Javier Marias. „Įsimylėjimai“.
– Vilnius: Alma littera, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Paskutiniu metu galima
pasidžiaugti, kad gera verstinė literatūra vis labiau pastebima, apie ją rašoma
vis daugiau įvairiuose internetiniuose portaluose ir vis mažiau recenzijų
sulaukia populiarioji literatūrą. Už tai tikriausiai turėtume dėkoti jaunajai
literatūros kritikos bangai, kuri nešvaisto laiko bet kokiai lektūrai, o
griebia „grietinėlę“. Tokia grietinėle galime įvardyti ispanų rašytojo Javier
Marias romaną Įsimylėjimai (ispan. Los Enamoramientos).
Tiesą sakant, iki šios
knygos taip ir nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau prieš trejetą metų skaitęs
kitą J. Marias romaną lietuviškai – Tokia
blyški širdis, kuri paliko išties neišdildomą įspūdį kaip puiki ir
intelektuali literatūra. Būtent anos knygos dvelksmas paskatino kuo greičiau
perskaityti ir Įsimylėjimus, kurią
išleido Alma littera. Taip, knygos
pavadinimas gana nedėkingas ir apgaulingai „saldus“, o knygos viršelis lyg iš
meilės romanų lovio, tačiau nereiktų šįkart knygos teisti dėl išvaizdos. Ji vis
tiek išleista kokybiškai, estetiškai, „nekonservatyvi“, tarkim, nelabai dera
leisti literatūrinius perliukus, tačiau Alma
littera turi savo knygų leidimo viziją, todėl belieka tik džiaugtis, jeigu
kam nors ši knyga įkrito į pirkinių vežimėlį vien dėl jos estetinių niuansų.
Grįžtant prie paties
romano ir jo turinio, derėtų pasakyti, kad nuo pat pirmųjų knygos puslapių
galima atpažinti J. Marias rašymo stilių, kuris lyginamas su G. G. Marquez
rašymu, nors man asmeniškai šie du rašytojai ganėtinai skirtingi – abu saviti,
abu atradę savo kalbos kodą, kuris tikriausiai labiausiai ir žavi, skaitant šių
rašytojų knygas. Iš esmės J. Mario Įsimylėjimai
laikosi panašių žaidimo taisyklių, kokias turėjo romanas Tokia blyški širdis: per detektyvinę istoriją
atskleidžiama nuolat kintanti veikėjų sąmonė ir vertinimas. Siužetas kur kas
paprastesnis nei, tarkime, Fiodoro Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė. Mergina kasryt stebi įsimylėjusią porelę,
kol galiausiai paaiškėja, kad vienas iš sutuoktinių kraupiai nužudomas, tada
mergina netyčia susipažįsta su antrąja puse ir prasideda kraupiai subtilus
detektyvas, grįstas pagrindinės veikėjos vertinimo svyravimu ir abejonėmis. Panašiai
būta ir romane Tokia blyški širdis,
kurioje detektyvinė istorija kur kas labiau intriguoja nei Įsimylėjimuose, tačiau Įsimylėjimuose
kur kas stipresnė pusę yra būtent merginos abejonių svyravimai.
Rašytojas Javier Marias.
Akivaizdu, kad J. Mariai
siužetas yra antraeilis dalykas, jam kur kas svarbiau atskleisti mąstymo,
vertinimo ir abejonių daugiasluoksnius veikimo procesus. Skaitant romaną,
atrodo, kad autorius sukūrė išsamią išklotinę, ką ir kaip galvoti, įtarus
pažįstamąjį žmogžudyste, neretai padvelkia pritrenkianti psichologinė įtampą,
kokią kūrė rusų klasikas F. Dostojevskis. Iš esmės J. Marias sukūrė tokį
romaną, kada įdomiausia skaitytojui tampa ne tai, ar tikrai įtariami veikėjai
yra kalti, bet tai, ką ir kaip pagalvos pagrindinė veikėja. Nusikaltimų interpretacijų
tunelis, kintantis vertinimas ir mąstymo procesas, kuriam turi įtakos
įsimylėjimas. Autorius šiuo kūriniu nori pasakyti, kad mes niekada negalime
būti objektyvūs įvykių vertintojai, nes esame savo emocijų įkaitai, galiausiai
paties laiko įkaitai: „Tas, kuris nieko
nesitiki, galų gale pradeda reikalauti, kuris žvelgė pagarbiai ir su baime,
laikui bėgant tampa tironu ir pradeda niekinti tą, kurį anksčiau garbino; kuris
kaulijo lyg išmaldos kiekvieno bučinio ir kiekvienos šypsenos, ilgainiui tampa
išpuikeliu, dabar šykštinčiu meilės tam pačiam žmogui, kurį laikas (ta eilinių
dienų virtinė) pavertė iš valdovo vergu. Laikas visagalis, ir jeigu šiandien
danguje nėra nė debesėlio, tai visiškai nereiškia, kad rytoj arba poryt
neįsiautės siaubinga audra“ (p. 286).
Būtent įvykių
interpretacija tampa atraminiu autoriaus kūrybinės galios šaltiniu. Tarsi iš
paveikslėlio dėliojamos įvykių versijos, kurios paradoksaliai linkusios
pasitvirtinti. Toks pasakojimas visada žadina intelektualesnio skaitytojo
dėmesį, nes mąstymo procesas linkęs įtraukti, ypač kritinį mąstymą turintį
skaitytoją, nes veikėja analizuoja įvykius nevienareikšmiškai, o keldama
esmines prielaidas, o svarbiausia ne kaip profesionali detektyvė ar nusivylusi
namų šeimininkė, bet kaip kiekvienas logiškai ir blaiviai mąstantis žmogus.
Analizė ir interpretacija
knygoje esti taip pat nevienareikšmiški, šis rašymo principas aidi ir tarp
pačių veikėjų, kai jie analizuoja A. Diuma Tris
muškietininkus bei O. De Balzako apsakymą Pulkininką Šaberą. Veikėjai interpretuoja literatūros klasikus, o
autorius paraleliai brėžia įvykius pirmajame romano plane, kad kartais atrodo,
jog veikėjai save analizuoja ir programuoja pagal vertybinius niuansus,
tapatindami save su literatūriniais personažais.
Pagrindinė šio romano
problema, sakyčiau, yra ne nusikaltimas, bet momentalus ir trapus pagrindinės
veikėjos vertinimas, kuris niekaip negali išlikti objektyvus. Moralinių vertybių
vertinimas kinta pagal įvairias aplinkybes, netgi nuo to, kiek arti gali būti
kitas žmogus šalia kito, kitaip sakant, netgi nuo kūno temperatūros. Tai itin
subtilu ir jautru, tuo galima mėgautis.
Romanas patiks visiems
literatūros gurmanams, tuo beveik neabejoju. Senos ir banalios temos
literatūroje vis dar gali atrodyti itin patrauklios. Būna, kada rašytojų
klausia, kas svarbiau knygoje: siužetas ar rašymo stilius? Šiuo atveju J.
Marias patvirtina, kad ir pats banaliausias siužetas talentingo žadžių mago
rankose gali virsti puikiausiu tekstu.
Jūsų Maištinga Siela
