Serialas: "Tvin Pykso miestelis" / "Twin Peaks" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Apie serialą „Tvin Pykso miestelis“ (angl. Twin Peaks) tikriausiai galima kalbėti gerai arba tik labai gerai. Pamenu tuos laikus, kai lietuviški TV kanalai bene kasmet rodydavo „Tvin Pykso miestelį“ ir aš jo niekaip nesuprasdavau, tiesą sakant, ne jo, bet kodėl jį tiek kartų, kaip kokį visiems mirtinai atsibodusį „Komisarą Reksą“ vis bruka žiūrovams. Mama vis žiūrėdavau, o aš, išgirdęs „Tvin Pykso miestelio“ muziką, skuosdavau į lauką, bet... Tik paaugęs sužinojau, kas tas „Tin Pyksas“ ir David Lynch, todėl šią vasarą, paskatintas Telemano blogo įrašų, sėdausi žiūrėti vaikystėje neįveikiamo serialo, tad kokie įspūdžiai, pažiūrėjus pirmąjį sezoną, kurį sudaro viso labo 8 serijos?

Įspūdis toks, kad visą sezoną bandžiau visame detektyviniame seriale įžvelgti labai jau kažko sukto ir sunkiai suvokiamo, tačiau tik vėliau toptelėjo, kad nieko čia sudėtingo ar pernelyg įdomaus ir „kabinančio“ visgi nėra. Netgi jeigu ir ryžčiausi žiūrėti antrąjį sezoną, kuris turi kur kas daugiau serijų, vis tiek nesužinosiu, kas nužudė Lorą. Kažin, ar šį atsakymą pateikia ir trečiasis sezonas, sukurtas po daugiau nei 20 metų su tais pačiais aktoriais. Tai kuo šis serialas vis dar gali pasirodyti įdomus?

Visų pirma dėl trafaretinių keistų veikėjų, režisieriaus dėmesio jų ydoms, aistroms ir pomėgiams. Detektyvas, pamišęs dėl spurgų ir medžių, imasi tirti Loros bylą, tačiau visa jo galvosena ir perteikimas „komikso“ stiliaus, kas jame prifarširuota Rytų filosofijos ir mistinių sapnų interpretacijų, kurios iš esmės yra vienas paveikiausių serialo variklių, dėl ko įdomu žiūrėti. Vienas kvailiausių dalykų – bukas policijos pareigūnas ir jo kvaili santykiai su policijos nuovados sekretore. Veikėjai arba mistikai, arba akivaizdžiai „blogiečiai“, arba vieno braižo, įprasminantys populiarių ir dažnai nevykusių trilerių tipažinius charakterius. 

Nors „Tvin Pykso miestelis“ nenuobodus ir pakankamai įtraukiantis, visgi neišeina iš galvos: o kur čia slypi D. Lincho genialumas? Kodėl šis serialas padarė nemažos įtakos atsirandant kitiems kur kas sėkmingesniems serialams? Sunku pasakyti, gal dėl to, kad jis visą laiką vedžioja žiūrovą už nosies, prisodrindamas bylą mistinių simbolių iš esmės kuria steriliai išgalvotą miestelio pasaulį, kuris nieko bendro neturi su natūralumu, kas iš esmės kiek keista, nes baugumui išreikšti dažniausiai pasitelkiami tikrovę atliepiančios vaizdavimo priemonės. Nieko nuostabaus, kad serialą pamėgo intelektualai, stalkeriečiai ir visokio plauko mistikai, nes jis yra „nučiuožęs“ ir toks neįtikinantis, kad iš to neįtikinamumo, kuris netgi primena „Santa Barbaros“ efektą, yra išgaunama savotiška atmosfera, dėl ko serialas ir tampa labai lynchiškas. 

Kodėl nusprendžiau nebetęsti žiūrėti šio daugelio laikomo šedevro? Priežastis buvo viena: labai trumpalaikiai įspūdžiai, nusibodo paprasčiausiai galvoti, kur paprastoje, kiek falšyvinėje detektyvinėje istorijoje, blyksteli D. Lyncho humoras, iš kurio reikia išspausti netikras genialumo sultis. Nė iš tolo neįtikino, tačiau serialas topo tiesiog pramoginiu žiūrovo lesalu, kurio įspūdžiai, deja, bent mano galvelėje, ilgai neužsiliko. Kita priežastis – tiesiog gaila laiko, kurį galėčiau skirti, kas iš tikrųjų „veža“ ir mane intelektualiai jaudina nei trafaretinis „Tvin Pykso miestelio“ rinkinys.

P. S. Serialo gerbėjai, nepykite ir nesistenkite menkinti mano nuomonės ir įrodinėti tiesiog skonio reikalo „tiesas“.

P. S. S. Serialo daina išties patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Pinborough "Ydingas ratas"

Sarah Pinborough. „Ydingas ratas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Suviliotas geros reklamos ir vėsios vasaros nutariau pasiduoti detektyvų ir psichologinių trilerių srautui – šis žanras man labai patinka, bet skaitau taip retai, tad sakau, pasilepinsiu ne tiek tekstu, kiek leisiuosi vedžiojamas už nosies siužetinių vingrybių, todėl pasirinkau paties Stephen King išgirtos britų rašytojos Sarah Pinborough (g. 1972) knygą Ydingas ratas (angl. Behind Her Eyes), kuri žadėjo įtemptą siužetą, bet svarbiausia – absoliučiai nenuspėjamą atomazgą.

Knygą graužiau kelionėje ir tikėjausi greito ir įtempto skaitymo, tokios knygos, kurios įtraukia skaitytoją ir prarandama laiko nuovoka, o ir kelionė neužtrunka, tačiau perskaičius pirmuosius šimtą puslapių niekaip negaliu pamiršti laikrodžio – vis dirsčioju kas dešimt minučių, o veiksmas ir įtampa, apie kurią minėjo internetiniai komentarai – kaip nėra, taip nėra. Pirmasis įspūdis gana prastas: stilius išties neištaigingas ir primena populiariosios literatūros klišes: herojė vis galvoja apie pabučiuotą šefą bare ir kaip, supraskit, reikės toliau dirbti šalia jo, kai jis dar turi ir žmoną – banalu netgi prastam romanui. Autorei stinga raiškos savitumų, o aprašinėdama išsiskyrusios motinos Luizos kasdienybę, tiesiog kelia netgi nuobodulį – įsiterpęs skystokas meilės romanams būdingas lėkštas humoras tiesiog atbaido ir netgi kelia pyktį, ar tikrai rankoje verta knyga bent vidutinio neišrankaus skaitytojo?

Knyga ištęsta, daug pašalinių buitinių aprašinėjimų, kas istoriją padaro tarsi praskiestą degtinę – turėjo deginti, o dabar siūlai palaidi, skaitytojas tiesiog bergždžiai priverstas plūduriuoti tarp aprašomų medikamentų, veikėjų veiksmų ir tų veiksmų analizių ir versijų. Na, kam reikėjo taip viską praskiesti? Skaitytojui labiau „kalba“ veikėjų veiksmai, kam po to dar veikėjų pamąstymais perfrazuoti tai, ką jau skaitytojas suprato? Romanas kone trečdaliu tapo tauškalais apie nieką – iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl tekste pasimeta ir intriga, ir netikėtumas, bet labiausiai kenčia teksto ritmika, nėra psichologinio spaudimo, kuris būtų prikaustęs skaitytoją, todėl keista, kad daugelis kūrinį taip išliaupsino, sumenkindami jo finalą.

 Rašytoja Sarah Pinborough.

Pasirinkimas kalbėti iš dviejų moterų perspektyvų – sveikintina strategija, nes labiausiai intriguoja Adelė nestabiliomis psichikos pliūpsniais, kuriais rašytoja akivaizdžiai naudojasi, tampydama skaitytojui nervus ir tai bene pagrindinis romano visuminis stimuliatorius skaityt. Šalia ryškėjanti sapnų-narkotikų aiškinimo linija ir nuolat išlendantis Robo personažas ilgą laiką tampa neaiškus ir nežinia, kam autorei reikia sapnų mistifikavimo linijos ir kaip ji susijusi su Deividu, Adele ir Luiza, tad derėtų pasakyti, kad visgi knyga nėra vien tik trileris ar psichologinė drama, ji remiasi ezoterinėmis žiniomis apie sapnų teoriją – apie tai atskiras mokslas, tačiau autorei pavyko padaryti nenuspėjamą ir beprotišką finalą, kuris buvo tikra atgaiva po ilgo ir varginančiai šlubuojančio užtęsto teksto pertekliaus. Pabaiga man netgi šiek tiek priminė David Mitchell siaubo romaną Sleido namas – tiek atmosfera, tiek mistifikavimu (pagaliau!) išgauta atmosfera, kuri netikėtai išsikeroja ir LGBT temą – lyčių standartus peržengianti maniakiška nenuspėjama meilė. Džiaugiuosi, kad romanas neužsibaigė kaip pigus romantinis „ilgai ir laimingai“, nes būtų absoliučiai nuvylęs.

Rašytoja neblogai suderino meilės romanų ir ezoterinės literatūros mišinį, tačiau pernelyg „užsižaidė“ populiariosios literatūros klišėmis, ypač kurdama Luizos ir Deivydo tarpusavio santykius, kurie tokie tipiški ir be prieskonių ir jeigu ne Adelės pasakojimo istorija apie užsitęsusį „kažkokį“ psichologinį žaidimą, tikriausiai nė nebūtų įdomu skaityti. 

Turėčiau kažką pasakyti apie vertėją Ritą Vidugirienę, tačiau kai tekstas tipinis ir be autorės savasties, sunku išrašyti pagiriamuosius žodžius. Galvoju, gal ne nuo to kūrinio pradėjau, reikėjo griebti kokį nors Jo Nesbo romaną ir dabar mažiau inkščiau dėl knygos, kuri neišpildė mano lūkesčių. Visgi, gerai pagalvojus, finalas išties vykęs, nes netikėtas, nes jeigu tai būtų filmas, jis tikriausiai būtų panašus į Šeštasis pojūtis (1999) ar kažką panašaus, todėl sveikinu save su ištverme ir kad nenumečiau knygos į šoną ir galėjau patirti bent nuostabią šios istorijos pabaigą, kuri kaip galinga razina, nustelbia nelabai vykusį biskvitą, tačiau dar geriau pagalvojus, be biskvito nebūtų ir tos razinos.

Jūsų Maištinga Siela