Filmas: "Ką mes veikiame šešėliuose" / "What we do in the shadows"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Ką mes veikiame šešėliuose“ (angl. What We do in the Shadows) (2014), kuris pristatomas ir „Kino pavasaris“ repertuare. Tai Naujosios Zelandijos aktorių ir debiutuojančių režisierių bendras kūrybinis darbas, kuris neliko nepastebėtas kino kritikų. Filmas išties juokingas, nors daugeliui „žinant, kas yra tikra komedija“, filmas gali ir nepatikti, kadangi jis turi savo novatoriška formą. Apskritai Naujosios Zelandijos komedijos kažkaip atkeliauja iki manęs, neseniai matytas „Namo ryšys“ irgi stebino savo unikaliomis formomis ir parodijomis, tai šis filmas ne tik, kad įdomus, bet ir dar originalesnis.

Nutarta šįkart pastudijuoti garsiausius vampyrus literatūroje, kine bei serialuose ir sukurti dokumentinio pobūdžio komediją. Viskas vyksta dokumentinių filmų šablonų rėvose, panaudojant visus pagrindinius apie vampyrus žinomus stereotipus. Komedija gimsta iš to, kaip nutolęs vampyrizmas nuo žmogiškojo ir įprastojo gyvenimo bando pasivyti šiuolaikinį pasaulį, tačiau nesugeba įveikti įprastų kliūčių, čia vampyras pasivertęs šikšnosparniu įsipainioja į elektros laidus, skambinėja per Skype savo buvusiems paveldiniams, bando senovinius kilimus apsaugoti nuo kraujo dėmių laikraščiais. Žmogiškieji faktoriai taikomi antgamtinėms būtybėms tampa tikra juoko dozė, o noras pasirodyti prieš kameras geresniais negu esama iš tikrųjų, kuria dokumentinių šablonų parodiją.

Filmas man patiko labiau negu tikėjausi. Išties smagiai praleidau laiką su keistais vampyrais iš skirtingų epochų, ryškiais ir juokingais charakteriais. Galima ginčytis, kiek šis filmas yra kitoks nei kiti filmai, tačiau daugelis, manau, sutiksite, kad filmas išties kaip komedija yra neprastas kūrinys.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Apie niekada nevėluojantį pavasarį ir pavėlavusius mus pačius

Sveiki,

Šį pavasarį mano seniai primirštos dainos vėl ateina ir vaikšto po palėpę, stuksena lazdomis iš pusrūsių ir tiesiog nebegaliu. Kažkoks senas primirštas tyrumas iš vaikystės, tartum iš anų dienų, panagėm ateina vėsi šiluma, nutirpina ledynus, ir toks pavasaris kraujyje, jo šuliny, takuose ir už jo, už minčių paraštės, už koridoriaus sienų, durų staktų – riba, neištepta rašalu ir žodžiais.

Vaikšto tos dainos, judina kampuose susisukusias pilkas voratinklių galaktikas, šluosto dulkes nuo pusmėnulių akių vokų, lyg aštriu karvės liežuviu laižytų užmigusį mano kažkokią greitkelyje paliktą esybės dalį, o tas, dabartinis aš, lėkė ir nulėkė greitkeliais, pažadais ir pats pavirto kaip neišsipildžiusiu pažadu. 

Šioji daina apie mus visus, tą pasaulį, paliktą greitkelyje, nė neuždarius durų, kai atvėsta visos odinės sėdynės, pakilus draugui eiti, ir valytuvai uždūsta nutrankytų citrininių drugių sparneliais. Kažkas kirbteli – nuojauta, kurios buvo tiek daug ir beliko tik asociacijų sukeltas neatpažįstamas rezonansas, vibruojančios voratinklių gitaros jau be aiškios melodijos, kaip juostelėje tūkstantį kartų perrašytas garsas. Šitaip tarkšteli į asfaltą išgaruotas amoniako buteliukas. Šitaip šmėkštelime mes patys sau, palikti šoniniuose veidrodėlių sparneliuose. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pyragas" / "Cake"

Sveiki, 

Tiesą sakant, dar nieko nebuvau matęs iš režisieriaus Daniel Barnz darbų, tai jo filmas „Pyragas“ (angl. Cake) (2014) tapo savotiška maloni staigmena iš rimtų filmų kategorijos. Noriu iškart paprieštarauti ir truputį primesti savo nuomonę, kad filmo pavadinimas labai nevykęs. Labai įtartinai žiūriu į filmus, kurie vadinasi kokiais nors patiekalais, ypač saldumynais, kurie man asocijuojasi su „Amerikietiško pyrago“ kultūra. Užtikrinu jus, kad šiame filme nieko panašaus neišvysite ir išvis niekada šio filmo nebūčiau pavadinęs „Pyragu“, nors pabaigoje ir sušmėžuoja jo simbolika, bet filmui jis, mano galva, netinka, bet režisieriui tikriausiai atrodė kiek kitaip.

Filmas išties labai geras. Aišku, kino kritikų nuomonių apie šį kūrinį yra pačių įvairiausių, bet didžiausias iš jų, – kad filme kuriamas personažo charakteris likimiškai niekur mūsų nenuveda, nieko neišsprendžia ir nieko nepapasakoja. Drįsčiau šiek tiek pasiginčyti, gal filmas ir nenorėjo žiūrovo kur nors nuversti, o tik užfiksuoti tą moters būseną, moterį, kuri yra savotiškose nesusitaikymo su praradimais ir balansavimu tarp mirties ir gyvenimo trapią grėsmę. Kartais žmonės, kaip filmo personažas, ir pasilieka šiuose spąstuose, nors tenka pripažinti, kad filmas gal būtų dar geresnis, jeigu nuo antrosios filmo valandos išties ir būtų kas nors įvykę, bet manau, kad jame ir šiaip daug kas įvyko, tik liko už kadro, filmo numanomoje ateityje, kai Klerė iš tikrųjų atsisėda automobilyje.

Iš esmės filmas cholerikams gali pasirodyti perdėm pernelyg rebilitatyviai niūrus, nes visgi žmogus psichologinėse spąstuose, bando atsitiesti po tragedijos, geria psichotropinius vaistus, vaidenasi nusižudžiusi mergina, su kurios vyru lyg ir mezgasi romantiški santykiai. Taip, filmo fonas toli gražu nelinksmas, bet nuo to, manau, kino gurmanams tik į naudą. Na, ir žinoma, didžiausias atradimas – visiškai kitoks Jennifer Aniston amplua. Vaidmuo, kuris iš jos pareikalavo kur kas daugiau, nei tipinis komedijos vaidmuo ir buvo įvertintas „Auksinio gaublio“ nominacija – tai antrasis jos gaublys po pasirodymo seriale „Draugai“. Na, ir išties, J. Aniston turi visai geras perspektyvas įmigruoti į rimtąjį kiną, tik ar jai pačiai to norėsis – nežinia. Filme švysteli „Nusivylusių namų šeimininkių“ aktorė Felicity Huffman, „Įsikūnijomo“ mega žvaigždė Sam Worthington, kylanti aktorė Ana Kendrick, ir kt. gana garsūs ir tarptautinio pripažinimo sulaukę aktoriai.

Filmo scenarijus įdomus, patiko tos būsenos, J. Aniston vaidyba, režisūra, tiesiog priekaištų kaip ir neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp žvaigždžių" / "Interstellar"

Sveiki, kino žiūrovai,

Visai nenustebau, kad režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tarp žvaigždžių“ (angl. Interstellar) (2014) sulaukė kuo puikiausios kino kritikų ir žiūrovų reakcijos. Šio režisieriaus filmai išties įspūdingas savo siužetais ir dėmesiu laiko bei chronologijos struktūroms, kas išties žadina žiūrovui fantaziją, vaizduotę ir savotišką „dievo žiūrėjo“ poziciją, kai jam leista daugiau pajusti ir suvokti, nei paties personažams, užeinant laiko šuoliais į priekį, ką galėjome pamatyti filmuose „Prestižas“, „Pradžia“, „Memento“. Tai vienas iš tų režisierių, kuris geba dirbti itin didelius ir įspūdingus projektus, pinigai neišgaruoja šiaip sau ir palieka ne tik vienkartinis reginys.

„Tarp žvaigždžių“ – beveik 3 valandų jaudinanti epopėja apie apokalipsės ir anomalijų alinamą Žemę ir žmoniją, kuri išsigelbėjimo ima dairytis kosmose. Nors pirmoji filmo valanda, sakytume, perdėm sentimentaloka, tačiau, čia gi Ch. Nolan, ir viskas vyksta už šydo, neatskleista. Pamažu mes tampame 4-5 dimensijų žiūrovais, filmas sukuria unikalią galimybę apeiti mūsų tikrovę bei tikroviškai pažiūrėti, kas yra (galėtų būti) toji metafizinė būtis. Dėka puikių vizualinių dalykų, montažo, specialiųjų efektų, filmas nenusmuko, kažkaip turinys neretai dėl to nukenčia, kai režisieriai bando mus priblokšti efektais, bet tai toli gražu negalioja Ch. Nolan. Likus pusvalandžiui iki filmo pabaigos, jau mėgavausi viskuo, ką vadiname filmu – galimybe apčiuopti kitus realybės parametrus. Man tai buvo neįtikėtina, kaip ir žiūrint L. Besono filmą „Liusė“. Pasikėsinti į dieviškumą arba suteikti žmogui dieviškumą, apeinant banalius komikso pasaulio šablonus.

„Tarp žvaigždžių“ filme pasirodo mano smarkiai jau kurį laiką pamėgtas Matthew McConaughey – sukūrė dar vieną gerą vaidmenį įspūdingame filme. Na, o ką jau sakyti apie Anne Hathaway ir Jessica Chastain, kurios, būdamas beveik antraplanėmis, visgi sugebėjo gana ryškiai įsirėžti į žiūrovo atmintį. Dar daugybė kitų puikių ir garsių aktorių švysteli šiame filme ir... Kaip po filmo „Pradžia“, galvoju, kad kine įmanoma viskas, kai investuoji į idėją, o ne vien tik į vaizdinius efektus. Tai dar vienas filmas, kuris įrodo, kad kine svarbi visuminė dermė, o ne vienas elementas. Filmas tikrai labai geras.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylos zona" / "The Dead Zone"

Sveiki,

Šiaip esu senųjų Stephen King romanų ekranizacijų gerbėjas, todėl nedvejodamas ėmiausi filmo „Tylos zona“ (angl. The Dead Zone) (1983) su puikiu aktoriumi Christopher Walken. Na, režisierius David Cronenberg nėra naujas atradimas kino industrijoje, jis režisavo begales filmų: „Žvaigždžių žemėlapiai“ (2014), „Pavojingas Metodas“ (2011), „Rytietiški pažadai“ (2007), „Smurto istorija“ (2005) ir kt. Tai nėra prastas režisierius, jis nebijo skirtingų žanrų, eksperimentuoti, moka pritraukti garsius aktorius.

„Tylos zona“ balansuoja tarp misticizmo ir siaubo filmo elementų, neprarasdamas savo Stephen King būdingo vidinės psichologinės personažo įtampos. Režisierius, sakyčiau, visai neblogai „pagavo“ šį personažą, o gal reiktų čia nuopelnus priskirti aktoriui Ch. Walken, bet tenka pripažinti, kad filmas, deja, nebuvo toks įspūdingas, koks buvo romano ekranizacija „Mizerė“ (1990). Pirmoji filmo pusė išties intrigavo – iš komos pabudęs vyrukas tampa aiškiaregiu, netrukus jis įsivelia į rinkiminę kompanija ir juo bandoma spekuliuoti. Tiesą sakant, iki tol, kol personažas neįsivelia į politines machinacijas, tol filmas „iki pirmos žmogžudystės“ atrodo dar labai daug žadantis ir intriguojantis, o vėliau siužetine prasme praslysta paviršiumi ir darosi vis nuobodžiau ir nuobodžiau kaip ir patys politiniai rinkimai, kurie užgožė filmo kuriamą mistinę ir paslaptingą aurą.

Filmą rekomenduočiau nebent patiems S. Kingo gerbėjams arba tiems, kurie mėgsta devinto dešimtmečio kiną, bet kad itin patiks – nepažadu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela