Sveiki,
Kaip Jūs laikotės? Taip
retai bedarau asmeninius įrašus, kad tikriausiai visai pamiršau, kad „Maištinga
siela“ visgi buvo sukurta ne filmų ir knygų apžvalgoms, kiek kasdienybės įvykių
apmąstymams išreikšti.
O atostogos vis tęsiasi,
kad ir vasara šykšti, tačiau didelių karščių ir nenoriu. Man gerai taip, kaip
yra – ledai šaldiklyje nesibaigia, vasara su literatūra ir filmais, ramiais
pasivaikščiojimais. Tikriausiai pirmadienis ne kokia diena pasivaikščiojimams,
ar ne? Bet tai visiška netiesa. Tik ne tokią dieną, kai sinoptikai paskelbė
+24C*, kai iš tikrųjų oda trokšta vitamino D, o akys tolimesnio peizažo.
Štai sėdžiu uostamiestyje
prie remontuojamos krantinės. Ateina vyrukas su pučiamąją žarna ir sako:
„traukitės, man reikia nupūsti lapus – tai mano darbas“. Lapus? Rimtai? Dar ne
gi ne ruduo. Bet kur tau. Lapų jau palei Danės krantinę nemažai. Užverčiu Guzel
Jachinos romaną „Zuleicha atmerkia akis“, vis tiek saulėje negaliu skaityti,
akys skauda nuo popieriun atsimušusios šviesos, kad kur čia su Zuleicha
beatmerksi akis, kai jas kaip tyčią tokią gražią dieną tenka užmerkti.
Danė teka į marias, bet
dėl vėjo sukeltų bangų, atrodo, kad teka į priešingą pusę. „Meridianoje“
pietauja turčiai, prie laivo mušasi du neblaivūs vietiniai mėgėjai žvejai,
slapčiomis gerdami kažkokį birzgalą, kuris, dievaži, nė per aguonos grūdą
nepadaro jų dienos geresnės. Upėje vandens pedalus mina trys paauglės, kurios
jau gerą valandą fotografuojasi šimtąją asmenutę (su kavos puodeliais, paskiau
be). Nieko nesakau, labai dailios paauglės. Turės tarp vaikinų pasisekimą. Ir
ašarų. O kaipgi be jų?
Pirmadienis ir atostogos.
Nėra kur skubėti ir tai taip keista, lyg būčiau iškritęs dantis iš dantų
karuselės. Kai sukaupiu mintis ir bandau galvoti vien pozityviai apie šį
pasaulį, šalia atsisėda dvi pensininkės ir kalbasi nustekentos aristokratiškos inteligentijos
žargonu apie savo anūkų ir vaikų rūpesčius. Vieną tikrai pamenu: „būkime
demokratinės šalies pilietės, nebesikiškime į savo vaikų gyvenimą, kiek gi
galima“. Negi ir aš taip kalbėsiu? Aišku, kad kalbėsiu. Dar ir kaip. Kaip prieš
dešimt metų sakiau, kad nebūsiu nuobodus, nesėdėsiu krantinėje ir neskaitysiu „kaip
diedas“, o griausiu šio pasaulio mitus, ardysiu kalnus, perplauksiu ryklių
jūras, sutriuškinsiu priešus – o jų, kad tik daugiau! O dabar pažiūrėkit –
būsimas trisdešimtmetis tiesiog drybso ramiai pavėsyje su knygute ir mėgaujasi,
kad nereikia nieko daryti, tiesiog būti ir užtenka vien žinoti, kad upė
apgaulinga, ji tik iš pažiūros teka dėl vėjo atgal, bet iš tikrųjų, kaip ir
pagal visus pasaulio dėsnius, įteka į kokius nors nusistovėjusius vandenis.
Ironiškai skambėjęs
pasakymas „Niekada nesakyk niekada“ vis labiau skamba kaip „laba diena ir viso
gero“!
P. S. Daug minčių sukėlė
nuostabus Mahila.lt patalpintas įrašas „Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui“.
P. S. S. Ir susimildami,
pozityvumo daugiau!!! POZITYVUMO, žmonės!
Pirmadienio paukštis, kurio vardas Zuleicha.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą