Filmas: "Klubas" / "El Club"

Sveik, mieli skaitytojai,

Būna tokių staigių ir netikėtų atradimų „Kino pavasaryje“, kada tiesiog gauni kaip su kuoka per galvą – ištisą sudirgintų jausmų paletę. To ir norisi! Provokacijos ir žaibiško emocinio atsako. Toks man pasirodė Čilės režisieriaus Pablo Larrain filmas „Klubas“ (ispn. El Club) (2015). Kaip dažniausiai man ir būna, filmo pavadinimas kažkuo atbaido nuo gero turinio, tačiau net ir šįkart klubas turi savo paslėptą kunigų reabilitacijos simbolinę prasmę – savotišką susilaikymo nuo seksualinių nuotykių klubą.

Neįtikėtinai atšiauri ir niūri filmo atmosfera, prigesusios spalvos, savotiškas užleistas nuo jūros rūkas ant filmo kadrų kuria išties slogią nuotaiką, tokią, kokią patiria ir kurioje gyvena filmo veikėjai. Nuo pat pradžių kamuoja klausimas: kas čia po galais vyksta? Negi filmas ir bus apie kunigus, kurie stato kvailose ir visiškai beprasmiškose šunų lenktynėse? Pasirodo, šuo pakastas kažkur giliau. Atvykus naujam tėvui testuoti kunigų, pamažu iškyla jų sudarkytos biografijos, o lėtoje dramos tėkmėje režisierius tiesiog genialiai padaro tokius staigius veikėjų sprendimus, kurie nulemia tragiškų veikėjų likimus. Kaip antai netikėtas vienas pistoleto šūvis tiesiog verčia net krūptelti, o krikščioniškos giesmių garso takelis sukuria keistą, sakyčiau, makabrišką visų žmogiškų nuodėmių nuplovimo ceremoniją.

Filmas klausia: kokia turi būti krikščioniška atgaila ir kuo ji skiriasi be religijos – žmogiškoji sąžinės atgaila? Per seksualinių susilaikymą, užgniaužto homoseksualumo atsiveria paprasti buitiški žmogaus ryšio slėpiniai, kaip antai, kaip svarbu, kad šalia tavęs būtų šuo, švelnumas, atsidavimas, rūpinimasis, ne vien tik besąlyginė malda ir vienatvė. Iš tiesų, kas gydo žmogaus sielą ir ją išvalo – ar harmonija tarp tikėjimo ir žmogaus santykių, ar vien tik bausmė – apribojimas, savotiškas kalėjimas? Režisieriui nevienareikšmiškai pavyko sukurti stiprią atmosferą, situacijas pateikti taip, kad žiūrovas galėtų rinktis nesuklystant: jis gali herojus teisti, gali pateisinti, tuo pačiu metu baisėtis jų įsitikinimais ir tuo pačiu juos atjausti. Sakyčiau, pavyko apčiuopti tai, kas yra kartu ir tikėjimo išbandymas ir fanatiškas įsitikinimas nedaloma tiesa, kad abejingumas ir tyla gali kai kada būti brutalesnė destrukcinė jėga, nei smūgiai į šonkaulius. 

Neturiu ko pernelyg ir pridurti. Šis filmas mane tiesiog sužavėjo, retsykiais užgniaužė savo įtaiga kvapą, tad keliu kepurę ir lenkiuosi.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trumanas" / "Truman"

Sveiki,

Ar galima įsivaizduoti „Kino pavasario“ festivalį be ispaniško kino? Tikriausiai, kad ne. Kaip ir mano repertuare – jam visada atsiras vietos, nes ispanų kinas nuostabus ir jam reiškiu dideles simpatijas. Cesc Gay komedija ir drama „Trumanas“ (ispn. Truman) (2015) tikriausiai daugelį nepaliks abejingo, netgi tų, kuriems nepatinka nekomercinis kinas. Iš esmės tai pripažintas geriausias ispanų metų filmas, pelnęs 5 „Gojos“ apdovanojimus, įskaitant ir aktorių duetą. Tai tokio filmo nepamatyti, tikriausiai, didelė kino maniakų nuodėmė.

Iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau nekenčiu filmų apie mirštančius nuo vėžio. Siaubingai atsibodusi tema, nuo kurios jau ima sukti vidurius – kiek gi galima? Na, tiek to, šia tema, berods, ispanų filmo dar nemačiau. Meluoju. Mačiau, tačiau „Gojų“ statulėlės ant filmo nesninga vien dėl temos. Sakykim, kad filmo siužetas daugiau nei banalus: atskrenda senas draugas iš Kanados į Ispaniją aplankyti vėžiu sergančio draugu su tikslu jį priversti gydytis, nors šansų praktiškai nėra. Keturias dienas vyrai smaginasi ir savotiškai aprauda draugystę, moteris ir gyvenimą. O kur dar tas senas šuo Trumanas? Žodžiu, viskas bla bla bla, tačiau režisieriui pavyko magiškas dalykas – išgauti pačių šilčiausių ir pačių įvairiausių vyriškos draugystės formų, kurios pasiekia žiūrovą, sėdintį salėje. Regis, nededant daug pastangų, jam pavyko lengvai nupasakoti visas pagrindines žmogaus fundamentaliąsias vertybes su tokiu subtiliu humoru, bet nebanaliai, neperspaudžiant. Kasdienybė, trumpėjantis gyvenimas, žmogaus ryžtas ir baimė pasakyti sūnui ir tam pačiam šuniui „sudiev“. 

Ar teisinga buvo filmą pavadinti „Trumanu“? Šuo kaip ištikimybės ir draugystės simbolis, įprasminantis vyrų draugystę. Pagrindinis veikėjas braukia ašaras, atsisveikindamas su šunimi, tačiau ne su šunimi atsisveikina, o su savo draugu, kuriam negali pasakyti viso labo, todėl reikalingi simboliai. Simboliai padeda pasakyti ir išlaikyti emocijas, nesuskystėti, tačiau imlus žiūrovas supranta režisieriaus sumanymą. Ir Dieve, tikrai geras šis filmas, paliekantis pilną krūtinę kažin kokio noro gyventi, šviesos, kad gyvenimas nesibaigia, kad reikia kvailioti, būti žaismingiems ir, et, ką čia pasakoti, pozityvus, šmaikštus filmas tiks ir patiks daugeliui.

Tiesa, aktorių duetas Ricardo Darin ir Javier Camara – pritrenkiančiai atskleidė veikėjų ryšius ir pastangas, ką jau sakyti apie režisieriaus kūrybinį sumanymą. Žinote ką? Nematau nė vienos sumautos priežasties, kodėl šio filmo nebūtų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karas" / "Krigen"

Sveiki,

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, tuo daugiau „Kino pavasaryje“ gerų filmų. Vienas iš tokių danų režisieriaus Tobias Lindholm „Karas“ (dan. Krigen). Na, režisierius dirbęs su garsiausiais ir kokybiškiausiais šiuolaikinio danų kino projektais ir apskritai šiemet danų ir apskritai skandinavų kinui „Kino pavasaris“ skiria ypač daug dėmesio. Sakau, šunys matė, kad drama apie karą, baisiai niūri, tačiau pasikliaudamas danų kino kokybe ir žinoma brigada, ėjau į seansą kažin ko ypatingo nesitikėdamas.

Filmas iš esmės daugiau nei geras, jis labai geras. Dėmesys scenarijui – ypatingai. Apgalvoti dialogai, filmavimo maniera, problemos iškėlimas ir galimi jos sprendimo būdai. Na, taip, filmas pilnas plieninio šiaurietiško niūraus braižo, tačiau jis tuo ir puikus. Apie danų karius, kurie atlieka misiją Afganistane iš pažiūros atrodo nusibodusi tema, ypač iš Holivudo varpinės, kur dažniausiai didvyriais lieka amerikiečių kariai, išskerdę civilius ir teroristus. Šįkart režisieriui ir scenaristams nerūpi, už ką ir kaip kovojama, didelis dėmesys skiriamas abipušalėms santykiams: tiems artimiesiems, kurie lieka šalyje, ir tiems, kurie išvyksta į misiją. Koks jaudulys ir atstumas, nežinia skiria artimuosius, kaip tai paveikia vaikus – štai apie kokį karą kalba šis filmas.

Gana aiški filmo struktūra – pirmoji filmo pusė militaristinė, karo scenos, susiskambinimai su artimaisiais ir t. t. Kita filmo dalis – europietiško kino drama, kur lošia žmogaus sąžinė ir atsitiktinumas, sprendžiasi šeimos likimai. Aštri ir taikli režisūra brandina ir žiūrovo emocinį atsaką ne tik į karo vaizdus, bet ir į pagrindinio veikėjo vidaus gelmes. Ką jau besakyti apie aktorių parengtį – vaidyba užburianti. Smagu, kad šiame karo filme nėra didvyrių, nėra aiškios tiesos, nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Šitaip turėtų baigtis visi karai, o dar geriau – geriausias karas tas, kuris neįvyksta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela