2016 m. lapkričio 1 d., antradienis

Mintys ir eilėraštis: Lapkričio įsimylėjimai



Sveiki,

Lapkritis. Šįryt parašiau keletą eilėraščių. Lengvų. Lengvesnių nei pernai ar užpernai. Ir klausiu savęs: kas man, po galais, pasidarė? Kažkoks keistas stabilumas. Tvirtumas, kad viskas yra gerai, o eilės nebetenka kančios, tos tvirtos gravitacijos, bedugnių, kada lygintuvais išlygindavau kiekvieną bučinį, kad skaudėtų, o dabar... Tik bijau, kad lapkritis nebūtų apgaulingas.

Vakar buvau kapinėse. Važiavau viešuoju autobusu su visais tais senukais per laukus. Plieskė iš debesų properšų saulė. Ir rodėsi, kad važiuoju ne į kapines, o kažkur kitur. Kažkur Japonijos metro vamzdžiais, o ant kelių guli Murakamio romanų katinas. 

Neapsirikote, man rodėsi, kad važiuoju ne į kapines, o... į šviesą.

Trumpi įsimylėjimai

Lapkrity įsimyli vyrai
Ir visos krantinės,
Ir nugerti bokalai
Laukia sniego.

Ir jis ateina.
Nuo kojų pirštų galiukų
Ir užkloja mūsų nieko nesakančias burnas
Ir žodžiai peržiemoja kurmiais šachtose.

Neatsiprašinėk, jeigu neįsimylėjai,
Jeigu vėluoja ruduo
Ir mūsų paltuose širdys plaka kitiems.

Neatsiprašinėk, jeigu neparlydėsi manęs namo
Ir nuplikusi senė nebegers prie krantinės ligi ryto,
Ligi pirmojo sniego.

Ligi atsiprašymo sau
Ir pasauliui...

Nes ir ji.
Kaip ir mes visi.

Į-si-my-lė-jo
Šitokį baisų

Rudenį.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą