Filmas: "Kažkur tarp ten ir čia" / "Somewhere"

Sveiki visi,

Noriu pasidalyti įspūdžiais apie kol kas naujausią Sofijos Coppolos filmą „Kažkur tarp ten ir čia“ (Somewhere) (2010 m.). Na, tai paskutinis kol kas buvęs nematytas šios režisierės darbas, prieš tai matyti: „Jaunosios savižudės“, „Pasiklydę vertime“, „Marija Antuanetė“ padarė savotiškus įspūdžius – negaliu sakyti, kad labai sužavėjo, tačiau po filmo visada likdavo ir įdomu, ir kartu prėsku. „Kažkur tarp ten ir čia“ seansas prasidėjo prieš beveik metus, tačiau po 30 minučių ištvermės, nutraukiau, ir sakiau, kad tai kone pats prasčiausias režisierės darbas, bet po „Pasiklydusių vertime“ nutariau sugrįžti ir iš naujo sužiūrėti šį filmą, ir galiu pasakyti, lyg kas būtų man molį nuo akių prakrapštęs, nes mane visai tenkino tai, ką išvydau.

„Kažkur tarp ten ir čia“ tikrai nėra pats geriausias Coppolos darbas, sakyčiau, netgi prastesnė „Pasiklydusių vertime“ versija, per daug panašių detalių: personažai abiejų filmų yra aktoriai, išpaikę nuo turtų, yra be galo vieniši, liūdni, daug laiko filmuojama viešbučiuose – noriu pasakyti, kad detalės, kad ir kitokios, tačiau jos emociniu koloritu ir idėjine prasme yra beveik identiškos. Šiame filme man pasirodė, bent jau filmo pradžioje, per daug pažaista užtemptomis scenomis, kurios pakankamai buvo subalansuotos „Pasiklydę vertimuose“, šįkart be didesnės prasmės per daug ištęstos, tačiau filmas galiausiai įsivažiuoja ir nuotaikos, pasaulio tuštumos jausena, įvyniota į kasdienybės popierėlį, be didesnių šokiruojančių „tragedijų“ išties pavyko. Manau, Coppolai sekasi rašyti ir filmuoti tokio tipo siužetus, kai apie žmogaus skausmus pasakoma ne sukrėtimais, ne ryškiais kulminaciniais epizodais, tačiau eiliniu, liūdnu, melancholija permirkusia kasdienybe, lyg nieko nevyktų ir čia pat žmoguje vertųsi tuštumos ir beprasmybės bedugnės.

2013 metais pasirodys penktasis Coppolos filmas ir tikiuosi, kad režisierė imsis pagaliau naujos medžiagos, tačiau nerizikuos tokiems radikaliems pokyčiams, kaip tai buvo su „Marija Antuanete“, na, bet pagyvensime ir sužinosime. O šiaip šiuo filmu esu pakankamai patenkintas – žavūs aktoriai: didysis Elle Fanning debiutas pagrindiniame vaidmenyje, bei Stephen Droff, vaidmuo patrauklaus aktoriaus, tačiau visiško dvasios skurdžiaus. Jei paklaustumėt, apie ką filmas? Sunku būtų sukramtyti vienu paprastu sakiniu, vieniems jis bus tuščias ir apie nieką, nes nieko jame nevyksta, kitiems tai bus apie gyvenimo atkarpą, kai turi viską ir kartu neturi nieko, dar kitiems šis filmas bus apie materialiųjų turtų destrukcijos galią žmogaus dvasiai... Ir visi daugiau ar mažiau bus teisūs, tik klausimas, kaip patys priimsite šią juostą?

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meistras" / "Ip Man"

Sveiki visi,

Nelabasis tikriausiai mane ir vėl nunešė į rytietišką kiną, kas retai pasitaiko, bet šįkart gal ir ne be reikalo. „Meistras“ (Ip Man) (2008 m.) – tai kinų režisieriaus Wilson Yip darbas, kuris mums pasakoja realiai egzistavusio kovų meistro biografinę dramą, į kurią įsipina estetiniai kinų kultūros elementai, kovų menų filosofija, realus istorinis kontekstas. Čia taip pat, mano akimis, buvo šįkart neišvengta politinių įkandimų, nes filme pasakojamos Japonijos ir Kinijos karo detalės ir, kadangi filmą kuria kinai, Japonija parodoma kaip monstras ir agresorė, ir taip aišku, režisieriaus atžvilgiu, jeigu nori savo šalyje būti pranašu, turi kažką apjuodinti. Lygiai kaip ir mes, tikriausiai filme būsime linkę žiauriai vaizduoti sovietinę okupaciją, rusų tautos atžvilgiu, bet tai tik mano toks kvailas pastebėjimas.

O šiaip filmas tikrai gražiai nufilmuotas, ypatingai organiškos ir gražios kovų scenos, kurių pavydėtų net Džekis Čianas, tačiau mes juk žinome, kaip rytiečiai, ypatingai kinai, moka ir mėgsta tokius suręstus filmus. Kadangi nesu kovų menų mėgėjas filmuose, tai man padarė šiokį tokį įspūdį, ypatingai žinant, kad tai biografinė drama, bet nereikia bijoti ir kinų, kurie linkę komunistiškai sudievinti savo legendas, tačiau šio meistro biografija net neleidžia abejoti jo didingumu, o jo filosofija ir kovų menas yra pasklidęs bene plačiausiai pasaulyje ir jį praktikuoja daugiau nei 2 milijonai gyventojų, įskaitant ir Bruce Lee. 2010 metais pasirodė ir antroji šio filmo dalis, tačiau nelabai įsivaizduoju, su kokiais sunkumais dar teks susidurti šiam herojui, tačiau žiūrėti antros dalies kol kas neketinu. Rytų kinu galima labai lengvai susižavėti ir lygiai taip pat greit atlyžti, tad stengiuosi laikytis tam tikro atstumo.

Žinoma, kad rekomenduoju. Manau, filmas šįkart turėtų patikti net dailiajai lyčiai, kadangi jis turi savotiško filosofinio žavesio, įdomių istorinių faktų, ne vien tik prisodrintą besaikį smurtą tarp blogiukų ir gerųjų žmonių.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Kas graužia Gilbertą Greipą" / "What's Eating Gilbet Grape"

Sveiki visi,

Retkarčiais žvilgsnis nukrypsta į senesnį kiną, kuriame yra daug ko gero dar nepamatytų ir neįvertintų ne tik vidutiniokų, bet ir šedevrų. Šįkart noriu pakomentuoti žiūrovų puikiai įvertintą dramą „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (What‘s Eating Gilbert Grape) (1993 m.). Na, filmas ganėtinai senstelėjęs – dviejų dešimtmečių, kai pirmuosius savo karjeros žingsnelius pradeda žengti dar labai jauni Johnny Depp ir Leonardo DiCaprio, vėliau tapsiantys tikros šiuolaikinio kino legendos. Nežinau, kodėl nusprendžiau pažiūrėti šią juostą – gal dėl aktorių, gal dėl gerų atsiliepimų, o gal dėl to, kad gali daugiau tokios progos nebepasitaikyti.

Filmas nėra nei sudėtingas, nei perdėtai sentimentalus, taip, jame yra nemažai dramatizmo, bet jis toli gražu neperspaustas, taktiškas. Gera jaunųjų aktorių vaidyba irgi pagirtina, nors komentaruose visi giria Leonardo DiCaprio, kuris suvaidina atsilikusio proto vaikinuką, tačiau būtent tai kine ir yra daryti lengviausia, šįkart visas svoris ant pečių atiteko Johnny Depp‘ui, kuriam patikėta sukurti sudėtingą atsakomybės ir sveiko proto personažą, viduje ir išorėje besiblaškantį tarp savo vertybių, norų ir savo šeimos prioritetų. Pirmosios meilės, bepročio brolio kvailionės, skurdus gyvenimas, darbas bankrutuojančioje parduotuvėlyje, griūvantys namai, mamos antsvoris ir nesutarimai su paaugle sese bei priverstinė „meilužystė“ su ištekėjusia moterimi toli gražu jaunam vaikinukui nelengva gyvenime viską suvaldyti ir sudėlioti į savas lentynas, o tuo labiau perteikti tą sunkumą per kadrus, tačiau manau, kad Depp‘ui tai pavyko, gal ne stulbinamai, tačiau tikrai gerai. 

Nors filmas ir apie liūdnus dalykus, tačiau čia įpaišoma ir estetinė romantika – gamtos peizažai, pirmoji jaunystės meilė, šėlionės... Kartais pagalvodavau – ar kartais filmas ne per ilgas? Tačiau pasižiūri, kad taip ir bėga tas kančių ir trumpalaikių džiaugsmų kamuojamas gyvenimas, ir atrodo, viskas lyg ir vietoje, lyg ir gerai, ir priekaištų didesnių filmui nebesurandi. Manau, kad juosta patiks visiems to meto epinių filmų maratono gerbėjams: „Rudens legendos“, „Forestas Gampas“, „Sidro namų taisyklės“ ir t.t. Žinoma, filmas turi savotiško žavesio, tačiau žiūrint iš šių dienų, jame jau jaučiasi 20 metų kultūrinis ir istorinis atotrūkis visame kame.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Super 8" / "Super 8"

Sveiki visi,

Kažkaip seniai galvojau, jog reikia pažiūrėti J.J. Abrams kino juostą „Super 8“ (2011 m.), bet vis dvejojau, nes paprastų žiūrovų atsiliepimai nebuvo itin palankūs, bet žinant masinę nuomonę, galima įtarti, kad filmas turėtų būti neblogas, tad nutariau surizikuoti ir pasižiūrėti, ką gero prodiusavo S. Spielberg‘as. Žinote, turiu dvejopą nuomonę apie šią fantastinę juostą. Veiksmas vyksta apie 1970 – 1979 – uosius metus, tačiau to laikmečio dvasios nė iš tolo nepajaučiau, viskas buvo per daug šiuolaikiška – žmonės, ginkluotė, grimas ir t.t. Marijus Kulvietis šį reikalą aiškina kaip 1970 – ųjų naujos kino eros pradžią, kai pasirodė nauja fantastinių filmų banga su ateiviais iš kosmoso ir visokiausiais padarais: „E.T.“, „Svetimas“, „Nasrai“, „Žvaigždžių karai“ ir t.t. Taip, su tuo sutinku, tai tarsi paminklas buvusiems kino hitams, tik sumoderninta versija.

Tikriausiai tuo ir reikėjo žavėtis, mėgautis, tačiau man neišėjo, neapčiuopiau tos dvasios, nes daugelio filmų iš tos eros arba nematęs, arba jau nebeprisimenu iš vaikystės, todėl belieka kaltinti tik save patį, nes kūrinį belieka vertinti vien iš šviežio šiandienos taško. O iš šiandienos galiu pasakyti, kad filmas pakankamai mane įtraukė, nors tikėjausi galbūt daugiau efektų, nei ilgo ir besaikio aiškinimosi, kas nutiko tame paslaptingame miestelyje, įvykus traukinio katastrofai. Gal ironiška, bet epicentre sukasi vaikų būrelis, kurie imasi gelbėti savo mylimuosius ir visą žmoniją. Ne, šįkart vaikeliai neturi antgamtinių galių, vadovaujasi geraisiais jausmais ir instinktais, neretai perspjaudami suaugusiųjų bukumą. Iš esmės, tai pakankamai holivudiškai sukalta fantastinė dramelė, kuri mažai sąlyčių turi su realybė, galiu pasakyti paprasčiau: dažnas vaikelis pridėtų į kelnes su kaupu ir sapnuotų visą likusį gyvenimą košmarus ir turėtų diagnozę „vaikystės trauma“, nei griebtųsi gelbėti žaviosios Elle Fanning kapinių rūsiuose, kuriuose lakstymas man veikiau priminė „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ kelionę per žolynus ir skruzdes namo į makaronų sriubą. 

Nors didesnių priekaištų kaip ir neturiu, žiūrėti tikrai galima, gal kai kas atrodė man nuvalkiota, nuobodu, tačiau „suprasti“, kad tai yra tyčia kino laikmečio atspindys, kažkaip nebeleidžia nusmukdyti šio filmo reitingo. Ar žiūrėti verta? Niekas nepasakys. Tai filmas iš tų, kurį primygtinai neparekomenduosi kiekvienam, net fantastinių filmų žiūrovui jis gali pasirodyti nuobodokas, tačiau...

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poliarinio rato meilužiai" / "Las Amantes del Circulo Polar" / "Lovers of the Arctic Circkle"

Sveiki visi,

Dievinu! Dievinu! Dievinu! Ir dar kartą – dievinu režisierių Julio Medem! Šįkart teko matyti jau ketvirtą jo darbą, kuris vadinasi „Poliarinio rato meilužiai“ (Kai kas gali versti „Poliarinio rato mylimieji“) (Las Amantes del Circulo Polar / Lovers of the Arcktic Circkle) (1998 m.). Ir ketvirtas kartas nemelavo, tiesa, filmai eina atbula tvarka – taip jau susiklostė mano seansai, tačiau džiugu pranešti, kad jau kuris laikas internete visur galite rasti Julio Medem „Liusija ir seksas“ verstą lietuviškais subtitrais – kas susidomėjo, būtinai pažiūrėkite, o šiaip apie „Poliarinio rato meilužius“ galiu pasakyti tik tiek, kad tereikėjo 10 minučių, kad mane visa galva įtrauktų į filmą – magiška, genialu, jausminga, paslaptinga, nenuspėjama, aistringa, bauginama ir net trūksta žodžių – tai yra Julio Medem ir su tuo reikia susitaikyti ir jį mylėti arba nekęsti.

Maniau, kad senesnieji filmai mane gali nuvilti, tačiau toli gražu taip nenutinka ir esu pasiryžęs sužiūrėti visus likusius senuosius filmus iki galo, nes tokio režisieriaus pasaulyje daugiau nerasite. Šiame filme, kaip ir ankstesniuose, puikiai atpažįstamas išskirtinis ir niekam nebūdingas mistinio nuojautos implantai ir be galo didelis tikėjimas likimo ir ne šiaip sau atsitiktinumo galimybėmis, kurios pinasi ir persipina tarp herojų, žaidžia jų jausmais, gyvenimais, bėga iš vieno laiko į kitą, todėl kai kam jo filmas gali pasirodyti chaotiškas, nesuvaldytas ar nenuspėjamas, tačiau tai ne loginis žaidimas ir čia kiekvienas vėjo gūsis kažką reiškia, duoda tokią energetinį srautą per smegenis, kad tiesiog negaliu susivaldyti nedžiūgavęs, jog apskritai įmanomas toks kinas, kurį kuria šis fantastiškas meistras.

„Poliarinio rato meilužiai“ – tai dviejų meilužių (netikrų brolio ir sesers) istorija, sukarpyta ir sudėliota su įtikinamu mistikos ir likimo jutimo prieskoniais. Personažai neturi būti itin realūs, realūs lieka tik mintys, jausmai, aistra, emocija. Smagu, kad šįkart režisierius dalį filmo filmavo Suomijoje, čia jaučiama tam tikra ir vasaros „baltiškoji“ gaiva. Žinoma, tragiška ir liūdna istorija įvilkta į paslaptinga ilgesį, kurio neįmanoma paliesti, nusakyti žodžiais. Džiaugiuosi, kad teko išvysti šį filmą, deja, vertimu tikriausiai šįkart nesirūpinsiu, nes tai užima daug laiko, kurį tenka vogti nuo seansų ir galiausiai nežinia, kas tuos darbus gauna ir ar apskritai žiūrima, tačiau raginu žiūrėti anglų subtitrais, jausti ir išgyventi tą magišką gyvenimo virsmą, kada niekas nevyksta atsitiktinai ir viskas yra susieta į vientisą likimų raizgalynę.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela