Kelionė į Prahą (Čekija): Ką galima pamatyti Prahoje per vieną dieną?

Sveiki,

Labai seniai sapnavau sapną, kad turiu aplankyti vidurio Europos valstybes – paragauti jų vyno iš bačkų, pasivaikščioti pilyse ir t. t., ir pan. Šią vasarą leidausi į Čekiją, Austriją ir Vengriją, kad iš dalies išpildyčiau savo sapną, tad pirmąjį kelionių įspūdžių įrašą skirsiu pirmajai iš jų aplankytai Čekijos sostinei Prahai.

Žinote, pažintinės kelionės – ne visiems. Vieni važiuoja dėl parduotuvių, kiti dėl kainų, vieni pailsėti ir tiesiog pasiausti naktiniame gyvenime, o štai aš neįsivaizduoju be krašto pažinimo ir istorijos, todėl man svarbi konstruktyvi kelionė, kuri kartu duoda intelektualinės kibirkšties, tad kol kas rinkausi kelionę su gidu.

Praha – viena labiausiai turistų lankomų vidurio Europos sostinių ir, tiesą sakant, negalėjau praleisti šio gotiškojo seno miesto, kur liejasi senoji alaus kultūra, mat čekai daugiausiai išgeria alaus Europoje, bet nostalgijos nekyla dėl vadovėliuose ir istorijos metraščiuose įbrėžto Čekoslovakijos vardo bei Antrojo pasaulinio karo ir, žinoma, čekų kino bei literatūros. Kažkaip į šią valstybę taip ir nepasiėmiau Umberto Eco romano „Prahos kapinės“, bet gal ir gerai, nes paskaičius komentarus, daugelis pripažįsta, kad knyga sunkiai paskaitoma, o šiai kelionei (ir apskritai kelionėse) „sunkios“ literatūros nesinori.

Ką verta žinoti keliaujant pažintine kelione į Prahą? Esate tik turistinis srautas, todėl vien į jūsų poreikius niekas nežiūrės, per kelionę susigyveni su kaimynais, įsimyli gidus, miestą ir prakeiki autobuso sėdynę, kuri paverčia užpakalį plokščiai raudoną kaip įkaitintą keptuvę. Man tikriausiai pasisekė, kad kelionės vadovė buvo itin humaniškai, itin atsakingai žiūrėjo į „pasilikusius“ ir visiškai atsakomybės jausmą praradusius turistus, kurie nusukdavo ne į tą pusę ar pasimesdavo minioje. Daugelis gidų išties labai humaniški, ko nepasakysi apie autobusų vairuotojus, kurie gali būti tikri chamai, mano kelionėje tokių irgi būta. Nesuprantu, kas per profesija kreivų veidrodžių karalystėje – daugelis vairuotojų (ar tai būtų ekskursinis autobusas, ar tarpmiestinis, ar miestinis) vairuotojų kultūra tokia nemaloni, kad visoje toje kelionėje jie tampa ne rakštimis keliautojo užpakalyje, bet tikromis malkomis, bet dabar ne apie tai...

 Prahos senamiestis iš aukštai.

 Išprotėjusios jaunos azijietės fotografavosi prie fontano tiek, kiek trunka pamoka mokykloje.

 Prahos kiemuose pilna štai tokių paminklų, tačiau priešingai nei Vilniuje, čia informacijos anglų kalba retai pateikiama.

Apie Prahos senamiestį

Taigi Praha puiki, ir tas, kas joje buvo, žino, kad ji nuostabi. Didelis senamiestis iš esmės primena kiek Baltijos šalių sostines. Dalis senamiesčio įsikūrusio ant aukšto kalno, kur įkurtas apžvalgos šlaitas, kas iš esmės kiek primena Taliną ar netgi tą patį, daug kuklesnį Vilniaus Gedimino kalną. Pažintinę kelionę pradėkite nuo viršaus, jeigu slinksite nuo apačios – belipdami karštą dieną ne tik uždusite, bet ir siaubingai pavargsite, nebeliks jėgų tolimesnei kelionės daliai. Tiesą sakant, vaizdų, originalių pastatų tiek daug, kad Praha yra laikoma miestu turinčiu daugiausia turistinių objektų viename kvadratiniame kilometre. 

Žinoma, įspūdingiausias objektas, kurį privalo pamatyti visi bent kartą užsukę į Prahą – šv. Vito katedra, kuri atrodo įspūdingai iš išorės ir, net nežinau, tikriausiai bent pusdienio, ištyrinėti jos reljefus, statulas. Į vidų eiti nerekomenduoju, nes azijiečiai turistai užkemša eiles ir prarasite daug laiko tiesiog laukdami eilėje – nebent nėra eilių. Iš bažnyčios šono yra keltuvas, kuris už 150 čekiškų kronų pakels jus į viršų, kur atsiveria puikus senamiesčio vaizdas. Šalia – įsikūrę įvairūs muziejai, bet kaip ir Lietuvoje, už viską tenka mokėti (yra bilietas, kuris leidžia įeiti į daugelį objektų ir yra atskiri į kiekvieną pastatą). Vien tyrinėjimas apie šv. Vito bažnyčią atimtų nemažai laiko ir jėgų, bet tas, kas ilgėliau pasilieka Prahoje, manau, tikrai verta visa tai bent kartą gyvenimą pamatyti ir pajusti. 

Kokį įspūdį paliko Praha? Tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau... Žinoma, ne pačiu miestu, o tuo, kad negalėsiu jos visos pažinti. Per vieną dieną gali akimis „pačiupinėti“ tiek mažai, praktiškai ryškiausius objektus, o štai susipažinti su skirtingais kvartalais, Prahos kapinėmis, atskirų objektų istorijomis – na, tam tikriausiai reiktų bent mėnesį pagyventi pačioje Prahoje. Todėl labai gaila, kad tas lėkimas per miestą ir kelionių vadovės supažindinimas su objektais išlieka toks sausokas, neišjaustas, nes nespėji ištyrinėti ir konstruktyviai pajusti, kai jau, žiūrėk, nauja istorija ir naujas objektas, ką jau besakyti apie čekų virtuvę, užeigas ir t. t. Staiga Prahoje tiesiog pasijauti tik turistas, tik peizažinė menka skruzdėlytė, kuri tik siurbia viską akelėmis į save, tačiau menkai nutuokia šio miesto istoriją, dvasią ir charakterį. 

Prie žymiojo astrologinio laikrodžio, kuris, prisipažinsiu, buvo vienas geidžiamiausių Prahos objektų, prasidėjo po tvankios dienos smarki liūtis – taip dėjo iš dangaus, kad nuo lauko stalų skrido ir dužo taurės ir bokalai, o turistai užkimšo visas nors kiek primenančias užuovėjas vieteles. Ačiū Dievui, ilgai liūtis nesitęsė ir galiausiai sulaukėme astrologinio laikrodžio dūžio ir judančių statulėlių pasirodymo. Eiliniam žmogui tai atrodytų nieko nesakantis įvykis, tačiau turint galvoje šio laikrodžio senumą ir projektavimą, tai išties reikšmingas pasirodymas, kurį kas valandą palydi vietinių aplodismentai.

Prahoje įstrigome dėl vinilinių plokštelių parduotuvių – lakstėme kaip akis išdegę skersgatviais, ieškodami parduotuvių. Ir radome! Tik kainos kiek nuvylė – jos panašios į amazon.com, todėl nieko nepirkome, tačiau man, kaip visada, šauna beprotiški dalykai ir pasiūliau lėkti į sekso muziejų, – po metų neprisiminsi tų net bažnyčių pavadinimų, o štai, kad buvai Prahos sekso muziejuje išliks tiek, kiek leidžia atmintis, – tačiau pamačius, kad tai kainuoja apie 5-10 eurų, bet po to pagalvojau, vis tiek nepamatysiu daugiau nei interneto pornografijos platybėse, todėl nutariau tiesiog šituos pinigus „pravalgyti“. Tą ir padariau. Tiesa, nesitikėkite, kad čekai kokie nors užkietėję anglų kalbos žinovai. Sostinėje dar pusę bėdos susikalbėti rusiškai (juk čekai irgi slavai!) ar angliškai, tačiau kai kada tiesiog jie burbuliuoja sau gražia čekų kalba, o tu tik baksnoji į meniu ir bandai suprasti, ar čia kepsnys, ar virtas garuose koks nors kugelis! Šiaip su patiekalu pasisekė, nes skaniai sukirtau po mėsos didelį žlėgtainį ir čekiško alaus, kuris priminė kiek šviesų lietuvišką alų, nors tikriausiai įdomesnio alaus reiktų ieškoti atskirose aludėse. Tiesa, kainos panašios į Baltijos šalių sostines. 

Dar vienas įspūdingesnių nemokamų Prahos senamiesčio vaizdų – Prahos pilies sodai, kur matosi Valenšteinų rūmai, šv. Vito katedra ir gražus sodas, nuo kurio šlaito atsiveria gražūs vaizdai. Na, ir žinoma, neįmanoma nepereiti turistų sausakimšai užgriozdinto Karolio IV pėsčiųjų tilto, ant kurio gausu barokinių statulų. Tiesa, taip niekur nepamačiau garsiojo Prahos blusų turgaus, matyt, jie įsikūrę kažkur kitur, tačiau plati upė, puošnūs senamiesčio vaizdai išties žavūs, bet labiausiai norisi, būnant ant šio tilto, kad laikinai sustotų suktis pasaulis, išnyktų tas turistinis šurmulys, staiga sutemtų, dingtų žmonės, įsijungtų Prahos šviesos ir galėčiau vienumoje pasivaikščioti, stebint senamiesčio šlaitus. 

Persikėlus iš senamiesčio dalies į kitą upės pusę, čia laiko daugiau parduotuvėms, suvenyrams, pramogoms, specializuotoms parduotuvėlėms.

Iš vienos pusės jaučiuosi apgautas – mačiau Prahą, kvėpavau jo dulkėmis, bet pačios Prahos nepatyriau, nes paprasčiausiai visko tiek daug, kad neužtenka vienos dienos viskam sugerti, o kiek dar ten visko nepamatyta, kad net apmaudu, jog pasaulyje tiek miestų ir tiek mažai laiko jiems nugyventi.

Šv. Vito bažnyčia tokia didelė ir įsprausta be didesnės aikštės tarp rūmų, kad ji tilptų į objektyvą - tikras menas.

 Įspūdingos šv. Vito sienų puošmenos...

Seniau šioje aikštėje, netoli šv. Vito katedros vyko egzekucijos. Tas gražus narvelį primenantis šulinys - 16 metrų karceris, į kurį įmesdavo neištikimybe kaltinamas žmonas.

 Iš smiltainio gražūs išraižyti ornamentai. 

 Loretos bažnyčia - viena iš nedaugelio bažnyčių, pavadinta ne šventosios vardu. 

 Žymusis Prahos astronominis laikrodis sukurtas 1490 m. Kiek metų praėję nuo Žalgirio mūšio? A?

 Kad ir kaip fesbukiškai vojaristiškai beatrodytų, bet taip - tai mano pietūs Prahoje ir šis patiekalas toks sultingas ir skanus, kad nepamenu, kada valgiau tokį sultingą kepsnį.

Apie valiutą ir vagis

Jeigu vykstate ekskursiją į Prahą, nesikeiskite eurų į čekiškas kronas – neverta. Beveik visur galima atsiskaityti savo banko kortele arba eurais. Žinoma, aš to nežinojau, tai ir liko tas 100 kronų metaliniais piniginėj – o kam? Visko gavau eurais, išskyrus viename tualete, ten reikėjo kronų, tačiau netgi daugelis tualetų priima eurais, kurio santykis – 25 čekiškos kronos atitinka 1 eurą. Tiesa, Prahoje daug vagių, reikia būti atsargiems ir kuprines, rankines nešiotis geriau „ant pilvo“, o ne už nugaros, nes nespėsi suvokti, kada ilgapirščiai įsmuks į tavo teritoriją, o vagysčių tarp lietuvių turistų Prahoje pasitaiko itin dažnai.

Kas juokingiausia?

Žinoma, turistai iš Azijos! Ypač jaunosios azijietės, kurios absoliučiai nesistebi Prahos grožiu, o iš visų jėgų stengiasi prisifotografuoti (papūstomis lūpomis, ant vienos kojos, po to ant dar kitos, išsižergus ir nelabai, nustebus ar apsimestinai verkiant, seksualiai ir dievobaimingai). Jeigu mums užtektų keletą kadrų, tai azijietis vienam objektui skiria 20-100 fotografijų. Ir tai taip juokinga, nes akivaizdžiai pažintinę kelionę gožia noras parsivežti kuo daugiau tuštybės socialiniams tinklams, kad kiti kinai arba japonai nusprogtų iš juodo pavydo. Ak, ta Praha... Kol kas perbėgta, bet iki galo neišgyventa, bet vis tiek labai įdomi ir nesigailiu nė akimirkos, praleistos jame! 

 Vaizdas į Vltavos upę nuo puošnaus Karolio IV tilto.

 Iš Prahos pilies sodų.

 Valenšteinų rūmų sodo dalis.

Viena iš daugelio skulptūrų prie Loretos bažnyčios. Kodėl jie juodi? Nes jie pagaminti kaip ir dalis Prahos bažnyčių iš smiltainių, kuris būna vos gelsvas, bet per laiką oksiduojasi, kontaktuodamas su oru ir įgyja degėsių spalvos. Bet jis lengvai šlifuojasi, bet čekai retai, priešingai nei vengrai, retai tai daro.

Jūsų Maištinga Siela