Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milkas" / "Milk"

Sveiki, kino maniakai,

Yra filmų, kurie grįžta kaip bumerangas, nors juos nusviedei ir, rodos, niekada nebežiūrėsi. Taip man kažkada nutiko su „Gerasis Vilas Hantingas“ režisieriaus Gus Van Sant filmu „Milkas“ (angl. Milk) (2008), kuris prieš kokius septynerius metus įkrito į mano būtinų peržiūrėti filmų sąrašą ir tiesiog nežinau, kas nutiko, nes po 20 minučių filmą išjungiau ir pasakiau, kad šlamštas, nesupratau net už ką Sean Penn gavo „Oskarą“ – gal tikėjausi kažko panašaus į „Kuprotą kalną“? Sunku pasakyti, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ragai nukrito ir šiandien filmą pamačiau visiškai kitomis akimis.

Žinoma, tąkart galbūt erzino, kad filmas pernelyg politizuotas – apie realiai egzistavusį Harvey Milk, kuris iš esmės JAV padarė didžiulę perversmą, kalbant apie homoseksualus ir jų teises, jis pirmasis iškėlė San Francisko vietos rinkimus ir po daugybės nesėkmių dėl konservatyvios visuomenės jam pavyko išplėšti pergalę. Filmas apie H. Milko gyvenimą, jo besąlygišką atsidavimą savo idėjai, aukojant asmeninį gyvenimą. Režisūra išties puiki, puikus ir Sean Penn pasirodymas, įvertintas „Oskaru“ ir kitais apdovanojimais. Ir šiaip, filmas suveikia kaip edukacinė priemonė, šviečiant save istorinėmis ir seksualumo įvairovės klausimais. Galbūt filmas iš esmės atsako į provincialaus lietuvių amžiną baubimą: o kam reikia tų gėjų paradų, tegu slepiasi rūsyje ir nesiviešina? 

Režisieriui rūpėjo susikoncentruoti į H. Milko asmenybę, atskleisti jo įvairias puses, nepamirštant ir istorinių konteksto. Didelis dėmesys politinėms detalėms, jaučiama, kad scenarijaus autoriai išanalizavo buvusių politikų pasisakymus, jų asmenybės charakteristiką ir tiesiog viskas stabilu ir tvirta, kad nesuabejoji filmo turinio kokybe. Nežinau, kaip daugelis lietuvių priėmė šį filmą, tačiau man jis visai tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis Vilas Hantingas" / "Good Will Hunting"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių filmas „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting) (1997) yra pelnęs nemenką pripažinimą tarp žiūrovų ir pačių kino kritikų. Scenarijų šiam filmui parašė jaunieji dar tame pačiame filme vaidinantys Benn Affleck ir Matt Damon. Šis legendinis duetas buvo liaupsinamas, o ir 1999 metais jiedu kartu pasirodė filme „Dogma“, kur įkūnijo du puolusius angelus. Sakoma, kad aktoriai turėjo ir intymių santykių, tačiau dabar ne apie tie, o apie filmą „Gerasis Vilas Hantingas“, kuris turėjo man mažų mažiausiai patikti, bet ne tik, kad nenustebino, bet, tiesą sakant, buvo gan nuobodokas.

Taip, scenarijus gan įdomiai išvystytas, tačiau pats filmas man truputį naivokas, scenos surėdytos pagal nieko neypatingą principą. Pagrindinis personažas, kurį sukūrė Matt Damon, yra apsigimęs vunderkindas, kuris geba atgaminti ir konstruktyviai jungti informaciją iš perskaitytų knygų, tačiau savo viduje slepia sužeistą žvėrį, kuris jį daro agresyviu. Tai pasakojimas apie žmogaus susitaikymą su savimi pačiu žmonių įtakų žaidimo ir naudos ieškojimo zonoje. Tai kelio iš savęs į pasaulį ieškojimas. Viskas čia pakankamai rimta ir nebanalu, tačiau, palyginus su „Nuostabiu protu“ (2001), kur genijus savotiškai siekia kelio į pripažinimą, „Gerasis Vilas Hantingas“, mano akimis, daug silpnesnis.

Nežinau, be vaikystės traumų ir atvirų pokalbių tarp Matt Damon su tuokart psichologą vaidinančiu Robin Williams, kai M. Damonui akyse prisipildydavo ašaros ir kartus suvokimas, man šiame filme beveik niekas kitas taip ir nesujaudino. Santykiai su atrasta ir ne iš kelmo spirta mergina atrodė tokie paviršutiniškai įterpti, o gan iš pirmo žvilgsnio motyvuota socialinė terpė elgesyje, lyg ir gerai užpildyta tapo tik blankokas kontekstas. Taip pat pernelyg keistai integruota personažo treninguota sekta, kuri suvokia genijaus galimybes ir skatina tobulėti, rodos, realybėje viskas vyktų atvirkščiai, bet kas žino, kokie tikri draugai veriasi treninguotųjų terpėje.

Aišku, filmo pradžia kelia daug mįslių, kodėl pvz. universiteto valytojas ima ir išsprendžia lygtį dėl kurios ginčijasi net profesoriai? Aišku, po to išaiškėja personažo paslaptis, kuri jį paverčia šiokiu tokiu superherojumi, bet scenaristai nenorėjo suteikti jam kostiumo, todėl, toks įspūdis, kad norėdami sukurti antisuperherojaus tipažą, įsodino jį į „atsilikėlių“ gretas. Tik klausimas, ar pats Vilas taip pat puikus ir nuostabus, ar tik nuostabus jo sugebėjimas? Aišku, filmo pabaigoje, kaip kokiame Volto Disnėjaus animaciniame filme, viskas vyksta dėsningai, personažas išsilaisvina, visi pagaliau atslūgsta, atranda ramybę. Blogiukas išsirita iš kokono ir tampa drugeliu. Gal norėjosi ryškesnės pačios personažo kovos, kuri baigtųsi nei blogio genijaus pergale, nei „atsivertėlio“ triumfu, tačiau tada tektų koreguoti visą siužetą. Šiaip ar taip, man filmas nepasirodė tas, kokį tikėjausi iš serijos „būtina pamatyti“. Iš tikrųjų filmas neblogas pradedantiesiems kinomanas, tačiau tokių filmų perteklius yra didelis. Filmas „nieko prasto“, bet ir „nieko ypatingo“ patiks daugeliui, tačiau man didesnio įspūdžio, deja, nepadarė.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dramblys" / "Elephant"

Sveiki visi,

Pagaliau pamačiau Amerikiečio režisieriaus Gus Van Sant filmą „Dramblys“ (Elephant) (2003), kuris kadaise nuskynė tarptautinio Kanų kino festivalio apdovanojimą – Auksinę Palmės Šakelę. Gus Van Sant labiau žinomas iš puskomercinių juostų – „Milkas“, „Psychas“, „Gerasis Vilas Hantingas“ ir kt. Jo dabar „Dramblys“ yra nekomercinio pobūdžio drama apie žiaurias skerdynes vienoje iš JAV mokyklų apie 1999 metais. Nors daugelis lietuvių labiau mėgsta komerciškesnį filmą „Pykšt-pokšt, tu negyvas!“ (2002), bet, mano galva, „Dramblys“ perspjauna pastarąjį režisūrinės meistrystės ir savitumo niuansais.

Žinoma, filmas gali kai kuriuos šokiruoti, tačiau, man mačius estų filmą „Klasė“ ir tą patį vizualiai nelabai įdomų „Pykšt-pokšt, tu negyvas“, jau ši tema atrodo šiek tiek emocionaliai išsisėmusi ir nebe tokia įdomi, tačiau filmo stiprioji pusė yra ne faktas, kad atstumti klasės draugais įsiveržia į mokyklą ir išskerdžia savo engėjus, bet vizualizacijos pateikimu. Filmas tarsi dokumentinis pasivaikščiojimas po mokinių kasdienybę, kuri kur kas realesnė ir natūralesnė nei daugelyje filmų. Žinoma, „Dramblys“ vengia suduoti stiprius emocinius smūgius, - čia patyčios labai subtilios, girdimos už sienos, bet jos personažas ne mažiau baisesnės nei suspardymas už mokyklos kampo. Filmas neanalizuoja ir nedetalizuoja poelgių, neieško gilių priežasčių, o koncentruojasi į paskutines įvykio minutes, kryžmina mokinių likimus mokyklos koridoriuose, seka jų įkandin, parodo troškimus, šviesiąsias puses, jų problemas, tačiau nesikiša ir nesigilina į jų kasdienybę ir priešistorę. Tai pusiau nuojautų drama, jog tuojau viskas sprogs ir kai kurių gyvenimai pasikeis visiems laikams. Mokinių žiaurumas nepateisinamas ir nesuprantamas šiame filme, bet visos priežastys yra nujaučiamos ir paliekamos už kadro. Kai kam filmas gali pasirodyti sausokas, perdėm netgi nuobodokas, - kur 50 minučių vien tik pasisveikinimai ir nereikšmingi pokalbiai, banalybės, bet kokie jie svarbūs, kai žinai, jog gyventi tau skirta 10-5 minutės...

Neblogas filmas, nenustebinęs savo tematika ir medžiaga, tačiau pateikęs novatorišką operatoriaus žvilgsnį į skerdynes, kurios gali būti labai ramios.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano nuosavas privatus Aidahas" / "My Own Private Idaho"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisieriaus Gus Van Sant filmą „Mano nuosavas privatus Aidahas“ (My Own Private Idaho) (1991 m.). Na, Gus Van Sant filmus daugiau ar mažiau žino kiekvienas kino gurmanas – „Dramblys“ (2003), už kurią gavo Auksinę Palmės Šakelę Kanų kino festivalyje, „Milkas“ (2008), „Paryžiau, aš myliu tave“ (2006), „Gerasis Vilas Hantingas“ (1997) ir t.t. Tai tikrai pripažintas ir gerai vertinamas režisierius visame pasaulyje.

„Mano nuosavas privatus Aidahas“ – tai šiuolaikiškai ištransliuotas filmas apie maištingumą, nors sunku patikėti, bet tai pagal William Shakespeare kūrinį „Henris IV“, pritaikytas naujai maištininkų kartai. Šiaip iš tikrųjų filmo siužetas pakankamai patrauklus, tai apie asocialius maištininkus, kurie girtuokliauja, gyvena apleistuose namuose ir verčiasi prostitucija. Du jauni ir labai skirtingi vaikinai gyveną tokį gyvenimą, kuris atrodo ir žavus, žiūrint iš maištininko heroizmo taško, bet ir kartu labai liūdnas. Du jaunuoliai pardavinėja save gatvėje, sėdasi į svetimas mašinas, vyksta į svetimus namus, viešbučius ir tokiu būdu užsidirba pragyvenimui, gniauždami savo vaikystės traumas ir skausmus. Maikas (aktr. River Phoenix) – vaikinas, kurio gyvenimas labai nenusisekė, juo nesirūpino tėvas, o motina paliko, kai jis buvo visai mažytis, todėl nuo mažens, sirgdamas itin reta miego sutrikimo liga, prisitaikė prie gatvės gyvenimo. O štai Skotas (aktr. Keanu Reeves) yra turtingas mero sūnelis, maištautojas, kuris savo noru renkasi asocialų gyvenimą iš keršto ir nuoskaudos. Du skirtingi vyrukai tampa artimi ir kartu leidžiasi į ilgą kelionę, ieškodami Maiko motinos...

Filmas dvelkia kultinio J. Salinger romano „Rugiuose prie bedugnės“ jausenomis ir nuotaikomis, tačiau filmas kartu primena ir žaidimą, ypač iš Skoto pozicijos, kuris renkasi socialinius vaidmenis, kaip jam labiau patinka tuo metu gyventi, o štai Maikas – nekintantis personažas, jis tik atsiveria, parodo skaudulius, nuolat dėl savo sutrikimo užmiega netikėčiausiuose vietose, o atsibunda bala žino kur. Toks sutrupėjęs pasaulis atveria naują jaunimo kartą, tie, kurie gyvena žemiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Ir visgi, yra apie ką pagalvoti ir paanalizuoti. Mįslingiausias personažas visgi man liko Skotas, kuris po tėvo keršto vėl grįžta į savo sociumą ir išsižada maištingumo, pamiršta senuosius draugus – kodėl taip nutinka, man iki šiol yra paslaptis...

Šiaip filmas vykęs, įdomus dėl savo tematikos, siužetinių niuansų, kaip ant tai miego sutrikimas, savęs pardavinėjimo dalykėliai, statiškos sekso vaizdavimo scenos, bei nežinomybė, kur ir pas ką atsibusi rytoj... Stiprus aktorių duetas sukuria įdomius, pakankamai sudėtingus personažus. K. Reeves – „Matricos“ žvaigždė neabejotinai buvo geras, tačiau R. Phoenix tikriausiai buvo vienas sudėtingiausių vaidmenų karjeroje, deja, šio aktoriaus darbų nebuvo sukurta daug, nes 1993 metais, praėjus keleriems metams po šio filmo, netikėtai mirė, susmukęs gatvėje perdozavęs nuo įvairių narkotikų ir svaigalų mišinio. Kas žino, gal tai buvo antrasis Deonardo DiCaprio. 

Asmeniškai man filmas patiko. Buvo verta pažiūrėti, todėl rekomenduoju ir Jums, tikėdamasis, kad filme atpažinsite kažkur save.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nenuoramos" / "Restless"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Amžinybė“ (Restless) (2011 m.), pastarasis dalyvavo ir Kanų kino festivalyje, tai iš esmės tikėjausi kitokio lygio iš šios dramos su romantiškumo prieskoniais, bet tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau, nes juosta pasirodė tokia vidutiniška. Filmo siužetas mirtinai jau nuvalkiotas ir, net sakyčiau, atsibodęs – įsimyli du jaunuoliai, mergina serga vėžiu ir belieka laukti, kol sergančioji galiausiai gaus galą. Filmas kažkodėl nė kiek nesujaudino, nors buvo visai smagu žiūrėti, bet tikėjausi kur kas daugiau...

Veikėjai man pasirodė iš pradžių netgi įdomūs, tokie žargoniškai tariant „paplaukę“, vienas mato vaiduoklius, kita kliedi apie paukščius, lankosi kapinėse ir pan. Įdomūs personažai ir jų pomėgiai, tačiau laikui bėgant iš jų nieko nebelieka, jie tampa vienodi, statiški, jų dialogai šabloniški, o charakteriai susilieja. Manau, kad kylančioji Mia Wasikowska atliko vidutinišką vaidmenį – gaila jos nurėžtų ilgų plaukų, atrodė visą filmą nepaprastai sveika ir gyvybinga, kaip sergančioji vėžiu. Enocho personažas, kurį atliko Henry Hopper‘is irgi manęs neįtikino, pasirodė toks dirbtinis, statiškas, vidutiniškas ir blankus... Taip, filme yra įdomybių, mirusio japono vaiduoklis, keisti bendravimo ir vienas kito išjautimo niuansai, tačiau viskas kažkaip praplaukė ir didesnio užtaiso nebeliko. Manau, viską slopino noras dramą išlaikyti romantiškumo gniaužtuose, kas iš esmės subanalino kino filmą ir priminė ištisas virtines filmų – „Saldus lapkritis“, „Įsimintinas kelias“ ir t.t.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 6.8 

Jūsų Maištinga Siela