Knyga: Nino Ricci "Šventųjų gyvenimai" / The Book: Nono Ricci "Lives of the Saints"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti knygą, kurią pradėjau labai seniai skaityti, bet niekaip neužbaigdavau. Tai italų rašytojo Nino Ricci „Šventųjų gyvenimai“ (Nino Ricci „Lives og the Saints“). Gal pradėsiu nuo itin mane sudominusio aprašymo knygos kitoje pusėje: „“Šventųjų gyvenimai“ (1990), pirmasis Nino Ricci romanas, staiga tapęs bestseleriu, iškart pelnė tokias prestižines premijas kaip Bressani Prize, Smith Books ir Books in Canada premiją už pirmą romaną ir Kanados pagrindinę – Generalgubernatoriaus – literatūrinę premiją. Romanas buvo išleistas dideliais tiražais JAV ir Anglijoje, išėjo švedų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, danų ir olandų kalbomis, kai kur netgi kitokiais, labiau intriguojančiais pavadinimais, pavyzdžiui, Prancūzijoje – „Mėlynos akys ir gyvatė“. „Šventųjų gyvenimai“ yra autoriaus sumanytos trilogijos pirmoji knyga. 1991 metais pasirodė antroji trilogijos knyga „In a Glass House“, o šiuo metu autorius baigia trečiąją, jo žodžiais, pačią sudėtingiausią. Apie romaną puikiai atsiliepė Amerikosžemyno spauda. Kanados pagrindinis laikraštis „The Goble and Mail“ pavadino jį „romanistikos perlu“, New York Times – „gilaus turinio ir nepaprastos meninės įtaigos kūriniu“, o vienas žymiausių kanadiečių rašytojų Timothy Findley pareiškė, jog „Nino Ricci :Šventųjų gyvenimai“ – nuostabaus grožio ir įspūdingo talento romanas. Nino Ricci priskiriu prie tokių autorių kaip Bruce Chatwin, Michael Ondaatje ir Flannery O‘Connor. Geriausio jo kūrybos įvertinimo nerandu.“ Gimės 1959 m. Kanadoje, tiek savo gyvenimu, tiek kilme Nino Ricci priklauso ypatingai italų kanadiečių rašytojų kartai, savo kūryba Šiaurės Amerikos kultūron įsiliejusiai gimtojo krašto kaitros, - turin galvoje, jog Kanada priglaudė ir priglaudžia nemaža intelektualų iš kitų kontinentų, ši simbiozė itin savita daugeliui kanadiečių rašytojų, vienaip ar kitaip „importavusių“ savo šalies literatūros tradicijas.“

Na, išties labai jaudinantis ir įdomus aprašas romano „Šventųjų gyvenimai“ kitoje viršelio pusėje, kurią išleido „Tyto Alba“ 1997 – aisis „Geriausios XX a. pabaigos knygos“ serijoje. Knyga, mano galva, jau „nebejauna“, tikriausiai retai kam į rankas beįkrentanti, tačiau vis tiek nusprendžiau ją perskaityti. Iš esmės galiu sutikti su pasakymu, kad knyga intriguojanti, turi savo įdomią ir įtikinamą raišką. Siužetas mus nukelia į po karo atsigaunančios Italijos provinciją, kur žmonės labai religingi ir kartu prietaringi. Viskas pasakojama mažamečio berniuko akimis, todėl pasaulis atrodo mįslingas, nesuprantamas, bet intuityviai nuspėjamas. Daugelis dalykų neįvardijama, kadangi berniukas tiesiog neturi savivokos ir tam tikro žodyno, manau, tai duoda didelės dozės įtaigumo. Nepasakyčiau, kad knyga šedevras, intriguojantis ne tik siužetas, bet ir kultūrinis ir istorinis kontekstas, logika, dinamika išlaikyta tobulai, tačiau pagal struktūrą, pasakojimo pobūdį, romaną priskirčiau tradiciniam romano tipažui, kuris atsirado XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje. Tekste daug subtilių religinių – kultūrinių niuansų, stiprus ir įtaigūs motinos ir senelio portretai, jaučiamas visuomeninis spaudimas ir nuolatinė vidinė baimė.

Manau, kad knyga daugiau ar mažiau patiks klasikinės literatūros tyrinėtojui, neaplenkiant ir modernumo, kuris visgi apčiuopiamas per teksto plotmę. Man knyga visai patiko, skaitėsi greitai, lengvai, nepasakyčiau, kad labai „užsiboksavau‘, tačiau kažko sukrečiančio, ko labai norėjosi, nepatyriau, gal ir teisingai padarė autorius, jog vedžiojęs ilgai už nosies vis tiek kūrinį sukalė savaip. Įdomu, ar sekančiose knygose, jis pasakoja tų pačių personažų likimus...

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Projektas: filmas "Kamino" (Camino) - išversti ir padovanoti lietuviams gerą filmą

Sveiki visi,

Visai neseniai apsiėmiau padaryti vieną gerą darbą – išversti iš ispanų kalbos Javier Fesser kurtą dramą „Camino“ isp., „Kamino“ liet., tai mergaitės vardas, kuris reiškia „Kelias“, bet tikslingiau būtų versti tiesiog „Kamino“. Šis šokiruojantis filmas pasirodė prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ ir iškart sulaukė didžiulės žmonių reakcijos, kad net buvo išrinktas „Kino pavasario“ žiūrovų simpatiškiausiu filmu. Man teko šį filmą matyti gerokai prieš „Kino pavasarį“, o tema – mergaitė nukankinama fanatiškai tikinčios motinos, vardan šventumo, buvo išties skandalinga ir mestas didelis akmuo į Opus Dei ir apskritai į katalikų pasaulio atstovų daržą. Juolab, kad filmas kurtas pagal realiai egzistavusios mergaitės likimą.

Manau, kad šį ispanišką šedevrą turėtų pamatyti daugelis Lietuvos žmonių. Ir ne dėl to, kad filmas skleidžia stiprų emocinį efektą, dirgina ir ėda jausmus, bet dėl puikiai ištransliuotos idėjos ir dar puikesnių ispanų aktorių. Žinote, ispanai savo šalyje turi savus „Oskarus“, ten dalinamos „Gojos“ statulėlės. Tais metais, kai pasirodė filmas „Kamino“, jam neliko lygių ir jis susišlavė net šešias statulėles: geriausias aktorius, geriausias sektorinis debiutas, geriausia aktorė, geriausias režisierius, geriausias filmas ir geriausias scenarijus. Priedu, dar buvo nominuotas ir kaip geriausias filmas su vaizdo efektais. 

 Režisierius su pagrindiniais filmo aktoriais per San Sabasitian'o kino festivalį

Mergaitę, sergančia vėžiu, suvaidinusiai Nerea Camacho teko per filmavimą plikai nusiskusti galvą, dėl to labai išgyveno ir net verkė, o filmo režisierius, norėdamas ją paguosti, pats pasiėmė elektrinę mašinėlę ir prisidėjo prie kirpimo proceso. Teko regėti, kaip šis filmas kuriamas, nemažai užkulisių ir kūrybinių niuansų yra atskleista ir „Youtube“ portale. Ten galite pamatyti, kaip buvo kuriamos ir filmuojamos kai kurios scenos, bet rekomenduoju tai žiūrėti tik po filmo seanso, nes kitaip susigadinsite apetitą ir nebeturėsite maksimalaus katarsio.

Filmas išties Ispanijoje buvo didžiulis įvykis. Pasirodė jis 2008 metais ir turėjo papasakoti realiai keturiolikmetės Alexia Gonzalez – Barros gyvenimo istoriją – ji mirė 1985 m. nuo vėžio ligoninėje, o šiuo metu dar vyksta kanonizacijos procesas t.y. skelbimas šventąja. Filmas vertinamas itin prieštaringai, nes Alexia broliai ir seserys tvirtina, kad filmas yra labai iškraipytas ir prasilenkiantis su realybe, bet turint galvoje, kokie santykiai vaizduojami filme, nenuostabu, kad broliai ir seserys gali būti supriešinti religijos ir labai įsižeidę. Šiaip jie tvirtina, kad apmaudu, jog filme vaizduojama Kamino yra realiai tapatinama su Alexia. Režisierius ypač skandalingai pabrėžia religinės organizacijos Opus Dei veiklą, kuri griauna šeimos ir asmeninę žmogaus laimę būti laisvu. Filme rodoma, kaip ši organizacija visais įmanomais būdais laiko vyresniąją Kamino seserį Nuriją, atitvėrę nuo šeimos ir trukdo su ja matytis. Pati Opus Dei organizacija šį filmą vertina kaip šališką režisieriaus nuomonę, kuri neturi jokio pagrindo į realią šios organizacijos veiklą.

2011 metais, Alexia Gonzalez – Barros artimieji viešumon išleido dokumentinį filmą, kuris paneigia Kamino filmo ekranizaciją, tame dokumentiniame filme taip pat paviešinti ir asmeniniai šeimos filmavimo archyvai. Jeigu žiūrėsite šį filmą, pamatysite, kad Kamino tėvas taip pat nuolat filmuoja savo dukrą ir kaupia archyvą. Visgi filmas turi daug panašumų su realiai gyvenusia mergaitės tapatybe. Kaip žinote, dokumentinį filmą irgi galima susukti tokia palankia kryptimi, kaip tik norisi pasirodyti.

Iš tikrųjų, kaip tvirtina pats Režisierius J. Fesser, šį filmą įkvėpė sukurti Alexia Gonzalez – Barros gyvenimas ir jos 10 mėnesių trukusi sunki ir skausminga kova su vėžiu, bet filmą jis kūręs pagal parašytą Josemaria Escriva de Balaguer kūrinį, skirtą ekranizacijai. Filmas taip pat dalyvavo San Sabastian‘o tarptautiniame kino festivalyje, o Ispanijoje jis pasirodė tik 2008 metais spalio mėnesį ir iškart buvo pasmerktas Barros artimųjų. Pats režisierius nesigina, kad istorija yra netiksli, jis tvirtino, kad tikslumo ir atkūrimo nesiekė, jam kur kas svarbiau buvo pavaizduoti Opus Dei ir žmonių santykį su šia organizaciją ir panardinti žiūrovą į savotišką liūdesį.

 Alexia Gonzalez - Barros

Filmas iš esmės daug ką supriešina, didelių išpuolių sulaukiama iš tikinčiųjų organizacijų, visai nenuostabu, juk šitoks akmuo dabar darže guli. Tačiau esama ir iš religijos pasaulio atstovų filmui pritariančių, štai sesuo Teresa, kuri pirmoji parašė savo memuarus apie mergaitę Alexia, prasitaria, kad filmas įdomus ir jame yra tikrai įdomių aspektų. 

 Kadrai iš "Kamino".

Ką aš pats galiu pasakyti? Filmas tikrai nėra lengvas. Jis tamsus, gilus, sukrečiantis, bet kartu tuo pačiu metu ir svajingas, turintis šviesiąją medalio pusę. Taip, gal tema ir personažai yra paimti šiek tiek tam, kad sužaistų žiūrovų jausmais, sumanipuliuotų, tačiau manau, kad vertą pažiūrėti šią juostą. Kol kas mano vertimo darbai tik įpusėjo ir tikiuosi, kad artimiausiu metu filmas visgi pasieks jūsų akis. Nesmerkite dėl netobulo vertimo, tai mano antras verstas filmas ir antras blynas. Filmo dialogai labai greiti, intensyvūs, gausūs įvairių religinių niuansų, kurių nesu maksimaliai pajėgus išversi, tačiau darau viską, ką galiu. Retkarčiais „užsiboksuoju“, tai imu pagal kontekstą ir pats sukuriu vertimą, nes neįmanoma visko išversti logiškai ir organiškai. Nors tenka pripažinti, kad retkarčiais dialogai einasi kaip per sviestą ir net nereikia žodyno. Bet kokiu atveju, šiame filme daug žodžių, daug verbalinės kalbos. Šiaip žodžių gausa šis pustrečios beveik valandos trunkantis filmas prilygsta beveik pustrečio normalių filmų žodyno gausai. Tad verčiasi retkarčiais ilgai ir nuobodžiai, tačiau visgi užsibrėžiau tikslą tai padaryti, nes noriu pasidalyti šiuo filmu su visais. Tikiuosi, kad sudomino mano aprašymas ir pasakojimas ir pradėsite kartu su manimi laukti rezultatų.

Filmo anonsas:

Goja filmo apdovanojimai:

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Nesveikai laiminga" / "Sykt lykkelig" / "Happy, Happy"

Sveiki visi,

Šiandien mane toliau vežiojo po europietišką kiną ir teko apsilankyti norvegiškame kine – „Nesveikai laiminga“ (Sykt Lykkelig) (Happy, Happy) (2010 m.). Šis filmas buvo atkeliavęs ir į „Scanoramos“ festivalį Lietuvoje, pernai vėlyvą rudenį, o iš Norvegijos buvo pasiūlytas kaip geriausias užsienio šalių filmas kandidatas į „Oskarus“, tačiau jis, matyt, atrankos kritikus nelabai sužavėjo. Nepaisant to, filmas yra pelnęs keletą tarptautinių festivalių apdovanojimus ir pastebėtas plačiosios auditorijos.

Man asmeniškai filmas labai patiko, nors iš pradžių bijojau žiūrėti vien tik su angliškais subtitrais, baiminausi ir dėl norvegų kalbos, kurios absoliučiai nemoku, tačiau dialogai pasirodė nepaprastai lengvi, lakoniški, tad pagalvojau, kad galbūt šį filmą ateityje išversiu į lietuvių kalbą ir galėsite pažiūrėti lietuviškai titruotą. Filmas – komedijinė drama, tačiau ta komedija labai jau subtili, vos užčiuopiama per dialogus ir poelgius, visgi filmas labai dramatiškas. Siužeto centre – Kaja, kuri pati nežino, kas esanti, nori visiems patikti, turinti santuokinių problemų, kaip vėliau sužinosime, jos vyras biseksualus ir susitikinėja su kitais vyrais. Jos akiratyje pasipainioja puikiai beveik ideali šeima ir jos akys pradėjo krypti į naujos šeimos vyrą... Iš esmės tai filmas apie dviejų šeimų santykius su subtilaus humoro doze, kuri neretai perauga į melancholiją. Kaja, mano galva, puikus personažas, kuris be proto nori būti laimingas ir gaudo tą laimę visais įmanomais būdais, tačiau laimė vis kažkur pakeliui išslysta. Taip pat keisti ir įdomi santykiai vystosi ir tarp šeimų berniukų, vienas jų iš Afrikos įvaikintas vaikas, kuris sutinka būti baltaodžio berniuko vergu ir jis atkartoja tai, ką darė ištisus amžius juodosios rasės atstovai...

Subtilūs santykiai perauga ir į tam tikrus įtampos taškus, netgi priveda personažus prie emocinių krizių, absurdiškų sprendimų. Persipynusios simpatijos, jų atmetimai ir variantai kaip irisai suvynioti į tik iš pirmo žvilgsnio rūškaną ir šiaurietišką „aurą“, tačiau pajutau ir, manau, jūs patys pajusite nuotaikingą, žiemišką ir apčiuopiamai kalėdinę atmosferą su krūvomis sniego pusnių. Šiam filmui neturiu didelių pretenzijų, muzikinis takelis labai jau ryškus, įdomus ir retkarčiais tarp įvykių tampantis kaip reklamos užsklandėlėmis, bet tai nė kiek nesubanalino eigos, atvirkščiai, manau, suteikė žavesio ir estetikos.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela,

Šios dienos daina: Bebe, Thalia, Aleska y Dinamera - A Quien Le Importa

Sveiki visi,

Jau seniai mano play list‘e sukosi kažkada Lietuvoje mirtinai populiarios meksikiečių muilo operų aktorės Thalia daina „A Quien Le Importa“ (O kam rūpi). Tiesa, pati Thalia jau daugiau nei dešimtmetį nebesifilmuoja jokioje muilo operoje ir ištekėjusi už muzikos įrašų magnato, patraukė muzikos keliais ir leidžia Lotyno Amerikos ritmo CD plokšteles, kurios gan populiarios įvairiose šalyse. „A Quien Le Importa“, kurią Thalia įrašė 2002 metais, tapo tikra šokių muzikos legenda, bet legenda ši daina tapo kur kas anksčiau, nei galėjau numanyti. Karta pas mane viešėjęs ispanas, kuriam parodžiau šią dainą, parodė pirštu ne ir payoutubinęs paleido šios dainos originalą. Pasirodo, daina „A Quien Le Importa“ yra daug senesnė ir sukurta ne Meksikoje, bet Ispanijoje, kažkada ispanų legendinių atlikėjų Aleska y Dinarama, pastarieji, kaip teigė ispanas, įnešė neregėto masto įtaką į Ispaniškos muzikos industriją.

1986 – aisiais Aleska y Dinarama pristatė šią dainą ir ji tapo tikru ispanišku nemirtingu šlageriu.

Neoficialiai šią dainą yra perdainavę daugelis žymių ispanakalbių atlikėjų, jų čia tikrai visų neišvardinsiu, pažymėsiu trik tris, kad pamatytumėt, kokiais skirtingais stiliais galima atlikti šią dainą.

Dainininkė Bebe, apie kurią savo saituke jau rašiau ne kartą, šią dainą atliko per vieną iš savo jungtinių koncertų. Daina atlikta pusiau tango ritme, čigoniška dvasia ir super seksualus, ilgesingas ir moteriškai pakimęs balsas. Pasiklausykit:

Dainininkė Thalia šią dainą pavertė maištinga ir siautulinga daina. Savo laiku ji prikėlę dainą iš užmaršties. Manau, daugeliui tikrai patiks:

Aleska y Dinarama šią dainą atlieka pop rock diapazone. Dėl savo žodžių, ji ilgai laikyta labai maištinga homoseksualų pasaulį reprezentuojanti daina, tačiau ją kažkada dainavo visa liaudis:

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Dar vieneri metai" / "Another Year"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai pakomentuosiu kino filmą „Dar vieneri metai“ (Another Year) (2010 m.), kuris buvo įtrauktas į Kanų kino festivalį, vėliau atkako į Lietuvoje rengiamą kasmetinį „Kino pavasario“ festivalį, o dar vėliau jį apsiėmė rodyti ir „Skalvija“. Na, išties man šis filmas patiko ir paliko gerą įspūdį tiek sukurti realūs charakteriai, realistinė atmosfera ir emocija. Šiek tiek įtartinai man pasirodė pagyvenusi pora, jų santykiai, kurie vis dar labai artimi, meilūs ir draugiški – man kažkaip viskas labai jau idiliškai atrodė, bet čia pat prisiplakėlė ir gyvenimo nesėkmių iškamuota moteris viską atsveria ir sukuria įdomią filmo atmosferą.

Filme išvysite visko – ir britiško humoro, ir skaudžių dalykų, o svarbiausia, kad filmas stokoja tos „nuotaikingos“ nuotykinio ir perdėto siužeto saldėsio, kurį siūlo kitos šeimyninės dramas. Viskas vyksta gana organiškai, aprėpiant visus metų laikus – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Per tą dviejų valandų laiką nugyveni su herojais tuos metus ir pagalvoji, kad gyvenimas taip ir slenka – vieniems jis kaip laiminga rutina, kitiems – kaip nuolatinės laimės paieškos. Man patiko siužetas, idėja, aktoriai ir tai, kad filmas žvelgia į jau antrą gyvenimo pusę perlipusių žmonių gyvenimą, jų problemas, laukiant namuose beapsilankančių vaikų, patiems bandant kapstytis sode arba tiesiog geriant ir laukiant laimės už kampo. Nepretenzingo ir ramaus kino mėgėjai turėtų pasimėgauti šiuo kūriniu.

Šiaip kažkas nustebo, kad filmas pabaigoje nebepateikia gyvenimiškos staigmenos. Išties pabaiga nuspėjama, tačiau ta staigmena tyli, aiški ir numanoma, todėl jos praktiškai ir nebereikėjo filmuoti. Manau, kad filmas daugeliui tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela,

American's Next Top Model Cycle 17 (Amerikos top modeliai - 17 sezonas)

Sveiki,

Sunku patikėti, kad įsivėliau į šį reikalą ir susižavėjau tuo puskvailiu amerikietišku realybės šou „American‘s next top model“, kuris dabar jau skaičiuoja 18 sezoną ir Amerikoje bei daugelyje kitų šalių yra labai populiarus projektas, kasmet sulaukiantis po dvejus sezonus.

Pirmą kartą „American‘s next top model“ pamačiau gal prieš ketverius ar daugiau metų, kai tik jį pradėjo transliuoti lietuviškai, pamenu, kaip gamindavau vakarienę ir šis šou kontekste vis „voliodavosi“ žydruosiuose TV ekranuose. Ir man patikdavo, tad vakar pagalvojau, kad noriu nuplauti užsikimšusius filmus galvoje ir norisi kažko kito, kažko lengvo, kvailo, intriguojančio ir parsisiunčiau visą 17 šio realybės šou sezoną ir pažiūrėjau per vieną parą. Ir man patiko. Tikrai patiko – gerai ir smagiai „prastūmiau“ laiką, susigyvenau su modeliais, jų barniais, problemomis ir patapau tarsi jų pasaulio dalis.

17 sezonas yra ypatingas sezonas, kadangi čia mes sutinkame iš visų sezonų po vieną atrinktą narę, kuri sugrįžta į „American‘s next top model“ namus ir šis sezonas jau įgauna kitokį koloritą ir pavadinimą „Visos žvaigždės“ „All stars“. Smagu matyti po tiek sezonų pasikeitusią Tyra Banks, nauja šukuosena tikrai jai labai tinka, nes ten tos senos pažilusios velėnos buvo man tiesiog baisios. 17 sezonas žada įvairių staigmenų – merginos čia ir toliau kaip suvarytos iš gatvės kiekvienai drasko akis, verkia, keliasi ir eina fotosesijas ir t.t. Smagus sezonas, kad net užsinorėjau pažiūrėti 16 sezoną...

O 17 sezone simpatijos mano keitėsi ir keitėsi. Iš pradžių lyg ir palaikiau juodosios rasės seseris – Brid ir Bjanka, tačiau jas greitai išmetė, o tikrąsias kales – Andželiką ir Lizą paliko. Tačiau bėgant laikui, jos taip pat atsiskleidė savaip, gal net pradėjo patikti. Gal šiek tiek nusivyliau laimėtoja, tačiau ką jau padarysi, laimi tikriausiai asmenybės...

Dalyvės:

Shannon Stewart - švelni, jautri, konfliktų vengianti, tačiau šiame sezone taip ir neišvengusi. Ji dalyvavo pirmame "American's next top model" sezone ir užėmė antrą vietą, o kaip sekėsi 17 sezone - tebūnie paslaptis. Man ji tipiško švediško veido, kaip iš drabužių katalogo. Labiausiai patiko jos traškantis kaip Bonnie Tyler balsas.

Camille McDonald - man patiko ji, tokia rami Diva, kitaip jos ir nepavadinsi, nes reikia pamatyti, kaip ji vaikšto ant podiumo.

Brittany Brower - man asmeniškai nelabai ji patiko, nespėjau susigyventi, nes iškrito viena pirmųjų.

Lisa D'Amato - visada buvo tarp lyderių, turi gerus duomenis, lengvai bendrauja, gerai dainuoja ir vaidina. Kartais atrodo per grubi ir netaktiška, bet visada, kartais perdėtai, linksma.

Brittany (Bre) Scullark - Kartu su seserimi pateko į šį šou ir į tą patį sezoną. Man ji savotiškai patiko.

Bianca Golden - miela, emocionali, kartais gal per grubi ir per daug daranti klaidų. Patiko jos balsas. Projekte sukėlė skandalų.

Dominique Reighard - modelis standartas, kažkuo išskirtinė gal ir nėra, bet man visai graži. 

Isis King - daug kalbų sukėlusi modelis, pasirodo, ji kažkada buvo berniukas...

Sheena Sakai - įdomi, smagi, švelni, lengvai bendraujanti...

Allison Harvard - viena labiausiai įspūdingiausių atrodančių dalyvių. man ji ir jos keistumas patiko.

Laura Kirkpatrick - labai mielas balselis, labai nuoširdi, bendraujanti, nuolat besišypsanti, bet tenka pripažinti, kad išskirtinumo jai trūksta.

Angelea Preston - didžioji sezono liežuvininkė ir nepatenkinta. Visada skandalų sūkuryje, bedraskanti akis, nuolat klystanti ir nuolat pakylanti iš pelenų.

Kayla Ferrel - vienintelė dalyvė lesbietė, bet man labai miela, paprasta, graži.

Alexandria Everett - jautri asmenybė, kažkuo labai sezone bent jau man nepasižymėjo... 

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Kvaila, beprotiška meilė" / "Crazy Stupid Love"

Sveiki,

Šįkart trumpai apie filmą „Kvaila, beprotiška meilė“ (Crazy Stupid Love) (2011 m.). Vėl komedijinė romantinė drama, kurioje pasirodo R. Gosling ir J. Moore. Ką aš galiu pasakyti? Gal subanalėjau, bet man visai šis filmas patiko. Kai kas bando įrodinėti, kad tai puiki, nuostabi komedija ir totaliai skiriasi nuo kitų, tačiau atvirkščiai, ji sukurta pagal pagrindinius amerikietiško Holivudo principus. Geri aktoriai vidutiniškoje komedijoje, kurioje susipina, persipina keisti šeimyniniai santykiai, kurie toli gražu realybės neatitinka, viskas pasaldinta, pabanalinta, tačiau ar humoras gali būti nebanalus – paklausė kartą mano dėstytoja ir mes suglumome.

Neslėpsiu, kad tuos persipynimus visai skaniai sužiūrėjau, pasijuokiau, o pabaigoje, net pats nustebau – susigraudinau. Jau seniai neaprasojo mano akys per filmą ir dar tokio žanro. Tiek to, vis tiek filmas sentimentalus, pakankamai plokščias, komercinis ir pakankamai bukas, bet velniai rautų, jis man todėl ir patiko, nes tokiems žanrams nustoji kelti reikalavimus, nustoji kabinėtis ir, žinodamas, ko tikėtis, mėgaujiesi lengvu, patetišku saldainiu.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela