Filmas: "Žmogus iš plieno" / "Man of Steel"

Sveiki, 

Paskutiniu metu atgyja mada ne tik rekonstruoti ir vėl pateikti naujus filmus apie šnipus, bet ir prisiminti super herojus. Supermenas – tai pirmasis super herojus, kuris tikriausiai labiausiai pasaulyje žinomas dėl savo kostiumo ir gebėjimo skraidyti atkišus kumštį į priekį, apie jį sukurta begalės komiksų, filmų, TV serialas ir kiti atributika. Zack Snyder pristatė naują Supermeno filmo versiją „Žmogus iš plieno“ (angl. Man of Steel) (2013), kuris nuodugniai perpasakoja ankstesnio Supermeno istoriją – jo gimimą, Kriptono planetos sprogimą ir t. t. iš esmės daug scenarijaus paimta iš pirmojo Supermeno filmo, praplečiant scenarijų naujomis detalėmis, dialogais ir įvykiais.

Neslėpsiu, mane tenkino „Žmogus iš plieno“ scenarijus. O ko gi jūs tikėjotės, nusivylusieji? Žanrą žinojote, komiksiniai pasakojimo bruožai, kur aiški gėrio ir blogio kova, viskas savose sustyguotose dėželėse, todėl absoliučiai nesuprantu tų komentarų, kurie tvirtina, kad filmas lėkštas, kad trūksta kažkokio intelektualumo, gilumo... Ne tas gi žanras, kuris staiga Supermeną paverstų, tarkime, dar vienu „Žmogus-paukštis“ veikėju. „Žmogus iš plieno“ iš esmės išlaiko tą supermenišką atmosferos žanrą, o ir scenarijus tikrai nėra prastas, prie jo dirbo didelis būrys patyrusių tokio žanro kūrėjų. Puikiai išvystyta priešistorė, veikėjo sunki vaikystė, tapatybės problemos. Nuostabiai šiam vaidmeniui tiko gražuolis Henry Cavill – tiesiog gimęs būti Supermenu. Juostoje pasirodo ir mano mėgstama Amy Adams, ką jau besakyti apie Russell Crowe ar Kevin Costner?

Žinote, gražūs tie vaizdo efektai, malonu kartais akį ir smegenis panardinti, tad nesu vien prieš juos nusistatęs. Visų pirma šis filmas yra pramoginis, jis skirtas mėgavimuisi fantastinės istorijos ir vaizdo efektų derme. Esame išlepinti kompiuterinių grafikų, kad jau atbukome, sunkoka mus nustebinti ir šokiruoti. Šis filmas ir nebesistengia kažkaip nusilenkti žiūrovui, kad jis aikteltų, ne, jis tiesiog gerai sukaltas produktas, skirtas plačiajai rinkai. Ir tai tikrai vykęs produktas, kuriuo galima pasimėgauti kaip skaniais gerais itališkais ledais, o ko gi norėjote iš Supermeno? 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milkas" / "Milk"

Sveiki, kino maniakai,

Yra filmų, kurie grįžta kaip bumerangas, nors juos nusviedei ir, rodos, niekada nebežiūrėsi. Taip man kažkada nutiko su „Gerasis Vilas Hantingas“ režisieriaus Gus Van Sant filmu „Milkas“ (angl. Milk) (2008), kuris prieš kokius septynerius metus įkrito į mano būtinų peržiūrėti filmų sąrašą ir tiesiog nežinau, kas nutiko, nes po 20 minučių filmą išjungiau ir pasakiau, kad šlamštas, nesupratau net už ką Sean Penn gavo „Oskarą“ – gal tikėjausi kažko panašaus į „Kuprotą kalną“? Sunku pasakyti, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ragai nukrito ir šiandien filmą pamačiau visiškai kitomis akimis.

Žinoma, tąkart galbūt erzino, kad filmas pernelyg politizuotas – apie realiai egzistavusį Harvey Milk, kuris iš esmės JAV padarė didžiulę perversmą, kalbant apie homoseksualus ir jų teises, jis pirmasis iškėlė San Francisko vietos rinkimus ir po daugybės nesėkmių dėl konservatyvios visuomenės jam pavyko išplėšti pergalę. Filmas apie H. Milko gyvenimą, jo besąlygišką atsidavimą savo idėjai, aukojant asmeninį gyvenimą. Režisūra išties puiki, puikus ir Sean Penn pasirodymas, įvertintas „Oskaru“ ir kitais apdovanojimais. Ir šiaip, filmas suveikia kaip edukacinė priemonė, šviečiant save istorinėmis ir seksualumo įvairovės klausimais. Galbūt filmas iš esmės atsako į provincialaus lietuvių amžiną baubimą: o kam reikia tų gėjų paradų, tegu slepiasi rūsyje ir nesiviešina? 

Režisieriui rūpėjo susikoncentruoti į H. Milko asmenybę, atskleisti jo įvairias puses, nepamirštant ir istorinių konteksto. Didelis dėmesys politinėms detalėms, jaučiama, kad scenarijaus autoriai išanalizavo buvusių politikų pasisakymus, jų asmenybės charakteristiką ir tiesiog viskas stabilu ir tvirta, kad nesuabejoji filmo turinio kokybe. Nežinau, kaip daugelis lietuvių priėmė šį filmą, tačiau man jis visai tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonvabalių kapas" / "Grave of the Fireflies" / "Hotaru no haka"

Sveiki, skaitytojai,

Kai kas nors praneša, kad koks nors filmas yra „šedevras“, suglumstu ir imu abejoti: dar pažiūrėsime! Japonų animacinių filmų industrija jau seniai garsėja savo kokybiškais animaciniais filmais. Isao Takahata pagal garsų tuo pačiu pavadinimu apsakymą „Jonvabalių kapas“ (angl. Grave of the Fireflies) (1988) sukūrė vieną geriausių, kaip teigia kai kurie šaltiniai, animacinių filmų per visą žmonijos istoriją. Kas būtų, jeigu „Šindlerio sąrašas“ taip pat būtų animacinis, ar jis sukeltų tokius pat jausmus, kaip ir vaidybinis filmas? Šiuo atveju kuo puikiausiai galite pasitikrinti žiūrėdami „Jonvabalių kapą“.

Rimta animacija apie rimtus reikalus – Antrasis pasaulinis karas ir kasdien bombarduojama Japonija, milijonai žmonių ties bado slenksčiu, išskirtos šeimos, deginami lavonai duobėse ir visas karo grožis bei liūdesys, kurio sūkuryje atsiduria tėvų netekę brolis ir sesuo. Jų vasara pas tetą ir atokiuose žemių angaruose tampa žiūrovą jaudinančiais įvykiais. Begalinis skurdas ir menki džiaugsmai, kurie tampa vaikų, bandančių išgyventi karą ir suaugusiųjų abejingumą. Įtariu, kad apsakymas taip pat nepaprastai geras, kaip ir animacinis filmas. Čia nerasite banalybių, mėginimų rimtomis temomis papokštauti, todėl filmą galimą lyg ir iš dalies kaltinti pernelyg pesimistiniu ir liūdnu, tačiau tai tik pliusas! Lėta įvykių tėkmė, daug dėmesio skiriama istoriniam kontekstui ir vaikų psichologijai, kad tiesiog filmas jaudina taip, tarsi jis būtų ne animacinis, o kažin koks geras vaidybinis filmas.

Rimto kino mėgėjai netūrėtų praleisti šios juostos, net jeigu apskritai esate nusistatę prieš Azijos produkciją ir animaciją. Kažkaip graži ši istorija, o kam patinka gražus liūdesys – tas patirs neapsakomą malonumą, laidojant jonvabalių gyvenimus. Graži laikinumo simbolika – jonvabalių grožis ir jų trumpas gyvenimas lyg ir suponuoja, kodėl tokie maži ir gražūs vaikai turi nugyventi kažkur tyruose ir virš galvų kariaujamus politikų karus? 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Danų mergina" / "The Danish Girl"

Sveiki, skaitytojai,

Didelę diskusijų audrą lietuviškuose forumuose sukėlė britų režisieriaus Tom Hooper filmas „Danų mergina“ (angl. The Danish Girl) (2015). „Vargdienių“ ir „Karalius kalba“ režisierius šįkart ėmė išties sunkios temos – žmogaus prigimties variantų klausimai. Biografinė juosta pasakoja apie realiai Danijoje gyvenusį tapytoją Einarą Vegenerį, kuris tik santuokoje susivokė, kad iš tikrųjų jo siela neatitinka lyties. Tada tais laikais tai buvo gydoma žalojant fizinį kūną elektros šoku ir kitais baisiais būdais, o Einaras buvo pirmasis, kuris chirurginiu būdu norėjo ištaisyti gamtos klaidą ir tapti moterimi. Šiandien tokios operacijos daromos pasaulyje kasdien ir savaime aišku, jog nutinka tokių dalykų, kada moteris vyro kūne ir priešingai yra priimtinas dalykas.

Filmas iš esmės atlieka edukacinę funkciją. Daugelis tamsių lietuvių tiesiog pasipiktino, kaip galima toleruoti tokius filmus apie iškrypimus, tačiau tai rodo mūsų visuomenės atsilikimą nuo pasaulio ir žmogaus įvairovės suvokimo. Praktiškai su tokiais tamsuoliais neįmanoma net veltis į diskusijas, nes visi jų argumentai lieka už žmogaus prigimties suvokimo ribų, nubrėžti brutalių gatvės žargonų nusakomos pasaulėžiūros. Gaila, kad tokie žmonės atsisako net menkiausios edukacinės savišvietos apie kitokius asmenis, tiesiog priskirdami unikalaus režisieriaus filmus kaip nevykusius. Grįžtant prie filmo, jis ne tik edukacinis, kiek turintis puikaus meninio užtaiso. Visų pirma nuostabi aktorių vaidyba – Alicia Vikander ir Eddie Redmayne abu nominuoti už šį darbą „Oskarams“, o A. Vikander netgi pelno pirmąjį šį apdovanojimą. Išties įstabus aktorinis duetas, kur žvilgsniai, nuojautos, akys atidirbtos iki smulkmenų, kad net kartais žiūrint jautiesi įsibrovęs į kažin kokį intymų gyvenimą. E. Redmaynu net neabejojau, kad jo androgeniškumas padės perteikti translytišką ne tik fiziologiją, bet ir dvasines vibracijas. Išties kur kas nustebino mane A. Vikander vaidmuo – kodėl ji nominuota kaip antro plano aktorė? Jos vaidmuo didžiulis, o moters skaudi pozicija, kai jos vyras tampa kažkuo kitu – psichologiškai sunkiai pakeliamas.

Neišsiplėtęs pasakysiu, kad filmas įstabus ir pritrenkiantis savo temos grynumu, dėmesiu detalėms, vaidybai, istoriniam kontekstui ir režisieriui kažkaip vienaip ar kitaip pavyksta prasibrauti iki „Oskaro“. Kartu su „Danų mergina“ pajusite ir nepatogumą, ir pasigėrėjimą, ir praplėsite žinias apie pasaulį bei žmonių įvairovę, o kas svarbiausia – pajusite gerai sukalto filmo visuminį kompleksą, kur istorija gerai dera su atskleidžiamu žanru ir problematika. Tiesiog labai sujaudinusi juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siuvėja" / "The Dressmaker"

Sveiki, kino žiūrovai,

Dar vienas Kate Winslet aktorystės meistriškumo triumfo įrodymas yra filme „Siuvėja“ (angl. The Dressmaker), romano ekranizacijoje, o aktorė jau pelnė geriausios Australijos kino apdovanojimo aktorės titulą. Sunku kažką komentuoti, kai kino žiūrovų ir kino kritikų nuomonės šiek tiek išsiskyrė. Nepaisant K. Winslet indelio, daugelis kritikų filmą įvertino ganėtinai drungnai, todėl su tokiomis vertinimo intencijomis ir nuostatomis sėdau žiūrėti naujausio aktorės darbo. Iš filmo, tiesą sakant, tikėjausi kažin kokio vidutiniško lengvo „niekalo“ su gera aktore, tačiau istorija beregint mane įtraukė ir privertė aiktelėti net mane, kine daug ką mačiusį.

Visų pirma keistas filmo žanras – dramos ir komedijos derinys, sausos Australijos provincijos apylinkės, penkto dešimtmečio mados ateina į tokį nykų siuvėjos kaimą, kad nebesupranti, ar žiūri komediją su karnavalinės kultūros apraiškomis, kai veikėjos bėgioja po ganyklas su nuostabiomis suknelėmis, nurungiančiomis net šiandien „Oskaro“ ceremonijos pažibas, ar tai visgi suluošintos ir drąsios siuvėjos sugrįžimas į kaimą sultingam kerštui? Ir ta dermė, tų žanrų maišatis suplaka išties įdomų reginį, kai viena scena absoliučiai imi abejoti net aktorių vaidyba, o kita jau nori ištekinti ašarą. Kitas dalykas – siužetas ir pasakojimo linija nėra jau tokie paviršutiniški. Čia rasite ir kriminalinių elementų, vaikystės traumų, keršto, kūrybos virtuvės, bendruomenės santykių peizažą, galiausiai motinos ir dukters santykių avilį, o kur dar čia pat besiplieskianti meilės ugnis... Išties filme visko daug ir pateikiama kažkaip keistai išgaunant ekranizacijos spalvas, kurios savitos, unikalios ir retos. Žinoma, kai kam dėl tiesmukų komedijos elementų gali pasirodyti filmas prastas, tačiau netgi istorijos finalas geba nustebinti Tarantiniška elegancija. 

Kate Winslet nuostabi! Ir šis filmas tai patvirtina. Apskritai juosta tapo netikėta, net nesitikėjau, kad šitaip filmas užvaldys mano mintis ir imsiu taip stropiai kartu su pagrindiniu personažu nuodugniai išgyventi. Nežinau, ar kiekvienam kinomanui patiks šis filmas, labai drįsčiau rekomenduodamas, tačiau kad man šis filmas labai patiko – nemeluosiu. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela