Filmas: "007 operacija "Skyfall" / "Skyfall"

Sveiki nesušalusieji,

Pagaliau teko pamatyti visų taip liaupsinamą kino filmą „007 operacija „Skyfall“ (Skyfall) (2012 m.). Iškart prisipažinsiu, kad nesu matęs, o gal net neprisimenu, kad būčiau žiūrėjęs nors vieną kino filmą apie legendinį Džeimsą Bondą, perdėm man pasirodė, tokie filmai nuobodūs ir totalus laiko gaišimas, todėl engiau su jais susidurti, tačiau geri įvertinimai, žmonių atsiliepimai paskatino pažiūrėti naujai pastatytą pasakojimą apie šį legendinį agentą. Pustrečios valandos trunkantis kriminalinis šou: susišaudymai, sąmokslai, praeities klaidos, mirtys, atrodė, kad manęs nesužavėjo, tačiau nuobodu žiūrėti toli gražu taip pat nebuvo.

Sunku pasakyti, kas būtų buvę, jei filmo nebūtų papuošę Javier Bardem, Daniel Craig, Ralph Fiennes bei Judi Dench – be šių pasaulyje pripažintų aktorių juosta netektų mano susidomėjimo daugiau nei per pus. Tiesiog mėgavausi šių aktorių amplua. Priekaištų neturiu ir scenarijui, nors jis pagal pasakojimo pobūdį yra standartinis – pasalos, kulminacija, kurioje miršta „gerietis“ vardan to, kad vis tiek geroji pusė laimėtų šį persekiojimo karą. Paties siužeto kompozicija pasirodė standartinė, bet kažkodėl standartai manęs šįkart neerzino, kaip ir filme „Tamsos riteris. Sugrįžimas“. Tikriausiai čia padėjo aktoriai, geras operatoriaus darbas, režisūra... Kiek jau žinau, jau planuojama šio filmo sukurti dar net dvi dalis, o ir 2008 metais pasirodžiusi šio agento dalis, tiesa, tada buvo kitas režisierius, regis, didelio palaikymo nesulaukė. Ko galima tikėtis iš ateinančių dalių? Mažų mažiausiai „bondiados“ trilogijos, tik klausimas, ar kūrybinės galios neišsisems?

Manęs asmeniškai nežavi nei Džeimsas Bondas, nei ši juosta, tačiau reikia pripažinti, kad pastatymas vykęs, o Adelės daina „Skyfall“ jau nominuota „Oskarui“, pažiūrėsime, kaip seksis šiai dainai šiuose apdovanojimuose vasario mėnesį. O šiaip filmą galiu užtikrintai rekomenduoti kriminalinių filmų bei Bondo gerbėjams – jiems turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemė" / "Tierra"

Sveiki visi,

Dar vienas Julio Medem perliukas – filmas „Žemė“ (Tierra) (1996 m.). Ispaniško kino gerbėjai ir vėl turėtų suklusti, nes Medem‘o filmai – bent man – atima kvapą, panašiai nutiko ir su šia jo juosta. Filmas „Žemė“ pasakoja apie vabzdžių naikintoją, kuris atvyksta į raudonos žemės plantacijas naikinti kenkėjų, kur tuoj ims dygti vynuogės. Dėl kenkėjų vyno skonis tampa kaip žemės, todėl juos būtina naikinti, tačiau tik po truputį veriasi tikrosios personažo paslaptys – jis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje ir mano esąs beveik miręs, beveik gyvas. Filme personažai maišosi – vieni jų yra iš tikrųjų gyvi, o kiti – mirę, todėl sudėtinga iš pradžių atskirti, kas čia dedasi. Šalia vystosi dvi meilės skirtingoms moterims linijos, tad filmas pritvinkęs ispaniškų peizažų, aistros, meilės, paslapties, temperamento.

Julio Medem kaip visada pasitelkia beprotiškai gražią ir estetišką erotiką, paslaptingą žmogaus likimo aiškinimo variaciją – šįkart kaip niekad priartėjama prie pomirtinio pasaulio, vaizduojami mirusieji, angelai, panašūs į antrininkus bei balsas iš Kosmoso, kuris viską apibendrina kaip naratorius. Įdomus, įmantrus, mistinis ir kartu labai realistinis scenarijus ir vėl nustebina savo neįtikėtinais siužeto vingiais, leidžia ne tik mąstyti, bet ir vadovautis nuojauta. Žemė šiame filme yra reali ir kartu sumistinta, ji kaip simbolis, ant kurios ir po kuria krebžda gyvybė, kuri galų galiausiai vis tiek pasitrauks, o kūnas ir kraujas susmegs į žemę, kurioje atsiras nauja gyvybė, naujos viltys, naujos aistros. Vietomis bauginai laviruojanti tarp realybės ir misticizmo juosta man pasirodė sunkiai suprantama – žiūrėjau originalų kalba. Tai juosta, kuri iš Medem‘o filmografijos pasidavė sunkiausiai, gal dėl to, kad kol kas tai seniausia jo matyta juosta – nežinau, o gal dar ne viską sukramčiau iki galo. „Žemė“ apdovanota dviem „Gojos“ statulėm: už geriausius vaizdo efektus bei garso takelį. Filmas taip pat pastebėtas įvairiuose kino festivaliuose. 

