis prieš gyvenimo liūdesį, jeigu galima būtų taip pasakyti.

Šiaip filmas kažkiek pritempia iki „Meilutės“, jeigu tokią dar prisimenate, tačiau filmas nebylinėja tiek socialinių temų, šįkart tai vargšo mokytojo liūdnas gyvenimas – daug, daug liūdesio, gyvenimiškos problemos ir slėgis, sunkumas. Galbūt filmas emocionaliai paveikia – tai jo ir yra sėkmė, ir auksinė šerdis, daug pianino garso takelyje, estetinių niuansų, žmonių siaurumo vaizdavimas... Šiaip filmą vertinčiau pakankamai stipriu, pakankamai įtaigiu ir pakankamai įdomiu, gal tema ir nuvalkiota, tačiau kalbant apie mokytojus ir mokinius – ši tema niekada nebus tikriausiai išsemiama kino filmuose, ji tik visada nupasakojama vis kitokiu kampu.

Manau, kad daugeliui visgi filmas tikrai turėtų patikti ir padaryti netgi nemažą įspūdį, ypač tiems, kurie yra pratę labiau prie pramoginių filmų, tačiau sukrėtimo didesnio gurmanai neturėtų patirti, bet visgi tenka pripažinti, kad filmas nuo pat pradžių prikausto dėmesį ir jį išlaiko iki filmo pabaigos. Taip, mano galva, būta keleta banalių scenų, kurios man priminė tiesiai iš holivudinių romantinių dramų išluptos, tačiau į jas irgi galima pažiūrėti kiek kitaip... Nesigailiu pamatęs, bet antrąkart kažin ar bežiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikybė ir prietarai" / "Pride and Prejudice"

Sveikučiai,

Šįkart į rankas ilgai keliavo filmas „Puikybė ir prietarai“ (Pride and Prejudice) (2005 m.). Pernai kaip tik pamačiau panašaus sukirpimo filmą „Maištingoji Džeinė“ apie garsią anglų romanistę Džeinę Ostin, o šiemet pamačiau ir jos romano „Puikybė ir prietarai“ ekranizaciją. Išties, šis romanas jau ne kartą sulaukia ekranizacijos ir vis nepabostamas nei skaitytojų, nei žiūrovų. Aktorei britei Keira Knightley buvo patikėtas Elizabetės vaidmuo, už kurį aktorė pirmą kartą buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais nosį nušluostė Reese Witherspoon. Dėl Keiros buvo nesuklysta, ji savo darbą filme atliko gal ir ne super – duper, tačiau pakankamai gerai.

Žinot, su tomis kostiuminėmis – epochinėmis dramomis man šiek tiek būna keista, nors jų matęs tikrai nemažai, tačiau visi dialogai, žodžiai tiek šiame filme, tiek kituose man tokie porcelianiniai, dirbtini, teatrališki, kad juos sunku išjausti ir atskirti nuo tuometinės patetikos. Įsimylėjėlių kalbėsena XIX amžiaus viduryje, manieros ir t.t. – suprantu, viskas taip ir turi būti, tačiau kažkaip man visa tai visada sunkiai susivirškinama ir iki katarsio ir visiško pasimėgavimo trūksta. Šiaip filmas gal kiek stipresnis už „Maištingąją Džeinę“, tačiau visgi nepriaugo iki labai įdomios ekranizacijos. Gražu buvo žiūrėti į aktores, estetinį vaizdą ir tikrai filmas „aukščiau“ už vakar matytą „Mielas draugas“ (Bel Ami), tačiau, vat, manęs nepaveikė nors tu ką – gal jau visai tampu išlepintu nuo tokių žiūrėjimo maratonų? Gal reiktų nustoti filmus rintis pagal aktorius ir žiūrėti tik totaliai nekomercinį originalų kiną? Gal...

Šiaip manau, kad daugeliui puskomercinės filmų žiūrovų širdis ir vaizduotes šis filmas turėtų patenkinti, pasotinti. Tik klausimas – kas lieka po filmo? Ir kiek nešiosi jį atmintyje? Tada supranti, kad filmas didesnio įspūdžio taip ir nepadarė.

Dėl Keiros Knightley ir Jude Dench pridedu balą.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Vampyro dienoraščiai" (Vampyro dienoraštis) 4 (ketvirtas) sezonas / "The Vampire Diaries" season 4

Sveiki visi,

Šįkart pabūsiu baisus populistas ir pratęsiu kone skaitomiausią savo saite įrašų temą „Vampyro dienoraščiai“, kol dar nepasirodė pats serialas. Taip, ketvirtasis „Vampyro dienoraščiai“ sezonas jau kuriamas, tad gerbėjai gali tik prisipilti pilnas kišenes kantrybės ir laukti, laukti, laukti. Na, o aš, šen bei ten pašniukštinėjau ir nutariau pasidalyti pletkais ir savo subjektyviais komentarais apie būsimą serialo tęsinį ir jo užuomazgas.

Man asmeniškai „Tikras kraujas“ paskutiniuoju metu pranoko, perspjovė „Vampyrų dienoraščius“, o „Vampyrų dienoraščių“ reitingai JAV labai nusmuko, „Tikro kraujo“ kaip tik labai pakilo. Ir visai sutinku, nes jau trečiasis sezonas praėjo, o pagrindinė herojė Elena vis dar dūsauja ir urzgia savo katytės vibracijomis, susimakalavusi visa dėl brolių Salvatorių – Deimono ir Stefono. Kai dingo Katerina ir originalieji vampyrai išlipo iš karstų viskas, darėsi jau itin absurdiško lygio, kad sakau, gal nebežiūrėsiu – vis tas pats per tą patį – tai nužudo, tai prisikelia, tai vėl nužudo... Kiek galima visą tai vilkinti? Meilės intriga vilkinama per tuos visus siaubingus įvykius – jau vyksta ne tai, kad absurdiškas maskaradas, bet ir juokingai graudus cirkas. Kaip tie herojai dar lanko mokyklą, o po visų išgyvenimų nesėdi psichuškėse. Stiprūs nervai? Galbūt. Na, fantastika yra fantastika, tačiau trečiasis sezonas, mano akimis, pasišiukšlino, o mano dėmesio ir susidomėjimo nebeišlaikė taip, kaip anksčiau. O dar mano mylimas personažas Katerina kažkur stebuklingai dingo... Žodžiu, labai ilgai ir nuobodžiai viską vilkino, kol galiausiai pasitvirtino tai, ką jau buvau sakęs, kai pradėjo kurti trečią sezoną – viskas einama prie to, kad Elena taps vampyrė.

Ir iš tikro paskutines keturias serijas atsisėdau ir sužiūrėjau vienu atsidūsėjimu. Ir tik paskutinioji serija man labiausiai patiko, nes ji mus sugrąžino nuo pradžių – prie paslaptingos Elenos kilmės, jos autoavarijos ir viskas fainai susiliejo į gražų ir darnų pasakojimą, kas kad mirtinai užtęstą ir pilstytą iš tuščio į kiaurą – Elena pramerkė vampyrės akis ir šmaukšt – braukšt pasibaigė trečiasis sezonas. Labai taiklus žingsnis iš pačių kūrėjų, gal net sakyčiau labai rizikingas, kadangi tokią pabaigą mes matėme ir „Saulėlydžio“ sagos „Brėkštanti aušra“ pirmojoje dalyje. Panašumai, regis, tuo nesibaigs, o šį spalį, vėliau nei paprastai, Amerikoje startuos ir ketvirtasis sezonas, o lapkritį – paskutinė „Saulėlydžio“ epopėjos dalis. Konkurencija? Galbūt.

Serialo herojai

Ką gi mums žada ketvirtasis sezonas ir jo kūrėjai?

O ateinančio sezono, kas laukia, tas sulauks naujų vėjų Mistikfolse. Į šį miestą užklys naujas vampyrų medžiotojas, kuris sudrums jau ir taip neramų ir visokių žiaurybių perpintą herojų gyvenimą. Įtariama, kad naujasis medžiotojas kėsinsis ne tik į aplinkinius vampyrus, bet ir į Elenos gyvybę. Ir kaip visada – net juokinga – visi norės apsaugoti Eleną, tačiau bent kartą galės nemeluoti ir jos nehipnotizuoti. Ketvirtajame sezone atsiras nauja Džeremio Gilberto (Elenos brolio) mergina, kuri primins jam paslaptingą jo paties vaikystę, jau žinoma, kad jos vardas bus Eipril, tik kažin, kokių vėjų ji įneš ir ar padės pamiršti romanus su Viki, Ana bei pačia raganaite Bone? Taip pat ateinančiame sezone daugiau vietos bus palikta personažui Bonei, kuri ne kartą išgelbėjo herojų užpakalius. Kol kas kūrėjai ją vis „įkišdavo“ kaip sprendimo raktą, tačiau nei raganystės, nei pačios Bonės pasaulio dalies nelietė, tad ateinančiame sezone sužinosi, ką reiškia iš tikrųjų būti ragana. Taip pat nereikia pamiršti, kad herojai šiemet kaip ir turėjo baigti mokyklą, kūrėjai sunerimę, nes reikia personažus brandinti ir auginti, tad galimas daiktas, kad juos perkels ateinantį sezoną, o gal net kitą (jeigu jis toks bus) į koledžo aplinką, bet šis dalykas kol kas dar tik svarstomas. Karolina mėtysis ir blaškysis tarp Tailerio ir Meto – kaip ir nieko naujo? Kol kas tiek teatskleidžiama naujų detalių apie būsimą sezoną, tačiau įtariu, kad kūrėjai pastebėjo, jog seriale reikia itin ryžtingų ir drastiškų permainų, nes manau, kad pajuto, jog žiūrovams darosi jau nuobodu, kai juos tampo už ūsų, todėl jiems atsirūgo per reitingus.

Ką gi. Na, o kol kas pasimėgaukime prisimindami paskutiniuosius įvykius – trailer‘is pakankamai saldus, bet bent mintis aiški.

O daugiau interviu verstiniu ir šiaip informacijos galite rasti ir nuolat atsinaujinančiame puslapyje www.vampyrodienorasciai.lt

Interviu su visais aktoriais, besiruošiant 4 sezonui:

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com