Filmas: "Šveicarų armijos žmogus" / "Swiss Army Man"

Sveiki,

Seniai bežiūrėjau tokį kontraversiškus jausmus keliančią kino juostą, bet taip, tokių vis dar pasitaiko mano kelyje. Kino juosta „Šveicarų armijos žmogus“ (angl. Swiss Army Man) (2016) „nuo proto nušokęs“ filmas, kuris iš pradžių pasakoja apie į negyvenamą salą patekusį vyruką, kuris bando nusižudyti, tačiau galiausiai susidraugauja su... lavonu. Lavonas tampa geriausiu kelionės pas moterį iš telefono draugu. 

Gerai, stop! Kažkodėl man priminė kitą britų dramą „Frenkas“, kada pagrindinis filmo veikėjas visą filmą mūvi didžiulę kaukę ir bando įrašyti muzikos albumą. Net maniau, kad tai tas pats filmo režisierius, bet pasirodo yra ir daugiau tokių nutrūktgalviškų kino kūrėjų. Straipsniuose rašoma, kad iš šio filmo žmonės masiškai išeidinėjo namo per vidurį seanso. Tiesą sakant, man taip pat knietėjo filmą prasukti, nes pradžia labai abejotina ir primena šaltą ir nuobodoką filmą apie zombį ir jo geriausią draugą žmogų, bet tik vėliau viskas paaiškėja, kad menama draugystė iš esmės egzistuoja tik pagrindinio veikėjo vaizduotoje. Apskritai, jeigu kas paklaustų, apie ką šis filmas, būtų galima atsakyti, kad apie bepročio iliuzijas – keistas, beprotiškas, iškrypusias, sumišusias. Filmo žanras balansuoja tarp komedijos ir nuotykių, bet akivaizdu, kad režisieriams humorą suvokia kiek kitaip: lavono penis nurodo teisingą kryptį žmogui, kad šis nueitų pas merginą. Daugiau ar mažiau filmas primena liūdną makabrišką pasakojimą.

Filmą, žinoma, žiūrėjau tik dėl aktorių. Kaip ir daugelis – Paul Dano nuostabus aktorius ir beveik net neabejoju, kad ateityje jis pelnys „Oskarą“, paskutiniu metu tvirtai kine „sėdi“ ir Daniel Radcliffe, vis pasirodydamas keistuose (kartais geruose) kino juostose. Šįkart aktorių duetas smarkiai surizikavo pasirodydamas tokiame filme, kuris kelia ir pasipiktinimą, ir nuobodulį ir... visgi visumoje filmas turi savotiško žavesio, keistą žiūros tašką, gal ne tokį schematišką, kaip, tarkime, filme „Omaras“, bet vis tiek keliančiame kontraversiškus jausmus. Sakau, filmą reikia pamatyti, kad galėtumėte susidaryti savo nuomonę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virtualus priekabiavimas" / "Cyberbully"

Sveiki, skaitytojai,

Britų filmas „Virtualus priekabiavimas“ (angl. Cyberbully) (2015) – tai TV filmas, vos daugiau nei vienos valandos trukmės mums pasakoja apie virtualų priekabiavimą ir jo padarinius. Nors filmas šiek tiek dvelkia trilerio aromatu, bet akivaizdu, kad filmo kūrėjams labiau rūpėjo didaktinė filmo pusė. Itin mažo biudžeto filmas, nufilmuotas praktiškai viename kambario paviljone, tačiau netgi maža izoliuota erdvė netrukdo kartais sukurti itin gerą filmą.

„Virtualus priekabiavimas“ vaizduoja tipinę britų paauglę, kuri, kaip ir daugelis, yra priklausoma nuo šiuolaikinių technologijų, o socialiniai tinklai tampa tarsi alternatyviu gyvenimu. Tiesą sakant, tema gana įsibrovusi į kiną ir gana dažna – virtualus gyvenimas gali labai lengvai sugriauti bet kurio žmogaus gyvenimą ir tai yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir grėsmė. Filmas, jeigu bent kelis matėte panašaus tipažo, menkai kuo benustebins. Paskutinįkart berods „Nerve: drąsos žaidimas“ (2016) lyg ir kalbėjo, kaip labai lengvai technologijos sužlugdo žmones ir priveda juos prie bedugnių. Šįkart į paauglės kompiuterį įsilaužia programišius ir ją terorizuoja. Keletas aštresnių ir netikėtų siužetinių vingių, bet iš esmės filmas pasibaigia, kaip ir buvo galima tikėtis, veikėjos apsivalymu. Pamokantis filmas, kuris labiau patiks paauglių rinkai, nei kino gurmanams.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė „Sostų žaidimų“ žvaigždė Maisie Williams, todėl beveik net neabejoju, kad pusę žiūrėjusių ar besiruošiančių žiūrėti šį filmą žiūrės vien dėl jos. Filmas nėra prastas, bet nepasakyčiau, kad man jis itin patiko.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Mintys ir eilėraštis: Lapkričio įsimylėjimai

Sveiki,

Lapkritis. Šįryt parašiau keletą eilėraščių. Lengvų. Lengvesnių nei pernai ar užpernai. Ir klausiu savęs: kas man, po galais, pasidarė? Kažkoks keistas stabilumas. Tvirtumas, kad viskas yra gerai, o eilės nebetenka kančios, tos tvirtos gravitacijos, bedugnių, kada lygintuvais išlygindavau kiekvieną bučinį, kad skaudėtų, o dabar... Tik bijau, kad lapkritis nebūtų apgaulingas.

Vakar buvau kapinėse. Važiavau viešuoju autobusu su visais tais senukais per laukus. Plieskė iš debesų properšų saulė. Ir rodėsi, kad važiuoju ne į kapines, o kažkur kitur. Kažkur Japonijos metro vamzdžiais, o ant kelių guli Murakamio romanų katinas. 

Neapsirikote, man rodėsi, kad važiuoju ne į kapines, o... į šviesą.

Trumpi įsimylėjimai

Lapkrity įsimyli vyrai

Ir visos krantinės,

Ir nugerti bokalai

Laukia sniego.

Ir jis ateina.

Nuo kojų pirštų galiukų

Ir užkloja mūsų nieko nesakančias burnas

Ir žodžiai peržiemoja kurmiais šachtose.

Neatsiprašinėk, jeigu neįsimylėjai,

Jeigu vėluoja ruduo

Ir mūsų paltuose širdys plaka kitiems.

Neatsiprašinėk, jeigu neparlydėsi manęs namo

Ir nuplikusi senė nebegers prie krantinės ligi ryto,

Ligi pirmojo sniego.

Ligi atsiprašymo sau

Ir pasauliui...

Nes ir ji.

Kaip ir mes visi.

Į-si-my-lė-jo

Šitokį baisų

Rudenį.

Jūsų Maištinga Siela