Šiaip tikrai nenusivyliau, tai leido man ir vėl pasinerti į man artimą pasaulį, kuris šiek tiek primena Tarkovskio kuriamus filmus – magiško realizmo atšvaitai ir gyvastingumas, štai, kas visada mane žavi tokio tipažo filmuose. Be jokios abejonės rekomenduoju gurmanams ir šiaip kitokio, europietiško filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontroliuojamos ribos" / "The Limits of Control"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Jim Jarmusch filmą „Kontroliuojamos ribos“ (The Limits of Control) (2009 m.). Na, šis filmas buvo pristatytas ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Tai ne pirmas šio režisieriaus darbas, kurį tenka matyti, prieš tai regėti „Kava ir cigaretės“ (2003) bei „Sulaužytos gėlės“ (2005) paliko tikrai neprastą įspūdį ir buvo sutiktos geromis kritikų liaupsėmis, tačiau „Kontroliuojamos ribos“ kažkodėl kritikams neįtiko ir jie negailėjo gana žeminančių pasisakymų. Tiesa, nesuprantu kodėl, nes filmas toli gražu nėra prastas, netgi, sakyčiau, įdomus, keistas, intriguojantis, keliantis haliucinacijas – tuo man kaip tik ir patiko.

Tikriausiai nedaugelis filmų gali pasižymėti šitiek daug sutrauktų į vieną nekomercinio pobūdžio filmą pasaulinio lygio kino aktorių: Geal Garcia Bernal, Tilda Swinton, Bill Murray, Luis Tosar bei kiti, kurie sukuria antraeilius, tačiau įsimintinus personažus. Sunku apibūdinti šį filmą, nes neturiu su kuo jo palyginti, jo išskirtinumas neginčytinas: personažai neturi vardų, kažkas kažkur važiuoja kažko nužudyti, gauna įvairius kodus, geria kavą iš dviejų puodelių, praktikuoja rytų kovos meną, mažai kalba... Tai filmas filme, sapnas, tikrovės ir fikcijos lipdinys, kuris užhipnotizuoja savo simetriniais pasikartojimais. Avangardinio ir siurrealistinio filmo pavyzdys, kuriame vaizdai yra kaip meno paveikslai, griežtai nubrėžtomis linijomis, bet kartu išeinantys prasmėmis ir suvokimu už mums įprastai suvokiamo filmo ribų. Sukontroliuoti tas ribas ir išlaikyti simetrines proporcijas nėra taip jau ir lengva, todėl filmas kai kam gali pasirodyti be prasmės, kažkoks skiedalas, tačiau operatorius ir režisierius apgalvojo kiekvieną detalę, kuri filme galiausiai suranda savo atitikmenį – filmas žaidimas, dėlionė, kiekviena spalva suranda kitą spalvą, o taupūs dialogai atsikartoja tarsi aidai kituose dialoguose ir belieka šituo mėgautis.

Man patiko toks filmas, buvo geras iššūkis, pasimėgavimas tiek nerealiu siužetų, aktorių Olimpu bei sklindančia ramybe iš pagrindinio herojaus. Realybė yra pasirenkama, sako filmas, kas žino, gal tame yra nemažai tiesos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunasis Adamas" / "Young Adam"

Sveiki visi,

„Tikrų pojūčių“ režisierius David Mackenzie sukuria dramą „Jaunasis Adamas“ (Young Adam) (2003 m.), kurioje pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės Ewan McGregor, Tilda Swinton bei Peter Mullan. Keistas, šaltas ir įtraukiantis paslaptingumu filmas, leidžia pasinerti į barža keliaujančios šeimos intrigas. Filmas savo laiku britų akademijos apdovanojimuose buvo išrinktas geriausiu metų filmu, o tai jau šį tą pasako apie šią juostą. Man asmeniškai, ši drama pasirodė smarkiai erotizuota, dar niekur tiek nemačiau nuogų Ewan McGregor ir Tildos Swinton, kurie kas penkiolika minučių skuba pasimylėti, kol negrįžo vyras. Aišku, būtent neištikimybės niuansai mane labiausiai ir patraukė šiame filme, aktoriai buvo stulbinami, tačiau kur kas silpnesnė pasirodė kriminalinė linija – viskas per daug nuspėjama ir paprasta, kažkodėl šioje scenarijaus vietoje idėjų ir intrigos ypatingai pastokota, bent jau mano akimis.

Žinoma, erotinė drama turi ir savų simbolikos niuansų, nes nė vienas personažas nesivadina Adamu (Adomu), tai tikriausiai reiktų sieti su Adomo iš rojaus nuodėme, kurią užsitraukia personažas Džo, pasinerdamas į intriganto ir žmogžudystės pasaulį, užsitraukia kaltės ir praeities vizijų persekiojimų rimbą, tačiau tikrosios meilės, išskyrus seksualinį prieraišumą ir pasitenkinimą, nepatiria. 

Filmas man patiko dėl idealaus aktorinio kolektyvo, tačiau visgi juosta nėra kažkuo labai ypatinga kaip kūrinys, nors yra tikrai nemažai scenų, kurios estetiškai labai gražiai sužydi, tačiau man kažko trūko, lyg dar vieno žiupsnelio druskos į sriubuos puodą, labai nuliūdino neefektinga ir beveik palaida atomazga, neaišku, kas nutiko moteriai iš baržos, o ir personažas neatsiskleidė taip, kaip norėjosi. Sakyčiau filmo efektingą pradžią ir vidurį sužlugdė pristokota kulminacija ir pabaiga. Taip ir likau nukarusiomis lūpomis, bandydamas suvokti visą personažo distanciją ir supratau, kad jis manęs netenkino taip, kaip norėčiau. O šiaip filmas gražus, niūrus, šaltokas aistroje ir kaltėje – tuo ir gražus. Nesigailiu pamatęs.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Džo" / "My Name Is Joe"

Sveiki visi,

Britų režisierius Ken Loach 1998 metais pristato dar vieną savo filmą „Mano vardas Džo“ (My Name Is Joe). Tai jau nebe pirmas filmas, kurį žiūriu šio talentingo režisieriaus, prieš tai esu matęs „Vėjas siūbuojantis miežius“ (2006 ), už kurį režisierius gavo „Auksinę palmės šakelę“ bei vieną naujausių jo darbų „Angelų dalis“ (2012). Galiu pasakyti, kad „Angelų dalis“ ir „Mano vardas Džo“ labai panašiomis aplinkybėmis susikalba. Abiejuose filmuose vaizduojami socialiai palaužti žmonės, kurie daro viską, kad atsitiestų ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Sakyčiau, keistas režisieriaus pomėgis, bet kartu jis labai šviesus, nes daugelis stato filmus apie kerštą, nusidegradavimą, o K. Loach‘as atvirkščiai, jam rūpi žmogaus atsitiesimo kelias ir už tai sumokama kaina.

2007 metais „Kino pavasaris“ pristatė beveik visus šio režisieriaus darbus ir sukūrė specialų tų metų nišą „Ken Loach kelias iki Auksinės Palmės šakelės“, būtent tame festivalyje ir galėjote išvysti šį filmą. Tai savotiškas režisierius, kurio braižą atpažinau – britiškai konstruojami nacionaliniai ypatumai: škotiškas folkloras, futbolas ir socialinė terpė. Jeigu lyginti su „Angelų dalimi“, tai šiame filme kur kas mažiau humoro, čia daugiau dramatizmo, niūresnių spalvų ir ne taip lengvai herojai atsitiesia po sunkumų. Iš esmės tai pasakojimas apie šaunų vyruką, kuris gydosi alkoholizmą ir jau 10 mėnesių negeria, susirado darbą ir likimas jam padovanoja šaunią medicinos seselę – naują gyvenimo meilę. Atrodo, kad gyvenimas vėl tęsiasi, tačiau praeities klaidos, treniruojama futbolo komanda ir jos viduje kylančios bėdos vėl priverda košės.

Iš aktorių išskirčiau Peter Mullan, mums labai gerai pažįstamą aktorių iš tokių filmų kaip „Karo žirgas“, „Traukinių žymėjimas“, „Žmonių vaikai“ bei „Tiranozauras“. Neįmanoma nepastebėti šio šarmingai sukurto charakterio, kuris neleidžia suabejoti aktorine meistryste. 

Manau, filmas daugeliui turėtų patikti, tad tikriausiai nepadarysiu klaidos, jeigu jį Jums parekomenduosiu.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela