Knyga: Leïla Slimani "Lopšinė"

Leila Slimani. „Lopšinė“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai, 

Goncourt‘ų premija 2016 knyga lietuviams pristatoma beveik kaip eilinis romanas su tais pačiais nuvalkiotais epitetais „sukrečiantis“, „nepatogi tema“, „autorės drąsa“ ir iš esmės tie epitetai jau nieko nebepasako nei apie knygą, nei apie pačią autorė, o tuo labiau apie premiją. Juk ir premijos – ne garantas, kad knyga išties gera. Štai neseniai skaityta korijiečių rašytojos Han Kang daug žadėta Vegetarė, apdovanota viena prestižiškiausių premijų The Man Booker, tačiau gilaus įspūdžio nepaliko ir knygų sraute kūrinys dabar atrodo nykus, ko galbūt nepasakyčiau apie iš Maroko kilusios rašytojos Leilos Slimani romaną Lopšinė (pranc. Chanson douce), kuri pasakoja apie socialines prancūzų nelygybes ir auklės pakrikusią psichiką bei vienatvę.

Romanas „perskaitomas vienu prisėdimu“ – tokius aš mėgstu, nes nereikia ilgai kankintis, jeigu kūrinys, sakykime, nėra paveikus pasiglemžti visą mano dėmesį, tačiau Lopšinei tas netinka, jis sukaltas kaip trileris, nors vargu ar trileriui priskirčiau. Tiesa, romano pradžia kiek neramina, nes ji pernelyg atvira ir iš esmės atitinka trilerio žanrą – aprašomi nusikaltimo padariniai, lavonėliai ir netgi galima suabejoti, ar rašytoja pasirinko teisingai, kad pradėjo tarsi kokį filmą – jau post factum, atversdama atomazgos kortas lyg kokiame itin vidutiniškame filmo trileryje. Tačiau greitai tampa aišku, kad knygoje svarbiausias ne finalas, bet atomazgą iššaukiantis ilgas ir sudėtingas psichologinis procesas, kuris išreikštas tokia lengva plunksna, kad net stebina, kaip taupumas sukuria įtampą nuo pat pirmųjų puslapių ir išlieka iki pabaigos. 

Centre – Masė šeima (Miriam ir Polis), kurie augina du mažamečius ir Miriam, prisireikus grįžti į darbo rinką, susiranda tobulą auklę. Auklės Luizos tobulumo atskleidimas kelia skaitytojui nerimą, nes būtent romano pradžioje uždėtas kruvinas taškas rėkte rėkia, kad po tobulybės skraiste slypi kažkoks demonas. Pamažu atskleidžiami Luizos trūkumai, kurių nepastebėjo Miriam ir Polis, stebina auklės sudėtingas dvasinis pasaulis, kuris absoliučiai sumaltas girnomis ir neturi ne tik jokios atramos, bet ir baugina, kad Luiza gyvena vien iliuzijomis, sirgdama gilia atsakomybės stoka ir depresija. Toks dvilypis žmogus, kuris viduje susikuria lūkesčių pasaulį ir bėga nuo realybės visoje knygoje atrodo kaip granata su ištrauktu žiedeliu – nežinia, kada ji susprogs ir koks įvykis prives prie jau gerai žinomos atomazgos. 

Gal ir neblogas sprendimas atversti knygos pradžioje atomazgos kortas, tai užaštrina visos knygos ramią tobulos Luizos vaizdavimą, kurios profesija ir socialinės bei dvasinės problemos „nupiešia“ išties įsimintiną ir bauginantį charakterį, kad rodos, be didesnių išsišokimų autorė sukuria trilerio vertą įtampą. Vis sakau trilerį, tačiau įtampa veikiau ne kriminalinė, kiek psichologinė: psichiškai serganti auklė, kuri nepripažįsta savo bėdų, bėga nuo bet kokios atsakomybės. Stebina galbūt ir Masė šeimos abejingumas, tačiau labiausiai vienišos Luizos pasaulis, kuris be darbo toks tuščias ir rėkte rėkiantis pagalbos, tačiau moteris visomis pastangomis nuryja vienatvės piliulę tuo labiau įpildama žibalo į liepsną. 

 Leïla Slimani

Vis galvojau, kiek Prancūzijoje mokama už auklės darbą, kad Luiza niekaip negalėjo susimokėti už nuo vandens pūvantį būstą? Kur ji dėjo tuos pas Masė šeimą pinigus, kad jų niekada neturėjo? O juk dirbo ir valytoja, ir aukle, ir virėja – praktiškai jos bauginantis stropumas tarsi maniakiškas noras prisirišti prie šeimos byloja apie meilės ir rūpesčio troškulį – taigi apie vieną iš opiausių Vakarų civilizacijos problemų – meilės trūkumą. Vis galvoju, jeigu šios knygos imtųsi koks itin talentingas režisierius ir gebėtų taip šiurpiai skrupulingai sukurti Luizos dvilypį pasaulį, gyvenimą iliuzijose, filmas turėtų būti išties labai puikus.

Grįžtant prie romano vertimo – jį išvertė visiems puikiai žinoma ir pripažinta vertėja Violeta Tauragienė. Kalbant apie Leilos Slimani literatūrinę rašką, būčiau linkęs priskirti minimalistinei literatūrai, kada minimaliomis verbalinės kalbos pastangomis sukuriama įtampos kupina iliuzija, pasakojimo kaukė, todėl trumpi sakiniai tampa efektyviu būdu perteikti romų ir tik iš pirmo žvilgsnio tvarkingą ir paprastą, bet iš esmės apgaulingą Luizos gyvenimą.

Knyga, manau, taps viena įsimintiniausių šios vasaros knygų, kurioje yra viskas, ko reikia gerai literatūrai: istorija, aštri problema, charakteris, už teksto likęs moralas, kurį dažniausiai išreiškiame posakiu „verčia susimąstyti“, efektyvi kalbinė raiška ir psichologinė įtampa. To po ilgų epinių su romantizmo prieskoniais romanų buvau išsiilgęs kaip peržiemojęs arklys šviežios žolės.

Jūsų Maištinga Siela