Knyga: Andrius Tapinas "Vilko valanda"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atėjo ruduo ir susivokiau, kad laikas grįžti į lietuvių rašytojų lizdelį ir pradėti vėl „draugauti“ su vietine literatūra. Viena iš „draugiškų sugrįžtuvių“ buvo šį rugsėjį skaityta Andriaus Tapino knyga Vilko valanda, kuri sukėtė nemenką sąmyšį lietuvių literatūros padangėje. Kodėl taip sakau? Na, nereikia minėti, kad Vilko valanda be didesnės konkurencijos ir nuostabos tapo Metų knyga, kad jos tiražas pakartotas, o skaitytojai masiškai aptarinėja knygos poveikį savo internetiniuose dienoraščiuose. Dabar „perskaityti Tapiną“ yra netgi, sakyčiau, madinga.

Pradėsiu apie mados tendencijas, nes ko gero Vilko valanda yra labiausiai komerciškai išreklamuota knyga lietuvių literatūros istorijoje. Ir sakau tai be jokios šypsenos ar paniekos, nes esu iš tų, kurie mato ir gerąsias komercijos šaknis – juk ne viskas banalu ir pigu, ką galima reklamuoti, įsiūlyti ar parduoti. Štai etatinė Šiaurės Atėnų apžvalgininkė Giedrė Kazlauskaitė net neketina slėpti, kad ją erzina knygos (ir bet kokio (pasi)kultūrinimo) reklamos, pvz., visuomenės eskaluojamo K. Sabaliauskaitės Silva Rerum bumo, Kazlauskaitė buvo tikriausiai šlykščiai paveikta komercijos botago, kad net kurį laiką buvo išsižadėjusi skaityti trečiąją šio romano dalį. Su komercija mes „draugaujame“ išties sunkiai, nes įkyri reklama tiesiog atbukina žmogaus imlumą kažką pačiam savaime atrasti knygų lentynose, o ant kiekvieno kulno atsisukus matyti Tapino vardą gal ir nėra geriausias variantas patikti konservatyviesiems skaitytojams. Tačiau kaip gerai tiems, kurie į knygyną užlekia ne kaip į ekspediciją po atogrąžų džiungles, o tik keliskart per metus ir dažniausiai ne dėl savęs, o sugalvoję, kad per didžiąsias šventes reikia kam nors padovanoti knygą. Nesakykite, būna ir šitaip.

Jau minėjau, kad knyga viena labiausiai išreklamuotų lietuvių literatūros istorijoje. Be didesnių skandalų – niekas plagijavimu neapkaltino, jokia davatka nepasmerkė pornografijos viešinimu, tačiau knyga vis tiek degė. Išreiškus Andriui Tapinui politines pažiūras dėl žemės pardavimo užsieniečiams referendumo, kitądien jo, toli gražu nepigi knyga (50 litų be nuolaidos!), buvo apšlapinta ir padegta, o filmuotas makabriškas vaizdelis paviešintas YouTube kanale. Priminkite man, kada paskutinį kartą viešai Lietuvoje buvo deginama knyga? Aišku, šįkart ne dėl knygos turinio, bet dėl paties autoriaus pažiūrų, tačiau knygos reklamai (norite sutikite, norite ne) vis tiek komercinis pliusiukas yra. Aišku, knygos vertimas į anglų kalbą ir jos pardavinėjimas internete, www.vilkovalanda.lt svetainės sukūrimas, sukurtas kompiuterinis žaidimas The Howler, planuojamas animacinis serialas romano motyvais, komercinės ir vienos didžiausios Lietuvoje leidyklos Alma littera „globėjiškas sparnas“, žmonių sausakimšos pristatymuose, Andriaus Tapino pozityvi charizma, jo žinomas TV laidų vedėjo veidas, Metų knygos titulas ir dar kiti faktoriai tiesiog lėmė knygos populiarumą.

Visgi didžiausią knygos bumą lėmė tikriausiai paties romano žanras, kurio mes, Lietuvoje, tokio kaip ir neturėjome. Gal ir turėjome, bet jis pernelyg ilgai tebeguli kokio nors kuklaus nežinomo fantastinių istorijų kūrėjo stalčiuje, bet taip galbūt ir niekados neišvys dienos šviesą. Stimpankas – fantastinis romanas su istoriniais elementais dar kitaip – alternatyvioji istorinė realybė. Toks romanas tiesiog negalėjo prašauti pro šalį, kai paaugliai ir jaunimas dievina tokio žanro knygas, jos gausiai verčiamos iš įvairių kalbų, dažniausiai tai būna cikliniai, daugiatomiai pasakojimai. Mes, lietuviai, išties turime neblogos eseistikos, intelektualių romanų, stiprių novelių, tačiau tai, ką parašė Andrius Tapinas, iš esmės praplėtė lietuvių grožinės literatūros kontekstą. Bet koks naujas proveržis, žanro paįvairinimas, mano akimis, yra sveikintinas. Ir visgi, skaitant, man buvo keista, kad tokia knyga yra parašyta lietuvio autoriaus, nors iš kitos pusės visiškai nestebina, nes autorius interviu metu neslepia, kad jam tokia nuotykių literatūra yra artima, jis ją mėgsta, o ir pats yra bandęs versti Žiedų valdovo epopėją.

Knygos "Vilko valanda" kūrėjas Andrius Tapinas. 

Vilko valanda nukelia mus į XIX ir XX amžių sandūrą, laisvąjį Aljanso Vilnių, kuris tampa alchemikų ir mechanikų miestu. Čia Tapinas konstruoja istorinius faktus, istorinės epochos atmosferą su fiktyviais personažais ir įvykiais. Kas būtų, jeigu būtų, mane tai literatūroje domėjo paauglystėje, dabar skaitant, man nebeatrodo itin įdomu, tačiau prisiminiau Harį Poterį ir kitus literatūrinius pop literatūros šedevrus, kurie man nebeatrodo tokie simpatiški, gal todėl ir į Vilko valandą žiūrėjau gana pretenzingai, lyg pats būčiau labai paveiktas komercinio botago. Nors tai technikos ir pažangos amžius pavaizduotas romane, bet autorius atmosferą intuityviai kuria pagal viduramžių epochos modelį – paslaptingas detektyvas, atradimai, išradimai, požemiai, alchemija, būrimai, magija. Žavu, žaisminga, išmoninga ir, žinoma, lengva, greitai skaitoma. O ko dar norėti iš nuotykių literatūros? Manau, kad Vilko valanda yra tikrai tvirtas pamatas susikurti tikrai ir rimtai pramoginei lietuvių literatūrai, nes po kelis banalius meilės romanus kasmet išleidžiančios moterys, kažin, ar formuoja tą pop grožinę lietuvių literatūrą. Smagu ir tai, kad knygoje galima apčiuopti ir intelektualių užuomazgų, retkarčiais prisimindavau Umberto Eco legendinį Rožės vardą, Vilniaus požemiai ir gatvės atrodė simpatiški, su savo istorijomis ir mitais, daugelį vietų tiesiog regėjau lyg būčiau ten pats, o ir ne paslaptis, kad daugeliui Vilnius labai patinka ir neslepia šiam miestui savo simpatijų. Tiesa, Tapinas ne vieną mitą įpina į kūrinį, panaudoja ir Vilniaus simbolį – geležinį vilką, kuris tampa vienu iš šio kūrinio personažu.

Iš pradžių, bent jau pirmuosius 100 puslapių, iš esmės nuobodžiavau. Tikrai. Niekas neįkvėpė. Paprasta leksika, estetikos nuotykių literatūroje nedaug, samprotavimų irgi, daug istorijos užuomazgų, reprezentacinių personažų apmatų, kuriuos vėliau autorius susieja į bendrą istorijos mazgą, todėl, jau įpusėjus knygą, pagalvojau, kad jau „šilčiau“, tačiau vis dar tariau sau, kad tęsinio, apie kurį imta kalbėti itin drąsiai, tikrai neskaitysiu. O štai pabaigus knygą, pagalvojau, kad velniai tave rautų, Tapinai, vis tiek knygoje kažką įdėjai, nors ir vietomis pernelyg nuspėjama, vilkinančiai, retsykiais pernelyg banaliai, bet vis tiek nudžiuginai, leidai pajusti primirštą nuotykių dvasią, o tai ir yra, manyčiau, pagrindinis šios knygos tikslas – tiesiog be pretenzijų, kaip dabar sakoma, chillinti, atsipalaidavus leisti laiką. Jeigu bus galimybė ir laiko, tai imsiu ir perskaitysiu knygos tęsinį, kurį autorius ketina pristatyti geriausiu atveju, kaip supratau, šių metų pabaigoje. 

Pasakojimas vaizdingas, kartais pernelyg naratorius peizažu užsižaidžia kiekvieno skyrelio pradžioje, bet tikriausiai tokiu būdu autorius pasirinko atskleisti laikmetį – nelyginant koks gidas, skrendant per dangų ir pasakojant, kas matoma. Iš pradžių toks pasakojimas priminė „Europos žegnojimą“ – tai veiksmas Rusijos imperijoje, tai Vilniuje, tai Prahoje, tai Londone. Šis geografinis šokinėjimas, aišku, vėliau gerokai aptirpsta, kol naratoriaus vyzdys susitelkia vien tik į Vilnių. Lygiai tas pats ir su personažais. Jau, rodos, aišku, kad Jonas Basanavičius taps pagrindiniu knygos veikėju, bet tuoj iššoka kitas konkurentas – Edvardas O‘Braitis ir t. t. Visgi ryškaus herojaus nėra, knygoje svarbus personažų kolektyvas, jų skirtingi charakteriai, savybės, todėl kūrinys atrodo ne tik geografiškai išplėstas, bet jame veikėjų biografijos gana įvairios, nors iš esmės galbūt ryškiausiu pavadinčiau Vilniaus legatą Antaną Sidabrą, kuris bene stoiškiausiai atrodė romane. Žinoma, yra nemažai fikcijos ir faktų lydinių, transformacijos, aliuzijų, simbolių, kad ir Bėdų mikrorajono Rožė, kuri neabejotinai yra dabarties senamiesčio Roželės prototipas. Politinė atmosfera šiek tiek švytuoja į mūsų dienas ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarės tendencijas. Beje, knyga turi ir iliustracijų, kurios atlieka nemenką teksto papildymo funkciją – ar jos reikalingos, ar ne, tai čia jau atskira diskusija, bet man jos nesutrukdė įsivaizduoti įvykius kaip kine.    

                                             

Regis, Andrius Tapinas užsibrėžė nemenką tikslą – sukurti daugiatomį nuotykių literatūros seriją, kuri jau vadina Akmens ir Garo miesto ciklu. Ką gi. Turime kažką naujo ir įdomaus, kas gali patikti masėms. Dabar, baigdamas apžvalgą, pagalvojau, jeigu panašaus žanro knyga būtų atsiradusi sovietmečiu ir praėjusi pro cenzūros filtrą, manau, šiuo metu tokių knygų būtų „priperėta“ ne vienas tuzinas, o visų mokinių džiaugsmui, kurie negali pakęsti lietuvių literatūros šaknų, mokyklinėje programoje smarkiai konkuruotų su socialinio realizmo klasikais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ženklai" / "Signs"

Sveiki,

Kai rodos, siaubo filmų fronte nieko naujo nebegalį įvykti – šast! – ir išlenda koks nors „padėvėtas“, bet nematytas filmas, kuris nustebina. Panašiai nutiko su filmu „Ženklai“ (angl. Signs) (2002), kurį režisavo M. Night Shyamalan. Pastarojo režisieriaus filmą „Kaimas“ (2004) prisimenu kaip itin vykusį siaubo trilerį.

Iš esmės „Ženklai“ nustumia į šalį visus nusidėvėjusius ir nupušusius amerikietiškus siaubo filmus, kuriuos, rodos, režisavo vienas ir tas pats žmogus. Iš pradžių pamaniau, kad žiūriu kokią nors „Kukurūzų vaikų“ dalį, nes aplinka velniškai panaši – atoki ferma, kukurūzų laukas, paslaptinga atmosfera, bet ne, šis filmas kur kas geresnis. Žinote, buvau išalkęs kažko panašaus, kada režisieriui iš tikrųjų pavyksta paprastais veiksmais sukelti šiurpuliuką – truputis garso efektų, truputis mistikos ir nereikia velniškai didelių vaizdo efektų, per nervus grojančių garso tekelių. Čia svarbiausia yra vaizduoti ne objektą, ženklus ar NSO, bet žmones, jų akis, veiksmus, lūkuriavimą, pokalbį, vidinę personažo dinamiką. Visa tai tiesiog veržėsi iš filmo, kad tiesiog sukėliau kojytes ant fotelio ir beliko tik laukti ir stebėti – žodžiu, mėgautis filmu, pamirštant viską pasaulyje.

Kadras iš filmo "Ženklai".

Išties patiko, nors, rodos, nieko naujo neišrasta nuo filmų akmens amžiaus laikų, bet dėmesį beregint prikausto ir išlaiko. Mel Gibson gal nėra mano mėgstamiausias aktorius, tačiau daugelis filmų, kuriuose jis pasirodo tampa „vau“ – dar geresnis jis yra kaip režisierius, deja, neproduktyvus. O štai antroji šio filmo „gerumo“ priežastimi tapo aktorius Joaquin Phoenix – jo būvimas bet kokiame filme ir kadre kažkodėl man tampa nepaaiškinamu magnetu. Šiame filme aiškiai pamačiau jo viršutinę „susiūtą“ lūpą. Na, ir žinoma, jaunoji Abigail Breslin, kuri per dešimtmetį sukūrė pavydėtinų vaidmenų, tačiau šiame filme jai vos tik penkeri ir ji jau atrodo įspūdingai. 

Ką aš galiu pasakyti? Geri aktoriai, siužetas, bet už vis labiausiai kartelę kelia tikriausiai pati režisūra. Pasirodo, komercinis filmas gali sukelti nepaprastą susidomėjimą, tereikia, kaip sakant, įsėsti į tinkamą traukinį. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tutsi" / "Tootsie"

Sveiki, kino mėgėjai,

Žinote, dabar pažiūrėjus legendinį filmą „Tutsi“ dar kitaip galima būtų versti tiesiog „Meilutė“ (angl. Tootsie) (1982) tikriausiai man vis dar sunku patikėti, kad šis filmas sulaukė net 10 „Oskaro“ nominacijų ir netgi vieną iš jų pelnė – geriausia antro plano aktorė tapo Jessica Lange, kurios filmus masiškai peržiūrinėju šiemet.

Paskutiniuoju metu komedijos žanro atžvilgiu tikrai nėra „Oskarui“ nominuoti filmai, tačiau „Tutsi“ kaip ir filmas „Džese tik merginos“ turi to klasikiniu parako, kuris vienaip ar kitaip pozityviai pakelia žiūrovui nuotaiką. Vyras persirengia moterimi ir įsivelia į beprotiškus nuotykius, slapta įsimyli gražią merginą, tačiau sudėtinga jai atskleisti savo tapatybę... Jau klasika tapęs siužetas ir aktoriaus Dustin Hoffman vaidmuo. Pirmasis Jessicos Lange „Oskaras“, na, ir ką čia bepridursi... Tiesiog filmas prašėsi peržiūrimas ir aš negalėjau atsispirti. Dabar galiu prisipažinti, kad filmas neprastas, tačiau jis manęs nesužavėjo. Tiesiog nepajutau to parako, su kuriuo galbūt sėdau žiūrėti šios komedijos. Viskas čia, rodos, kaip ir gerai – vaidyba, dialogai, humoras, scenarijus, bet, va, ėmė ir praslydo be didesnio žavesio. Ėmiau spėlioti, arba tas valandas su manimi buvo kažkas negerai, ar tiesiog filmas ne mano skonio.

Taip, filme buvo nemažai nuotaikingų scenų, žiūrėti tikrai galima ir filmas nė kiek nepaseno, lyginant su šiuolaikinėmis komedijomis, bet galbūt pernelyg nieko ir nebenustebina, tiek visko mačiusius. Aišku, buvo gera pamatyti jauną Jessica Lange, Dustin Hoffman ir Bill Murray, tačiau, deja, filmas nesuteikė tiek džiaugsmo, kiek tikėjausi. Bet nenoriu nuteikti tokiu „nekokiu“ savo atsiliepimu jus prieš šį filmą, priešingai – būtinai pažiūrėkite ir susidarykite savo santykį ir nuomonę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepažįstamasis prie ežero" / "L'inconnu du Lac"

Sveiki, kinomanai, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Nepažįstamasis prie ežero“ (pranc. L‘inconnu du Lac) (2013). Tai itin specifinis ir, sakyčiau, unikalus filmas. Provokuojantis, gluminantis neįpratusį žiūrovą prie tokių filmų. Filmas Prancūzijoje tapo tikra sensacija, apipiltas įvairiomis nominacijomis konkursinėse programose, yra pelnęs „Cezarį“ ir pripažintas kino kritikų, Tarptautiniame Kanų filmų festivalyje – „Auksinė palmės šakelė“ už „Ypatingą žvilgsnį“.

Mes, lietuviai, irgi galime pažiūrėti šią juostą titruotą lietuviškai, tačiau labai abejoju, ar daug kas susidomės pažiūrėti. Dėl tos pačios priežasties, kad daugelis mano, jog istorijos apie gėjus yra visų pirma skirtos tik patiems gėjams, pamirštant tikrojo filmo meninę paskirtį. Kaip jau sakiau, filmas provokuoja, nes jame ne tik daug nuogų vyriškių kūnų, bet jame vaizduojami itin laisvi santykiai, kuriais pagarsėję kai kurie homoseksualūs asmenys. Visas filmas yra nufilmuotas prie ežero, kuriame vyrai susitinka ir eina į krūmus, nepabijokime šio žodžio, pasidulkinti. Aišku, tai daug ką pasako apie pačius gėjus, bet susidaryt tokiai „palaidai“ terpei kažkas turėjo įtakos iš aplinkinio pasaulio. Filmo erdvė gamtinė, bet ji vis tiek atrodo labai izoliuota, atskira zona, pasaulis, kur galima tai, ko negalima už šios zonos ribų. Čia dažnai apsilanko simpatiškos išvaizdos Frenkas, kuris susibendrauja su atokiau sėdinčiu vyruku. Visur daugiau ar mažiau vyrauja tolerantiška aplinka, bet šią vasarą įvyksta prie ežero kriminalinis įvykis, kuris sudrumsčia visų čia ateinančių homoseksualų kasdienybę. Ima sklisti kalbos, jog čia siaučia „gėjų žudikas“, ir, žinoma, į šį kriminalą įsitraukia geraširdis Frenkas...

Kadras iš filmo "Nepažįstamasis prie ežero".

Aš nemoku apsakyti šio filmo. Man, mačiusiam kine daug, būtų įdomu pasidomėti, kaip šį filmą vertina komercinio kino žiūrovai. Žinoma, filmas su išskirtiniu scenarijumi, dialogais ir režisūriniu braižu. Nebuvau nieko panašaus matęs. Praktiškai 80 procentų filmo laiko aktoriai būna visiškai nuogi. Klausimas – iš kur režisierius gavo tokius aktorius ir ar jie profesionalai. Pasirodo, profesionalūs, drąsūs ir nebijantys iššūkių. 

Nekasdieninis filmas suaugusiems be banalybių, bet su nuogybėmis, kurių, pripažinkime, mes vis dar kine pamatę aikčiojame lyg aplieti benzinu. Gal ir iš tikrųjų, anot režisieriaus, kad pajustume žudančią aistrą, reikia tapti tos aistros aukomis. „Nepažįstamasis prie ežero“ nevaizduoja reiškinius iš tolo, o tiesiog įsisuka į jo vidurius ir pateikia taip, kad maža nepasirodo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvena tik mylintys" / "Only Lovers Left Alive"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Išgyvena tik mylintys“ arba „Išgyvens tik mylintys“ (angl. Only Lovers Left Alive) (2013) tikriausiai buvo lauktas pusantrų metų, kai tik sužinojau, kai jis buvo pristatytas Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai itin specifinis filmas, naujas žvilgsnis ne tik į vampyrus, bet ir apskritai tai naujas kalbėjimas apie amžinąsias vertybes.

Režisierius Jim Jarmusch, kuris beje ir parašė šiam filmui scenarijų, jau ne kartą yra įrodęs, kad kuria itin specifinį filmą, jam svarbios vertybės, truputis sentimentalumo, bet originalus pateikimas gali tiesiog nustebinti netgi visko mačiusius kine. Tą galiu pasakyti apie jo filmą „Sulaužytos gėlės“, kurį norėčiau pamatyti iš naujo. Filmas „Išgyvena tik mylintys“ yra neabejotinai kitoks filmas apie vampyrus, gal ne kiek apie pačius vampyrus, kiek apie amžiną ilgesį. Neosimbolika tiesiog veržiasi per kraštus. Pagrindiniai personažai – tai Adomas ir Ieva, jau daugel amžių gyvenantys vampyrai, kurie kaip įmanydami, savo meilę kursto gyvenimo grožiu – literatūra, muzika, senoviniais, jau sentimentus keliančiais daiktais, dažniausiai muzikos instrumentais, rūbais. Jie daugel metų praleidžia atskirai, retkarčiais susitinka ir daug laiko praleidžia kartu. Čia nėra svarbus alkio troškulys, jie tiesiog mėgaujasi amžinybe, bet kartu toks įspūdis, kad jie pavargę nuo jos. Daug kalbama apie laikinumą, mirtį ir amžinybę. Subtilūs dialogai, kurie iš pirmo žvilgsnio labai žmogiški, paprasti, buitiški, bet jų prasmė yra kalbėti apie laikinumą. Koks bus pasaulis, kai nebebus šio laiko? Daug aliuzijų, nuorodų, į jau buvusias epochas, kuriose pagrindiniai personažai galėjo pasimesti ir žūti, bet jiems padėjo išgyventi meilė vieni kitiems ir pasauliui.

Kadras iš filmo "Išgyvens tik mylintys".

„Išgyvena tik mylintys“ – tai kartu pasakojimas apie meilę, kuri pralenkia žmogišką laikinumą. Neveltui tai Adomas ir Ieva, pirmoji žmogiška meilė. Žiūrėti, kaip pamažu amžinai kinta pasaulis, jausti, kaip viskas laikina, o pačiam būti amžinai gali pasirodyti nepaprastai sudėtinga. Gal iš tikrųjų personažų viduje kraują varo ne demoniška antgamtinė jėga, bet meilė būti tol, kol yra dėl ko gyventi.

Pagrindinius vaidmenis šiam filmui sukūrė Tilda Swinton, Mia Wasikowska ir Tom Hiddleston. Neįtikėtinas aktorių trio, ypač Tilda Swinton, kurios androgeniškumas tinka beveik bet kur, kur tik ji atsistoja. Jau vien dėl šių aktorių galima žiūrėti filmą. Ir visgi tikėjausi šiek tiek kitokio filmo, čia viskas vyko kur kas lėčiau, subtiliau, nei būčiau galėjęs įspėti. Svarbu kartu su herojais pajausti tai, kas jiems svarbu, kuo jie mėgaujasi, kaip jie bendrauja, perėję šitiek epochų, įgiję tiek patirčių. Jeigu šito nepajusite, tada nesuprasite filmo ir jis liks tik „šiaip sau“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IDMb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela