2017 m. liepos 29 d., šeštadienis

Knyga: Sarah Pinborough "Ydingas ratas"



Sarah Pinborough. „Ydingas ratas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Suviliotas geros reklamos ir vėsios vasaros nutariau pasiduoti detektyvų ir psichologinių trilerių srautui – šis žanras man labai patinka, bet skaitau taip retai, tad sakau, pasilepinsiu ne tiek tekstu, kiek leisiuosi vedžiojamas už nosies siužetinių vingrybių, todėl pasirinkau paties Stephen King išgirtos britų rašytojos Sarah Pinborough (g. 1972) knygą Ydingas ratas (angl. Behind Her Eyes), kuri žadėjo įtemptą siužetą, bet svarbiausia – absoliučiai nenuspėjamą atomazgą.

Knygą graužiau kelionėje ir tikėjausi greito ir įtempto skaitymo, tokios knygos, kurios įtraukia skaitytoją ir prarandama laiko nuovoka, o ir kelionė neužtrunka, tačiau perskaičius pirmuosius šimtą puslapių niekaip negaliu pamiršti laikrodžio – vis dirsčioju kas dešimt minučių, o veiksmas ir įtampa, apie kurią minėjo internetiniai komentarai – kaip nėra, taip nėra. Pirmasis įspūdis gana prastas: stilius išties neištaigingas ir primena populiariosios literatūros klišes: herojė vis galvoja apie pabučiuotą šefą bare ir kaip, supraskit, reikės toliau dirbti šalia jo, kai jis dar turi ir žmoną – banalu netgi prastam romanui. Autorei stinga raiškos savitumų, o aprašinėdama išsiskyrusios motinos Luizos kasdienybę, tiesiog kelia netgi nuobodulį – įsiterpęs skystokas meilės romanams būdingas lėkštas humoras tiesiog atbaido ir netgi kelia pyktį, ar tikrai rankoje verta knyga bent vidutinio neišrankaus skaitytojo?

Knyga ištęsta, daug pašalinių buitinių aprašinėjimų, kas istoriją padaro tarsi praskiestą degtinę – turėjo deginti, o dabar siūlai palaidi, skaitytojas tiesiog bergždžiai priverstas plūduriuoti tarp aprašomų medikamentų, veikėjų veiksmų ir tų veiksmų analizių ir versijų. Na, kam reikėjo taip viską praskiesti? Skaitytojui labiau „kalba“ veikėjų veiksmai, kam po to dar veikėjų pamąstymais perfrazuoti tai, ką jau skaitytojas suprato? Romanas kone trečdaliu tapo tauškalais apie nieką – iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl tekste pasimeta ir intriga, ir netikėtumas, bet labiausiai kenčia teksto ritmika, nėra psichologinio spaudimo, kuris būtų prikaustęs skaitytoją, todėl keista, kad daugelis kūrinį taip išliaupsino, sumenkindami jo finalą.

 Rašytoja Sarah Pinborough.

Pasirinkimas kalbėti iš dviejų moterų perspektyvų – sveikintina strategija, nes labiausiai intriguoja Adelė nestabiliomis psichikos pliūpsniais, kuriais rašytoja akivaizdžiai naudojasi, tampydama skaitytojui nervus ir tai bene pagrindinis romano visuminis stimuliatorius skaityt. Šalia ryškėjanti sapnų-narkotikų aiškinimo linija ir nuolat išlendantis Robo personažas ilgą laiką tampa neaiškus ir nežinia, kam autorei reikia sapnų mistifikavimo linijos ir kaip ji susijusi su Deividu, Adele ir Luiza, tad derėtų pasakyti, kad visgi knyga nėra vien tik trileris ar psichologinė drama, ji remiasi ezoterinėmis žiniomis apie sapnų teoriją – apie tai atskiras mokslas, tačiau autorei pavyko padaryti nenuspėjamą ir beprotišką finalą, kuris buvo tikra atgaiva po ilgo ir varginančiai šlubuojančio užtęsto teksto pertekliaus. Pabaiga man netgi šiek tiek priminė David Mitchell siaubo romaną Sleido namas – tiek atmosfera, tiek mistifikavimu (pagaliau!) išgauta atmosfera, kuri netikėtai išsikeroja ir LGBT temą – lyčių standartus peržengianti maniakiška nenuspėjama meilė. Džiaugiuosi, kad romanas neužsibaigė kaip pigus romantinis „ilgai ir laimingai“, nes būtų absoliučiai nuvylęs.

Rašytoja neblogai suderino meilės romanų ir ezoterinės literatūros mišinį, tačiau pernelyg „užsižaidė“ populiariosios literatūros klišėmis, ypač kurdama Luizos ir Deivydo tarpusavio santykius, kurie tokie tipiški ir be prieskonių ir jeigu ne Adelės pasakojimo istorija apie užsitęsusį „kažkokį“ psichologinį žaidimą, tikriausiai nė nebūtų įdomu skaityti. 

Turėčiau kažką pasakyti apie vertėją Ritą Vidugirienę, tačiau kai tekstas tipinis ir be autorės savasties, sunku išrašyti pagiriamuosius žodžius. Galvoju, gal ne nuo to kūrinio pradėjau, reikėjo griebti kokį nors Jo Nesbo romaną ir dabar mažiau inkščiau dėl knygos, kuri neišpildė mano lūkesčių. Visgi, gerai pagalvojus, finalas išties vykęs, nes netikėtas, nes jeigu tai būtų filmas, jis tikriausiai būtų panašus į Šeštasis pojūtis (1999) ar kažką panašaus, todėl sveikinu save su ištverme ir kad nenumečiau knygos į šoną ir galėjau patirti bent nuostabią šios istorijos pabaigą, kuri kaip galinga razina, nustelbia nelabai vykusį biskvitą, tačiau dar geriau pagalvojus, be biskvito nebūtų ir tos razinos.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą